Kanada. Kalbėkime prancūziškai

Kanados pavadinimą dažniau išgirstu tik vykstant žiemos olimpinėms žaidynėms, kai lažybų kontoros sprendžia kiek galinga yra tų metų Kanados ledo ritulio rinktinė. Nors šalis yra antra pagal dydį pasaulyje, ji niekur nesikiša ir daro kuklios ir ramios šalies įvaizdį. Turi bekraščius plotus šiaurėje, kurie yra beveik negyvenami, nes didžioji dalis Kanados gyventojų tarsi susitarę susigrūdo pietuose ties JAV pasieniu. Gyventojų joje net mažiau nei Lenkijoj. Sako, kad kas penktas Kanados gyventojas yra gimęs užsienyje, o imigrantai čia pageidaujami, nes vietinių gyventojų per mažai šalies ekonominei gerovei palaikyti.

Šį kartą skrendant į JAV mamelės lankyti, įtraukiau apsilankymą Kanadoje kaip prioritetinį reikalą, be kurio ir pati kelionė būtų turbūt neįvykusi. Pavyko rasti nesusapnuojamai pigius lėktuvo bilietus iš Vilniaus į Niujorką. Avialinijos ukrainietiškos, persėdimas Kijeve. Ukrainietiškų avialinijų servisas visiškai atitiko savo kilmės vietą: „Ženščina kuda vy idiote, u vas ni etot riad. Ženščina, ja vam gavariu!“ Stiuardesės taip gaili šypsenų, kad atrodo tarsi Marytės Melnikaitės, kurias galima kankinti, tačiau draugų jos neišduosiančios ir nenusišypsosiančios „ni za što“. Turėjome turėti pusantros valandos laukimo Kijeve, bet „Dniproairlines“ juokingas miniatiūrinis mėlynas Embraeris iš Vilniaus išskristi vėlavo valandą, tad teko nervingai trepsėti Vilniuje, o atskridus į Kijevą, spėriai judėti Niujorko lėktuvo link, nes ten jau buvo prasidėjęs laipinimas. Kijevo oro uostas kol kas visiška skylė, jis yra remontuojamas ir visi keleiviai yra sugrūsti į mažą plotą, todėl susigrūdimas, sėdimų vietų stoka, prakaito kvapas ir remonto triukšmas jums garantuotas. Geras dalykas, tas, kad niekur toli nereikia eiti keičiant lėktuvus. Lėktuve paprašėm stiuardesės atnešti ukrainietiško alaus. Vietoj jos atėjęs stiuardas atnešė Heinekeno, kurio mes nenorėjome, tai tas sučiaupęs akmenines lūpas, taip niekinančiai pažiūrėjo į mus iš aukštai. Tarsi Leninas į buržuaziją. Kūnu nubėgo pagaugas ir daugiau bijojome ko nors prašyti. Filmus žiūrėti reikėjo tik tokius, kokius liepė. Žinoma, kaip to ir reikėjo tikėtis, filmai papuolė žiauriai neįdomūs ir beskoniai. Skridom žiauriai ilgai, beveik 10 valandų. Na, bet visumoj tiek pirmyn, tiek atgal suskraidėm saugiai, buvom sėkmingai nugabenti į tašką B, todėl darau išvadą, kad ukrainietiškomis avialinijomis skraidyti galima. Tačiau vertinant tai, kad kaip ir mūsų brangiosios Star1, ukrainietiškos avialinijos teturi vieną transatlantinį Boingą, todėl šiam sugedus ar kaip kitaip neskrendant, keliautojai liktų su riestainio skyle. Taip pat vertinant kai kurių keleivių problemas patirtas skrendant su persėdimu Kijeve, darau kitą išvadą, kad skrendant „Aerosvit“, rizika pasiekti kelionės tikslą vėliau arba nepasiekti jo visiškai, yra gerokai didesnė, nei skrendant normaliomis |Europos avialinijomis. Gali pasitvirtinti taisyklės, kad pigus sūris tik pelėkautuose.
Aplankyti savo brangiosios mamelės, gyvenančios Maino valstijoje, šįkart keliavom dviese su Vilija. Linksmas ji žmogus, todėl jau nuo pat Vilniaus ėmėm nusipezėti kaip mažvaikiai.