Kelionė į Pietų Afriką. 1 dalis. PAR

01.18 – 01.21 Pradžia

Taigi. Nepraėjo ir keturios dienos, kai palikau žiemą, sniegą, ledą ir darbą Lietuvoj, ir mano atostogos prasideda. Pagaliau!

Reikia pripažinti, kad pradžia nieko blogo nežadėjo. Net gi atvirkščiai. Skrydžiai iki Johanesburgo praėjo gerai. Frankfurte laiką puikiai praleidau lufthansa business class lounge (Vienas privalumas, kai dirbi tarptautinėj kompanijoj, kad daug skraidai, todėl aviakompanijos stengiasi tave papirkti). Su Afrikos gyvūnais susipažinau taip pat laimingai – net gi greičiau nei tikėjausi – Johansburgo oro uoste mane belaukiant bagažo pasitiko mielas ciuciukas, mandagiai apuoste, o jo šeimininkas – pareigūnas – kaip ekstrasensas pasiūlė traukti obuolį iš kišenės. Žinia keliautojams – nesivežkite maisto į Pietų Afriką – tai uždrausta. Kadangi obuolys buvo lufthansos, o ir mielas ciuciukas už sėkmingą darbą gavo skanėstą, labai dėl to nesupykau.

Kadangi skrydis į Zimbabvės Viktorijos krioklius turėjo būti tik kitą dieną, paėmiau taksi ir nuvažiavau į hostelį. Pirmas įspūdis apie Pietų Afriką – super geras gyvenimas nedidelei daliai žmonių… bet už grotų. Namai aptverti aukštom tvorom. Spygiuota viela ant tvorų. O dar dažniau elektros „sargas“ tvoros viršuje. Plius lentelė, įspėjanti, kad teritorija rimtai saugoma: „armed responce“. O už tvoros pasakiškas namas, sodas, teritorija penkis kartus didesnė nei dažno namo Lietuvoj, prižiūrėti gėlynai…

Paklausiu apie tai juodaodžio taksisto. „Reikalai nėra tokie blogi kaip atrodo. Pietų Afrika yra saugi šalis.“ O kam tada tos tvoros ? „Baltieji pasibaigus apartheidui nori parodyti pasauliui, kad gyventi čia pasidarė nesaugu…“

Mano hostelis „Purple parlms“ taip pat aptvertas, vartai atidaromi tik šeimininkui įsitikinus, kad svečias laukiamas. Hostelis pradeda atrodyti neblogas vėl gi, kai apsipranti su Afrikos standartais. Šiaip ar taip aš juk čia atvažiavau pamatyti gyvūnus. O kas pasakys, kad žiurkė ar tarakonas yra augalas?

Na, o kitą dieną prasideda… Vykstu atgal į oro uostą, trumpas skrydis į Zimbabvę, pasienio formalumai, pildau anketą, stoviu valandą eilėj prie paso kontrolės… ir… pareigūnas įtariai pavarto mano pasą, peržiūri savo dokumentus ir maloniai praneša: „you do not have a visa to enter Zimbabve“. Nepadeda niekas. Nepadaro įspūdžio nei mano pasakojimai, kad Lietuva yra Europos sąjungoje, nei rodymai pirštais į ramiai įleidžiamus kitus Europiečius. Telefonas neveikia. Paskambinti kelionių agentūrai neišeina. Baigiasi tuo, kad mano pasas pereina per bent penkias rankas, visų lygių pareigūnai patvirtina, kad „you do not have a visa to enter Zimbabve“ ir man belieka sutikti sumokėti 250 usd, tam kad suspėčiau į lėktuvą, skrendantį atgal. O kas belieka ? Alternatyva nesutikimui mokėti ir skristi matyt būtų buvus galimybė susipažinti su vietinių imigracijos tarnybų sistema ir kalėjimu. To mes tikrai nenorime.

Skrydis atgal į Johanesburgą. Nuplaukė mano Viktorijos kriokliai. Kitą dieną paskambinus į ambasadą žinia pasitvirtina – Lietuviams reikia vizos, o ją gauti užtrunka min 5 dienos. Liūdžiu aš. Liūdi (bei atsiprašinėja) ir mano kelionės agentas. Paguoda viena – jis sutinka viską kompensuoti ir apmokėti dalį pasivažinėjimo į Kriugerio nacionalinį parką. Tai ne visai tai, ką aš planavau, bet šiaip ar taip – gerai. Kadangi iki Kriugerio yra viena laisva diena, pasidomiu, ką galima nuveikti Johanesburge.

Johanesburgas – miestas didelis. Apie 10 mln gyventojų. Įkurtas 19 amžiuje, kai čia rasta aukso ir atidarytos aukso kasyklos. Kas labiausiai žavi – jis žalias, apsodintas medžiais. Dažniausiai ne Afrikos kilmės – atvežti iš Europos ar Amerikos. Dėl to visai nesijauti kaip Afrikoje.

Dar reikia paneigti keletą teiginių. Vienas – Afrikoje visada karšta ir sausa. Iš tiesų, nors Johanesburge vasara, karšta nėra. Dvi dienas iš trijų pliaupė lietus. Po pusę dienos nesustodamas. Dėl to nepavyksta apžiūrėti liūtų fermos. Nes neatsiranda norinčių prisijungti. Nors žinant kačių požiūrį į vandenį, liūtai matyt taip pat nelabai būtų linkę rodytis.

Todėl apsisprendžiu vykti į Soveto ir apartheido muziejų. Nežinantiems: Soveto – tai rajonas Johanesburge, kur nuo seno buvo apgyvendinti juodaodžiai. Ši tema ir dabar visiems labai skaudi, o išklausytos nuomonės labai skiriasi. Praėjusio amžiaus pradžioje, kai aukso kasykloms reikėjo darbo jėgos, daug juodaodžių atvyko dirbti ir gyventi į Johanesburgą. Tam kad neužsikrėstų nuo jų plintančiomis ligomis (kaip gidas pabrėžia – tai tik pretekstas), baltųjų valdžia nusprendžia apgyvendinti juos atskirai. Taip ir atsirado Soveto. Iš pažiūros – tai eilės namų, tiksliau – barakų. Be vandentiekio, elektros, kanalizacijos. Kasyklų darbininkams dažniausiai leista čia apsigyventi atskirai nuo šeimų, kurios likusios provincijoje. Tuo tarpu Johanesburgo centras paliktas baltiesiems; juodaodžiai čia nebeįleidžiami. Na o toliau visi žino istoriją apie Nelsoną Mandelą, Afrikos nacionalinį kongresą ir anti apartheido judėjimą. Kas man buvo naujiena – kad juodųjų judėjimas ir konfliktai gatvėse 1976, kurie prasidėjo dėl to, kad mokiniai buvo nepatenkinti afrikanų (Pietų Afrikos baltųjų) sprendimo mokyklose visus dalykus dėstyti afrikanų kalba. Visiems priimtinesnė buvo anglų. Šiuo metu dalis Soveto atrodo net gi labai neblogai. Gražūs, nauji namai. Gal kiek per daug sugrūsti. Čia apsigyvena vidurinioji klasė – specialistai, gydytojai, ir pan, uždirbantys 20 – 40 tūkst. dolerių per metus. Kita dalis taip ir liko barakais. Bet jau dalis su elektra ir vandentiekiu. Tuo rūpinasi naujoji valdžia po apartheido panaikinimo.

Gidas parodo taip pat naujai pastatytą universitetą ir didžiausią Afrikoj ligoninę, kur kiekvienas, net gi ne pilietis visada bus priimtas ir jam bus suteikta pagalba. Tačiau kaip visada yra ir kita pusė. Nuomonės, išsakytos daugiausiai baltųjų, apie paskutinius Pietų Afrikos dešimtmečius yra labai neigiamos. Po Afrikos Nacionalinio kongreso atėjimo į valdžią, ta valdžia perėmė ir įprastas Afrikos šalių problemas: didelę korupciją, nemokėjimą valdyti šalį ir jos resursų. Buvo pastatyta daug naujų namų, bet nepasirūpinta infrastruktūra. Nepakankama elektros gamyba, todėl dažni jos pertrūkiai (kur žiūri Pietų Afrikos ABB ???). Vandentiekio sistema nebesirūpinama, todėl patarimas buvo – tik negerkite vandens iš čiaupo.

Pravažiavome prabangų namą. Sakoma, kad Nelsonas Mandela išsiskyrė su antraja žmona Vini, nes kol jis sėdėjo kalėjime, ji naudojo užsienio vyriausybių paramą šito naujo namo statybai (kaip lietuviška !). Dabartinis prezidentas – „spalvinga asmenybė“ – Zula apkaltintas korupcija ir nenuteistas tik todėl, kad jis prezidentas… Nors turi net keturias žmonas, bet nėra ištikimas. Permiegojęs (kai kas sako, kad išprievartavęs) su moterimi, sergančia AIDS, pakomentavo – „nieko tokio – nusiprausiau po dušu“… …Taip sako prezidentas šalies, kurioje 10 % gyventojų jau užsikrėtę AIDS.

Baltųjų padėtis po ANK atėjimo į valdžią labai pablogėjo: nuo to laiko, kai juodaodžiai gali patekti į baltųjų rajonus ir atsirado tos apsauginės sienos su elektra, nebesaugu vaikščioti sutemus. Apiplėšimai būna žiaurūs, nes vykdomi dažnai narkomanų. Iš miesto centro pabėgo dauguma tarptautinių kompanijų. Pravažiuojame jo gatvėmis. Dabar čia kiaurą dieną stoviniuoja nieko neveikiantis jaunimas. Kaip sako jaunas baltasis afrikietis – safarių gidas: „niekada nebus geriau; viskas eina tik blogyn“. Jo didžiausias noras – emigruoti visam laikui į UK. Pesimistinėm nuotaikom gyvena nemažai žmonių ir juos galima suprasti – ilgą laiką kūrus šalį dabar reikia susitaikyti su nesaugumo jausmu arba ieškoti naujų namų. Baltieji, nors ir valdo didelę dalį verslo, sudaro tik 10% šalies gyventojų, todėl rinkimuose svaraus balso neturi. Na, bet kiekvienas turi savo požiūrį ir už tai sunku smerkti.

01.22 -01.24 Pietų Afrika – Kriugerio parkas

Kadangi negaliu patekti į Zimbabvę, turiu gražaus laisvo laiko: vykstam į Kriugerio nacionalinį parką! Tas parkas randasi apie šešius šimtus kilometrų nuo Johanesburgo į rytus. Jo ilgis siekia tris šimtus, plotis – aštuoniasdešimt kilometrų! Įsivaizduokite kokį trečdalį Lietuvos teritorijos. Visa ji paskirta gyvūnams. Čia gyvena ir „didysis penketas“ – dramblys, buivolas, raganosis, liūtas ir leopardas. Tiksliau – daug jų.

Iš Johanesburgo išvažiuojame penktą valandą ryte. Su manimi vienas trisdešimtmetis airis ir du jauni studentai anglai. Gyvenant hosteliuose ir keliaujant sutinki labai daug naujų įdomių žmonių. Pavyzdžiui šis airis: metė gerą darbą inžinerijos kompanijoje, pardavė butą ir prieš dešimt mėnesių iškeliavo aplink pasaulį. Septynis mėnesius keliavo po pietų Ameriką, mėnesį praleido Azijoje. Dabar Afrikos eilė. Galima tik pavydėti tokiu pasiryžimu pamatyti pasaulį ir užtikrintumu dėl ateities. Beje, jis tik vienas iš daugelio panašių sutiktų žmonių. Viena jauna sutikta anglė prisipažino, kad jos sąskaita su minuso ženklu. Nepasant to, ji keliauja Afrikoj, o planuose – pusė metų Australijoje ir Zelandijoje („ten gal pavyks užsidirbti“) ir keli mėnesiai Azijoje. Taip, kad brangieji, nesistebėkite prašau, kad aš leidau sau pasiimti tik vieną mėnesį atostogų!

Pakeliui į Kriugerį turiu galimybę apžiūrėti šalį. Nepaprasto grožio žalios kalvos. Trečias pagal dydį pasaulyje kanjonas. Dideli negyvenami ir nedirbami plotai. Ganosi karvės ir avys. Geri keliai. Tiesiog idilė. Kaip šitokia turtinga šalis gali turėti tokių didelių problemų ?

Į Kriugerį atvykstame vakare ir į safarį išvažiuojame anksti kitą rytą. Aukštas atviras automobilis. Pakankamai atviras, kad grakščiai įšoktų nemažas liūtas. Gal būt todėl reikėjo pasirašyti popierių, kur agentūra atsisako bet kokios atsakomybės už bet kokias šios kelionės pasekmes. Gidas mus juokais gąsdina: “praeitą savaitę į mašiną pasitrynė dramblys – jis buvo kiek už ją aukštesnis”.

Dramblį beje, pamatom vos ne patį pirmą iš visų gyvūnų. Du gražuoliai pereina kelią, kuriuo važiuojame. “Svarbiausiai – neužstoti drambliui kelio” – aiškina gidas, praleisdamas tuodu. “Nes tada jis gali supykti ir pamanyti, kad pretenduojame į stipresniojo statusą”. Mes to žinoma, nenorime…

Drambliai beje gana gudrūs gyvūnai. Nors Kriugeris aptvertas tvora su elektros “sargu”, dramblys ją išgriauna. Ir net ne pats, bet pastumdamas kokį bandos jauniklį. Šis trumpam kvykteli pajutęs elektros srovę, bet darbas jau padarytas – galima išeiti už teritorijos ir šlamšti jau ne žolę, o žmonių cukrašvendres.

Dažnai pamatom zebrus, antilopes, žirąfą ir kitus “žoliaėdžius” besiganančius drauge. Taip bendruomeniškai jie apsisaugo nuo plėšrūnų. Pvz, vieni labiau užuodžia, kiti geriau girdi ir garsu įspėja kitus, kad laikas dėti į kojas. Žirafa – vienintelė neskleidžia jokio garso. Tačiau pamačiusi plėšrūną (atviroje teritorijoje už trijų kilometrų) tiesiog ima bėgti. O kiti tiesiog paseka jos pavyzdžiu.

Beje o kodėl zebras dryžuotas ? O todėl, kad besivejančiam liūtui būtų akyse susipainiotų ir nebežinotų, ką vytis. Jis beje ir geriausiai spardosi – jei tiksliai pataiko, liūtas gali ir nusibaigti vietoje.

Na, bet liūtas, žinoma turi ir savų gudrybių. Jo beje vienintelio iš didžiojo penketo ir nepamatome. Gal būt todėl, kad jis 20 valandų per parą miega ir jam tiesiog nedarbo valandos. Tačiau vakare pamatome leopardą. Gidas sako, kad mums labai sekasi. Stovyklaujame už aukštos tvoros. Ir ačiū dievui. Švystelius prožektorių, už tvoros pamatome išsišiepusę hieną. Ji „valgo viską“ ir beje ne tik dvėselieną. Medžioja tai ką sugeba sumedžioti. Jos sukandimas – tvirčiausias iš visų plėšrūnų. Vienu krimstėlijimu perkanda buivolui koją. Ir gerai kad turim tvorą. Nes vakariene tikrai su ja reikėtų dalintis.

Jovitos Laučiutės kelionės įspūdžiai
XGenomas