Lietuva: Tiškevičių dvarai – Trakų Vokė, Lentvaris, Užutrakis

Ankstyvą rytmetį du ratai, Andrius, fotikas ir kuprinė apsukę ratą aplink laimės plytelę katedros aikštėje leidžiasi į savęs išbandymo žygį… Lengvai įveiktas Gedimino prospektas, smagus nusileidimas į Neries/dainų slėnį Vingio parke, Savanorių prospektas (ne itin patogus dviratininkams) ir pirmasis keblumas… begalinis Panerių kalnas… bet vargais ne galais šiaip ne taip garbingai įveiktas minant pedalus. Trumpas poilsio atokvėpis prie Panerių senųjų kapinaičių su gražiai išraiškinga koplytėle.

Trakų Vokės dvarvietė
Toliau lengvai minant pedalus pasiektas pirmasis tikslas – Trakų Vokės Tiškevičių dvaras. Vokės vietovė pirmą sykį minima 1375 metais Trakuose ir apylinkėse siaučiant Prūsams. Tačiau kuri Vokė sunku pasakyti, mat yra ir Baltoji ir Juodoji ir Mūrinė ir kitokių Vokių. Legenda pasakoja, kad šalia upelio gyvenusios šešios laumiškai gražios seserys, kurios paviliodavo vyrus ir paklaidindavo girių tankmėse… O kur jos gyvenusios ten ir miesteliai pavadinti jų vardu – Vokėmis.
Tiškevičiai XIX amžiuje dvarvietę įsigijo iš Dombrovskių. Nieko nelaukdami ėmėsi darbų: pagal Varšuvoje esančiu Lazankos karališkųjų rūmų pavyzdį perstatė rūmus, pastatė koplyčią, vandens bokštą, arklides, kitus ūkio ir pagalbinius statinius. Su garsaus landšafto architekto Andre pagalba Vokės vingyje įkurė parką su tvenkiniais, apžvalgos aikštele ir net šlaito kaskadose iš akmenų įrengtomis voniomis, kurių viena buvusi damų, kita džentelmenų.
Dar ir dabar trykšta vandens srovelė, atgaivinanti ne tik ištroškusi keleivį, bet ir „pachmelingą“ Zbignevą, anot kurio šaltinėlis turi gydomųjų galių… Geras žmogelis špyga taukuota, nors ir negaliu prisidėti pachmelui (iš principo), mielai sutinka aprodyti ir papasakoti apie vietines įdomybes. Visi mena apie dvarininkų pomėgį lošti kortomis, apie kurį liudija ir išlikęs kortų stalelis su čirvų, būgnų, kryžių ir pikų simbolika. Šiais laikais vietiniai čia renkasi ne kortomis lošti…
Gražūs rūmai, sakoma kadaise buvę dar gražesni, su galerijomis, kuriose kabėdavo žymių meninkų paveikslai. Nei paveikslų, nei kitų interjero vertybių deja nelikę… bet anot mano bičiulio nors užmūrytas, bet vis dar likęs požeminis tunelis jungęs virtuvę su dvaro rūmais. Rūmus dabar 99 metams gavusi ir juose šeimininkauja karališkoji bajorų sąjunga, tad tikimasi, kad jie atgims. Rūmai atviri ir lankytojams, deja šį kartą aš per ankstyvas…

Žiūriu ir savo akimis netikiu dar vieni rūmai. Ne rūmai, o arklidės aiškina Zbignevas, bet nė už ką nepasakyčiau, kad čia arklidės… tikri dvaro rūmai. Taigi arklidės kaip rūmai, kurių pirmame aukšte būdavo arklidės ir karietinė, o antrajame gyvendavo vežikai su šeimomis. Šalimais nustebina įvairūs monai iš geležies ir akmens, sukurti vietinio menininko organizuojamuose pleneruose. Gražu pažiūrėti, įdomu paveizėti…
Netoliese koplytėlė papuošta šventųjų skulptūromis, dar įdomesnė viduje ant grindų esanti mozaika su Tiškevičių herbu (mėlyname fone šešiakampė žvaigždė, o po ja pusmėnulis). Koplytėlė miestelėnams tarnauja kaip bažnytėlė. Beje, Zbignevas papasakojo, kad čia esančiose kriptose po koplyčios grindimis palaidoti Tiškevičiai, bet ne visi… rodydamas Anos kapą už dvaro tvoros (šalia vaikų darželio) pasakojo apie ne vieną jos nuodemėlę… bet kiti miestelėnai tik santūriai gūžteldavo pečiais ir nutylėdavo Anos istoriją…
Ačiū bičiuliui už ekskursiją, o apžiūrėjus pagalbinius statinius, vandens bokštą, pro vienus vartus įvažiavus, pro kitus liepų alėja išvažiuoju link Lentvario. Minant pedalus pro naujai statomų namų kvartalus nesiliauju stebėjasis, kad prieš šimtus metų statytos arklidės gražesnės už šiuolaikinius naujus namus… Nors dėl skonio nesiginčijama, savaime suprantama…

Grafu Tiškevičių giminė
Kas gi jie tokie, grafai Tiškevičiai? Iš Kijevo rusėnų kilusi didikų giminė, laikui bėgant įgijusi įtaką šalies valdyme, o XIX amžiaus pabaigoje netgi tapusi didžiausiais Lietuvoje žemvaldžiais.

Ko gero daugelis pasakys, kad jiems priklausė Palangos dvaras, kad būtent jie Palanga padarė klestinčiu kurortu, pastatė kurhauzą, įrengė parką, įkūrė uostą. Iš grafo Zubovo nupirko Kretingos dvarą, kuriame įrengė didžiausia Europoje uždarą botanikos sodą. Kai kas atsimins, kad Biržus iš Radvilų perėmė taip pat Tiškevičiai ir nebeatstatinėdami pilies, kitapus Širvenos pasistatė Astravo rūmus ir juos ilgiausiu Lietuvoje (net 525 metru) mediniu tiltu sujungė su miesteliu. Nusipirkę Lentvarį, plėsdami valdas perėmė ir Trakų Vokės ir Užutrakio dvarelius, kuriuos perstatė į didingus rūmus.
Nedvejojant juos galime laikyti lygiaverčiais su kitomis didingomis giminėmis: Radvilomis, Pacais, Sapiegomis, Oginskiais ir kitais. Tikintieji atsimins žemaičių vyskupą Jurgį Tiškevičių įkūrusi Žemaičių Kalvariją. Keliautojai neabejotinai yra girdėja apie Konstantino Tiškevičiaus kelione Nerimi, o gal net skaitė išsamius aprašymus. Jo brolis Eustachijus įkūrė senienų muziejų Vilniuje – pirmąjį Lietuvoje viešajį muziejų, kurio eksponatais pasigrožėti galime ir šiandien nacionaliniame muziejuje. O Mykolas Tiškevičius visame pasaulyje išgarsėjo archeologiniais tyrinėjimais Egipte.
Tačiau mums keliaujant į Lentvario dvarą svarbiausias – Juozapas Tiškevičius II. Būtent jis labiausiai praplėtė Tiškevičių valdas. Iš tėvo paveldėjęs Palangos dvarą, vėliau įsigijo Lentvarį kuriame pasistatęs rūmus įkūrė savo rezidenciją. Be rūmų rūpinosi ir ūkiniais reikalais, kuriuos efektyviai tvarkant atsirado galimybių plėsti valdas įsigyjant Užutrakį, o vėliau ir Kretingos dvarą. Įsigijęs Kretingą į ją perkėlė savo rezidenciją. Tūrėjo 5 sūnūs (kiti mirė), kuriems išdalino dvarus: Lentvaris liko patikimuose sūnaus Vladislovo II rankose, į patikimas rankas pakliuvo ir Palanga atitekusi Feliksui, Užutrakyje įsikūrė Juozapas IV, Kretinga atiteko Aleksandrui III, o štai Antanui atitekę Kairėnai, Kaišiadorys, Osovicas ir fabrikai Vilniuje, deja ne per geriausiai buvo prižiūrimi…

Lentvario dvaras
Lyg bažnyčios bokštas iš tolo keliautojus pasitinka aukštai virš medžiu iškilęs dvaro apžvalgos bokštelis. Besigrožint dvaro bokštu ežere nusiplaunu kelio dulkes ir į svečius pas grafus… 1850m. dvarą įsigijus Juozapui Tiškevičiui II šis anot amžininkų pasistatė „šveicariško stiliaus rūmelį“, kurį patobulino sūnus Vladislovas, o sovietmečiu rūmai dar padidinti pristatant trečią aukštą. Kadaise rūmus puošė iš Varšuvos Dekerto rūmų atvežtos keturių vėjų skulptūros, valgomajame puikavosi dvylikos Romos imperatorių skulptūros, svetaines puošė dailūs židiniai, žymių dailininkų paveikslai ir kitos meno vertybės, bibliotekoje buvo sukaupta vertingų veikalų. Grafai didžiuodavosi didele ginklų kolekcija o grafaitės mėgdavo skambinti sidabriniais fortepijono klavišais… Deja, kas buvo tas pražuvo… Pirmasis pasaulinis karas apgadino dvarą, buvo išvogtos vertybės, turtas. Klestėjas dvaras ėmė nykti, nuo 1920 metų užkonservuotas, patys dvarininkai apsigyveno pagalbinėse patalpose, po truputi išparceliavo dvaro žemes ir statinius…
Pirmasis dvaro statytojas Juozapas buvo geras ūkininkas, statydamas dvarą pastatė ūkinius pastatus, vinių ir vielos fabrikėlius, kurie garantavo pajamas ir leido plėsti valdas. Dvarą supo didžiuliai sodai, buvo pradėtas formuoti parkas, praplatintas ežeras, supiltas pylimas vedantis į miestelį. Dvaras klestėjo, valdos sparčiai plėtėsi. Pasakojama, kad grafas sykį buvo pažadėjęs carui Aleksandrui III jei šis atvyksiąs į svečius pavėžinti rogėmis. Ir še tai tau kad nori… syki caras nusprendė užsukti, deja vasara. Tai grafas liepęs kelią nuo geležinkelio iki dvaro nupilti druska, kad atrodytų kaip sniegas ir galėtų carą pavėžinti rogėmis.

Dvarą paveldėjęs Vladislovas buvo „Mersedes Benz“ atstovas Lenkijai, buvo tapęs Rusijos dūmos nariu. Daug laiko praleisdavo Lenkijoje, nemažai Italijoje, Rusijoje, bet daugiausiai Lentvaryje. Amžių sandūroje perstatė rūmus, su Andrė pagalba suformavo parką kurio kalvotoji dalis vadinama „šveicarija“, o bevaikštant galima atrasti krioklių, viaduką – sakoma vieninteli tokį Lietuvoje, tvenkinių. Šalia ežero grafas pastatė kavine „Rivjera“ papuošta atlantų skulptūromis, pastatė namukų poilsiautojams. Lentvaris tapo mėgstama poilsiautoju oaze kurioje be ramaus poilsio galima buvo palenktyniauti dviračiais ar gondolomis, pamedžioti apylinkėse. Buvo rodomas kinas, spektakliai, vykdavo koncertai, syki net negrai koncertavo… Vladislovas tapo pagrindiniu Lentvario bažnyčios fundatoriumi, kurioje ir buvo palaidotas.
Dvaras vis dar stebina savo architektūrinėmis grožybėmis, subtiliomis parko įdomybėmis. Stebina ir šiandieniniu išparceliavimu… Rūmai priklauso statybų verslo magnatui, deja ar tai finansinė krizė pakirto norus ir pažadus, ar tai šiuolaikinių meistrų galimybės… bet rūmai vis dar nesulaukia žadėtojo renesanso. Dalis pastatų priklauso žymiam buvusiam lenktyninkui, automobiliu kolekcionieriui. Pagalbiniai pastatai išparceliuoti marginalų, kuriems net inteligentai gali pavydėti gyvenimo sąlygų: sostinės pašonėje, šalia ežero, gražių rūmų, paties Andrė kurto parko apsuptyje. Nors aš ir prastas žmogelis, bet tiesa pasakius mažumėle pavydžiu…
Gražu būtu kita syki užsukus pamatyti restauruotus rūmus, apžiūrėti ne tik eksterjerą, bet ir atkurtą interjerą. Gražu būtų prisimenant grafo pomėgi automobiliams, apsilankyti automobilių muziejuje… Gražu būtu atvažiuoti į edukacinius – kultūrinius renginius (koncertus, vaidinimus, kad ir negrų…).

Užutrakio dvarvietė
Kelelis tolimas, kelelis artimas… Šiaip taip pravažiavus begalinį Lentvarį įvažiuoju į dviračių takelį ir keliauju link Trakų. Kartais galima mesti kelią, dėl takelio užsukant į kaimelius, pelkes, bet apie juos kitą kartą. Šį syk per Trakus, paežeremis kol pasiekiu senųjų laikų Algirdo salą, kurioje puikuojasi Užutrakio dvaras. 1867 metais palivarką įsigyjo Tiškevičiai, o paveldėtojas Juozapas IV amžiaus pabaigoje pasistatė nedidelius, bet gražius rūmus. Parką, kaip ir kituose Tiškevičių rūmuose projektavo garsusis Andrė. Rūmai buvo santūrus: mažesni, mažiau puošnus eksterjeras ir interjeras nei kitų Tiškevičių dvarų. Įdomu ir tai kad reprezentaciniai rūmai stovi atokiau nuo ūkinių ir gamybinių pastatų. Reprezentacinėje dalyje buvo tik keltininko namelis, kuris keldavo į Trakus. Vandeniu buvo pasiekiami ne tik Trakai, o ir sujungus kanalu ežerus iš Užutrakio galima buvo nuplaukti į Lentvarį (hmmm reikės išbandyti ateinančia vasarą). Viena legendų byloja, kad iš naujųjų rūmų miegamojo grafienei nesimatė Trakų bažnyčios, tad šį liepusi perkasti salą, kad matant bažnyčią rytais ir vakarais galėtų sušnekėti maldelę… taip atsiradusi Perkaso sala…

Vilniaus kraštą okupavus lenkams sūnaus Andriaus paveldėtos dvaro valdos padalintos demarkacinės linijos. Kiek nukentėjęs nuo karo, kiek nuo prastos priežiūros dvaras po mažėle ėmė nykti. Po antrojo pasaulinio dingo meno vertybės, performuotas parkas, pristatyta sovietinių įvairianybių (kažkada stovėjo net Lenino ir Stalino skulptūros). Reikia pasidžiaugti, kad rūmai išsaugojo savo eksterjerą ir interjerą. Keista… žinant, kad kažkada čia buvo įsikūrusi KGB vila, vėliau pionierių poilsiavietė, o ūkiniuose pastatuose šeimininkavo Afonino kolūkis.
Šiandien dvaro pastatai, parkas po truputi atnaujinami ir kas kartą apsilankius kuo nors nustebina. Nustebina ne tik atkuriamomis vertybėmis, bet ir įvairiais renginiais. Bet ar man pasakoti… atvažiuokite ir patys pamatykite!!!

P.S. Mano kelionė dviračiu dar tik įpusėjo. Kiek susipažinome su Tiškevičiais ir jų dvarais.
Kitoje dalyje pasinersime į Trakų ežerynų ir pelkių paslaptis. Žvilgtersime į paslaptinga senovę ir didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, bei jų valdas Senuosiuose ir Naujuosiuose Trakuose.