Lietuva: Širvintos- mažų miestelių žavesys

Mažuose miesteliuose laikas teka kitaip – su beveik nepastebimais kasdieniais nutikimais, į praeitį nukeliančiais kvapais ir ramybe. Toje ramybėje naujai atgimę miesteliai žavingi visomis prasmėmis. 

 Širvintos (kažkada palikę pilko ir liūdno miestelio įspūdį) įtikins net didžiausią skeptiką, kad mažų miestelių atgimimas – misija įmanoma.

 Namukams slepiantis baltuose gegužės žiedų debesyse, aplankytos Širvintos paliko puikų įspūdį. Patvenkta Širvintos upė suformuoja tvenkinį ir sukuria jaukaus ežerėlio įvaizdį. Atnaujintos – pakrantė, aikštė šalia, prie vandens apžvalgos aikštelė. Upės srovės, tarsi išsiliejusios iš krantų, metalinėmis vilnimis sustingo ore po žavingos “Širvintos” kojomis.

 Užtat visai nesustingusios linksmai čiurlena miesto fontano kaskados. Ant suoliuko saulės atokaitoje močiutė kažko įnikusi į prabangiai gudrų telefoną)) 

Į kitą krantą veda pėsčiųjų tiltas su suoliukais. Miesto pliaže ruošiamasi sezonui, vandens pramogoms.

Kitame krante svyruoklių beržų pavėsyje įrengtas „Briedžių takas” (Lietuvos medžio drožėjų darbai). Briedis – Širvintų simbolis, besupuikuojantis ir rajono herbe. Širvi briedžiai, malšindami troškulį upėje, suteikė jai Širvintos pavadinimą. Take nemažai medinių skulptūrų, kurias norisi apžiūrėti, pasėdėti briedžių suolelyje, o sustojus jo vidury paklausyti miesto įkūrimo legendos.

Gale tako saulėje sublyksi Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios stogai. Link bažnyčios nuveda tiltas skirtas automobiliams.

 Bažnyčia atvira – smalsu apsidairyti. Saulėje žilpinančiais auksiniais lakštais nuklotas stogas ir tvoros stulpeliai verčia markstytis ir skubėti tolyn. 

Šalimais naujai sutvarkytas Jaunimo parkas. Pasidabinęs pavasarinėmis gėlėmis ir iš tolo švytinčia balta rotonda, išrašyta J. Marcinkevičiaus eilių žodžiais. Tokioje vietoje matomai mėgsta įsiamžinti po ceremonijos jaunieji. 

    Nepaprastai žavinga erdve virto Kultūros centro kiemelis (Šeiniaus g. 4).  Pastatų sienos ištapytos, nebelikę niūraus cemento įvaizdžio. Nuostabi idėja, kiemelis atgijęs naujam gyvenimui. 

Šiltu metu gera įsitaisyti patogiuose krėsluose ir pasimėgauti kava su šviežiais kepiniais iš “Terasa café”. Viduje mažytė erdvė – vos keli maži staliukai – kvepia šviežiai iškeptais kruasanais. Kibinai, desertai ir kava nutupia ant atsispindinčio dangaus. Mažo miestelio žavesys. 

  Dar keli žingsniai I.Šeiniaus gatve, kurios pėsčiųjų zona eina gatvės vidury. Gatvės gale paminklas I. Šeiniui. Žengi per grindinyje akmens plokštėse iškaltas rašytojo kūrybos citatas. 

 Stabtelime Musninkuose. Ten labai neblogas antikvariatas, kur daugybė įdomių  daiktų/ kavinė Muse, į kurią tą kartą neužsukome ir kartais būna ūkininkų turgelis.

  Oras nuostabus, galima dieną pratęsti gamtoje. Baltojo kalno takas lankytas gana seniai, tad likusią dienos dalį nutarta praleisti ten, pasigrožėti Nerimi. 

 Iš Kernavės pasukus Pilkapio gatve neliks nepastebėti įspūdingi Bardo galerijos vartai. Lankyti  ar ne – jūsų pasirinkimas. Obettačiau … kas nešė mus į tą galerą….. Taip, darbai atlikti meistriškai. Bet tematika, muzika ir šaltis… Kažkokia užslėpta vaikystės trauma. Gal net susijusi su moterimis ir tamsa, nes dailininkas kiek žinoma dirba vakarais ir naktimis. Įdėjau ne tokius depresyvius darbus. 

 Išėjus net lengviau pasidaro, iš karto norisi apsikabinti medį ir pasisemti gerosios energijos, žvilgsnis pats krypsta į žalumą, besiskleidžiančias gėles. Norisi kuo greičiau iš galvos išmesti matytus vaizdus. 

 Baltojo kalno takas žavi nuostabiu vaizdu į Neries kilpą. Savaitgalį žmonių  nemažai –  kai kurie vaikšto, kažkas švenčia pavėsinėse šventes. 

Kaip tik atsilaisvina ramesnė vieta su atsiveriančiu vaizdu į upės vingį. Nėra nieko geriau nei piknikėlis gamtoje. 

Dieną vainikuoja kerintis sodų žydėjimas Antakalnyje. Baltų efemeriškai plevenančių žiedlapių debesys virš galvos ir po kojomis. Pamažu byra ant pievoje žydinčių saulučių. Braidai po žydinčių vyšnių žiedlapius. Akys paskęsta baltų žiedų pūgoje…

Ir tarsi nebuvo begalinių šaltų juodų naktų, pilkų rytmečių, saulės ilgesio….