Pusmėnulio šaltinis tyvuliuoja Gobio dykumos pašonėje, apie 6 km į pietus nuo Dunghuano miesto, Gansu provincijoje, vakarų Kinijoje. Tai 5 metrų gylio, apie 300 metrų ilgio ir 50 metrų pločio vandens telkinys iš šiaurinės ir pietinės pusių, apsuptas Mingšo kalvų, dar kitaip vadinamų, Skambančių smėlio kalvomis, dėl girdimo skleidžiamo garso, čiuožiant kalvomis žemyn.
Pusmėnulio šaltinį vietiniai gyventojai vadina „Skaidriu pusmėnulio šaltiniu apyaušriu“. Taip vadinamas dėl savo formos. Lanko formos šaltinis, nusidriekęs smėlėtų kalvų glėbyje, iš pietų į šiaurę, kur vėsus, tyras ir gardus jo vanduo, ramiai tyvuliuoja jau tūkstančius metų.
Kadaise šioje vietoje tęsėsi Danghės upės atkarpa, tačiau, laikui bėgant, upės vaga pakeitė kilpą ir Pusmėnulio šaltinis pamažu tapo atskiru vandens telkiniu.Jį nuolat vis dar papildo požeminė Danghės upės srovė ir vanduo ir dėl apsuptų aukštų smėlio kopų – neišsenka.
Vietinėje legendoje pasakojama, kad seniai seniai visoje šioje srityje plytėjo Didžioji Gobio dykuma. Tada nebuvo nei skambančių smėlio kalvų, nei Pusmėnulio šaltinio. Vienais metais stojo ilga sausra ir visi pasėliai bei augalai nudžiuvo. Žmones kamavo baisus troškulys ir jie nepaliaujamai verkė. Geraširdė Baltojo debesies fėja, eidama pro šalį, išgirdo jų aimanas ir jai pagailo kenčiančių žmonių. Ji taip pat ėmė verkti, o ašaros nesulaikomai tekėjo iš dangaus, pavirsdamos į skaidrius šaltinius, kurie išgelbėjo žmones nuo baisios nelaimės. Žmonės atsidėkodami, pastatė šventyklą Baltojo debesies fėjai ir pradėjo ją garbinti. Tačiau tai supykdė Didžiojo smėlio nemirtingąjį Dieviškojoje smėlio šventovėje. Pasitelkęs savo magišką jėgą, jis metė žemyn smėlio krūvas, ketindamas užversti juo šaltinį. Tačiau Baltojo debesies fėja, padedama mėnulio, nusprendė sutramdyti Didžiojo smėlio nemirtingąjį. Kova vyko penktąją kinų kalendoriaus dieną, kai danguje švietė jaunas mėnulis. Jis padėjo Baltojo debesies fėjai pasiverti vėsiu ir skaidriu tvenkinėliu, iš kurio žmonės galėjo gerti ir drėkinti žemę. Didžiojo smėlio nemirtingasis, norėdamas nugalėti savo varžovę, pasitelkė dar daugiau kerų. Tuomet mėnulio deivė labai supyko. Ji pasmerkė Didžiojo smėlio nemirtingąjį už įžūlumą ir bauginimą. Mostelėjusi plačia savo drabužio rankove, deivė pasiuntė slenkantį smėlį į kalvos viršūnę ir sukėlė audrą. Didžiojo smėlio nemirtingasis sustaugė kaip griaustinis, privertęs smėlio kalvas skambėti.
Nuo seniausių laikų Pusmėnulio šaltinis yra keliautojų traukos centras. Istorinis Šilko kelias vedė pro Pusmėnulio šaltinį, kur prieglobstį rasdavo, nesuskaičiuojamus kilometrus dykuma įveikę ar tik ilgai kelionei besiruošiantys, piligrimai ir pirkliai. Pasakojama, kad Pusmėnulio šaltinis – tai nepaprasta oazė, – tokia pat graži ir gundanti kaip moteris.
Ir šiandien prie Pusmėnulio šaltinio traukia daug keliautojų iš viso pasaulio, norinčių savo akimis pamatyti šią stebuklingą vietą. Jau daugybę metų ji žavi žmones savo grožiu, kurio net stiprūs vėjai bejėgiai užpustyti.
Vakariniame šaltinio krante stovi Deivės šventykla, Drakono imperatoriaus rūmai, protėvių Kinų medicinos urvas, Nefritinio šaltinio pastatas ir Perkūno aido šventykla. Šalia linguoja tuopos ir gluosniai svyruokliai. Šaltinio vanduo – visą laiką yra skaidrus ir melsvas. Jame gausu žuvų, vadinamų „geležinėmis nugaromis“. Sakoma, kad jos gali išgydyti, kai kurias sunkias ligas. Čia pat auga paslaptinga „septynių žvaigždžių“ žolė. Vietiniai tvirtina – kas suvalgys šių žuvų ir žolės, tas gyvens amžinai.
pirmas 
Loreta 
Aruna