Topkapio rūmai

1453 metais, kai Osmanų sultonas Mechmetas II užkariavo Konstantinopolį (vėliau pavadintą Stambulu), miestas buvo apgriuvęs ir praradęs daug gyventojų, todėl kol miestas nebuvo vėl apgyvendintas ir atstatytas, valdžiai netiko įsikurti grandioziniuose rūmuose. Tik 1472 metais Stambulas tapo Mechmeto imperijos sostine, ir Topkapisarajus (pažodžiui „Ginklų vartų rūmai“, XIX a. pavadinimas) pradėjo funkcionuoti kaip karališkoji rezidencija ir administracinis vienetas. Jis buvo kuriamas iškyšulyje, iš kurio atsiveria įspūdingi reginiai į Bosforą, Aukso ragą ir Marmuro jūrą.

Pavadinus Topkapį rūmais, galima suklaidinti šių laikų skaitytoją, kuris galėtų įsivaizduoti architektūriškai vientisą statinį, tokį kaip Versalis, skirtą stebinti savo dydžiu ir orumu. XV amžiuje tokie rūmai dar nebuvo statomi. Karalių rezidencijos ir vyriausybių buveinės buvo pastatų kompleksai, kurti ne iš karto, o dalimis, kilus reikalui.

Topkapio puošyba buvo aukščiausio lygio, ir ši išlikusi beveik nepaliesta prabanga yra nepakartojama kaip gyvas absoliučios valdžios, vienos galingiausių pasaulyje, dvaro simbolis. Topkapyje išsilaikiusiai turtingumo, rafinuotumo ir šiek tiek grėsmingo žavesio atmosferai vargu ar kas nors gali prilygti.

Pirmasis kiemas

Po amžius trukusios raidos rūmus dabar sudaro daugybė visiškai skirtingų pastatų, susigrupavusių keturiuose kiemuose. Pirmasis kiemas su įėjimu iš vakarų, arčiausiai miesto, yra didžiausias ir viešiausias. Svarbiausi jo pastatai: VI amžiaus bizantiškoji Šv. Irenos bažnyčia, kurią Osmanai buvo pavertę ginklų sandėliu, ir didelė ligoninė, kur berniukai patarnautojai galėdavo pasislėpti nuo griežtos kolegijos disciplinos. Čia buvo pinigų kalykla, o dideli krovininiai vežimai tiekdavo sunkias prekes, tarp jų po 500 laivų medienos per metus.

Į šį kiemą buvo įeinama pro Didybės vartus, ant kurių buvo iškeliamos išdavikų galvos, panašiai kaip ant Londono tilto. Tie masyvūs, viduramžiški vartai išliko iki šiol. Senieji vartai tapo Pasveikinimo vartais, kai XVI amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Muratas III prie jų pristatė bokštus – kalėjimus. Čia kiekvienas žmogus, išskyrus sultoną, turėdavo nulipti nuo žirgo ir pro vartus įeiti pėsčias.

Rūmuose buvo griežtai verčiama laikytis tylos, – be valdininkų su lazdelėmis, lankytoją stebėdavo neūžaugos bei nebyliai, mokantys skaityti ir rašyti. Tik svarbiausiam naujam ambasadoriui buvo leista apsilankyti rūmuose su vežimais, prikrautais dovanų, – tai buvo Viljamas Harbornas, pirmasis Anglijos pasiuntinys. XVI amžiuje Prancūzijos karalius Pranciškus I pamiršo atsilyginti Pjerui Gylliusui, kurį siuntė pirkti graikiškų rankraščių, ir šiam buvo leista įstoti į elitinę janyčarų kariuomenę. Jis aprašė kai kurias įdomias smulkmenas, pavyzdžiui, kaip nuo vidinių vartų buvo plėšiamos plytelės. Venecijietis Alvise Gritti tapo artimu Suleimano Puikiojo draugu, ir Suleimanas jį aplankė jo rūmuose Peroje, tačiau atsilyginti tokiu pat svetingumu jis negalėjo. Dar vienas įdomus atvejis: Hasanas, beturtis kalinys iš Anglijos Loustofto uosto, turėjo laimės būti iškastruotas – jis praturtėjo, mokytojaudamas Topkapio kolegijoje, kurio personalas buvo baltaodžiai eunuchai. Jam buvo leista išeiti, ir Hasanas tapo neįkainojamas anglų piklių draugas, paskalų nešiotojas; jis žinojo, kad kuo pikantiškesnis papasakotas skandalas, tuo didesnis bus už tai atlygis.

Antrasis kiemas

Antrajame, arba Divano, kieme tebėra veja ir keletas senų medžių, apjuostų siena, saugojusia pievą su augalais nuo čionai užklysdavusių gazelių. Už ilgos terasos rikiuojasi virtuvės (dabar porceliano muziejus), barakai virėjams bei indų plovėjams ir dideli sandėliai. Priešais – Divano salė, pastatyta XVI amžiaus pradžioje, jos dekoras atnaujintas XVIII amžiuje ir Respublikos metais. Kitoje pusėje stovi didelis Alebardininkų barakas, Davuto Aghos perstatytas XVI amžiaus pabaigoje, – vienintelis toks išlikęs. Davutas buvo talentingiausias iš visų įžymiojo architekto Sinano mokinių, – jis atliko didelę dalį darbo, priskiriamo šiam meistrui senatvėje. XVI amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Davutas pastatė įspūdingiausią pakrantės paviljoną, Perlų kioską, kurio išliko tik pamatai.

Tarp barakų ir Divano salės stovėjo bokštas, nuo kurio sultonas galėjo apžvelgti rūmus. Klasikinė bokšto viršūnė pristatyta XIX amžiaus viduryje galbūt šveicarų architektų Fossatistų, dirbusių Sankt Peterburge. Už Divano stovi dar vienas Mechmeto laikų senasis pastatas – masyvi akmeninė Iždo salė. Už jos – Palaimos vartai.

Žvelgiant į Divano kiemą, galima įsivaizduoti rūmų didikus puošniais išsiuvinėtais kaftanais, sėdinčius prašmatnių paauksuotais kapiteliais kolonų arkadose. Vejoje galėdavo tilpti kokie 600 prašytojų ir liudininkų, kurie būdavo maitinami ir semdavosi vandenį iš fontanų. Toks vaizdinys duoda šiokį tokį supratimą apie Divano dienų puikybę.

Trečiasis kiemas

Praėję pro Palaimos vartus, patenkame teisiai į Audiencijų menę. Ją pastatė Alaettinas Agha, karališkasis architektas (1515-1529), Suleimano užsakymu vykdęs nemažą atnaujinimo programą iš dalies dėl 1508 metų stipraus žemės drebėjimo. Audiencijų menę supa nuostabios verandos, o šalia įėjimo įrengtos ypač gražios Izniko plytelių sienelės ir puikus Suleimano vardu pavadintas fontanas. Vidaus sienos ir grindinys buvo apmuštas aukso brokatu, nusagstytu perlais, tačiau XVIII amžiaus ekonominės krizęs metais tų puošmenų sumažėjo. Į kairę nuo paviljono stovi didelė kolegijos mečetė (dabar – rūmų biblioteka), atgręžta į Meką.

Tris kiemo puses uždaro kolegijos mokinių bendrabučiai: pirmieji su sudegė 1857 metais; kiti du dabar be gyventojų, tačiau jų senosiose sienose įkurtas vaizduojamojo meno ir drabužių muziejus bei rūmų direkcija. Geriausi mokiniai, baigę kolegiją, galėjo patarnauti sultonui, jeigu buvo laisvų postų, tokių kaip kardo nešiotojo arba štalmeisterio. Bendrabučiai buvo iškilę ant kito originalaus pastato, kuriame dabar saugomos pranašo Mahometo relikvijos, Selimo I sugrąžintos, nukariavus Egiptą. Didingas šio pastato vestibiulis su plytelių dekoru ir Davuto Aghos suprojektuotu dideliu Murato III fontanu. Į buvusį miegamąjį leidžiama tik žvilgtelėti, nes jame laikoma Pranašo vėliava ir drabužis. Sienos čia dengtos dailiausiais XVI amžiaus Izniko plytelių paneliais. Priešais, atgręžti į Marmuro jūrą, išsidėstę Mechmeto II dieniniai apartamentai, daug erdvių kambarių, užsibaigiančių belvederiu ir atviru fontanu. Dabar jie sudaro Lobyno muziejų.

Haremas

Haremas pasiekiamas, einant per Eunuchų kiemą, pro jų aukštus barakus. Juodaodžių eunuchų saugomame hareme gyveno sultono žmonos, meilužės ir giminaitės, kurių daugelis buvo labai įtakingos. Haremas, net Validos, arba Karalienės Motinos, menė nedaro grandiozinio pastato įspūdžio. XVII amžiaus plytelės nepasižymi spalvingumu, tačiau joms būdingas ryškus piešinys. XVIII amžiaus pabaigoje čia buvo pristatyta keletas prabangių rokoko stiliaus kambarių su veidrodžiais ir gamtovaizdžio paveikslais. Puikiausias yra Murato III kambarys su fontanu, tačiau jo langus užstoja Achmeto I priestatas. Apačioje įrengtas didelis haremo maudymosi baseinas. Sosto menę tikriausiai sukūrė Davutas, tačiau ji nukentėjo keičiantis madoms. Labai gražus įpėdinio paviljonas, turintis vienintelį išlikusį originalų XVII amžiaus pradžios kupolą paauksuotais kraštais ir sudėtingai ištapytą gėlėmis.

Ketvirtasis kiemas

Ketvirtojo kiemo terasose stovi du dailiausi rūmų kioskai, tikriausiai Hasano Aghos sukurti Murato IV pergalėms paminėti. Bagdado kioskas – visų didžiausias, puoštas puikiausiomis plytelėmis ir medžio instrukcijomis. Abiejose aukšto židinio gaubto pusėse iš plytelių sudėlioti peizažai su gazelėmis, atliepantys peizažus, esančius tolimajame terasos gale. Čia pat įrengtas vasarnamis su baseinu, prie kurio sultonai poilsiaudavo. Privataus gyvenimo poeziją perteikia nuostabūs kupolai ir klasikinės proporcijos. Daugelis parko paviljonų išnyko, tarp jų ir Perlų kioskas. Čia kadaise Dallamas atvyko pastatyti vargonų, kuriuos dovanojo Anglijos karalienė Elžbieta I.

Tam tikra prasme šios paauksuotos pavėsinės marmure ir akmenyje įkūnijo būdingas Osmanų architektūros ypatybes. Topkapisarajus – Ginklų vartų rūmai, – kai jame gyveno sultonai, buvo paprastai vadinamas Naujuoju sarajumi. Ištuštėjusios šios iškilnios rezidencijos vienatvė palieka liūdesio šešėlį.

Šaltinis: Pasaulio architektūros stebuklai