Biodo in šventykla (Byōdō-in) stovi tarp medžių šalia ežerėlio, kaip stovėjo beveik tūkstantį metų. Nors statyta labai senais laikais, tai – tobulas išbaigto architektūrinio stiliaus pavyzdys. Vien šitai yra reikšminga, o be to, svarbu, kad pastatas sukonstruotas ne iš akmens, bet iš medžio, medžiagos, lengvai pūvančios bei užsidegančios, ir stovi šalyje, kur nuolat vyksta žemės drebėjimai, o praeityje siautė pilietiniai vaidai. Tai, kad nuo senų laikų ji išliko maždaug tokia pat, kokia buvo iš pradžių pastatyta, yra tikras mažas stebuklas.
Tokia šventyklos forma atsirado Kinijoje, o VI amžiuje su budizmu atkeliavo į Japoniją. Japonai, kaip jiems įprasta, priėmė pagrindinį modelį, tačiau ištobulino jį iki neprilygstamų išraiškos aukštumų, tęsdami šią statybos tradiciją iki šių dienų.
Biodo in šventykla statyta prie senovinio vieškelio, vedančio iš Kioto į Narą, šalia sūkuringos Udži upės, vietovėje, pasižyminčioje vaizdingu gamtos grožiu. Aristokratų šeimos iš Kioto čia statydinosi užmiesčio sodybas, o 1052 metais regentas Fudživara-no Jorimiči savo tėvo užmiesčio namus pavertė vienuolynu, pastatęs grupę Budai Amitabhai garbinti skirtų pastatų, iš kurių dabar išlikęs tik Biodo.
Pastato stilius žymiai skiriasi nuo europietiškosios medinių karkasinių namų tradicijos; tai ypač akivaizdu, žiūrint į grakščiai išlenktus stogus su įmantriai atrodančiomis pakraigėmis. Be savo grožio, šie užlaidai atlieka praktinį vaidmenį: apsaugo namo karkasą nuo vandens labai lietingame krašte. Atidžiau apžiūrėjus, pastebimas dar reikšmingesnis konstrukcinis skirtumas: karkaso tvirtumas remiasi ne trianguliacija, europietiškų pastatų stabilumo pagrindu. Čia stogo konstrukcijos elementai apkabina atraminių stulpų galus sudėtingomis jungtimis, galinčiomis atlaikyti dideles tempimo apkrovas. Todėl pastatas stovi kaip daugiakojis stalas, o tam tikras karkaso lankstumas leidžia jam sėkmingai atlaikyti periodiškus žemės drebėjimus.
Pastatas sudarytas iš centrinės patalpos – Feniksų salės – su paaukštintomis galerijomis abiejose pusėse, prie ežero pasibaigiančiomis trumpais priestatais. Žvelgiant į šventykla, nesunku įsivaizduoti paukštį išskleistais sparnais; šį vaizdinį sustiprina bendras formos lengvumas ir ežero aplinka. Du bronziniai feniksai ant centrinio kraigo (originalų kopijos) taip pabrėžia mirties ir persikūnijimo (reinkarnacijos) idėją, vieną iš svarbiausių budizmo mokyme.
Visos šios išlaidžios statybos tikslas buvo įrengti prabangią garbinimo salę, kur būtų galima pastatyti didelį iš medžio išpjaustytą Budos atvaizdą, Jorimiči pavedimu sukurtą garsaus skulptoriaus Džiočio. Statula, daugumos specialistų laikoma menininko šedevru, yra beveik 3 m aukščio.
Senovinė mediena teikia interjerui ypatingą aurą, kylančią iš gamtinės medžiagos pagrindinės tekstūros. Turint galvoje pastato amžių, žinoma, negalima tikėtis, kad jis visas būtų pirmapradės būklės. Tačiau, labai rūpestingai saugotas, jis, nors turi laiko apnašą, yra visiškai tvarkingas. Šis statinys, vienas iš nedaugelio, pastatytų tik medžio, dabar pripažintas pasaulio paveldo objektu.
Šaltinis: „Pasaulio architektūros stebuklai” Alma Littera
pirmas 
Loreta 
Aruna