Pietų Italija. I dalis. Bergamas ir pirma diena Apulijoje

Jau tampa tradicija spalio pabaigoje skristi ten, kur šilta ir aplankyti dar nematytas vietas. Rinkomės iš trijų variantų: Portugalijos, Sicilijos ir Pietų Italijos. Kadangi išsirinkti nepavyko, nes vienodai norėjosi visur – kelionės kryptį lėmė palankiausiais skrydžių laikas. Taigi, po ilgo ir malonaus pasiruošimo kelionei, maršrutas gavosi toks:

Skrydis (su Ryanair-u) Kaunas – Milanas(Bergamas) – Baris, ten išsinuomojam mikroautobusą ir keturias paras keliaujame po Apuliją – kas tingi žiūrėti žemėlapyje kur ji yra, tai Italijos ,,bato” ,,kulnas”. Ten apžiūrime vietines įžymybes, bei ilsimės pajūryje, po to trumpam užsukę į Gargano pusiasalį (bato ,,pentiną”), pervažiuojame skersai iki Tirėnų jūros, keturioms paroms apsigyvename Amalfio pakrantėje, bei lankome Neapolio apylinkes. Tada atvažiuojame į Romą ir su AirBaltic-u parskrendame į Vilnių. Keliavome aštuoniese 11 dienų.

Nors kelionei pradėjau ruoštis dar pavasarį ir tada dar atrodė, kad gal per anksti, tačiau pastebėjau ne vieną tokio skubėjimo privalumą. Pirmiausia, tai vilų pasirinkimas jau tada buvo ne per didžiausias. Nežinau, gal dauguma jų būna užsakytos visiems, gal net keleriems metams į priekį, bet kokią tik nusižiūrėdavom – vis buvo užimta. Aišku keturiems žmonėms pasirinkimas didesnis, o aštuoniems, jau reikėjo paieškoti…Taip pat pasimatė kelionės laiko privalumai – ta pati vila spalį tekainuojanti savaitei 600 eurų, liepą – rugpjūtį pabrangsta net iki 1500-2000 eurų. Mums nakvynės vilose kainavo po 10 eur./ žm.
Kur kas įdomesni dalykai dėjosi su autonuomos kaina. Ši, nepriklausomai nei nuo sezono, nei nuo jokių kitų paaiškinamų priežasčių keitėsi kas kelios savaitės. Mūsų nusižiūrėtas devynvietis mikroautobusas dešimčiai dienų iš pradžių kainavo 600 eurų . Po mėnesio jo kaina pakilo iki 1200 eur., dar po mėnesio – 900, 1000, 750…Ir taip šokinėjo kas kelias savaites. Kiek pigiausiai teko nuomotis, tai vienam žmogui viena diena gaunasi 7 – 8 eurai. Todėl, kai tik kaina vėl nukrito iki 620 eur., nieko nelaukę užsisakėm, nors ir reikėjo visą sumą sumokėti iš anksto.
Lėktuvo bilietai labai pigūs nebuvo, bet aštuoniems keleiviams akcijų nesugaudysi, be to prieš užsakant nakvynes, bilietus reikia jau turėti. Du skrydžiai į priekį kainavo 230 litų. Ir nors iš Milano į Barį yra net trys reisai per dieną, tačiau į antrą nespėjus, vakarinio reikėjo laukti 7 val. Dėl to mes labai nenusiminėm – buvo proga pamatyti Bergamą, nes į Milaną taip toli trumpam važiuoti nesinorėjo, be to maža ką, dar nespėsim…Aš jau kartą vėlavau į lėktuvą – daugiau nebenoriu 🙂
O Bergamas tik 15 min. autobusu iki centro, bilietas į vieną pusę 1.80 eur., tik bagažo saugojimas kainavo nepriklausomai nuo laiko 4 eur už vnt., kurį prieš tai peršvietė ir apklijavo lipnia juosta.

Miestą sudaro dvi skirtingos dalys – Bergamo Alta ant kalvos viršūnės su patraukliais viduramžių bei renesanso vienuolyno pastatais,

XII a.Torre del Comune bokštas su laikrodžiu ir graži Piazza Vecchia aikštė, bei modernesnis ir erdvesnis Bergamo Bassa – kalvos papėdėje. Mes aplankėme tik senamiestį, į kurį kelia funikulierius. Jei perki dienos bilietą už 4 eurus, tai keliesi nemokamai. Visai smagu buvo pasivaikščioti itališko miestelio gatvėmis, suvalgyti lazanijos, užgerti vietiniu vynu už atostogų pradžią.

Deja pratęsti šventimo jau atskridus į vietą negalėjom, nes oro uoste nepavyko nusipirkti gėrimų. Pasirodo mūsų skrydis vidinis ir tokie pirkiniai mums nepriklauso! Nieko tokio, bet pasijautėm kaip paaugliai, kuriems nepardavė alaus 🙂
Bario oro uoste pasiėmus užsakytą automobilį labai įdomiai vyko jo pažeidimų fiksavimas. Mes pirštu rodėm į įvairiausius nubraižymus, o darbuotoja ant blanko su mašinos paveikslėliu dėliojo atitinkamose vietose kryžiukus. Kiek tų kryželių gavosi, niekas neskaičiavo ir niekur neužrašė, vadinasi, juokavom mes, jei kur užkliūsim – reiks tik kryžiuką nupiešti 🙂 Ir nors buvom apsidraudę viską ką tik įmanoma, ir vis tiek nebūtų reikėję už nieką mokėti, tačiau paskutinę dieną Amalfio pakrantėje visgi veidrodėlį ,,pasiaurinom”. Kas yra ten važiavęs, supras kodėl. Bet ant to veidrodėlio kryžiukas jau buvo uždėtas, tai dėl tos skylės padidinimo niekas neprisikabino.
Kadangi nakvynės vietoje buvom labai vėlai, ir pasidalinę kambariais griuvome miegoti, tai tik ryte atidžiau apžiūrėjome savo valdas. Viduje, tai nieko ypatingo : didelis namas su židiniu, virtuve , švaru, tvarkinga, jauku. Palikta kavos, mineralinio vandens, sausainių, naminio (kaip vėliau sužinojom) aliejaus ir leidimas naudotis sodo gėrybėmis…Tačiau išėjus į kiemą apėmė tikra palaima : didžiulis sodas su alyvmedžiais, vynuogynais, kaštainiais, granatmedžiais bei persimonų medis su krentančiais prinokusiais vaisiais.

Prie pat namo glaudžiasi apelsinmedis ir citrinmedis, o po jais auga šviežutėlis bazilikas, kurį valgėme pusryčiams prie bruschettų (tokie karšti sumuštiniai su sūriu ir pomidorais).

Terasoje didžiulis akmeninis stalas, prie kurio laaaabai ilgai pusryčiaudavome, tiksliau mėgaudavomės kava, sumuštiniais su mocarela, sodo vaisiais ir saule…
O vakarais židinyje kepėm kepsnius bei kaštainius, kurie ,,šaudė” po visą svetainę, virėme risotą ir makaronus su jūros gėrybėmis, ragavome vietinį vyną bei grapą…Tikros itališkos atostogos, tik jūros po langu trūksta…Na, jūra bus Amalfyje, tik ten trūks kai ko kito 🙂 Visko turėti nepavyko, bet labai ir nesistengėme, nes planavome daugiau keliauti, o ne vilose sėdėti, bet pirmosios tai nesinorėdavo palikti.
Po ilgų ir tingių pusryčių, išvažiuojame link Lečės (Lecce). Pakeliui, šalia Brindisi oro uosto, apžiūrime labai simpatišką XIII a. bažnyčią Santa Maria del Casale.

Iš pradžių sudomino keistai margintas pastato fasadas, bet ir vidus su išlikusiomis freskomis ir ypač sodelis šalia bažnyčios labai gražūs.Kadangi ten nebuvo nė vieno žmogaus, aplink vien laukai ir oro uosto kraštas, tai pasijautėme kaip kažkokioje mistinėje ir visų užmirštoje, bet tuo pačiu labai jaukioje vietoje.

Lečėje pirmą kartą susidūrėme su visą kelionę mus lydėjusiu ir šiek tiek nervinusiu reiškiniu, būdingu beveik visoje Italijoje – siesta . Suprantu – vasarą, kai karšta, tada niekas nedirba, nevalgo ir nieko neperka. Bet rudenį, kai temperatūra nesiekia 20 C , uždaryti muziejus, kavines ir ne šiaip valandai, o nuo 14-15 iki 18 val. – kažkoks absurdas, bet tokios tradicijos ir nieko nepakeisi. O mes, kaip tyčia, vis tokiu laiku išalkdavome arba tapdavome labai žingeidūs…Kadangi muziejai uždaryti, iki kavinių atsidarymo irgi reikia laukti, tai apėjome kelis kartus senamiestį, kuris visai nedidelis ir kur daugelis pastatų pastatyti labai dekoratyvaus Lečės baroko stiliumi, iš tokio šilto gelsvo atspalvio vietinio akmens. Pačiame centre atkasti puikios būklės Romėnų teatro griuvėsiai.

Tačiau tiek Lečė, tiek Bergamas mums patiko, nes buvo kelionės pradžioje, ir juos galima aplankyti važiuojant pro šalį, laukiant skrydžio, bet ne kaip kelionės tikslą. Ypač po to ką pamatėme vėliau, jie šiek tiek priblėso, nors bendram kelionės kontekste buvo visai įdomu. Lečės aplankymą vainikavo skanūs pietūs kavinėje, kur buvome vieninteliai lankytojai, nes ji irgi nedirbo, bet pamatę tiek žmonių, tikriausiai apsigalvojo, tik perspėjo, kad picų negalės paruošti. Tačiau vyne troškinti aštuonkojai buvo labai skanūs.

Po to porą valandų praleidome pajūryje, kur grožėjomės uolėtomis pakrantėmis.

Ir nesvarbu, kad vanduo buvo šiltas, oro temperatūra maudynėmis neviliojo.
Nors pradėjo temti, visgi spalio galas, nutarėm pasiekti suplanuotą Santa Cesarea Terme kurortinį miestelį, kurio nuotraukose puikuojasi virš visų pastatų iškilusi tokia visai ne itališko stiliaus ,,pilaitė” .

Naktį viso jos grožio nesimato, bet kam įdomu, tas ,,pagooglins” pavadinimą 🙂 Tai va, vaikštom mes aplink tą pastatą, galvojam kokia jo paskirtis, ar čia koks muziejus ar kas, žiūrim vyras toks balkone stovi. Turim mes savo kompanijoj vieną linksmuolę, kuri šiek tiek kalba itališkai, tai jinai jam pamojavo ir pasisveikino. Klausia, gal čia muziejus? Ne, sako, čia mano namai, ir kviečia užeiti. Tai, kad mūsų, sakom, daug. Nieko tokio, aštuoni tai čia nedaug. Užėjome, aprodė namus, kurie tokio, sakyčiau, arabiško stiliaus, ir nuotraukos ant sienų kažkokius šeichus vaizduoja…Visur rytietiška prabanga, daugybė šeimos nuotraukų. Bet įspūdingiausia tai terasa, kuri juosia visą namą ir yra išsikišus trim savo šonais į jūrą, o dar tą vakarą švietusi ryški mėnesiena vaizdą padarė nerealų.

II dalis