Etiopijoje su Švento Jurgio palaiminimu – ilgas ir nuobodus pasakojimas apie 3 savaičių kelionę. I dalis Etiopijos pietūs.

Etiopija –ta vienas be galo ilgas ir vingiuotas kelias. Kartais platus ir asfaltuotas, besipuikuojantis naujai brėžtomis baltomis linijomis, bet dažniau duobėtas, jau apibyrėjęs ar lietaus išplautas, remontuojamas ar dar tik statomas, beveik visada nenusakomai dulkėtas. Jis eina per miestus ir šiaudinių namelių kaimus, užsuka pas vietines gentis, kerta nesvietiškai plačius slėnius, kopia į kalnus, vingiuoja serpentinais, brenda per išdžiūvusių upių vagas, aplanko eukaliptų giraites, smėlėtas ir karštas savanas, neria giliai į Mėlynojo Nilo slėnį ir vėl kabarojasi aukštyn, į kalnus.

Tuo keliu važiavome ir mes – 23 lietuviai aštuonių senutėlių Toyota visureigių karavanu, kuris kelionės gale susitraukė iki penkių. Tuo keliu nuvažiavom 4200 kilometrų ir pamatėm kelis skirtingus pasaulius vienu pavadinimu – Etiopija. Toje šalyje įvairiais bendrakeleivių vertinimais praleidome nuo kelių mėnesių iki metų, nors lėktuvo bilietai rodė nesuprantamai trumpą laiką – tik tris savaites. Toje šalyje grįžome į praeitį – vietinis kalendorius rodė 2003-iuosius metus. Kelionės įspūdžius bandysiu glaustai sutalpinti į porą pasakojimų, nors jų visą knygą galėčiau prirašyti. Pasakojime panaudosiu šiek tiek informacijos iš J. Gozalbez ir D. Cebrian knygos ‘Touching Ethiopia’.

Lapkričio 20 d. šeštadienis. Pirmą žvilgsnį į šalį mečiau iš viršaus – pro lėktuvo langelį. Apačioje matėsi kalnai. Visur kalnai, rūpestingai sudalyti dirbamos žemės sklypeliais. Taip, galvoju, etiopai greičiausiai yra žemdirbiai.

Etiopų ūkiškumo pėdsakai pasimatė jau lėktuvui riedant nusileidimo taku. Šalia tako rikiavosi tvarkingai sukrautos šieno kupetaitės, sukurdamos keistą jaukumo įspūdį. Be tų kupetų, oro uostas nei kuo labai pradžiugino, nei nustebino. Pralinksmino gal tik derybos dėl taksi kainos – pirmiausia su mergaite “vadybininke”, paskui su dar keliais padėjėjais-agentais ar dar galai žino kuo – iki paprasto vairuotojo sunku prisikapstyt. O kai jau pagaliau pavyko, jis senu žiguliuku nuvežė mane per smogo apgaubtą sostinę link seniausio Adyje viešbutėlio ‘Taitu’. Addis Ababa – sostinė, kurio vardas –naujoji gėlė – visai neatspindi miesto veido. Toji sostinė pastatyta bet kaip, be jokio planavimo tad ir pamačiau tokį bakūžių–namukų- lūšnų ir šiaudinių triobelių kratinį su kur ne kur pasirodančiais modernesniais pastatais, bet užtai plačiais mostais tiestomis, kartais net trijų-keturių eilių gatvėmis.

Viešbutėlis Taitu – seniausias Adžio viešbutis (statytas kažkur apie 1878 – skirting šaltiniai nurodo skirtingas įkūrimo datas). Čia turiu daryti lyrinį nukrypimą ir paaiškinti, kad kelionė buvo suplanuota taip, kad sutilptume į atitinkamą biudžetą, todėl gyvenome viešbučiuose, kur kaina už naktį dažnai neviršijo kelių ar keliolikos dolerių. Man dauguma jų labai nepatiko, bet pripažįstu, kad kelionei jie suteikė labai savotišką, linksmą atspalvį. Taigi – Taitu. Iš pirmo žvilgsnio – labai patrauklus, tikrai senas viešbutis, gražiomis medinėmis kolonomis ir balkonais. Bet po kelionės minutėlei prigulus ant girgždančios lovos kažkodėl jaučiausi gulinti kalėjimo vienutėj o ne viešbutyje. Duše, prisiskaičius Tomelio gąsdinimų, išsimuilinusi laukiau, kada čia dings vanduo. Ačiū Dievui nedingo, na bent jau tą kartą. Ant sienos netolimais tingiai judindamas ūsą meditavo nedidukėlis tarakonas. Kitą dieną, nors tarakonas tebetupėjo ten pat, tik gal kitą ūsą krutino, aš vis dėl to pajutau tam viešbučiui simpatiją, nes tose apkerpėjusiose sienose, girgždančiose medinėse grindyse ir apmusijusiuose languose tvyrojo kokia tai gera dvasia.

Pirmąją dieną Adyje buvome laisvi pasirinkti, ką veikti. Galėjai aplankyti Etiopijos žvaigždę, Nacionaliniame muziejuje besiilsinčią seniausią pasaulio merginą Liusi (na, jau nebe seniausia, bet savo pozicijų muziejuje niekam neužleidusi) arba lankyt miesto bažnyčias arba paprasčiausiai traukti į turgų. Mano kelias vedė į turgų. Pradžioje nepatikliai žiūrėję į du prie mūsų prilipusius palydovus, galų gale supratom, kad keliaudami su jais į turgų mes tikrai išlošėm, nes be jų pagalbos ne ką būtume pamatę. Turgus (Mercato – italų paliktas pavadnimas) tobulai atspindi Addi Ababos dvasią – chaotiškame, be jokios struktūros nulipdytame mieste plytėjo toks pats chaotiškas ir begalinis turgus – miestas mieste, su gatvėmis, užkaboriais, akligatviais ir skirtingom specializacijom – prieskonių, kavos, chato, metalų perdirbimo, vištų, suvenyrų, pintinių ir be abejo, kinietiško šlamšto. Tame turguje laikas kažkaip keistai tekėti pradeda, nes visas jusles užplūsta įvairiausi kvapai, garsai ir vaizdai ir nebesuvoki kas čia ir kiek laiko vyksta.

Kai jau esi visai išsekintas, berniukai gidai žino, ko turistui reik – vilioja kavos gerti ir tempia į tokius užkaborius, kur pats savo noru nosies nekištum. Ten, kur patenkam, mūsų nustebimui yra visai tylu, ramu ir net panašu į gyvenamą namą. Viduje sėdi keli svečiai ir stebi, ką čia su mumis turistais išdarinės (išdūrinės). Išdurt pavyko ir gana sėkmingai, nes pasiūlė mums ne kavos o čiato (chat). Čiatas tai toks augalas, kurio jaunus lapelius vietiniai čiaumoja tikėdamiesi įgyti žvalumo, proto nuskaidrėjimo ar dar velniažin ko. Tas augalas, daugelyje šalių uždraustas (ir vistiek yra antra pagrindinė eksportuojama prekė) turi alkaloidų (cathine and cathinone) kurie turi stimuliuojančių savybių. Nepuolėm tų lapų čiaumoti pilna burna, bet paragaut paragavom – sukramčius išsiskiria kartokos sultys, kurias nurijus nieko baisaus anei stebuklingo nenutiko. Vizito tame chato posėdžių kambaryje vinis buvo momentas, kai reikėjo susimokėt ir už kelias čiato šakeles mūsų paprašė labai padorios sumos. Žinojom, kad taip bus bet vistiek nemaloniai nustebom. Teko susimokėt, bet su savo naujasiais draugais dėl to išsiskyrėm ne per maloniausiai ir tą kartą jiems iš mūsų uždirbti nepavyko. Nepaisant to, po trijų savaičių, kai prie to paties Taitu viešbutuko vėl sutikau pirmosios dienos draugelį, jis be jokių nuoskaudų paklausė, kuo galįs mums padėti ir nurodęs gerą barą, bei davęs instrukcijų, kaip neišsidurti, nuplaukė savais keliais.

Lapkričio 21 d. sekmadienis. Mes išriedėjome į kelią aštuoniais naujutėliais (tokie buvo pažadėti), aštuonesdešimt kelintų metų Toyota visureigiais. Dienos tikslas – už kokių 400 km esantis Arba Minch miestas. Taip ir prasidėjo mūsų ilgas gyvenimas kely – su sustojimais pagerti kavos, pasilabinti su vietiniais vaikais, pamosuoti jiems, stovintiems šalikelėse, pabendrauti su nepiktai besibraunančiais į mašiną ar į kadrą.

Pirmasis mane nustebino vairuotojas, kai sužinojęs kad esam iš Lietuvos, iškart pagyrė, kad turime gerą disko metiką! Ir dar pridėjo, kad mūsų kaimynai – baltarusiai. Šitaip jis užsidirbo pirmą ir labai riebų pliusą.

Po to pradėjo stebinti gyvybės kunkuliavimas ant kelio. Tą jau buvau patyrusi Kenijoj, bet kažkaip buvau pamiršus. Žmonės, ypač vyrai, Afrikoj dėl nežinomų priežasčių didesnę dalį dienos praleidžia ant kelio. Dažniausiai jie kur nors eina, bet neretai tiesiog stovi ar sėdi pakelėse ir kaip susidarėm įspūdį – visiškai nedirba, niekur neskuba. Keliskart bandžiau kvosti savo vairuotoją, kur visi tie žmonės taip būriu eina? Tą dieną buvo sekmadienis, tai vairuotojas išsisuko nesunkiai – pasakė, kad visi eina arba iš bažnyčios arba į svečius.

Galiausiai mane apžavėjo gyvuliai. Atrodė, kad su kiekvienu šimtu kilometrų tolstant nuo Adžio, galvijų ant kelio proporcingai padaugėja. Tame kelyje akivaizdžiai valdė karvės, o ne automobiliai. Iš šono žiūrint galėjo pasirodyti, kad automobiliai nematomi ir begarsiai, į juos niekas, nei žmonės, nei gyvuliai nesureaguodavo, kol neišgirsdavo pyptelėjimo. Saulei leidžiantis kelias galutinai pavirsta viena didele galvijų banda, nes kiekviena avelė, ožkelė ar arklys nakčiai saugiai turi pasiekti namus ir juos žinoma reikia pasiekti keliu, nesivilksi gi pakele…

Savo naujuosius namus ‘Bekele’ kempingą Arba Minch priemiestyje pasiekėme saulei nusileidus, bet ir patamsyje matėsi, kad tasai įkurtas nuostabioje vietoje ant kalno su ‘vaizdu į jūrą’ – tolumoje ir sutemose plytintį Chamo ežerą, kur ryt plauksime ieškoti krokodilų. Nežinau, ar tą vakarą, ar jau prieš tai, lietuvių tautelė Etiopijoj atrado St. George – lengvą lengvutėlį, švelniai gomuriu nutekantį ir dulkes iš gerklės išplaunantį vietinį alutį, šventojo Jurgio vardu pavadintą.

Lapkričio 22 d. pirmadienis. Trečioji – krokodilų, zebrų ir begemotų diena. Dabar atrodo, kad tas pasivaikščiojimas po Nechisaro nacionalinį parką bei pasiplaukiojimas Chamo ežere, kur gyvena krokodilai, begemotai ir tilapijos, labai nublanko visų kitų įspūdžių fone. Joks krokodilas, kaip buvo viltasi, nepragraužė valties dugno ir nesiropštė į laivą lietuviškų pietų, joks begemotas neapvertė valties ir neišmušė mumyse dviejų apvalių skylių. Gerai, kad bent vaikščiojant po parką keli zebrai teikėsi pasimaivyti mūsų akiraty. Jokių kitų didesnių gyvių, o bet kokių kačių šeimos plėšrūnų tai jau išvis anei kvapo. Jei ir gyvena koks dramblys Etiopijoj tai jo reiktų ieškoti daug piečiau, kur nors pasienyje su Kenija. Man širdį paglostė ir seną paukščiukų stebėjimo hobį atgaivino pulkai pelikanų, egrečių, garniai, avocetės, marabou ir ereliai žuvininkai, gausiai gyvenantys Chamo ežere.

Gerai, kad žvilgtelėjau į kelionės užrašus, nes pasirodo, dar tą pačią dieną braukėm į Dodze kaimą kalnuose, paveizėti kaip tas vietinis kaimas atrodo. Kaimas tipiškai afrikietiškas, namai pastatyti iš ‘false banana’ arba enset medžių – tokių banamedžių genties augalų, ant kurių banana neauga. Tačiau jie gali būti panaudojami galybei kitų naudingų dalykų, tokių kaip namelių statyba, demblių pynimas arba keisto duonos pakaitalo kocho gamyba. Tame kaime, kuris kaip man pasirodė yra daugiau turistams parodyti skirtas, gali rasti visą darbščiųjų rankų būrelį – visokius pynėjus, audėjus ir kavos virėjus ir be abejo, suvenyrų pardavėjus.

Kaimui aplankyti man užteko dešimties minučių, po to nusprendžiau atsisėdus ant kalvelės ramiai pasidairyti aplink. Na, tas ramiai užtruko kokią minutę pusantros, nes po to kaip visada iš niekur išdygo būrys vaikų, prašančių nufotografuoti, duoti pieštukų, birų arba bent jau karamelę. Keisčiausia, kad tie vaikai dar ir angliškai moka kalbėti. Nekalbu apie frazes ‘meny meny’ arba ‘give me pen’. Kalbu apie mokinukus, kurie sugeba papasakot, kad eina į mokyklą, kokių dalykų jie ten mokosi, ir net apsimeta, kad susigaudo kur yra Lenkija ir jos kaimynė Lietuva. Tokių vaikeliukų apsupty aplanko visa emocijų gama. Pirmiausia maloniai nustembi, kad su jais galima susikalbėti. Po to susigraudini, kai jie paprašo pieštuko, nes eina į mokyklą o to pieštuko neturi. Pradedi gailėtis, kad nenusipirkai ir neatsivežei poros maišų pieštukų ir trejų ketverių maišų saldainių (ką ten maišų, sunkvežimio pieštukų būtų nepakakę). Galiausiai jau rodos imsi ir nusivilksi paskutinius marškinius, kad tam vaikui atiduotum. Bet staiga pamatai iš jo kišenės kyšantį pieštuko galą, arba akyse strypčiojančius juoko velniukus. Supranti, kad tas vaikelis ištiesų nenuilsdamas dirba turistų mulkinimo darbą. Tada kyla noras pasiplauti, bet tai nėra lengva. Tie meilūs vaikai kibiais piršteliais taip prikimba, kad neatplėši. Pradeda darytis nemalonu. Sakai jam bye o jis tau hi. Nemalonus nustebimas perauga į lengvą bet greit stiprėjantį susierzinimą. Netrukus norisi, kad tie vaikai skradžiai žemę prasmegtų. Ir į tokias situacijas patenki nuolat.

Na, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ne visi vaikai tokie įkyrūs, sutikau daug labai mielų ir supratingų vaikų, ir apskritai Etiopijos žmonės mane sužavėjo.

Grįžtant į kempingą mus ir vėl supo karvių-ožkų-avių bandos, vėl lėtai yrėmės dulkių gurvoluose paskendusiu keliu, vakarinei saulei skverbiantis per smėlio sūkūrius ir spiginant tiesiai į akis. Dieną vainikavo nuostabiai grilyje kepta šviežutėlė tilapija, alų pradėjome užsisakinėti dėžėmis. Patarimas keliautojams – jei būsit Arba Minch, nueikite į žuvies restoraną, kurio pavadinimo aš nežinau, bet kurį manau žino visas miestas. Ir dar būtinai aplankykite tamsią, pragaro liepsnomis liepsnojančią to restorano virtuvę. Ko gero tai bus vienintelė virtuvė visoje Etiopijoje, kurią verta aplankyt, nes visose kitose vietose primygtinai patarčiau net nekišti nosies į ten, kur jie ruošia maistą, nes kitaip labai ilgam prarasite apetitą.

Lapkričio 23 d. ketvirtoji kelionės diena. Kelyje ir vėl karvės. Pradžioj nesusigaudau, kaip čia yra, kad jos vis ant kelio – tai kada jos ganosi ir ėda? Bet po kiek laiko susivokiau, kad gi rytais, kai karvės išjuda į ganyklas, ir mes judam į trasą. O vakarais, kai karvės namo, tai ir mes su karvėmis….

Keliaujam į Konso. Konso regionas, jau visai pietuose, garsus savo terasine žemdirbyste. Kadangi aplink vieni kalnai tai nieko kito ir nebelieka, kaip tik juose ūkininkauti. Viskas ten – ir miestas ir kaimas ir gentis pavadinta vienu vardu – Konso, kurį gentis atsinešė ateidama iš pietinių Oromo kraštų. Aplankom vieną kaimų, kur gidas paaiškina, kad Konso reiškia ‘active in work’ suprask, netinginiai. Atkeliavo iš pietų ir įsikūrė kalnuose, nes jau tada suprato, kad arčiau dangaus yra geriau – ne taip drėgna, šviežesnis oras o ir maliariniai uodai taip aukštai nepasiekia. Todėl, kaip tik kalnas taip ir kaimas. Nors ir darbštūs, pakariauti laiko irgi rasdavo, o po karo medines skuptūras “waga” droždavo. Kas kart laimėjus – vis didesnes.

Kaimas įspūdingas – vienas didelis stambiais šakaliais aptvertų gatvių, kiemų ir akligatvių labirintas, iš kurio be vietinių pagalbos ir per porą dienų neišsikapstytum. Grupė kažkaip subyra ir išsiblaško kas sau – aš jau pradedu įtarti, kad šitie kaimiečiai bus įvaldę efektyvią turistų apšvarinimo arba nudaigojimo strategiją. Laimei, kažkoks berniukas parveda mus prie automobilių, pakeliui dar papasakodamas, kad čia niekas nenaudoja apsisaugojimo priemonių, todėl pas juos gimsta daug vaikų. Nežinau, kodėl iš daugybės dalykų jam parūpo papasakoti būtent tai. Vaikiukas uždirba porą birų, o mes saugiai parkeliaujam iki mašinų. Ten būriuojasi didesnė kaimo dalis, o aš sugalvoju nesamonę – kokiai mergaitei atiduoti marškinėlius. Buvau perspėta, kad tai gali nekaip baigtis, bet pagalvojau, kad Rolas gali gaut neblogos vaizdinės medžiagos filmui. Vos tik sumosuoju marškinėliais, mane prie automobilio priremia visas kaimas. Na gerai, galvoju, turiu dvejus marškinėlius. Juos atiduosiu, o po to mane tikriausiai suvalgys.

Kai jau pagaliau visi gyvi ir sveiki susilipom į mašinas, mus dar nuvežė ir Niujorką – tokį raudoną ir visai įspūdingą kanjoną. O tada važiavom dar toliau į pietus, į Jinka miestą.

Jau iki tol stebėjausi ir žavėjausi nuolat kintančiu įvairiaspalviu kraštovaizdžiu ir visur besančiais kalnais, bet tą popietę Etiopija apdovanojo ypatingais vaizdais. Pakilus į kalną, toli apačioje atsivėria akimis neaprėpiamas, atrodo begalinis, žalias slėnis. Vienoje jo pusėje dangus į žemę remiasi saulės spinduliais, ir viską kas apačioje nutvieskia auksine šviesa. Tuo pat metu jis tamsiu lietaus stulpu įnirtingai skalbia kitą slėnio kraštą. Toli palei horizontą viena už kitos rikiuojasi skirtingais mėlio atspalviais paspalvintos kalnų grandinės. Per tą bekraštį slėnį, nusagstytą akacijom ir eukaliptais, ataustą dirbamos žemės rėželiais, į tolybes driekiasi kelias. Ir taip vienas slėnis po kito. Akys godžiai bando aprėpti tuos vaizdus, bet protas sunkiai suvokia tokio dydžio erdves.

Į kempingą atsidanginom sutemus, pakeliui sugebėjom pamesti vieną ekipažą. Jų vairuotojas, tą patį vakarą išrinktas blogiausiu, sugebėjo iš rikiuotės išvest stabdžius. Ekipažo narius mes iš tos mašinos susirinkom, o štai Rolo košių ne. Todėl vakarienei turėjom dvi dėžes alaus, porą šokoladų, porą papajų ir porą apgraužtų cukrašvendrių. Vietoj vakarienės nusprendėm įsiprašyti į visai gretimai vykstančias mišias ar kokią tai šventę, vyrai ten nuėjo alaus buteliais nešini. Šventikai mums primygtinai parodė kelią atgal į stovyklą, todėl nusprendėm, kad tikriausiai per mažai alaus būsime nusinešę.

Lapkričio 24 d. jau nebežinau kuri kelionės diena. Ryte ir vel keliamės labai anksti, šiandien keliausim pas mursius (mursi tribe). Aš keliuosi dar anksčiau, nes reikia į dušą. Kempinge dušas yra, tad juo reikia pasinaudoti, nes Tomelis kasdien sako, kad kitą dieną vandens tikrai nebebus. O jo kaip yra, taip yra. Tenka praustis.

Kelias pas mursius nors ir duobėtas, bet ne toks ilgas kaip žadėta ir mes pas juos atriedam visai greitai. Nesileisdama į ilgą monologą apie tai, ar gražu ir etiška yra atvažiuot pas svetimus žmones į jų kiemą ir spoksot kaip jie gyvena, pasakysiu, kad tam mursių lankymui buvau nusiteikus skeptiškai. Išvažiavau dar skeptiškiau nusiteikus, bet jau dėl kitų priežasčių.

Tomas buvo pagąsdinęs, kad mursiai yra viena agresyviausių genčių, todėl dėl drąsos pasiėmėm vieną kalašnikovu ginkluotą sargą (atsiprašau, sargus čia skautais vadina). Bet kai jau išlipom kaime iš automobilių ir visus apspito ne ką prasčiau ginkluotų mursių minia, tas vienas skautas tiesiog ištirpo minioj ir jau nebebuvo aišku nei kuris tų juodukų yra mūsų skautas, nei kurią pusę jis, reikalui esant, užtartų.

Pradžioj nesitraukiau nuo automobilio ir slėpiausi už liesų savo vairuotojo pečių. Aplinkui dėjosi tiesiog keisti dalykai. Mursiai be jokių įžangų pradėjo reikalauti, kad juos fotografuotume, nes pasirodo tai yra mokama paslauga. Kai susitari dėl užmokesčio, mursis atsistoja prieš tave pačia dirbtiniausia, koka tik gali, poza ir nutaiko skausmingiausią, kokia tik įmanoma, išraišką. Jei nefotografuoji, tai reikalauja saldainių. Gaunasi tokia dainelė: “two birr-foto-karamela”. Dieve Dieve, kur aš patekau. Bandau nuklysti kur nors, kur niekas nemato, bet mursių gi daug ir jų rega aštri – visur jie mato. O jei užtinka vieną, tai dar ir patogiau, nes tada labai nesunkiai pavyksta įkalbint fotografuoti. Kai papurtau galvą, jis reikšmingai žvilgteli į automatą savo rankose ir jį kresteli – noras fotografuoti atsiranda kaip mat.

Man labai ir labai palengvėja, kaip pagaliau paliekame tą kaimą. Pradžioj pėstute, nes vienas automobilių sugedo ir vairuotojai čia pat jį remontuoja. Mus gerą gabalą lydi pusė kaimo. Kulniuojam, saulė negailestingai kepina, visureigiai nesirodo, baisu, kad jau tuoj kitą kaimą prieisim. Tokioj neviltingoj situacijoj atsidūrę nusprendžiam bent jau palinksminti naujutėlaitėmis tojotomis pro šalį važiuojančius kitus turistus ir sušokę jiems ‘waka waka’ šokį puolam reikalauti atlygio – biriukų. Gal dar nesakiau, kad vienas birr’as vertas apie šešių JAV dolerio centų.

Per pietus diskutuojam apie mursius, jų gyvenimą, kelią ir likimą. Valdžia žada iki pat genčių teritorijų nutiesti gerą kelią ir net paleisti ten autobusus. Taip ir įsivaizduoju mursius su lėkštelėmis lūpose ir kalašnikovais autobusu besivažinėjančius. Daugumai bendrakeleivių tai skamba kaip mursių, jų dabartinio gyvenimo būdo ir papročių pabaiga. Mano supratimu ta pabaiga jau seniai yra atėjusi. Mursiai kuo puikiausiai įvaldė foto-prievartavimo meną, ir jau dabar gali atsibelst į miestą kada tinkami. Kurio galo laikytis tų keistų senų papročių ir karves ganyti? Be to man atrodo, kad tas kelias jiems anksčiau ar vėliau atneš švietimą, mediciną ir prailgins vidutinę gyvenimo trukmę.

Dardam į Turmi, dar vieną miestą pietuose, hamerių genties teritorijoje. Kelias neasfaltuotas ir ypatingai dulkėtas. Iš tiesų yra du keliai – naujai statomas tiesus, tik kažkodėl užkonservuotas ir aplink kaip gyvačiukas besirangantis ir tą naująjį nuolat kertantis senasis žvyrkelis. O kai kelias neasfaltuotas, tai jis nepaklusdamas jokiems fizikos dėsniams išsitęsia iki begalybės, ir atrodo, juo važiuojam jau visą naktį. Kai jau pravažiuojam Turmi bet ten nesustojam, ir atrodo stuburas įauga į automobilio sėdynę, atvažiuojam į kempingą baisiai sudėtingu pavadinimu “Traditional Hammer Keske campt site”. Čia Etiopijos pietūs, visur plyti sausa, išdžiūvus ir dulkėta savana. Karšta. Automobilių sukeltos dulkės kabo ore ir jokia gravitacija jų neveikia. Ciklopo šviesoj tos dulkės atrodo nepraregimos, jų pilna gerklė, nosis ir akys, beveik pradeda imti nedidelė panika ir labai užsimanau išgerti ko nors stipresnio.

Bet viskas yra gerai. Kempingas tvarkingas, čia yra vandens ir alaus, o daugiau tuose kraštuose nelabai ko ir reikia. Vadas verda košę, mes duše iš galvų išsiplauname po kelis kilogramus dulkių, o po to gerkles skalaujame St George alumi. Kai jo nebelieka – vietiniu vynu. Aš net sugalvoju miegoti lauke, tiesiog po medžiu. Naktis buvo puiki – dulkės seniai nusėdę, mėnesiena, gaivina lengvas vėjelis.

Lapkričio 25 d. Dar vakar vakare kažkoks vietinis siūlėsi išskalbti drabužius, tai iš pat ryto kažkokiam vaikinukui, nei žodžio nesuprantančiam angliškai, prie šulinio įbruku kelnes ir porą maikių skalbimui. Laura savo skalbinius įduoda kažkam kitam.

Šiandien bendrausime su Hameriais (Hammer tribe) kurių gentis viena didžiausių Etiopijoj, jų priskaičiuojama apie 15 000. O iš kur tu žinai, kiek jų yra, išdžiūvusia upės vaga keliaujant į kaimą klausiu gido, ar juos kas nors skaičiavo? Taip, pasirodo karts nuo karto valdžia surengia gyventojų apskaitą, nors man sunku suvokti, kaip galima suskaičiuot tuos po savaną pasklidusius kaimus ir jų gyventojus.

Gidas – jaunas vaikinukas, iš tos pačios genties, labai neblogai kalbantis angliškai, tai galima bandyti daug dalykų iš jo išpešti. Ar mokosi tie genčių vaikai, klausiu? Ne, nesimoko, nes jų tėvams atrodo, kad mokslas tai nereikalingas išmislas, kuris gadina vaiką. Karvių ganymas vaikus turi išmokyti visko, ko jiem reiks gyvenime. Toks tai mastymas. O tu, klausiu gido, mokeisi? Taip, norėjau mokytis, todėl turėjau pabėgt iš namų, atsako ir nusišypso. Iš ko tos gentys gyvena? Augina kukurūzus ir sorghum (tokia, labai maistinga grūdinė kultūra) – daugiau, be akacijų ir alijošių tose sausose žemėse nieks neauga. Vyrai prižiūri gyvulius (greičiausiai tai yra vienintelis darbas, kurį dirba vyrai) – karves, ožkas ir avis, kurios sausuoju sezonu iškeliauja ganytis į Omo upės slėnį.

Į hamerių kaimą einu nelabai noriai, nes pamenu mursių dainelę ‘two birr-foto-karamela’. Bet hameriai kitokie. Taip, jie irgi prašo būti fotografuojami, bet tikrai yra daug mažiau įkyrūs. Šitame kaime, priešingai nei pas mursius, pilna kūdikių ir vaikų bet nesimato nei vieno vyro. Čia pamatom, kaip daroma gražioji hamerių moterų šukuosena – molio ir riebalų pagalba susukama daug smulkių kasyčių. Moterys, pasipuošę tokiomis šuokuosenomis, yra nuostabiai gražios. Ir apskritai hameriai yra labai dailių veido bruožų, kūno sudėjimas tvirtas, bet grakštus.

Kaime mus pakviečia gerti kavos, tam pro labai žemą ir siaurą angą reikia susiprausti į jų šakalinę trobelę. Keista, bet telpa visi. Trobelėje maloniai vėsu ir gera, pakankamai šviesu, nes pro visur kiauriai skverbiasi saulės spinduliai. Kavą hameriai verda iš kavos luobelių, nes pupelių kavos jie nemėgsta – per karti. Moliūgo inde patiekiamas birzgalas nevilioja, bet tiesiog privalau to gėrimo paragauti. Tos kavos skonis labiau panašus į arbatos, ji nėra skani, bet gaivina.

Artėja dienos, o gal ir visos kelionės kuliminacija – po pietų dardame į kitą kaimą įšventinimo į vyrus ceremonijos pažiūrėt. Hameriai žinodami, kad turistų atsikratyti neįmanoma, už atitinkamą kainą įsileidžia tos ‘bull jumping’ ceremonijos pažiūrėti. Kai jau sumoki duoklę kaimui, nieks nebeprašo mokėti už kiekvieną fotografiją atskirai, gali šniukštinėt po kaimą ir fotografuoti ką tinkamas. Ceremonija įspūdinga, bandysiu ją aprašyti, nors perteikti tame kaime tvyrojusios atmosferos tikrai nepavyks. Tą reikia pamatyti ir pajausti.
Kai berniukas subręsta, o dar svarbiau, kai šeima sukaupia pakankamai daug galvijų, kad nuotakos šeimai galėtų sumokėti duoklę, ateina laikas įšventinimo į vyrus ceremonijai. Tai didelė šventė, į kurią susirenka visi giminaičiai ir draugai ne tik iš savo, bet ir aplinkinių kaimų. Vyrai, įšventinamojo draugai, dažo veidus, merginos puošiasi ožkų kailio sijonais ir ant kojų po keliu pakabinamais barškalais. Ceremonijos pradžioje vaikinuko draugės ir giminaitės šoka ritualinį šokį ir prašosi būti plakamos. Plakimo esmė – moterys tam, kuris bus įšventinamas į vyrus, taip nori įrodyti draugystę ir artumą, be to nori parodyti savo drasą ir sugebėjimą atlaikyti skausmą. Jų kūnai yra storai ištepti riebalais, akys atrodo apsinešę – galbūt prigėrę savadarbio alaus, gal ko apsirūkę, o gal tiesiog panirę į transo būseną. Ta veiksmo dalis atrodo labai nemaloniai – pamačius kruvinais randais ‘padabintas’ nugaras net supykina. Visa laimė, kad to plakimo ne tiek daug – iš tiesų daugiau šokama ir dainuojama.

Pradžioje kaime jaučiuosi keistai – mes nei tai svečiai, nei tai žiūrovai. Kai kas mūsų nepastebi, kai kas nužvelgia piktais žvilgsniais, kiti visai smalsiai apžiūrinėja. Kažkas sumano mus pavaišinti vietiniu gėrimu – prieš mus atsiranda keli moliūginiai puodai kažkokios buzos. Puode įmerktas šakalys. Negi kas nors to gėrimo ragaus? Labai nustembu, nes norinčių jo pasrėbt atsiranda, gėrimas eina per rankas, dauguma ragauja. ‘Broga iš kombikormo’ – nuskamba kažkieno nuosprendis. Kombikormo? O, tai neturėtų būti labai baisu, pagalvoju. Nustebindama pati save irgi ragauju to gėrimo, nes juk šalį reik pažinti visapusiškai. Jau įsivaizduoju save, vakarą praleidžiančią tūlike, bet tai visai neatgraso nuo gėrimėlio. Pamaišau šakaliuku, prasklaidau kombikormą ir sriūbteliu. Skonis ne toks ir blogas, netgi dar vieno gurkšnio norisi. Prakoši tą gėrimą pro dantis ir gerklėn nuteka maloni rūgštelė, po to belieka tik tirščius išspjauti. Jei tas reikalas būtų buvęs iškoštas, tikrai jo būtume suragavę gerokai daugiau. Naminiai alkoholio varymo būdai visur tokie patys, tik skiriasi iš ko jis raugiamas. Tas mūsų ‘kombikormu’ pakrikštytas produktas tikriausiai buvo sorghum grūdai.

Genties vyrai stebi mus brogą ragaujančius ir šypsosi. Beveik patampame pilnateisiais šventės dalyviais. Pasijuntam kažkaip jaukiai, atsiranda noras bendrauti, nors su anglų kalba čia prastai. Išsitraukiu žiūronus ir duodu vienam vaikinukui pažiūrėti. Kaip nustatyti ryškumą parodau ir paaiškinu lietuviškai, o jis viską puikiausiai supranta. Žiūronų esmę pepranta labai staigiai ir tie jam padaro labai didelį įspūdį – emocingai puola visiem kažką aiškinti. Mums belieka tik spėlioti, ką.

Moterys ir toliau sau šoka, protarpiais pailsėdamos. Jų daina, kojų barškaliukų žvangėjimas ir pučiamų trimitėlių garsai sudaro labai gerą, svaiginantį ritmą, žemė lengvai dunda po kojomis. Muzika, ritmas, aplink besisklaidantys laužų dūmai ir broga pamažu ima mane veikti. Hameriai įsijautę į ceremoniją mūsų nebepastebi arba labai gerai apsimeta, kad nepastebi. Netrukus iš debesų prapliumpa lietus, bet kadangi karšta, jis tik gaivina. Sulendam kartu su vietiniais po tokia žema pašiūre. Moterys vis dar šoka, ir aš, sėdėdama kūdikėlius maitinančių šokoladinių mamyčių apsupty, siūbuoju pagal jų šokio ritmą. Moterys man šypsosi, man gera ir jauku. Visi klausimai ar etiška mums dalyvauti svetimoje ceremonijoje, lieka neatsakyti, nugrūdu juos kažkur gilyn į smegenų užkaborius ir galiausiai pamirštu. Esu čia ir dabar, gyvenu hamerių genties gyvenimą.

Laikas teka, dienelė eina vakarop ir visi sujunda rengtis paskutinei – svarbiausiai šventės daliai. Pro kažkokius simbolinius vartelius išgenami galvijai, jaunimas varo juos gilyn į savaną. Visas kaimas ir mes kartu lekiam iš paskos. Galvijai suginti į vieną atviresnę aikštelę, karvės atskiriamos ir genamos šalin, moterys šoka ratu aplink jaučius. Šventės kaltininko draugai stato jaučius į vieną eilę, vieni įsitveria jaučiams į dantis, kiti – į uodegas. Nežinau, kiek ten tų jaučių, nesuskaičiuoju. Tik jaudinuosi, ar viskas bus gerai. Įšventinamasis turėsi užšokti ant tų jaučių ir perbėgti jų nugaromis. Jaučiai surikiuoti, visi aptyla ir bėgimas prasideda. Pasirodo, tai nėra labai jau įspūdinga ar sudėtinga. Vaikinukas sėkmingai šešis kartus prasilekia jaučių nugaromis, aplink nuvilnija džiaugsmingas atodūsis. Rytoj kaime bus didelė šventė, o dabar viskas staiga baigiasi. Džiaugsmingam atodūsiui nuvilnijus, vietinių draugiškumas ir visos dienos kantrybė dingsta, mums įsakyta tuoj pat palikti kaimą.

Įšventinimo ceremonijos sėkmę atšventėm skania vakariene – lauže čirškinta ožkiena. Į kempigą gryžome visiškai patenkinti, pamatyti vaizdai ir patirtys pranoko bet kokius lūkesčius. Lyg to būtų negana, vakare mus mus aplankė keistas padaras su daug kojų ir gal kokių trijų centrimetrų ilgio. Skorpionui per būtų per mažas, vorui – per ilgas. Kažkas nusprendė, kad labiausiai panašus į padarą iš filmo grobuonis. Vėliau įlindus į dušą aptikau lygiai tokį pat baisuoklį, todėl maudynės buvo rekordiškai trumpos. O užsimaniusi nueiti į gerą vietą išvis apstulbau, kai tamsoje prieš mane staiga suspindo dvi mažos žvitrios akelės. Kas čia per zoologijos sodas kempinge susirinko? Kai geriau įsižiūrėjau, supratau, kad tos akelės priklauso rainauodegiui lemūrui.

Bet jokie padarai neprivertė manęs tą gaivią naktį lysti į palapinę. Įsisupau į savo tinklelį ir saldžiai išsimiegojau po mango medžiu. Ryte atsikėlus supratau, kad tas skorpionvoris buvo tik labai didelė skruzdėlė.

Lapkričio 26 d, gal penktadienis. Laikas išvažiuoti, o mano skalbinių nėra. Ai, numoju ranka, nes vistiek ketinau tas maikutes ankčiau ar vėliau išdalinti. Bet kai jau kuprinė sukrauta ir suburzgia mašinų varikliai, atbega vakarykštis vaikinukas ir įbruka man į rankas išskalbtus drabužius. Nudžiugusi dosniai susimoku už suteiktą paslaugą ir suprantu, kad pergyventi bei nepasitikėti tuo berniuku iš tiesų neturėjau jokio pagrindo.
Turmi buvo labiausiai į pietus nutolusi vieta, kurią aplankėm. Šiandien grįšime į Arba Minch, pakeliui aplankysime dar vieną gentį.

Karštis ir dardėjimas dulkinu keliu užliūliuoja. Pabundu žadinama vairuotojo – kelkis, atvažiavom į arabori (arbore tribe) genties kaimą. Užsimiegojus, perkaitus išlipu lauk ir visai neapsidžiaugiu. Visų pirma, ta vieta primena dulkiną automobilių aikštelę, o ne genties kaimą. Aplink vaikšto kažkokie eksponatai su riešutų kiautais ant galvų ir prašosi būti fotografuojami. Visai kaip pas mursius, tik vietoj saldainių čia reikalauja marškinėlių, arba ir to ir kito. Dainelė skamba taip ‘foto-t-shirt-karamela’. Gudručiai…

Atiduodu porą maikučių ir visai neketinu nieko fotografuoti, nes dar po vizito pas mursius supratau, kad fotografuoti juodukų nesugebu – visos nuotraukos išbliurę. Bet vistiek viena moteriškė visur su savimi betampanti paklusnų diedelį priprašo padaryti vieną nuotrauką. Po to pasislepiu po medžiu, bet ir čia prie manęs prilimpa kažkoks bamblys. Padovanoju jam mytrips.lt ženkliuką – tegu garsins Lietuvos vardą Afrikoje.
Į Arba Minch grįžom dar nesutemus ir pirmą kart turėjom visas porą valandų laisvo laiko. Vakarieniauti žinama nulėkėme į gerąjį žuvies restoraną.

Lapkričio 27 d. šeštadienis, vaistų nuo maliarijos gėrimo diena. Lekiame į Awasą – visa diena kely. Awasa tai modernus miestas, man paaiškina vairuotojas. Kodėl jis modernus supratom tik atvažiavę – miestas tik 50 metų senumo (tą dieną kaip tik šventė jubiliejų) ir statytas pagal planą, turi šiokią tokią struktūrą. Etiopijos masteliais tai tikrai labai modernu. Žiūrėti ten nėra ką, vakarieniaujam kažkokiam prašmatniam viešbuty ant ežero kranto.

Lapkričio 28 diena. Ryte sėdam į valtis ir apsimetam, kad plaukiam žvejot. Viskas atrodo rimta, mums net meškerę į rankas įduoda ir kažkokio masalo. Be abejo žuvies, bent jau maniškėj valty, nieks nepagauna, bet šitas pasiplaukiojamas mums vistiek patinka, nes jau truputį pabodo tiesiog važiuoti ir važiuoti.

Pagrindinė Awasos įžymybė – žuvų turgus, kur suplaukia visos ežero tilapijos, kur džiūsta tinklai, kur pakrantėj vienoj didelėj maišalynėj malasi pulkai marabou, asiliukų ir vaikų. Kadangi brogos gėrimas pas hamerius mūsų pilvų niekaip nepaveikė, mes nusprendėm žengt dar vieną žingsnį ir prisikirtom čia pat turguje keptos šviežios žuvies. Esu tikra, kad po šito mums tikrai paleis pilvus. Nepaleido.

Grįžom į Adį. Pirma kelionės dalis baigta. Toliau mes į šiaurę dumsim.