Aplink Prancūziją į Ispaniją automobiliu 6 dalis (Gascogne, Mimizan-Plage, Dune du Pilat)

Taigi, Akvitanija. Iki šios kelionės, galiu drąsiai prisipažinti, nežinojau, nei kas tai yra, nei, kur tai yra, greičiausiai būčiau ieškojęs kur nors Okeanijoj, ar Ramiajam vandenyne, o pasirodo, tai Prancūzijos dalis. Dėl gana painaus, bent jau man, nesigilinusiam, šalies administracinio, teritorinio ir visokio kitokio suskirstymo, o dar ir skirtingų žemėlapių, vienur tą pavadinimą galima aptikti, kitur nelabai. Su kitu vietovardžiu – Gaskonė – dar painiau, vienuose aprašymuose minima vienur, kituose – kitur, trečiuose visai dingsta, todėl aš sau pasirinkau vieną primtiną variantą, juo naudosiuosi ateityje ir nesuksiu sau galvos. Taigi, aš sugalvojua, kad Akvitanija yra dabar naudojamas regiono pavadinimas, o Gaskonė yra istorinis pavadinimas ir žemėlapyje jie beveik sutampa. (jei kas žinote tiksliau ar teisingiau, būtinai pasidalinkite, būsiu dėkingas).
Dar keletas faktų apie Gaskonę. Didžiąją jos dalį, apie 10 000 km2, dengia miškas, kurio 90% sudaro jūrinės pušys. Šis miškas, laikomas didžiausiu Europoje, yra žmogaus rankų darinys ir yra pilnai pramoninis. Miškas pradėtas sodinti 18 a, o pilnai suformuotas 19 a viduryje, norint sulaikyti dirvos eroziją ir vystyti pramonę, nes iki to laiko šios teritorijos buvo labai retai gyvenamos, dėl jose buvusių pelkynų. Būtent čia valstiečiai nuo senų laikų iš vienos sausesnės vietos į kitą vaikščiojo ant kojūkų. Gaskonės gyventojai Baskai (tie patys, kur Ispanijoj separatistai ir su beretėm vaikšto), be Prancūzų kalbos vartoja ir Oksitanų kalbą, kuria žmonės kalbėjo ir kalba pietų Prancūzijoje ir Katalonijoj (Ispanija). Iš Gaskonės yra kilę ir du plačiai žinomi delikatesai, tai Foie gras (prievarta nupenėtų žąsų kepenėlės) ir vyresnysis konjako brolis – Armagnac. Jei pirmojo taip ir nepavyko paragauti, gal ir nesutikom, nes tai labai gurmanų maistas, tai antrojo butelys laukia lentynoje, kokios geros progos. Anot šaltinių, Armagnac ptradėtas gaminti 200 metų anksčiau už konjaką, ir skiriasi nuo jo tuo, kad yra distiliuojamas tik vieną kartą kolonos formos inde (konjakas distiliuojamas du kartus kolbos formos inde). Kitas labai svarbus skirtumas yra tas, kad vienos rūšies konjakas visas yra vienodas, o Armanjakui leidžiami labai skirtingi prieskoniai ir aromatai, ir tai laikoma tik privalumu. Bet laikas grįžti prie kasdienių reikalų.
E606 keliu pasiekėm Bordeaux. Darbo diena ėjo į pabaigą, todėl prasidėjo galingi kamščiai, ir nors visur padaryti puikūs miesto apvažiavimai, kokią valandą sugaišom, kol išsikrapštėm. Iš Bordeaux pietų kryptimi praktiškai yra tik du keliai, vienas į pietų Prancūziją – greitkelis, o kitas palei Atlanto vandenyną į Ispaniją. Toliau mes važiavom pastaruoju. Kelias geras ir platus, bet nemokamas. Jau kelintoj vietoj pastebėjau, kad ten, kur važinėja mažiau užsienio turistų, Prancūzijoje greitkeliai nemokami, o gal man čia tik taip pasivaideno, bet šis E70 tikrai pagal kokybę galėjo būti mokamas. Nuo pat Bordeaux prasidėjo jau anksčiau minėti miškai, kurie ir tęsėsi iki pat mūsų kelionės tikslo iš abiejų kelio pusių. Jokių miestelių ar gyvenviečių praktiškai nėra, atsišakojančių kelių taip pat. Čia pakelėse pamatėm dar niekur nematytą vaizdelį. Kaip jau rašiau anksčiau, miškas čia visur pramoninis, todėl gana daug kirtaviečių, o jose sukrautos neįsivaizduojamo dydžio krūvos rąstų, ir kas įdomiausia, visos tos krūvos pastoviai iš visų pusių laistomos vandeniu. Įsivaizduokite kelių Katedros aikščių dydžio fontanus ir jų daug tokių. Nelabai supratom, kam tas vanduo, ar kad nužievinti rąstus būtų lengviau, ar kad neužsidegtų. O be to tai gamtovaizdis labai primena Dzūkiją , pušys ir smėlis, tik kelias triskart platesnis ir mašinų penkiskart daugiau, visgi, pagrindinė vakarinė trąsa į Ispaniją. Dar viena ypatybė, visas kraštas lygus kaip blynas, jokio kauburėlio, ne veltui dar vadinamas Landes de Gascogne. Taip pavažiavę gerus 90 km, ties miesteliu (kurio net nematėm) Labouheyre išsukom į D626 link Mimizan. Visur aplink tokie patys miškai ir tokie patys fontanai (čia prie progos galima paminėti, kad 2009 m. sausio mėn. praėjusi audra išlaužė 300 000 ha miško).
Mimizan – visiškai mažytis miesteliukas miškų apsupty, pasirodo buvo žinomas kaip vikingų stovyklavietė, o jame esanti, berods 12 a statyta varpinė ir katedra viduramžiais buvo piligrimų kelio į Santiago de Compastela stotelė. Dar viena Mimizan įžymybė yra Groupe de Gascogne- milžiniškas popieriaus fabrikas, esantis miestelio pakrašty. Žinoma, kai aplink tiek medienos tai kaip nestatysi popieriaus fabriko, tik kad kvapelis nuo jo visiškai nekoks sklinda. Viena laimė, kad vėjai pagrinde vyrauja vakariniai, nuo vandenyno, tai ir kvapus nuneša gilyn į miškus, o iš pavėjinės pusės jokio kvapo nesijaučia.
Ir visgi, ko mes ten važiavom. Trumpam grįšiu į sausio mėnesį. Dar žiemą beklaidžiodamas po žemėlapį ir begalvodamas, kur čia nusitrenkti per atostogas, užtikau turbūt porą šimtų kilometrų smėlio paplūdimių Prancūzijos vakaruose, taip vadinamą Cote d’Argent,

ir pagalvojau, kad reikėtų ten paatostogauti, net ir apartamentus jau buvau susiradęs, tik neramino vienas dalykas, oro ir vandens temperatūra birželio pabaigoje. Buvusių tose vietose, kaip jau minėjau anksčiau, surasti nepavyko, teko pasikliauti vien tik internetu, šis visiškai neguodžiančiai pranašavo atostogoms oras +18 C, vanduo + 16 C, man taip visiškai netinka, bet noras pamatyti vandenyną ir bent kojas pamerkti buvo didžiulis, todėl, remdamasis pernykštės kelionės patirtimi, suplanavau dviejų nakvynių stabtelėjimą prie vandenyno su po to sekančiu dienos pasivažinėjimu iki šiltesnių vandenų, bet apie tai vėliau.
Pats Mimizan miestelis mūsų nedomino, nebent tik pavalgymo prasme, todėl sustoję pačiam centre išlipom pasidairyti. Gatvės visiškai tuščios, dauguma kavinių ir užkandinių uždarytos, matyt dar ne “19 o’clock”, kažkokia surasta dirbanti picerija pasitikėjimo nesukėlė, todėl daug negaišdami patraukėm toliau į savo šios dienos tikslą Mimizan Plage. Tarp šių dviejų miestukų viso labo tik 6 km. Labai dažnas reiškinys Prancūzijoje du miestukai vienodu pavadinimu, tik antrasis su priedėliu “Plage”. Pirmasis, matyt, turi senesnę istoriją, o atrasis išdygo neseniai, kaip turistinis prielipas. Ivažiavus į Mimizan Plage iškart pasijaučia, kad esi kurorte, ir kad esi prie vandenyno. Visur begalė pėsčiųjų ir dviračių takelių, į vieną pusę palinkusios pušys, nedidukai 2-3 aukštu namai ir smėlis, visur daug balto gražaus smėlio, ir dar vėjas, sūrus ir visai ne žemyninis, jis net savo kvapą turi. Miestelio gatvelės gana siauros, dauguma su vienos krypties eismu, o pats centras skirtas tik pėstiesiems ir užtvertas šlagbaumu, bet taRaska vistiek “grūda” mus tiesiai į tikslą ir labai pyksta, kai važiuojam priešinga jos nurodytai krypčiai, bet jos pagalbos nelabai ir reikia, nes mūsų viešbutis pirmoj gatvėj nuo vandenyno. Pasiekę savo gatvę, paliekam mašiną ir išlipam pasidairyti, bet pirmiausiai užlipam ant kopos viršaus. Pirma pažintis su atviru vandenynu. Neaprėpiama didybė, vanduo sidabro spalvos, pilnai pateisinantis pavadinimą, bangos gana nemažos, ir garsas visai kitoks, nei mes įpratę. Vandenynas ne šniokščia, o ūžia. O į abi puses kiek akys mato plačiausi smėlio paplūdimiai ir nė gyvos dvasios, tik šalia mūsų du serfingistai kraunasi į automobilį savo įrangą. NEREALU. Taip stovėtum ir žiūrėtum, ir klausytum, bet reikia važiuoti įsikurti. Viešbutį Hotel de France (toks pat pavadinimas, kaip ir Isigny sur Mer, gal viešbutis tinklinis, o gal tik pavadinimas sutapo) suradom už kokių 300 m, nuo pirmo sustojimo vietos. Šeimininkas gerai kalbantis angliškai, todėl jokių problemų neiškilo. Iškart užsisakėm ir dvejus pusryčius, kad nereikėtų rytais ieškoti, nes mažam turistiniam miestely ir dar ne sezono metu, tai nebūtų lengva. Taigi, dvi nakvynės triviečiame kambaryje su pusryčiais, 200 m. nuo vandenyno – 172 eurai. Ilgais koridoriai šeimininkas nuvedė parodyti kambario, ir mes, niekur nelipdami laiptais iš pirmo aukšto staiga atsidūrėme trečiame. Pasirodo mūsų viešbutis, kaip ir visas miestelis pastatytas ant didelės ir pakankamai stačios kopos šlaito. Kambarį gavom didelį su balkonu, tik viena bėda, kad langai į kiemą,

o taip norėjosi į vandenyną, bet nieko, vėjas į langus nepučia. O mašiniukui gavom didžiulę stovėjimo aikštelę su užtraukiamais vartais tiesiai prieš išėjimą, kitoj gatvės pusėj. Visas įdomumas tame, kad tie vartai nerakinami, o tik užsitraukia, bet vistiek pašaliniai nelenda. Sezono metu, turbūt, aikštelė būna pilnai prigrūsta, o dabar stovėjom, kaip sakoma “v gordom odinočestve”.
Truputį apsitvarkę išėjom ieškoti pasimaitinimo vietos. Tokiuose mažuose šeimyniniuose viešbutukuose dažnai šeimininkas nurodo geras vietas, bet šį kartą pasiūlė tik eiti į centrą ir nevalgyti šalia vandenyno, bet ir šiaip ten viskas uždaryta buvo, gal dėl vėjo, o gal dėl žmonių trūkumo (nors kitą vakarą – penktadienio – visi dirbo kaip bitės). Nusileidom gatvele nuo kopos į centrą. Miestelis niekuo neišsiskiriantis iš kitų šimtų pajūrio miestelių – kavinės, restoranėliai, nedidelės parduotuvės su kurortiniais reikmenimis. Žmonių, vėlgi nedaug, o ir tie patys daugumoj sėdi prie staliukų, geria alų ir žiūri futbolą, vaikštančių beveik nėra. Labai patogu, kad prie kiekvieno restorano lauke stovi valgiaraštis su kainom, kartais net ir angliškai galima rasti, bet patiekalai beveik visur vienodi, o ir pasirinkimas neįpatingai didelis, todėl sėdam “belenkur”, bet ne lauke, nes smarkiai pučia.. Kainos ne St. Michel’io lygio, picos 8-10 eurų, kepsniai 13-15 eurų, moules-frites mūsų nebedomina, ir manau, ilgam. Užsisakau kažkokį vietinį kepsnį, nelabai aišku kas, bet iš mėsos – skanu. Eilinį kartą supainioju Rouge su Rose ir gaunu vietinio rožinio vyno butelį, nors mieliau geriu raudoną. Pirmą kartą gavau vyną ledų kibirėlyje, ir turiu pasakyti, kad prie mėsos labai tiko, tik viena bėda, kad vynas restoranuose brangokas, kainos prasideda nuo 10 eurų (parduotuvėj toks pats apie 2 eur) ir kyla iki nepadorių, bet iš kitos pusės, nenori, gerk vandenį, jo visada dykai atneša, ir tikrai skanaus. Pavalgę grįžom į viešbutį. Kadangi diena išsitempė kaip guminė, tai visai ne pro šalį ir pailsėti. Mano pasiūlymui pasivaikščioti pakrante pritarta nebuvo, todėl išėjau vienas, bent jau kojas įkišiu į vandenį. Jau po truputį temo, žmonių visiškas nulis, užlipau ant kopos ir nustebau, nes vanduo buvo tik už kokių 10 m nuo laiptelių, ir jokio didžiulio pliažo nesimatė. Neišsigandęs tų internete žadėtų +16 C, nusiaviau ir įbridau, ir nustebau – visi geri +20 C, tik braidymo ypatumai tokie, kad po dviejų žingsnių šortai beveik šlapi patapo. Bangos, nors ir visai neatrodė didelės, bet jėgos ir greičio tikrai prilaikė, nepabėgsi, jei jau įbridai.

Tokiu būdu mano pasivaikščiojimas labai greitai baigėsi, juolab, kad visiškai sutemo. Namo parėjau basas, todėl jau kitą rytą ant viešbučio kilimų gražiai galėjom stebėti gražius baltus mano pėdsakus (užmiršau paminėti, kad turėjom atskirą įėjimą (ne iš kambario, žinoma)). Parėjęs namie radau bebręstantį “maištą laive” (be šito niekaip negalima). Inga pareiškė, kad jai labai šalta, elektrinis radiatorius neveikia, ir viešbutis ir kambarys visiškas š…, o ji eis nakvoti į mašiną, nors mes su Emilija taip ir nesupratom, kurioj vietoj yra šalta, bet, matyt, čia “ne du gaideliai” buvo užėję, nors ji dievagojosi, kad tikrai šalta ir miegoti nuėjo apsivilkusi džemperį.. Dar prie viso to vakare dingo eklektra vonios-WC kambaryje, tai dušintis ir visą kitą reikėjo tamsoje, bet ryte, pasiskundus, elektra atsirado, per minutę, pasirodo, elektrikas kažką ne taip sujungė.
7 diena
Diena, kaip ir jubiliejinė, jau savaitę kelyje, nors pagal įspūdžius atrodytų, kad iš namų išvažiavom prieš gerą mėnesį. Rytas įprastas. Atsikeliam, nusiprausiam, pavalgom Prancūziškus pusryčius. Šiandien važiuosim pažiūrėti Dune du Pilat (Pyla). Tai yra didžiausia Europoje smėlio kopa – 60 000 000 m3 smėlio, 500 m pločio, 3000 m ilgio ir 107 m aukščio. Taigi, grižtam atgal į Mimizan, po to D87 į Ste–Eulalie-en- Born, D652 iki Gastes, Parentis-en-Born, toliau D40 iki Sanguinet, ir vėl D652 iki La-Teste-de-Buch, toliau dar 16 km D218 iki Dune du Pilat. Bendras atstumas gavosi apie 55 km, nors tiesia linija būtų maždaug dvigubai arčiau, o viskas dėl to, kad kelių ten beveik nėra tik per miestelius, be to pakrantės miškuose yra Zone Militaire – viskas aptverta, kokių 3 m aukščio tvora, gal net ir su elektra. Prancūzai ten laiko didelę dalį savo aviacijos. Važiuojan teko stebėti visai nedideliame aukštyje skrendantį naikintuvą, kuris staiga vidury miško sustojo vietoje ir vertikaliai nusileido, pasislėpdamas tarp medžių. Dar viena kliūtis tai du didžiuliai ežerai: Etang de Cazaux et de Sanguinet ir Etang de Biscarrosse at de Parentis, prie kurių taip pat važiuojama poilsiauti.(Specialiai parašiau pilnus pavadinimus, nors, turbūt, taip jų niekas nevadina). Kažkuriam miestuke užtaikėm ant kažkokio karo veteranų minėjimo, kelios dešimtys senukų, blizgantys nuo medalių, išsirikiavę centrinėje miestelio aikšteje klausėsi , matyt, miestelio burmistro kalbų, šalia stovėjo ir keli kariškiai paradinėmis uniformomis, aiškiai kažkokia su II WW surišta data. Kas dar krito į akį, tai beveik nematėm didelių, prabangių namų, o dauguma ir išvis labai kuklūs, bet labai daug nuomojamų, daug kur pievelės, skirtos palapinėms ir kemperiams, nors kol kas viskas tuščia. Po mėnesio čia visur bus geras knibždėlynas, nes kaip kitaip galima paaiškinti, kad kiekviename, bent kiek didesniame miestuke net po kelis supermarketus su visais atributai, nuosavom benzino kolonėlėm ir didžiulėm stovėjimo aikštelėm. Taip neskubėdami, per miškus ir miestelius pasiekėm ir savo tikslą. Nuorodos atsirado tik pravažiavus paskutinį miestuką, todėl norint ten patekti, reikia sekti žemėlapį, arba taRaskos klausyti, mes naudojomės pastarąja
Pirmiausiai privažaivom didžiulę miške išsiskleidusią stovėjimo aikštelę su įvažiavimo bilietukais. Vietos mašinoms dauguma po medžiais, kad saulėje neįkaistų, toliau vietos dviračiams, motociklams, automatinės apmokėjimo už stovėjimą kasos, nemokami WC – viskas kad būtų patogu. Toliau takeliu “drenažas” ir maitinimo įstaigos su normaliom kainom (nepadvigubintom, kaip turistiniam objektui), vietinis TIC, kuriame gavom reikalingus žemėlapius ir sužinojom, kad Prancūziškai Lietuva nuo Latvijos skiriasi tik vienu garsu, tiksliau, puse garso, nes tik iš trečio karto pavyko paaiškinti, iš kur mes esam, matyt, nedažni svečiai. Na va, pagaliau išnirom iš miškelio ir prieš akis atsistojo didžiulė smėlio siena. Rašau, atsistojo, nes panašiai ir atrodo, kadangi šlaitas labai status. Įlipimui padaryti laipteliai,

o žemyn jau pagal pageidavimą, galima laipteliai, o galima ir šalia nušokuoti,

ką sėkmingai ir padarėm grįždami. Niekur jokių bilietų, jokių draudimų, daryk ką nori, tik kelios, labai jau stačios vietos aptvertos tinkline tvorele, kad bešokuodamas žemyn neįlėktum galva į pušį. Žmonių irgi nepasakysi, kad labai daug, bet sprendžiant pagal stovėjimo aikštelės dydį, jų čia tikrai būna. Po truputį užsikabarojom laipteliais ant pirmosios aukštumos,

toliau nuolydis darosi mažesnis, todėl laiptelių jokių nebėra, reikia eiti smėliu. Po naktinio lietaus jis truputį drėgnas, bet šiandien graži saulėta diena, tai greitai džiūna. Pagaliau pasiekiam pirmą viršūnę, nuo čia jau galima ir pasižvalgyti. Vienoj pusėj vandenynas su seklumomis, kitoj, kiek akis užmato, miškai. Kadangi stovim ant kopos galo, tai šiaurėj išsidėstęs Arcachon miestas su savo didžiule įlanka, o už jos Cap Ferret, tiesiai iki jo, turbūt, koks 10 km būtų, o sausuma ir visas 100 km. Į pietus 3 km tęsiasi pati kopa.

Žmonių toliau beveik nebėra, vienas kitas taškelis geltonuose plotuose. Tolumoje matosi dar aukštesnė vieta, todėl mes pagalvojom ir aš nutariau ten nueiti. Tai nebuvo sutikta su labai didžiuliu entuziazmu, bet niekur nesidėsi, arba eik arba sėdėk čia, kol aš sugrįšiu, todėl išėjom. Kaip jau minėjau, smėlis buvo truputį suplaktas lietaus, todėl kietesnis ir nekarštas, eiti visai malonu. Daugiau pakeleivių tuo metu nebuvo, dauguma apsiriboja tik užlipimu ant pirmos viršūnės, bet toliau sutikom ir grįžtančių, ir šiaip žmonės pasklinda po tą didžiulį smėlio plotą, matėsi toliau ir besideginančių, ir einančių link vandens, gal maudytis. Buvo kilusi tokia mintis, bet persigalvojau, nes tada reikėtų vėl ropštis į viršų tik jau iš kitos pusės, kur nėra jokių laiptelių, arba eiti aplinkui. Sunku pasakyti kiek laiko ėjom, bet laikas tikrai neprailgo, o pabaigoje link aukščiausios vietos teko eiti kokio 0,5 m. pločio briauna, o iš vienos pusės smarkiai status šlaitas,

kur nuslydęs, nežinia, ar į viršų beužliptum. Nuo aukščiausios vietos vaizdai dar gražesni. Kas įdomu, kad toje vietoje, kopos papėdėje iš miško pusės išsidėstę net 2 kempingai. Vieta nuostabi, pušyne, prie kopos, tik norint patekti prie vandens, kiekvieną kartą reikia tą kopą perlipti. Toliau matėsi išmintas takelis. Nusifotkinę atminčiai ir dar pasigrožėję nerealiais vaizdais, patraukėm atgal, nors turint noro ir laiko, dar buvo galima eiti ir eiti tolyn. Atgal parėjom gana greitai, o ir žmonių padaugėjo. Paskutinė atrakcija – nušokuoti žemyn. Kažkada, dar sovietiniais laikais taip darydavom už Nidos esančiose didžiosiose kopose, kurios, deja, dabar liko Rusijoje. Pasirodė, kad mano “merdžinos” nė viena to daryti nemoka, todėl sugadino man visą filmavimą iš apačios paprasčiausiai nulipdamos. Už parkingą sumokėjom 4 eurus, ir kiek mačiau, dar ne vienas turistas mokėjo tiek pat (mačiau, nes teko padėti vienam vokiečiui pasinaudoti mandru prancūzišku aparatu). Labai nesidomėjau, kiek už kiek laiko mokėti, nes tokiai atvejais stovi, kiek tau reikia ir moki, kiek parašo, kitaip galima paranoja susirgti. Manau, kad mes stovėjom apie 3 valandas, pilnai užtenka tam kad pasivaikščiotum ir pamatytum, norint būti visą dieną ir smarkiai nepatuštinti piniginės, reikėtų pavažiuoti truputį toliau, palei kopą, ten yra vietų, kur sustoti, ir takeliai, kuriais nueiti. Atgal važiavom palei kopą link Biscarrosse-Plage D218 keliu, todėl ir rašau, kad yra vietų, kur sustoti, ir sustojusių vienas kitas matėsi. Pravažiavom ir pro kempingus, kuriuos matėm nuo kopos viršaus, vietos tikrai pasakiškos.
Biscarrosse-Plage irgi buvo vienas iš kandidatų praleisti atostogas, todėl neatsispyriau pagundai bent probėgšmai jį pamatyti. Miestelis dar mažesni už Mimizan, absoliučiai kurortinis, visiškai miške, o gatvių pakraščiuose prinešta smėlio. Ideali vieta mėgstantiems ramybę suderintą su aktyviu laisvalaikiu. Reikėtų ta proga paminėti, kad tose vietose yra apie 1000 km dviračių takų ir pėsčiųjų maršrutų. Tikslių skaičių neatsimenu, bet jie įspūdingi. Taigi, pasivažinėję kurorto gatvelėmis D146 keliu pasukome į už 10 km esantį tikrąjį Biscarrosse (be Plage). Šis jau truputį didesnis, todėl sustojome viename iš daugelio SuperU pasipildyti maisto, gėrimų ir degalų atsargų. Toliau D652 iki Parentis en Born ir jau pažįstamu keliu iki Mimizan Plage.
Pirmoji dienotvarkės dalis įvykdyta, bet jau gerokai po pietų, todėl truputį užkandę ir pailsėję einam vykdyti antros dalies, t.y. maudytis vandenyne. Tik užlipę ant kopos pamatėm, kad bangos dar padidėjo, o vanduo, kažkodėl, visais 50 m toliau nuo kopų negu buvo vakar vakare, priedo, vidury pliažo įsmeigtas kažkoks stulpas su vėliavėle ir “suprantamu” užrašu, o netoliese matosi gelbėtojo bokštelis su jame sėdinčiu gelbėtoju. Kitas jo kolega netrukus privažiavo su Lada Niva, pilnai įrengta tokiems tikslams: užpakalinės durys išimtos, viduj matosi neštuvai, gaivinimo įranga, o ant stogo pritvirtinta serfingo lenta. Žinoma, man jie nė motais, aš puikiai žinau, ko čia atėjau. Kadangi nieks daugiau vandens procedūroms nepasirašė, aš paėjau truputį į šoną nuo gelbėtojų, kad netrugdyčiau jiems dirbti, nusirengiau ir nuėjau džiaugtis bangomis. Deja, nors vandenyno garsas kaip pro šalį važiuojančio traukinio, nuojauta pakuždėjo, kad kažkas nuo kranto šaukia. Atsisuku, o ten, Niva stovi prie pat vandens, gelbėtojas įnirtingai švilpia ir mojuoja rankomis, o žmona šaukia ir mojuoja. Čia turbūt man, nutariau, kadangi vandenyje, kiek matėsi, nieko daugiau nebuvo. Man išlipus į krantą, gelbėtojas ranka parodė į bokštelio pusę, duodamas suprasti, kad eičiau maudytis ten, kur jis mane gelbės ir negadinčiau jam” skenduolių statistikos”. Žmona vėliau pasakojo, kaip atlėkė ta Niva, vos aš spėjau įlipti į vandenį. Gerai , kad jų saugomoje teritorijoje, galėjau pasiturkšti kiek tinkamas, o tinkamas buvau daug. Išlipęs pastebėjau, kad bokštelis stovi jau toliau. Pasirodo ateina potvynis, ir gelbėtojai tą savo bokštelį (jis specialiai padarytas ant ratukų) vis pasitempia kopų link, kad jų neapsemtų. Pasimaudę dar pasivaikščiojom pakrante ir prisikišom pilnas kišenes ir pusę kuprinės beveik delno didumo kriauklių. Jų ten begalės, ir niekam jos neįdomios, tik tokiems “laukiniams”, kaip mes, iš kitos pusės, pas mus tokias už pinigus pardavinėja.

Bevaikštinėjant pasirodė, kad atsirado ir daugiau norinčių pasimaudyti, todėl teko grįžti namo pasiimti priemonių, ir išsikrauti barškančių kišenių, gerai, kad namai už poros šimtų metrų. Vins du ir ten, viens du ir atgal prie vandens.

Grįžę suradom, kad gelbėtojų darbo laikas baigėsi. Jie gražiai atitempė savo bokštelį iki kopų, numetė ant šono ir išvažiavo, darykit dabar ką norit. Sulig tuo veiksmu iš kopose esančio nedidelio pastatėlio išbėgo koks dvidešimt paauglių ir sušoko į vandenį. Pasirodo ten buvo serfingo mokykla, o jos mokiniai laukė, kol jiems niekas netrukdys “mokytis”, bet lentą turėjo tik vienas. Mes su Emilija kaip mat prie jų prisijungėm. Po vandens procedūrų reikia ir skrandį pamaloninti, juolab, kad jau ir aštunta vakaro tuoj. Beeidami ant kopos užtikom obeliską, supratom, kad surištas su skrydžiais per Atlantą XX a pirmoje pusėje. Jau grįžęs namo pasidomėjau. Toj vietoj 1929.06.16 avariniu būdu nusileido Prancūzų Assolant, Lefevre ir Lotti pilotuojamas lėktuvas Oiseau Canari, prieš tris dienas išskridęs iš šalia Bostono esančio paplūdimio. Kas dar į domu, kad tuo lėktuvu skrido pirmas istorijoje aviacinis “zuikis”. Juo buvo žurnalistas Agthur Scheiber, kuris pasislėpė lėktuve spintoje ir pasirodė ekipažui jau pakilus. Būtent jo “dėka” lėktuvas turėjo leistis avariniu būdu, nes pasdidėjus svoriui baigėsi degalai.
Nors ir buvom apsižiūrėję dar keletą galimų pietavimo vietų, bet sugrįžom į jau pažįstamą vakarykštį restoranėlį. Šį kartą nutarėm pasimėgauti vietiniais patiekalais, todėl užsisakėm antienos kepsnį baltųjų pipirų padaže ir vietinio atšaldyto rožinio vyno. Turiu pasakyti, kad skanesnio mėsiško patiekalo, turbūt, nesu valgęs.
Šią skania nata ir užbaigsiu 6-ąją dalį. Rytoj prasidės atostogos Ispanijos pajūryje, o apie jas kitose dalyse.

P.S. Turėčiau pasakyti, kad Gaskonės paplūdimiai ir Atlanto vandenynas mane sužavėjo. Tikrai dar kada nors čia grįšiu.