Prancūzija: Normandija ir Bretanė (1dalis)

Trumpai :

Maršrutas : Vilnius-Amsterdamas-Briugė-Renas-Praha-Vilnius
Atstumas : 6200 km
Dienos : 15
Data : 2009.07.11 – 2009.07.25
Nakvynės : 14 (Visos viešbučiuose)
Žmonės : 4 (Evaldas, Edita, Artūras, Vaida)
Auto : Mitsubishi Lancer 1,6L/benzinas, 2006m.
Kelionės išlaidos : ~2000 lt/žmogui
Geriausia idėja : pasiimti elektrinį garpuodį
Prasčiausia idėja : pamest kortelę su visais bendrais kelionės pinigais 🙂 (šlovė pažengusioms technologijoms ir ypač e-bankininkystei, kad padėjo išvengti nemalonumų)

1 diena. 2009.07.11

Po ilgų, ne vieną savaitę trukusių pasiruošimų, planavimų, viešbučių rezervacijų ir lankytinų vietų atrankų, išaušo ilgai lauktasis rytas. Kiaulystės dėsnio išvengta, aišku, nebuvo, kadangi dėl įvairių force majeure (dar žinomų, kaip sumuštinių gamyba ir lagaminų pakavimas) miegot atsigulėm tik 1 valandą nakties, o 2.45 jau skambėjo žadintuvas. Žavinga. Bet nieko baisaus, užteks ir pusantros valandos miego, juk iki sekančios nakvynės – viso labo 1200 km kurių didžioji dalis – per kaip visada nepakartojamą Lenkiją 🙂 Pirmas prie vairo sėdo Evaldas,kartu su juo – Edita, 3.30 į mašiną sėdo Artūras su Vaida, ir prasidėjo… masinis miegojimas 🙂 Pirmasis reikšmingas įvykis buvo Varšuva, tiksliau, už Varšuvos įsikūręs prekybcentris, kuriame kaip ir dera prisipirkom maisto pusei kelionės (na gerai, ne pusei, bet tikrai nemažai) – visgi Lenkija, visgi ženkliai pigiau.. Pravažiavus dar gabalėlį kelio už Varšuvos, Edita persėdo prie vairo ir nudragino pirmyn Berlyno kryptim. Štai čia ir išlenda pirmasis kelionės praktinis patarimas : jei tik galit ir turit galimybę, planuokit maršrutą pro Poznanę, užuot važiavę kitomis kryptimis – naujas, labai tvarkingas ir tikrai geras greitkelis yra tiesiog kitoje svorio kategorijoje lyginant su kitais Lenkijos keliais. Be didesnių nuotykių privažiavom Vokietijos sieną, įsilindom į autobahn’ą ir nulėkėm link Magdeburgo, šalia kurio buvo rezervuotas pirmasis viešbutis. Neskaitant nedidelio nesusipratimo, kurio pagrindinė dalyvė buvo Raselė, civilizuotame pasaulyje dar žinoma kaip “TomTom GPS navigacijos sistema”, kuri niekaip negalėjo nuspęsti, pro kur geriausia privažiuoti viešbutį ir galų gale pradėjo paišyt aštuoniukes, už ką buvo negailestingai išjungta, kelionė buvo gan monotoniška ir neįspūdinga, ir likusi trijulė, be nuo Vokietijos sienos vairą perėmusio Artūro, gelbėjosi nuo monotonijos kaip išmano, o paprasčiau ir aiškiau šnekant, vartodami “Piwo o smaku jablkowym” kurio apdairiai buvom prigriebę dar Varšuvoj. Na, bet galų gale privažiavom viešbutį (vietos laiku tai buvo apie 6 vakaro, Lietuvos laiku – apie 7, vadinasi, 1200 km įveikėm per ~16 valandų ; įvertinus, kad porą valandų praleidom prekybcentryje, rezultatas visai neblogas). Viešbutis pasitaikė visai neblogas, tiesa sakant, tai turbūt buvo geriausias viešbutis visoje kelionėje – 4 žvaigždučių “NH” tinklo gigantas,

iš kurio ~120 numerių užimti, įskaitant du mūsų numerius, buvo gal 4 ar 5. Čia pirma kartą praktiškai įvertinom ir labai pasidžiaugėm, kad visas nakvynes iš anksto ir tikrai gerom, akcijinėm kainom užsisakėm per www.booking.com , nes visas šitas gėris mums kainavo po 29 Eurus už numerį.

Kadangi kelionė vistik išvargino mus, be jokių vakarojimų suėjom į kambarius ir išlūžom, sutarę, kad ryte kelsimės apie 10 val.

2 diena. 2009.07.12

Ryte atsikėlėm išsimiegoję ir patenkinti, puikiai nusiteikę, o dėl to ir pasaulis aplink atrodė gražesnis. Po pusryčių susipakavom ir išvažiavom. Bevažiuojant dar teko paauklėt Artūrą, nes jis savo nelaimei prisipažino, kad vakar važiuodamas autobahn’u vos neužmigo. Po trumpo, bet aiškaus instruktažo daugiau netylėt panašioj situacijoj, įsukom į autobahn’a ir… pravažiavę kokius 20km patekom į kamštį, kas mums pasirodė labai keista, turint omeny, kad buvo sekmadienio rytas. Praleidę kamštyje apie valandėlę ir išmatavę jo ilgį – o ilgis buvo 6,4km – nieko negaišdami patraukėm link Amsterdamo.Pakeliui užsukus užsipilti benzino labai mandagus vokietis berniukas mielai pamiršo atiduoti kortelę, o gal tiesiog ne mažiau mielai Evaldas pamiršo ją paimti.. Likus kokiam šimtui km. iki Amsterdamo nusukom iš greitkelio į vietinį šunkelį užsukt į krūmus ir užkast, ir buvom labai nustebinti, kai ant to, kaip mus pasirodė, niekam nereikalingo sodo keliuko lygio pravažiavimo pastatyta mašina tapo didele kliūtim ten važiavusiai fūrai..

Na, bet Artūras, pasinaudojęs visomis jam žinomomis aukštojo, žemojo ir pievinio pilotažo gudrybėmis su fūra vistik prasilenkė, o mes sėdę į savo ratus apsukom Amsterdamą aplinkkeliu ir nuvažiavom į netoliese, už maždaug 20 km nuo Amsterdamo įsikūrusi Tolhuus, kuriame už 22 eurus nakčiai buvome užsisakę didelį keturvietį kambarį.

Tolhuus pasirodę besąs maždaug 7 namelių dydžio kaimas, bet viešbutukas buvo simpatiškas, o administratorė mums labai išsamiai išaiškino, kaip reikia vizituoti Amsterdamo centrą. Taigi, čia yra praktinis patarimas nr. 2 : Amsterdame, greta aplinkkelių yra kelios didelės parkavimo aikštelės, kurios tuo pačiu įkurtos ir greta vietinio metro/tramvajaus linijų. Pastačius mašiną tokioje aikštelėje eini prie aikštelės budėtojo, susimoki, berods, 6 eurų mokestį už parkingą, budėtojui pasakai, keli žmonės atvažiavo mašina, ir jis tau duoda atitinkamą skaičių metro/tramvajaus bilietų, kurie galioja du važiavimus. Taigi, užuot važiavus į miesto centrą, ieškojus ten vietos ir mokėjus beprotiškus pinigus už parkingą (vietom pora valandų parkingo gali kainuot net apie 20 eurų), mašiną palieki saugomoj aikštelėj, viešuoju transportu nemokamai nuvažiuoji į patį centrą, o po to atgal. Priėjom bendrą išvadą, kad Amsterdamo sprendimas labai efektyvus ir tuo pačiu patrauklus. Amsterdamo centre, kaip ir buvo galima tikėtis, krūva coffee shop’ų, ant kurių durų kabo labai mus pralinksminęs užrašas “No tobacco smoking inside” – vadinasi, nori parūkyt paprastą cigaretę – eik lauk, o jei nori parūkyt linksmąją suktinę – trauk ją viduj kiek nori 🙂

Kitas įdomus Amsterdamo aspektas – tai vietiniai bomžai : kaip Vilniuj jie šlifuoja visus parkus ir gatves ieškodami tuščių butelių, taip Amsterdame vietiniai trainiojasi bandydami surast nors šiek tiek ne iki galo surūkytą linksmąją suktinę. Atsisėdę bene centrinėje Amsterdamo aikštėje išsitraukėm vynelio, įkalėm, pražvalėjom.. 🙂 Visą laiką šalia mūsų prasivoliojo trūkęs rastamanas su D&G akiniais (atrodo, darius ir girėnas valdo ne tik Lietuvos tuštutes).

Jau beveik pabaigus vyno butelį jis atsipeikėjo, apsidairęs pamatė Editą, ir ši jam turbūt pasirodė labai žavinga, nes iškart pradėjo jai mirksėt ir kitaip meilintis, tačiau nesulaukęs jokio atsako ir dėmesio greit atsikėlė ir nukiūtino savais keliais, pakeliui apžvelgdamas visas ant šaligatvio gulinčias nuorūkas. Vėliau dar buvom nupėdinę iki raudonųjų žibintų kvartalo,

Artūras netgi surizikavo ir slapčia nupaparacino kelis kadrus su mergaitėm,

bet vistiek nieko gero iš tų kadrų nesigavo.. 🙂 Kvartalas, beje, nepaliko didelio įspūdžio. Krūva viena kitoms identiškų sabutyčių, pikul ir panašių aiškiai rytų Europos kilmės merginų stovėjo su bikiniais languose kaip statulos ir tiek – jokio originalumo, jokių panašumų į tai, apie ką buvo galima išgirst apie raudonąjį kvartalą dar vos prieš dešimt metų. Dar šiek tiek pasivaikščioję aplink pasukom link mašinos, ir parkinge Evaldas pagaliau apsižiūrėjo, kad nėra kortelės… na, bet laimei visagalei technikai ir e-bankininkystei asistuojant, visos lėšos iš anos kortelės buvo pervestos į Editos sąskaitą, ir visi grįžę į viešbutuką su palengvėjimu užmigom.

3 diena. 2009.07.13

Atsikėlėm apie 9 ryto ir be didelių skubėjimų susitvarkę sėdom ir patraukėm į pietus. Šiek tiek už Amsterdamo užsukę į kaimuką/miestuką su nežinomu (tiksliau, mūsų kelionės istorijoje neišlikusiu) pavadinimu radom pakankamai neblogą prekybcentrį, kuriame pagaliau pajutom, kad esam netoli Prancūzijos – radom neblogo vyno už 2.00-2.50 euro/butelį, įvairiausių skanių sūrių nelietuviškom (tai reiškia, ženkliai mažesnėm) kainom ir tuoj pat papildėm atsargas. Kadangi Artūras ir toliau rodė entuziazmą vairuot be pasikeitimo, likę labai dėl to neliūdėjom ir greitai pradėjom olandiškos produkcijos degustacijas. Bedegustuojant nepastebimai privažiavom ir sekantį savo kelionės tikslą – Briugę (Brugges).

Numetę mašiną kažkur ant gatvės ir sumokėję porą eurų už parkingą nuėjom apsidairyt. Beeidami aptikom nedidelę parduotuvėlę ir už pakankamai užplėštą kainą (~2,5 euro) nusipirkom porą nedidelių (0,33l) vienetų belgiško alaus – avietinio ir vyšninio. Avietinio skonis buvo silpnas,o vyšninio – labai ryškus, tačiau kaip bebūtų keista, gurkštelėjus vienu metu abiejų, avietė bemat pakraudavo malkų vyšniai. Porą valandų pasitrainioję be jokių ypatingų tikslų ir tiesiog pažiopsoję į miestą priėjom išvadą, kad Briugė – miestas “saldainis”. Išpuoselėtas, iščiustytas, gražutis, bet per daug saldus.

Išvažiavę iš Briugės neužilgo kirtom savo pagrindinio kelionės tikslo – Prancūzijos – sieną. Pravažiavus Diunkerką (Dunkerque) ir Kale (Calais) užsukom prie Cap Blanc Nez ir Cap Gris Nez. Atsivėrę laukų ir pievų greta skardžių ir vandenyno vaizdai mus visus labai sužavėjo. Būtent šiose dvejose vietose pirmą kartą pamatėme ir fallaises – šiuose regionuose paplitusias stačias, ~30 metrų ir daugiau aukščio kalkines uolas. Cap Blanc Nez pasižymi dar ir tuo, kad giedrą dieną net plika akim galima įžiūrėti Anglijos krantus.

Pasivaikščioję, pasidžiaugę vaizdais ir pripleškinę gera šimtinę kadrų pagaliau patraukėm toliau, ir greit privažiavom Vimero (Wimereux) miestuką, kuriame buvome užsisakę keturvietį kambarį už 68 eurus. Trečiąją kelionės diena pagaliau pirmą (bet toli gražu ne paskutinį) kartą buvo panaudotas ir garpuodis – šviežias, karštas maistas tikrai nuteikė gerai, ir pavalgę iškart nuėjom pasivaikščiot vandenyno dugnu, mat tuo metu kaip tik buvo stiprus atoslūgis, ir dugnu nueit buvo galima gerus 300-400 metrų nuo krantinės.

Pavaikščioję dugnu nusprendėm nueit ant greta esančių uolų įkalt vyno. Beeinant link jų stebėjomės, kodėl tiek daug žmonių susirinko ir susėdo pakrantėj, bet priežastys taip ir liko miglotos, kol pradėjus aplink sproginėt saliutams kažkuris prisiminė, kad prancūzai švenčia savo nacionalinę šventę – bastilijos dieną.

Deja, bet reginį mums nutraukė iš giedro dangaus prapliupus liūtis, todėl greit parbėgom į savo viešbutuką ir sugulėm miegot.

4 diena. 2009-07-14

Atsikėlę ir trumpam nuėję prie vandenyno patraukėm į kelią. Už keleto kilometrų privažiavom Bulonę (Boulogne-Sur-Mer) ir nusprendėm joje pasivaikščiot, tuolab kad tai sąlyginai nemažas miestas (apie 30 000gyv.) o mūsų detalusis “Shell” kelių atlasas Bulonei buvo skyręs vieną žvaigždę (tai reiškia, kad verta aplankyt, nes maksimalus žvaigždučių kiekis “Shell’e” yra dvi, ir dvi žvaigždės reiškia, kad verta net maršrutą planuot ar jį keist taip, kad aplankyt tą vietą). Ilgą istoriją perpasakojus trumpai, mes arba pataikėm į miesto šventę, arba tiesiog toliau buvo minima Bastilijos diena, bet visur vyko mugės, šokiai, koncertai, šventės, prekyba ir t.t. – ir be abejo, buvo masė žmonių, todėl greit prasiėję ir pašaudę žvilgsniais nusprendėm negaišt laiko, juolab, kad nuo pat Belgijos sienos iki Provanso pakrantė mirgėte mirga “lankytinom vietom”, o ir mūsų kelionės pagrindinė mintis ir tikslas buvo kiek įmanoma labiau vengt miestų.

Taigi, išvažiavę iš Bulonės ir keletą kartų prasilenkę su stipriu lietum, sustojom pietaut prie kažkur greta Cayeux-Sur-Mer kaimo esančio iškyšulio. Bepietaudami ant vandenyno kranto, pasipjaustę lenkiškų dešryčių ir gerdami gerą prancūzišką iš prabangių stiklinių taurių (Editos idėja) atrodėm turbūt labai prabangiai ir išdidžiai, nes sulaukėm masės žvilgsnių. Bepietaujant dar prasidėjo ir potvynis, todėl prabangūs pietūs pasižymėjo ir prabangiu vaizdu 🙂 Po pietų susirinkom šmutkes ir tęsėm kelionę pakrante. Bevažiuodami per Ault miestuką pamatėm, kad atsiveria puikūs vaizdai į fallaises, todėl sustojom ir perlipę apsauginę tvora (o ką daryt? priėjimo nebuvo 🙂 ) vėl puolėm pleškint abiem fotoaparatais.

Išvykę iš Ault gan greit pasiekėm Le Treport miestelį ir jame užsibuvom ilgėliau, nes gan netikėtai atradom gausybę įdomybių jame. Pirmoji įdomybė buvo, kad vos išlipę pagrindinėj gatvėj pamatėm besiplaikstančią Lietuvos trispalvę.

Įdėmiau apsižvalgę, pamatėm ir kitų ES valstybių vėliavas. Na, buvo labai įdomu, kodėl, bet kadangi prancūzai nėra mėgėjai pateikinėt daug informacijos kita kalba nei prancūzų, o jos nei vienas nemokėjom, tai nieko ir nesiaiškinom (beje, naudodamasis proga norėčiau paneigt mitą kad prancūzai arogantiškai ar net piktai reaguoja į bandymus su jais kalbėt angliškai – nieko panašaus. Galbūt kituose regionuose, bet Normandijoj ir Bretanėj tikrai su tuo nesusidūrėm – čia praktiškai visi aptarnavimo sferoj dirbę žmonės angliškai bent jau basic lygiu šnekėjo). Toliau nuėjom prie vietinio švyturio, kur prie mūsų priėjęs vietinis juodukas apsirengęs kaip šamanas bandė įsiūlyt diržų, skrybėlių, bižuterijos, o Editos dėl vieno pakabuko juokais užklaustas “diamond?” pradėjo labai linksėt galva, bet galiausiai net jam pačiam pasidarė juokinga, kad pardavinėja “diamonds” už pusantro euro, ir nuėjo. Nuo švyturio besidairydami pamatėm, kad visai netoli yra funikulierius,

keliantis ant uolų viršuje, gerų 40-50 (jei ne daugiau) metrų aukštyje, įkurtos apžvalgos aikštelės. Nusprendėm, kad nueisim, ir jei bus nebrangu, pakilsim. Priėjus laukė antras siurprizas – funikulierius buvo visiškai nemokamas.

Šita džiugia gaida Le Treportą ir paliksim.

Nors pagrindinis planas buvo dar užsukt ir į Dipę (Dieppe) bet pakoregavę maršrutą dėl pietų ir Le Treporto nusprendėm negaišt ir važiuot tiesiai į Veulettes-Sur-Mer, kur buvom užsisakę viešbutuką, kurį labai norėčiau rekomenduot 🙂 jis vadinasi „Les Fregates” ir yra vertas kiekvieno už jį mokamo cento.

Galų gale, ne visada pasitaikys proga Prancūzijoj už tikrai gerą kaina (berods, 128 eurai dviems naktims 4 žmonėms) apsinakvoti per kokius 7-8 metrus nuo vandenyno…

Bevažiuodami į jį, pakeliui visai atsitiktinai pamatę žuvies parduotuvę (poisonniere) užsukom

ir už maždaug 5 eurus nusipirkom keturias šviežias jūrines lydekaites (netoli kilogramo kiekviena), kurias viešbutuke iškart pasigaminom savo išganingame garpuodyje. Kadangi į vietą atvažiavom apie 7 vakaro, dar turėjom nemažai gražaus laiko, kurį praleidom vaikščiodami pakrante, plepėdami, gerdami gerą prancūzišką vyną už porą eurų/but. ir šiaip besimėgaudami vandenynu, fallaises ir ramybe. Sekanti diena buvo numatyta kaip relaksinė, todėl miegot neskubėjom, ir sugulėm gal tik apie 2 nakties.

5 diena. 2009-07-15

Išsimiegoję pakilom ir išėjom ieškot parduotuvės nusipirkt pusrytėlių. Praėję beveik iki miestuko galo ir nieko neradę, nusivylę grįžom iki viešbučio, ir čia laukė siurprizas – parduotuvė buvo lygiai už dviejų metrų nuo įėjimo į viešbutį, tik į kitą pusę.. Be komentarų.. 🙂 Nors diena ir buvo suplanuota kaip relaksinė, t.y., turėjom visą dieną gulinėt prie vandens ir ilsėtis, ir tik pavakare nuvažiuot prie turistinės įžymybės – Etretat miesto, rytas buvo apniukęs ir vėjuotas, todėl vietoj pirminio plano sėdom į mašiną ir išvažiavom pamaišyt apylinkių. Oras greit pasitaisė, išlindo saulė, o mes važiavom keliuku, kurį atlasas žymėjo su žaliu brūkšneliu viršuje (tai yra sutartinis vaizdingo maršruto žymėjimas). Na ir patikėkit, šitas maršrutas buvo tikrai vaizdingesnis už tuos, kurie yra pažymėti kaip ”vaizdingi maršrutai” Vilniuje 🙂 Dar viena mus nustebinęs ir minėtinas dalykas yra tas, kad kiekvienas miestukas ar kaimas savo kaimo pavadinimo ženklą yra apkarstęs, apsodinęs gėlėm, žiedais, augalais. Atrodo labai gražiai.. Bevinguriuodami tais keliukais pravažiavom Etretatą, nes nusprendėm pasitikėt savo GPS’u ir pasukom kažkokiu lauko keliu link cap d’Antifer. Vėliau teko palikt mašiną kažkokioj a la stovėjimo aikštelėj, ir pakulniuot gerus porą km per laukus, pievas, kalniukus, pakalnes..

Nors “Cap” yra švyturys, prie švyturio mes nėjom, nes galų gale atsivėrė itin įspūdingas vandenyno ir fallaises vaizdas greta.

Taip nenumatytai atvažiavę į tą vietą, prasimalėm joje geras tris valandas. Praktinis patarimas nr. 3 – važiuojant į Etretatą, labai rekomenduotina aplankyt ir d’Antifer. Deja, jis nesužymėtas jokiais ženklais (retas atvejis Prancūzijoje) ir nuorodom, ir jo ieškot teks nebent GPS pagalba. Nuo d’Antifer patraukėm ir į Etretat’ą pagaliau pamatyt legendinį “Dramblį, geriantį vandenį”.

Pats Etretatas pasirodė žavingas, bet niekuo neišskirtinis miestukas lyginant su jau anksčiau lankytais Le treportu, Wimereux ir pan., bet dėl puikių vaizdų ir fallaises nenuostabu, kad tai yra viena iš pačių lankomiausių Prancūzijos vietų. Vaikščiodami miestuke, dar nusipirkom vietinių ledų – po du “rutuliukus” į vaflį kainuoja 2,5 euro, o porcija yra tokia, kad link pabaigos Evaldas su Edita jau dairėsi vienas į kitą – “ar nenori mano porcijos pabaigt?”. Būtent tada ir supratom, ką reiškia mūsų knygoj (turėjom nusipirkę „Guide to Normandy and Bretagne”) parašyti žodžiai, kad aplinkiniai miesteliai garsėja oversized ledų porcijomis 🙂 Kadangi nepastebimai pradėjo vakarėt, patraukėm link viešbutuko. Praktinis patarimas nr.4 – nors keliai ten tikrai geri, ir GPS nei didelių posūkių nerodo, nei planuoja užtrukimą, bet dėl savo siaurumo ir gausybės posūkių realus vidutinis greitis neviršija maždaug 45 km/h., tad planuojant važinėtis krašto keliukais reikia įvertinti ir šį faktą. Grįžę į viešbutį kaip ir aną vakarą leidom laiką pakrantėje, dėl nemažo kelio ir daugybės planų kitai dienai sugulėm ankstokai.

6 diena. 2009-07-16

Atsikėlę ilgai netempėm gumos, nes laukė ilgas kelias – palikę pakrantę važiavom bene 300 km skersai Normandiją, nes sekantis objektas buvo lankomiausia Pranacūzijos vieta po “Luvro-Eifelio bokšto-triumfo arkos komplekso” – San Mišelis (Le mont st. Michel).

Na, bet kadangi iš pakrantės grįžom į greitkelį, kilometrai degė mikliai, ir apie 12 jau parkavom mašiną vienoje iš potvynio metu užliejamų aikštelių 🙂

Žemesnieji San Mišelio lygiai yra atviri ir nemokami, o norint pasikelt į patį vienuolyną, teko šiek tiek pabūt eilutėje. Priartėjus prie kasų pasiekė džiugi žinia : įėjimas iki 25 metų asmenims imtinai – nemokamas. Abu vyrukai tuo netruko pasinaudot, Vaida pateikė kažkokį seną savo studento pažymėjimą ir taip pat „atjaunėjo”, tad už įėjimą 8 eurus teko paklot vienintelei Editai. Pats vienuolynas neatrodė labai įspūdingas, bet aišku, įvertinus faktą, kad žmonės jame gyveno nuo 10 amžiaus, be elektros, be patogumų, tos masyvios granitinės sienos tikrai pradeda slėgt.. Užtat užlipus ant pačiame viršuje esančios apžvalgos aikštelės visi slėgiai dingo – atsivėrė tik unikalus kelių kilometrų pločio ir ilgio teritorijos vaizdas. Visa ta teritorija, beveik kiek užmato akys, būna užliejama potvyniu metu, ir ne vienas neatsargus piligrimas ar turistas yra žuvęs tuose laukuose, mat potvynis poetiškai apibūdinamas kaip “atitekantis risčia bėgančio žirgo greičiu..”

Skamba ganėtinai baisiai, bet tikrieji baisumai prasidėjo leidžiantis žemyn – iškart paaiškėjo, ką reiškia “antra lankomiausia Prancūzijos vieta” – per mikimauzų (t.y., turistų, kaip mes juos draugiškai praminėm) srovę buvo neįmanoma nei praeit, nei prasibraut, teko lėtai su visa mase leistis žemyn karštyje.

Matyt, šie nemalonūs prisiminimai šiek tiek blankina prisiminimus apie šią vietą, nes iš tikro San Mišelis yra tikrai įspūdinga vieta, ir neaplankyt jos būtų nuodėmė. Išvykę iš San Mišelio iškart pasukom link greta esančio Kankalio (Cancale) – visame pasaulyje garsaus savo austrių fermomis miestuko, dar vadinamo “austrių sostine”. Kadangi oras suprastėjo, o ir laikas šiek tiek spaudė, ilgai neužsibuvom, tik nusipirkom lėkštę austrių (nors jas valgė vienintelis Evaldas, merginos tik paragavo po vieną ar dvi,o Artūras išvis griežtai atsisakė), butelį tikro bretoniško sidro ir pasėdėjom kelias minutes greta “fermų”.

Įdomu, kad net patys pardavėjai skatina mest austrių geldeles ant kranto – “kas iš jūros atėjo, te jai ir atitenka”, prašydami jiems gražinti tik specialią austrių lėkštę ir citrinos žieveles. Iš Kankalio nuvykom užsiregistruoti į savo viešbutuką – vėlgi mažame bažnytkaimyje už 64 eurus išsinuomotą keturvietį.

Papietavę viešbutyje, išsiruošėm toliau pažindintis su apylinkėmis. Atvažiavę į Cap Frehel vėl visi eilinį kartą buvome sužavėti. Švyturys ten stovi greta smarkiai į vandenyną išsikišusios uolos, kuri visa vėjo ir vandens yra nugludinta taip, kad atrodo, jog jinai yra sudėta iš savotiškų “plytų”, beveik kaip “Lego” konstruktorium, o aplink pilna žydinčių gėlių ir žalumos. Didinga..

Tiesa, vos nenutiko nelaimė : Vaida panoro nusifotografuoti gėlių ir uolos fone, ir buvo besėdanti ant samanos, tačiau spėjo prieš prisėsdama padėti ranką ant jos, ir noras sėsti praėjo.. “Samana”, pasirodo, turi kietus, tvirtus ir labai aštrius spyglius.. 🙂 Iš Frehelio patraukėm link piratų miesto Saint-Malo. Atvažiavom jau temstant, tad daug nesižvalgydami nuvažiavom prie pat centro, milžiniška gynybine siena aptverto atskiro miesto rajono, pavaikščiojom po jį, bet buvom ganėtinai išvargę, tad ilgai neužtrukom, grįžom į viešbutį ir sugulėm miegot.

]

Čia – antra kelionės pasakojimo dalis.

Fotografijų autorius Artūras Žukas