Lietuva: Kelmės rajonas. 1985 metų žygio dviračiais dienoraštis

1985.08.04, sekmadienis

Įsėdome Klaipėdoje į Kauno ekspresą 12.10, prieš dvi jau Kryžkalny. Apžiūrėjome paminklą, užkrimtome aviečių, kurių ant paminklo kalno pakankamai. Paskui rajoniniu autobusiuku į Kelmę. Mičiurino gatvę radome greitai. Tvarkome dviračius, Remigijaus parvežtus iš nuomos punkto prie Šiaulių. Dviejų užpakalinių ratų dalys subyrėjusios, be to, reikia tepti, tad baigsim tik rytoj. Apėjome Kelmę. Aleksiukas skundžiasi pilvo skausmu, dažnokai eina tualetan.

1985.08.05, pirmadienis

Su dviračiais vargome iki vėlyvų pietų. Pagaliau 17 val. išriedame Kelmės gatvėmis link Tytuvėnų. Tik išvažiavus už miesto, lūžta Remigijaus švaistiklio kūginis varžtas. Turiu atsarginį. Miname toliau, kertame Dubysą, čia pradedu fotografuoti. Tytuvėnus pasiekiame laimingai, čia perkame arbatinuką už 3,20 rub. Jau vėlu, tad šauname link nakvynės vietos prie Gauštvinio ežero, kurią pasiekiame nelengvai. Pučia vėjas, maudytis nenorim. Statom lenkišką palapinę po beržais prie pat kranto, kuriam laužą.

Čia Remigijus įsikerta sau kojon virš kelio, žaizda neilga, bet gili, gerai, kad turim binto, uždedam vatos su jodu, užveržiame bintu. Vakarienei geriame aviečių arbatą. Temstant gulame, Aleksiukas vidury, važiavo jis neblogai, nors pilvo skausmais ir šiandien kartais skundėsi. Nuvažiuota 18 (asfaltu) + 6 km.

1985.08.06, antradienis

Naktį pažadino stiprus vėjas, blaškęs mūsų palapinės abu stogus. Be to, nesykį anapus ežero pravažiavo traukiniai, kurių bildesys irgi nemigdė. Gal Aleksiukas to negirdėjo, nors rytą pasisakė, kad jam naktį buvo baisu.
Kuriam laužą lašnojant lietui. Mūsų laimei, neįsilijo. Gėrėm kavos. Suskirstėm mantą taip, kad vienoj kuprinėj būtų tik lengvi daiktai – ją turėsim ant kupros, nes dviejų nešulių “Ukrainos” menkutė bagažinė neatlaiko. Grįžtame į Tytuvėnus, čia užeiname vaistinėn, apžiūrime garsųjį vienuolyno ir bažnyčios ansamblį.

Vienuolyne dabar mokyklos bendrabutis, dalis sienų (matyt, su religinio turinio freskomis) uždengta plokštėmis. Bažnyčia restauruota parapijiečių lėšomis, tačiau darbai vis dar vyksta. Bažnyčioje yra įdomus Andriejaus Valavičiaus (LDK vėliavininkas, vienuolyno fundatorius, miręs 1614 m.) antkapinis paminklas.
Toliau – Šiluvon prastu keliuku ir prieš vėją. Aleksiukas vis dažniau lipa nuo dviračio pailsėti.
Šiaip taip pasiekiame miestelį, kurio Marijos koplyčios stačiakampis bokštas aukštai iškilęs virš medžių.

Pietaujame miestelio valgykloje, mes su Aleksiuku už 2 rub. Apžiūrime bazilikos šventorių ir koplyčią. Koplyčioje daug šiuolaikinės dailės – didžiulės freskos, tapytos 1980 m., bareljefai, vitražai, meniški lietvamzdžiai. Koplyčia ir jos aplinka remontuojama.
Riedame miškais ir vis pakalnėn Lyduvėnų pusėn, vienoj vietoj dar sustodami paaviečiauti. Uogų čia iki soties. Aleksiukas atgauna jėgas.
Pagaliau nusileidžiame į Dubysos slėnį prie Lyduvėnų geležinkelio tilto (aukštis – 45m, ilgis – 570m). Paskui važiuojame palei Dubysą aukštyn, pakeliui vienoj sodyboj pasiprašom alyvinių obuolių.

Pakylame į Laugalio kaimą ir vėl leidžiamės į slėnį nakvynei.
Vakarienei – serbentų kompotas (tik pamiršom, kad mūsų arbatinukas neemaliuotas). Remigijus su Aleksiuku bando žvejoti, bet tepagauna mažytę kuoją. Taigi, 6 + 8 + 10 + 7 km.

1985.08.07, trečiadienis

Išsimiegame neblogai, nes naktis rami. Rytą slėnis rūke, tai žada giedrą dieną.
Iš Laugalio važiuojame į Pakražantį pro pat Liolius (ten neužsukam). Kelias tarpais geras, tarpais duobėtas, akmenuotas. Pakražantį pasiekiame dar prieš pirmą, nestodami miname į Kražius. Kiek atvėsta oras, tad trumpą aprangą prieš pat Kražius keičiame ilgesne.
Ir štai po 26 metų aš Kražiuose! Pirmasis įspūdis – čia viskas besą dvigubai mažesnio dydžio, negu mano atmintyje. Namai (mūsų, mokyklos, Ruko, Eirošiaus) taip arti vienas kito, ranka pasiekami. Ketinome dviračius palikti pas Rukienę, bet senutė jau pernelyg silpna, akys varva, užuolaidos užtrauktos, manęs tikriausiai nepažino, nors iškart ėmė tvirtinti, kad žino, tai aš neprisistačiau. Buvo dar kokia tai moteris, gal ją prižiūrinti, ta įdėjo man kepurėn obuolių. Dviračius palikome pas Remigijaus pažįstamus Dirmeikius (namas tarp mūsų ir ligoninės).

Papietavome valgykloje, mudu su Aleksiuku už 1,80 rub. Užlipome ant kalnelio, kur pilaitės griuvėsiai, paskui ant Medžiokalnio. Grįždami užsukome prie “mūrų”, ten, kaip ir anksčiau, gyvena šeimos. Perėjome mokyklos kiemą, jis paverstas daržu, name gyvena mokytojai.
Nusifotografavome prie mūsų namo, šnektelėjome su Liandzbergaitės dukterėčia (sesers dukra), paveldėjusia namą. Aprodė kambarius, kur gyvenom. Visur, taip pat kieme, tvarka. Pripurtė mums obuolių.
Išvažiavome už Kražių link Užvenčio ieškoti nakvynės. Nutrinksėjome net 17 km, kol, ir tai ne išsyk, radome nakvynei vietą. Ant kalno, miške, be vandens, šalia “Jaunystės” slėnio.
Taigi, 7 + 18 + 11 + 17 km.

1985.08.08, ketvirtadienis

Rytą tirštas rūkas. Atsigėrėme vakarykštės kavos. Per 15 min. pasiekėm Užventį, pirkom duonos ir dar šilto pyrago, kurį netrukus sukirtom. Pasiekėm dvarą, kuriame jaunystėje gyveno Šatrijos Ragana, tačiau muziejėlin nepatekom – abiejų žmonių, turinčių raktus, neradom.

Tuomet važiuojam Šatrijos kalnan įkopti, Maironio priesaką vykdydami:
Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių
Jei pro Luokę kada bekeliausi,
Nepamiršk sustabdyti arklių
Ir ten kalną užlipti aukščiausį.

Karšta, keičiu aprangą. Pagaliau įkopiam į garsiąją kalvą – raganų puotavietę. Toli matyti. Fotografuojamės, ir skriejame žemyn.
Važiuojam prastu trankiu vieškeliu link Beržėnų. Čia prie parduotuvės papietaujame – konservai ir limonadas. Tada – į gretimą Ušnėnų kaimą. Čia Žemaitės sodybvietė ir gimtasis Višinskio namas. Pasirodo, jų sodybas teskyrė tvora. Višinskio namus apžiūrime.

Atsigėrę Ušnėnų vandens, kuris nelabai mums buvo skanus, grįžtame į Beržėnus ir trinksime pro Šaukėnus į Šilo Pavėžupį. Čia pas Remigijaus uošvius pavakarieniaujam, tarp kitko, gauname karpio. Nakvoti neliekame, važiuojame prie Mergežerio, kur itin minkštas vanduo. Čia išsiplauname galvas, pasimaudome, ir miegot. Laužo nebekuriame.
Taigi, 3 + 15 + 14 + 2 (asfaltu) + 2 (asfaltu) + 14 + 5 km.

1985.08.09, penktadienis

Naktį gausiai iškrito rasa – padžiautos maudymosi kelnaitės, rankšluostis, viršutinis palapinės stogas sušlapę. Išsiverdame paskutinįsyk savo kavos ir – į kelią. Greitai pasiekiame asfaltą, kuriuo pavėjui jau 11 val. atskrendame Kelmėn. Kelionė baigta. Šiandien nuvažiuota tik 4 + 13 (asfaltu) km.

Iš viso per 5 dienas: 24 + 31 + 53 + 55 + 17 = 180 km.