Aplink Prancūziją į Ispaniją automobiliu 5 dalis (Charente, La Rochelle, Oradour-s-Glane)

5 diena
Terra Incognita!
Pradedu tuo pačiu, kuo baigiau praeitą dalį ir tuoj paaiškinsiu, kodėl. Kiek teko skaityti pasakojimų ar kalbėti su pažįstamais keliautojais, pasakojimai apie Prancūzijos šiaurinę dalį baigdavosi ties St. Malo ir St. Michel, gal dar truputį pasislinkdavo į vakarus į Bretanę, tačiau į pietus, kažkodėl, niekas nepasukdavo. Daugmaž gyvos informacijos apie Akvitanijos regioną, Gaskonę tikrai trūko. Tik porą kartų pagal Linosos, Aušros Jasaitienės ir Administratoriaus nuorodas pavyko aptikti vieną kitą trumpą aprašymą, todėl ir jautėmės (bent jau aš), kad važiuojam į visiškai nežinomą kraštą, pažįstamą tik iš A.Diuma romanų.
Taigi, atsikėlėm kaip paprastai. Kadangi pusryčių šiandien ieškoti nereikia, tai viena problema atpuola. Susitvarkę nueinam pusryčiauti, ir dideliam mūsų nustebimui, gaunam ne bagetę su džemu, o normalų švedišką stalą, tiesa, įpatinga gausa ir įvairove nepasižymintį, bet yra ir dešrytės, ir mėsytės, ir sūrio skirtingo, bajorai, vienu žodžiu. Apsiforminam ir į kelią. Šiandien mūsų laukia 347 km ir senovinis miestas La Rochelle. Šį miestą kaip tarpinę stotelę pasirinkau, turbūt, labiau iš noro užsidėti sau pliusiuką, nei iš butinybės, nes atstumas pakankamai nedidelis dienai, galima buvo važiuoti ir toliau, bet neatsispyriau pagundai pasivaikščioti ten, kur d’Artanjanas ir Co gėrė vyną ir š… malė per karą su hugenotais, tokia štai priklausomybė nuo literatūros.
Keletas žodžių apie La Rochelle. Miestas įsikūrė 10 a žvejų kaimelio vietoje ir jau 12 a, tapo svarbiu žaidėju druskos ir vyno prekyboje. 1568 m. La Rochelle tapo protestantišku ir įgijo laisvojo miesto statusą, bet 1628 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII ir kardinolo Rišelje įsakymu buvo apgultas ir po 13 mėnesių trukusių karo veiksmų, krito. Po karo nuo visiško sunykimo miestą išgelbėjo prekyba su West Indija ir Naujaja Prancūzija. II WW metu La Rochelle buvo Vokiečių povandeninių laivų bazė ir 1945 m. buvo paskutinis išlaisvintas Prancūzijos miestas, gal dėl to beveik išvengė sugriovimo.
Iš St. Michel’io išvažiavom apie 9.30, daug neklaidžiodami įsukom į E03, kuriuo ir važiavom beveik visą laiką tiesiai į pietus. Aplinkkeliu pravažiavom Rennes, po to Nantes. Buvau pagalvojęs, kad reikia užsukti į tą judančių skulptūrų parką, bet atsisakiau tos minties, nes žadėjau nelįsti į didelius miestus, o ir laiko tam reikėtų skirti daug daugiau, negu mes turim atliekamo, todėl atidėjom “kitam kartui”. Kelias visą laiką buvo gerokai neblogas, galima sakyti – autostrada, bet mokėti reikėjo tik vieną kartą, nuo Nantes iki Saint-Hermine (81 km-6,40 euro). Oras, kaip ir reikėjo tikėtis važiuojant į pietus, pastoviai šilo. Už Saint-Hermine išsukom iš autostrados į N137, taRaska surado Super U marketą, kuro ir maisto atsargoms papildyti. Kaip jau tapo įprasta, Prancūzijoje kurą pylėmės tik supermarketų degalinėse, beveik visi didieji jas turi, o susitaupo min. 10 eurocentų litrui, todėl tikrai jokių klausimų nekyla. Atsiskaitinėti galima ir grynais ir kortelėmis tik neima 500 eurų banknotų, remiasi kažkokiais savo vietiniais nutarimais. Kadangi laiko turėjom pakankamai, o supermarketas buvo milžiniškas nors ir visai mažyčiame miestelyje, tai nutarėme apsirūpinti ne tik maistu ir degalais, bet ir visokiom buitinėm smulkmenom, kurių nepasiėmėm iš namų, ar nutarėm praversiant tolimesnėje kelionėje. Be to grynai smalsumo ir sportinio intereso vedini nutarėm nuodugniai ištyrinėti asortimentą ir kainas. Gyvenant Lietuvoje visokios Maximos XXX ir Hyper Rimi atrodo didelės parduotuvės plotu ir asortimentu, bet palyginus su tenykščio mažo miestuko supermarketu pasimato, kokiame užkampyje mes gyvename, bet čia lyrinis nukrypimas. Labai pradžiugino kainos, ne tik maisto, bet ir viso kitko, praktiškai tokios pat, kaip pas mus, kas, palyginus su Prancūzų gaunamais kartais (neatsimenu dabar, kiek kartų) didesniais atlyginimais, atrodo visiškai juokingai. Ilgai vaikščiojom po jūros gėrybių skyrių ir stebėjomės visko gausa ir kiekiu, po prekystalius laisvai ropinėjančiais didžiuliais krabais, “čepsinčiomis”kriauklėmis. O labiausia “patiko” didelis kvadratinis stalas žuvų skyriaus viduryje, visas su kaupu apkrautas kelių rūšių gyvomis sraigėmis. Tos didelės vynuoginės tai pažįstamos, net ragautos kažkada, bet šalia krūva mažyčių juodų sraigių – didelis kalnas ir visas juda. Atrodo truputėlį kraupiai, o kai pagalvoji, kad jas dar ir valgo, tai visiškai nebeskanu pasidaro. Aš nesu buvęs egzotiškuose Azijos kraštuose, kur valgo viską išskyrus taburetes, bet čia tai Europos vidurys. Žmona dar išreiškė mintį, kad gal būt tai žuvų jaukas žvejams, bet kad labai jau skyriuje žmonėms padėtas. Vienu žodžiu, užtrukome toj parduotuvėj geras 2, o gal ir 3 valandas ir pasidarėm ekskursiją į zoologijos sodą ir botanijos sodą vienu kartu. Iš pirkinių galėčiau paminėti paštetą su žolelėmis. Pirmą kartą paragavę, po to pirkdavom visada ir visur, o jų ten šimtai rūšių su kuo tik nori, ir kainos visai nesikandžioja. Sūriais kažkaip šiemet nelabai žavėjomis, vis prisimindami pernykštę kelionę su pelėsiniu ožkos sūriu bagažinėje, nelabai norėjosi pakartoti.
Nuo Lucon jau ir La Rochelle visiškai netoli, todėl neužilgo buvome vietoj. Viešbutį šį kartą pasirinkau miesto pakraštyje, ramioje vietoje, bet su galymybe nueiti pėsčiomis iki centro, nes visur senamiestyje ir prie uosto problemos su parkavimu ir triukšmu, bent taip rašė atsiliepimuose viešbučių gyventojai, o tai yra vienas iš svarbiausių kriterijų užsisakinėjant nakvynę. Visada perskaitau komentarus, ypač blogus, kad žinočiau, ko laukti. Viešbutį suradom pakankamai lengvai, tik paskutiniame etape teko keletą kartų pasisukinėti aplinkui, nes nesupratom, kaip privažiuoti. Viešbutis tinklinis Kyriad La Rochelle Centre (kažkodėl mes nutarėm, kad priklauso kažkokiems arabams, gal iš pavadinimo), pakankamai naujas ir labai jaukus, su personalu net pavyko susišnekėti angliškai, tik viena bėda, vonios kambaryje jautėsi kažkoks kanalizacijos kvapas, kartai visiškai nežymus, o kartais net ir labia nekoks. Buvau skaitęs atsiliepimuose apie tai, bet susidūrėm pirmą kartą. Nelabai malonus reiškinys, nepriklausantis nuo to, kad viskas idealiai švaru. Viešbutis kainavo 95 eurus ir dar papildomai 0,99 eurai nuo žmogaus už dieną kažkoks vietinis mokestis, kažkodėl netraukiamas į kainą, kartu užsisakėm ir pusryčius po 9 eurus žmogui, bet tik dabar pastebėjau, kad mokesčio už pusryčius nuo kortelės nenuskaičiavo, laikysim tai kompensacija už blogą kvapą vonios kambaryje.
La Rochelėje buvom susiplanavę aplankyti net du muziejus: “Musee des Automates” ir “Musee des Modeles reduit” (jeigu netyčia nesupratot, tai yra miniatiūrų ir mechaninių žaislų muziejai). Maždaug atsiminiau, kaip juos rasti, bet registratūroję gavęs miesto planą, dar pabandžiau pasitikslinti. Mergina tik dailiai šypsojosi, parodydama, kad nieko nesupranta, o vaikinas, su kuriuo kalbėjau angliškai, labai susinepatogino, kad nežino, kur tai yra žemėlapyje. Baigėsi tuo , kad aš jiems parodžiau, kitą kartą žinos. Susidėliojom laiką. Dabar 15.00, muziejai dirba iki 18.00 ir yra šalia vienas kito, eiti iki jų apie pusvalandį. Laiko turėtų užtekti, todėl mašiniuką paliekam viešbučio kieme ir išeinam pėsčiomis. Oras gana šiltas, bet artėjantys debesys grąsina lietumi. Kelias neužtrunka, pakeliui praeinam per La Rochelle universiteto filologijos fakulteto kiemą, nors ir vasara, pilną jaunimo, pasiekiam uostą, “Akvariumą” (buvo mintis ir jį aplankyti, bet kažkaip atsisakėm jos, man žuvytės tik lėkštėje gražu, keptos). Visai šalia ir mūsų muziejai. Tiesa, iš išorės visiškai neįspūdingi, paprasčiausi du angarai vienas prie kito, o ir bilietus galima iškart į abu nusipirkti, kaina 11 eurų, vaikams – 6,50 euro, filmuoti ir fotografuoti viduje galima nemokamai.. Pirmiausiai nuėjom į miniatiūrų muziejų. Pagrinde mašinų ir laivų modeliukai ir keletas miestų fragmentų su važinėjančiais traukinukais.

Tikrai gražu ir įdomu, bet nieko iš kojų verčiančio nėra. Antras, mechaninių žaislų muziejus

tikrai padarė daug didesnį įspūdį. Faktiškai prie kiekvienos lėlės ar figūrų grupės yra mygtukas, kurį paspaudus eksponatai pradeda judėti ir kažką daryti.

Dauguma žaislų padaryti 20 a pradžioje, kai klestėjo mechanika. Padaryta netgi atskira salė vaizduojanti Paryžiaus Monmartro aikštę, kurioje juda natūralaus dydžio lėlės ir manekenai.

O pabaigai visiškai pritrenkė lėlė, sėdinti ir ant slenkančios popieriaus juostos natūraliai rašanti plunksna savo sukūrėjo vardą, ir net taškus į vietas sudedanti.

Dabartiniais laikais tai nieko nenustebintų, bet, reikia prisiminti, kad visa tai veikia svirtelių, stumokliukų, dantračių ir spyruoklių pagalba. Kiek reikėjo skaičiavimų ir kruopštumo. Hole , prie išėjimo, didžiuliam vaikų, ir ne tik, džiaugsmui padarytas vaizdelis iš 180 judančių meškiukų, zuikučių ir visokių kitokių minkštų žaisliukų.

Tikrai verta visą tai pamatyti.
Kultūrinė programa kaip ir įvykdyta, todėl toliau laisvas laikas, einame pasivaikščioti po senamiestį, bandysime kur nors papietauti. Pirmiausiai grįžome prie senojo uosto,

kurio prieigas saugo du ginybiniai bokštai.

Didesniajame iš jų St Nicolas, yra šioks toks muziejus ir galima užlipti į viršų, bilieto kaina -5 eurai, bet kadangi pradėjo lynoti, o iki muziejaus pabaigos liko tik 15 min, tai pasitenkinome apžiūrėdami suvenyrų parduotuvėlę pirmame aukšte. Kitoje įplaukimo į uostą pusėje stovintis bokštas atliko švyturio funkcijas ir vadinasi, jei teisingai atsimenu, Grandinės bokštu. Turiu tokį įtarimą, nors niekur ir neskaičiau, kad tarp tų dviejų bokštų būdavo itempiama grandinė, trukdanti priešo laivams įplaukti į uostą. Toliau kelias nuvedė prie senojo uosto krantinėse įsikūrusių maitinimo įstaigų. Deja į mūsų pageidavimus visur buvo atsakoma :-7 o’clock, kas reiškė, kad alaus, kavos ar vyno gali užsisakyti, bet valgyti iki 19.00 negausi, o dar visos 45 minutės laukti, todėl įlindom pasibastyti po senamiestį,

kuris tikrai labia gražus ir jaukus su baltais namais, ilgom dengtom galerijom,

daugybe įvairiausio plauko žmonių. Dabar pagalvojus, kažkoks visiškai kitoks miestas, su kitokia atmosfera, negu visi, iki tol lankyti. Kadangi alkanas vaikas yra baisiau už atominį karą, vienoje iš daugelio užkandinių teko pirkti pusmetrinį sumuštinį, kurio pagalba visiškai nebereikėjo tų kavinių ir restoranų. Visai šalia uosto suradom firminę sardinių parduotuvę, prekiaujančia tik sardinių koncervais ir viskuo, kas prie jų tinka. Ir vėl gi, koncervų rūšių kiekis begalinis, sardinės su viskuo, ką tik galima sugalvoti, ir kame tik galima pamerkti, dėžutės labia gražios ir spalvotos. Vienu žodžiu spąstai turistams ir labia gerai veikiantys, net ir mes nusipirkom lauktuvėms koplektą iš 6 skirtingų dėžučių (buvom namie pavaišinti, tikrai labia skanu). Dar šiek tiek pasibastę patraukėm namo, prisiminę, kad, esant reikalui, pora restoranėlių matėm per gatvę nuo viešbučio. Tarp kitko ir viešbutyje veikė kažkokia pusiau virtuvė, kurioje visą dieną galima buvo užsisakyti sriubos ir keletą makaronų patiekalų. Vakare matėm valgančius žmones, o mes po ilgų dvejonių visgi užėjom į Baskų restoraną užkąsti, ne tiek iš reikalo, kiek iš principo, kad valgėm karšto maisto, o tas maistas buvo tešloje kepti kalmarų žiedai (porcija 8 eurai), aš dar pasiėmiau sau asotėlį rožinio naminio vyno (12 eurų), reikia gi pradėti vyną gerti, užteks to alaus. Po pietų-vakarienės grįžome į kambarį, kaip paprastai, vakarinis alus iš atsargų ir futbolas.
Kaip jau minėjau anksčiau, miestas kažkoks kitoks, ir tikrai labia norėčiau dar kada čia sugrįžti ir pabūti bent kelias dienas, juolab, kad visai šalia įlankoje yra Fort Boyard, į kurį galima nuplaukti, ir kurį pamatyti gyvai kažkada labai norėjau, o dabar dėl laiko trūkumo galimybe nepasinaudojau. Tiksliau sakant, jei bųčiau žinojęs, kad jis yra būtent čia, gal būčiau truputį kitaip suplanavęs kelionę, kad nepritrūktų tos dienos. (Fort Boyard yra gana unikalus beveik elipsės formos statinys, pastatytas ant smėlėtos seklumos suvertus atplugdytus akmenis. Pirminiai planai statybai buvo jau 1666 m. bet statyba prasidėjo tik 1805 m., o jai pasibaigus apie 1866 m. pasirodė, kad jis visiškai nebereikalingas. Jo paskirtis buvo apsaugoti Rochefort miesto laivų statyklas nuo pastoviai jas užpuolančių ir sugriaunančių Anglijos laivų, nes kranto patrankos negalėjo jos apginti dėl per didelio atstumo, pastačius fortą, artilerija jau irgi buvo tolokai pažengusi, todėl forto paslaugų nebeprireikė. Kažkiek laiko ten buvo kalėjimas, po to fortas buvo apleistas, per II WW Vokiečių laivynas naudojo jį kaip taikinį treniruotėms, o po karo už 28 000 frankų jį nusipirko kažkoks olandų dantistas, kuris nieko ten nedarė ir tik po keletos filmų XX a antroje pusėje, kur fortas buvo panaudotas kaip dekoracija, apie jį sužinojo ir daugiau žmonių. Dabar ten filmuojami įvairiausi televiziniai žaidimai, kuriuos kartais galima pamatyti ir per kažkurią Rusijos televiziją )
6 diena
Rytas, kaip visada, prasideda apie 8.00. Rytinis prausimasis, tvarkymasis, “nemokami” pusryčiai, išvažiuojam. Viskas jau supakuota į bagažinę, nueinu atiduoti rakto, šį kartą buvo magnetinis raktas-kortelė, ogi nebėra rakto, o, kadangi jis kortelė, tai kartu ir piniginės nebėra su visais dokumentais, kortelėmis ir dalimi pinigų. Visai nejuokinga, bet viena paguoda, kad vakar vakare namo įėjome, reiškia piniginė liko kambaryje, kuris automatiškai užsitrenkė išėjus. Kambarių tvarkytojai bandžiau išaiškinti, kad atrakintų duris, nepavyko, nieko nesuprato, visdėlto, su administratoriaus pagalba į kambarį patekau, ir ką gi, guli ant grindų brangioji, su visu savo turiniu. Baisu pagalvoti, bet jeigu raktas šį kartą būtų normalus, o ne kortelė, būčiau taip ir išvažiavęs be visko. Tiesa, viešbutis turėjo visus kontaktus, net ir telefono numerį, bet tada jau viskas priklausytų nuo kambarinės sąžiningumo.
Šioje kelionėje pastoviai turėjom nesusipratimų su kambarių raktais, kažkoks dėsningumas. Fecampe padavė ne tą, po to mes pamiršom grąžinti ir išsivežėm, teko grįžti. La Rochellėje atvažiavus irgi davė ne tą kortelę, ir tik pasiskundus, kad durys neatsidaro (veržėmės į svetimą kambarį), pastebėjo, kad ne tą kambario numerį užrašė. Ateityje dar keletas nutikimų bus, bet apie viską iš eilės.
Šiandien važiuojam link “tikro” Atlanto vandenyno, nors irgi – Biskajos įlanka, bet dabar jau jokių uolėtų pakrančių, o keli šimtai kilometrų smėlėtų paplūdimių, bet dar ir pakeliui yra ką pamatyti, be to, ekipažo prašymu, netarėme sunaudoti tą, dar Kelne sutaupytą pusdienį, ir padarius ~200 km lanką, aplankyti vietą, kur viešai pasižadėjau nevažiuoti.
Taigi E602 keliu pasiekėm Saintes, po to E 603 užvažiavom į miestelį, kurio pavadinimas tikrai niekam nieko nesako – Cognac, išlipom pasidairyti labai sėkmingai prisiparkavę nemokamoje vietoje beveik pačiame miestelio centre.

Ką galima pasakyti apie Cognac, ogi nelabai ką Mažiukas provincijos miestelis su centrine aikšte ir viena pėsčiųjų gatve.

https://www.mytrips.lt/wp-content/uploads/files/2010/09/02/img/Vazonikas-148544.jpg[/img] Žmonių nedaug, niekas ryte pusryčiams konjako negeria, išskirtinis tik tuo, kad miestelio pakraščiuose stūkso milžiniškos žinomiausių rūšių konjako gamyklos, o reklamos

kviečia sudalyvauti konjako turuose ir degustacijose. Žinoma, kadangi mietelis žinomas nuo 9 a ir aktyviai dalyvavo 100 metų kare, istorinių paminklų

ir vietų jame pakankamai, bet tam reikia specialiai domėtis ir skirti laiką, o pravažiuojančiam pro šalį, tikrai nieko ypatingo. Norėjau bent parsivežti tikro konjako iš Cognac, bet sugebėjom centre surasti tik vieną mažytę parduotuvėlę skirtą turistams su gana skurdžiu asortimentu ir didelėm kainom.

Tokiom sąlygom aš ir Maximoj galiu nusipirkti. Sugaišę gerą valandą važiuojame toliau. Žinoma, vėliau gailėjausi, kad pakeliui neužsukome į kokią nors vietinę pilaitę naminio konjako padegustuoti ir nusipirkti, nes atvažiuojant nuorodų buvo nemažai, bet atrodė, vėliau, kitur, o gal pačiame miestelyje kas nors ypatingo bus, nebuvo, o išvažiuojant jau ir pilaičių nebepasitaikė, o ir taRaska išvažiavime pradėjo ratais vedžioti, nematydama kelio remonto, teko pasikliauti nuosava krypties nuojauta, išvažiavom į tą patį E 603, kuriuo pro Angouleme traukėm Limoges link. Geras kelias staiga pasibaigė ir taRaska nuvedė mus siaurais vietinės reikšmės keliukais, per viduramžiškus miestelius. Viskas būtų kaip ir neblogai, tik laiko labia daug užima ir fūros labia trugdo važiuoti. Netoli Limoges vėl išlindom į gerą kelią. Tose vietose reikėtų turėti gerą naują žemėlapį ir labai sekti nuorodas, nes taRaska pastoviai grybavo dėl kelių remonto ir naujų atsiradimo. Taip prašokom reikalingą išvažiavimą, o kitas tik už 20 km. Gerai, kad mūsų lankomas objektas maždaug per vidurį tik atokiau nuo didelio kelio. Taigi, išvažiuojam D9 ir maždaug už 10 km ORADOUR-SUR-GLANE.

Tai tas mietelis, į kurį aš buvau prisižadėjęs nevažiuoti.
1944 m. birželio 10 d., praėjus 4 dienoms po sąjunginikų išsilaipinimo Normandijoje, SS dalinys apsupo Oradour-s-Glane miestelį ir jį sudegino, o žmones išžudė, žuvo apie 600 taikių gyventojų. Prancūzijos prezidentas generolas Šarlis de Golis įsakė neatstatinėti miestelio ir palikti jį ateinančioms kartoms, tokį, koks liko po įvykdyto barbariško akto.
Jeigu važiuotum pro šalį nieko nežinodamas, manau, kad nieko ir nepastebėtum, nes griuvėsiai yra truputį nuošaliau kelio, o pastarasis eina per naujai šalia pastatytą miestelį tuo pačiu pavadinimu, o ir nuoroda į stovėjimo aikštelę nėra labai jau rėkianti, todėl mes ją, pravažiavom ir turėjom apsisukti prie bažnyčios. Stovėjimo aikštelė nemokama ir visai nemaža,

bet žmonių gana daug. Iš ten veda keliukas prie memorialo, kuris įleistas į daubą,

o iš ten link griuvėsių reikia praeiti po keliu kuriuo atvažiavom. Memoriale rodo kažkokį filmą už 2 eurus ir yra muziejus, bet mums užteko nuotraukų info centre ir pasivaikščiojimo po sudegintą miestelį.Visa teritorija aptverta,

yra tik vienas įėjimas-išėjimas, o viduje galima vaikščioti kur nori,

bet, žinoma, niekas ant griuvėsių nelaipioja ir nerašinėja – “zdies byl vasia”. Vaizdelis, žinoma, slegiantis, didžiulis plotas grievėsių, surūdiję automobiliai,

apsilaupiusios iškabos ant namų,

sudegusi benzino kolonėlė

ir kavinė šalia su tebestovinčiais staliukais, bažnyčia be stogo…

Bet yra ir kažkoks netikrumo ir parodomumo jausmas, pastatyti pastoliai ir atstatinėjami griuvėsiai, kad atrodytų, kaip griuvėsiai, visur pridėliota aprūdijusių siuvimo mašinų, beveik kiekviename name. Jos, turbūt, turėjo simbolizuoti sugriautą taikų gyvenimą, bet po 20-os sukelia norą visas suskaičiuoti ir nufotografuoti,

nes išdėliotos visiškai nerealiose vietose, pvz. palubėj, ant apgriuvusios sienos. Apima toks tarpinis jausmas tarp kapinių, muziejaus ekspozicijos ir kokios nors senos pilies griuvėsių, bet visiškai nesijaučia ore tvyrančio siaubo, kaip važiuojant per sušaudytus Kroatijos kaimus. Kas dar stebėtina, kad, jeigu Normandijoje daugumą ekskursijų sudarė smarkiai pagyvenę Britai ir Amerikiečiai, tai čia buvo labai daug Vokiečių, ir tokių, kad, atrodo, jie dalyvavo II WW.
Jei iš ryto dar buvo šiokie tokie debesėliai, tai baigiantis ekskursijai visiškai išsigiedrijo ir pasidarė visiškai šilta Oradour-s-Glane užtrukom apie porą valandų. Atgal gryžom tuo pačiu keliu, tik nuo Angouleme pasukom į E606 link Bordeaux ir Akvitanijos.