Potala – Tibeto architektūros statinys, rūmai ir šventykla, statytas tarp 1645 ir 1694 metų (su vėlesniais priestatais). Potalos rūmai stovi Lasoje, istorinėje Tibeto sostinėje, ant Raudonosios kalvos (Marpo Ri). Tai – žinomiausias ir impozantiškiausias Tibeto pastatas. Jį sudaro 13 aukštų, o iš viso pastato aukštis siekia 117 m.
Potala buvo suvokta kaip Tibeto valstybės simbolis tada, kai šalis iš naujo susivienijo Dalai Lamų valdžioje. Rūmai puikiai atlieka tą vaidmenį – jie pateikia esmingiausią Tibeto vaizdinį pašaliečiams, o įvairios grupės šį įvaizdį demonstruoja, siekdamos valdyti Tibetą arba pretenduodamos į tibetietišką kilmę. Drauge Potala primena indiškąsias Tibeto budizmo šaknis, praktinę mongolų paramą, kurios dėka buvo įmanoma rūmus pastatyti, ir kiniškus architektūrinės puošybos būdus.
Pavadinta Tibeto globėjo – budistinės dievybės Avalokitešvaros – mitinių rūmų Pietų Indijoje vardu, Potala pastatyta tariamoje VII amžiaus Tibeto įkūrėjo karaliaus Songsteno Gampo mažųjų rūmų vietoje. Gampo, kaip ir dabartinių rūmų kūrėjas V Dalai Lama (valdęs 1642-1682), laikomas Avalokitešvaros persikūnijimu. Taip yra sąmoningai pakartotinai patvirtinamas Tibeto valstybės tęstinumas ir atgimimas po suirimo laikotarpių.
Potala išsidėsčiusi išilgai neaukšto kalvagūbrio keteros virš nusidriekusio į pietus Lasos miesto ir yra dalis įtvirtinto komplekso, kuris apima stačiakampę, siena apjuostą teritoriją kalvos papėdėje. Pagrindiniai Potasos pastatai: Baltieji rūmai rytų ir Raudonieji rūmai – vakarų pusėje.
1642 metais mongolo Gušri Chano skirtas Tibeto valdovu, V Dalai Lama 1645-1648 metais pastatydino Baltuosius rūmus ir padarė juos savo oficialia rezidencija. Paskutinis jo regentas Sangje Gjatso 1690-1694 metais pastatė Raudonuosius rūmus, kurių dalis buvo Dalai Lamos mauzoliejus.
Tiek Baltuosiuose, tiek Raudonuosiuose rūmuose atsispindi senovės indų vienuolynų projektavimo bruožai. Stačiakampė pirmojo aukšto susirinkimų salė apsupta statinio vidun atgręžtų celių, virš kurių dviem ar trimis aukštais rikiuojasi kitos celės, palikdamos atvirą vidinę galerijų terasą virš salės. Vidines erdves daugiausia užima koplyčios, vienuolyno kambariai, Dalai Lamų gyvenamosios patalpos arba jų laidojimo relikvinės.
XIII Dalai Lamos (valdžiusio 1895-1933) kapas yra vakariniame Raudonųjų rūmų priestate, pastatytame 1934-1936 metais. Šalutiniai pastatai, pavyzdžiui, vienuolių gyvenamosios patalpos vakarų gale, sandėliai ir išorės įtvirtinimai, atrodo, atrodo statyti XVII amžiaus pabaigoje, nors, metams bėgant, čia padaryta daug smulkių pakeitimų. Įėjimas pro siaurus, lengvai apginamus vartus pasiekiamas užkopus keletą laiptuotų pakylų, pakankamai nuolaidžių, kad jas galėtų įveikti arklys su kroviniu.
Nepaisant kelių trumpų apgulų, nuolatos gresiančių gaisrų bei žemės drebėjimų ir niokojimų per Kultūrinę revoliuciją, Potala niekad nebuvo rimtai apgadinta ir apskritai jos būklė pakankamai gera.
Konstrukcija
Atrodo, kad kalvos ketera buvo išlyginta ir terasa suformuota įprastu Tibete kasimo ir užpylimo būdu. Žemiau terasos lygio nusileidžiančios išorinės statinio sienos atrodo tarsi išaugusios iš kalvagūbrio. Statybos technologija ir naudotomis medžiagomis Potala beveik nesiskiria nuo paprasto tibetiečio ūkininko gyvenamojo pastato – nenuostabu, nes didžiumą darbo jėgos buvo galima sutelkti tik iš vietinių valstiečių.
Pagrindinis statybos metodas: masyvios laikančios išorinės mūrinės sienos (šiuo atveju – nedailiai aptašyti akmenys, sutvirtinti moliu), į kurias įleistos sunkios medinės lubų sijos, savo ruožtu laikančios medines grindų perdangas. Iš vidaus sijas per ilgas gembes remia medinės kolonos. Taigi išorinį mūrą viduje keičia medžio konstrukcija. Vienintelis nedidelis skirtumas nuo valstiečio namo yra maži gynybiniai bokštai rytų ir vakarų priestatuose su lenktomis, o ne tiesiomis sienomis. Didžioji dalis akmenų iš aukštupio vietovių buvo nešama ant nugarų arba plukdoma luoteliais, o molis didžia dalimi buvo kasamas iš už kalvos, paliekant duobes, kurios vėliau paverstos dekoratyviniu ežeru.
Vidinis ir išorinis sienų sluoksnis sudarytas iš horizontaliomis eilėmis sudėtų akmenų, paprastai apie 25 cm pločio ir 30-50 cm ilgio, eiles perskiriant plonais sluoksniais daug smulkesnių, plokštokų akmenų, užpiltų moliu, kad sudarytų lygų pagrindą viršum klojamai eilei. Apatinėse sienų ir išorinių gynybinių įtvirtinimų dalyse pagrindiniai akmenys dažnai tik labai apytikriai aptašyti, o užpildantieji sluoksniai proporcingai sudaro didesnę mūrinio dalį. Vietomis pagrindiniai akmenys visiškai apsupti užpildančiojo sluoksnio akmenų; toks metodas vadinamas „vystyklo“ stiliumi.
Tibeto architektūrai būdingas 6-9 laipsnių išorinių sienų posvyris, arba nuolydis, į vidų nuo vertikalės, dažnai truputį didesnis menkiau apdorotoje apatinėje sienos dalyje. Tai reikalauja rūpestingai suformuoti užpildančiuosius sluoksnius statinio kampuose. Sienų tarpas (iki 5 m storio) tarp vidinio ir išorinio sluoksnio užpildomas žemėmis, skalda ir susiraizgiusiomis gluosnio šakelėmis. Nuorodos, kad pamatams naudota lydyta bronza, gali būti tik literatūrinis įvaizdis.
Sienų posvyris į vidų vizualiai atsveriamas eilėmis langų mediniais rėmais, – apačioje jie panašūs į plyšius, o viršutiniuose aukštuose išplatėja kartais iki balkonų. Langų sąramas dengia kyšantys perdangų sijų galai ir moliniai stogeliai. Rūmų plokščių stogų kraštus rėmina parapetai, greičiau vertikalūs negu nuožulnūs, kurių išorinėje pusėje įstatomas karklų ar eglūno ryšelis raudonai nudažytais galais į išorę. Tai susiję su papročiu ūkininkų namų stogų pakraščiais krauti kurą ir pašarą. Sienos baltintos kalkėmis arba dažytos raudona ochra ir reguliariai atnaujinamos liejant iš viršaus. Iš arčiau matoma šiurkšti išorinių paviršių tekstūra sustiprina pastato paprastumo, kaimiškumo įspūdį.
Vidaus medžio dirbiniuose ir sienų paviršiuose gausu dekoro – tapytinio ir raižytinio. Svarbiausios komplekso vietos pasižymi aukščiausio lygio puošyba: nedideliais paauksuotais kiniško tipo stogais ir indų kilmės ornamentais, beveik neabejotinai darytais Kinijos ir Nepalo meistrų – tai dar vienas nukrypimas nuo kaimo namų stiliaus.
Šaltinis: Pasaulio architektūros stebuklai
pirmas 
Loreta 
Aruna