3 diena
Pirmas rytas Normandijoje parodė, kad nemelavo tie žmonės, kurie rašė apie lietų. Palijo jau ir naktį, vakarykščios saulės neliko nė padujų, dangus apsitraukęs pilkais kamuoliniais debesimis, gerai, kad nors nešalta, ir vėjo stipraus nėra. Prancūzija, 2 savaitėm tenka užmiršti sočius Vokiškus pusryčius, įskaitytus į viešbučio kainą, ir pačiam rūpintis prasimaitinimu. Kadangi Fecampą apėjom vakar, o apžiūrėti 11 a. statytą bažnyčią norinčių neatsirado, vienbalsiai nutarėm pusryčiauti kitame kelionės taške Etretate. Iškart paminėsiu, kad šiandien mūsų laukia tik 186 km važiavimo (nors nuvažiavom kokiu 100 km daugiau), todėl perdaug neskubėdami išsiruošėme į kelią. Nutariau truputį pagudrauti, ir kaip paprastai atsitinka tokiais atvejais, apgavau pats save. Kadangi mūsų koplytėlė stovėjo ant kalno, o pirminis tikslas buvo pasiekti vakar pakeliui pravažiuotą Super-U ir iš anksto apsirūpinti provizija vakarui, tai nesileisdami į miestelį, pasukome numanomai reikiama kryptimi, tikėdamiesi įkirsti į reikalingą kelią (Tomtomo galymybės dar buvo išstudijuotos labai paviršutiniškai, todėl jo apskritai neįsijungėm). Keliukas pradėjo nerealiai vingiuoti, pervažiavom kelis kaimelius vos ne per žmonių daržus ir po kokių 20 km tokių klaidžiojimų atsidūrėm Valmont miestelyje. Visas miestelis kažkokiose griovose, eismas visur vienpusis ir, kažkodėl, labai intensyvus, parduotuvių nerasta. Ką gi, jungiamės aparatą, nusistatom Etretatą ir vėl patenkam į Fecampą iš kur jau D940 keliu atvykstam į Etretatą. Visą laiką smulkiai ir nuobodžiai lyja. Etretatas – kurortinis miestelis, todėl, nors ir pirmadienio rytas ir dar ne sezono metas, nusiteikiam nerasti, kur pastatyti mašiną, bet miestelyje gana tuščia. Pagal ženklus pravažiavę pro TIC, ištyrinėjom situaciją ir palikom mašiniuką visai netoli nuo centro, šalutinėj gatvelėj, nemokamai. TIC’e gavom atsakymus į du pagrindinius ryto klausimus, kur pavalgyti pusryčius ir kaip patekti prie “drambliukų”, be to dar ir žemėlapį, todėl pilnai apsiginklavę patraukėm pagrindine gatve. Tiesiai priešais dengtą centrinį turgų radom gana didelę country stiliaus taverną, kuri, atrodo veikė, nes kitos maitinimo įstaigos arba nerodė jokių gyvybės ženklų, arba puikavosi iškabomis” moules-frites”, na, jau šito gero tai mums tikrai nereikia, ir dar ryte. Tavernoje žmonių buvo lygiai 0, o gauja įvairiausio plauko berniukų-padavėjų tvarkė stalus. Pirmiausiai mus pasitiko visiškai baltas vokiečių aviganis (gal ir ne vokiečių, bet atrodė visiškai taip), matyt, gyvenantis čia šeiminiko teisėmis, po to priėjo ir vienas iš padavėjų. Į mūsų klausimą, ar galima papusryčiauti, atsakė, žinoma, galima, pasodino prie stalo ir nurinko tuščias vyno tauręs, kurias ką tik buvo išrikiavęs, prieš tai, lyg tarp kitko paklausė, ar mes pusryčiams gersim vyno, gal negersim, nors dauguma prancūzų, turbūt, geria. Tik vėliau pagalvojom, kad reikėjo prašyti ne pusryčių, o šiaip pavalgyti, nes ir gavom tą, kas yra prancūziški pusryčiai, kruasanai, bagetės, sviestas, džemas, kava. Tiesa, visko buvo pakankamas kiekis, todėl kirminą numarinom, tik įdomiausia, kad visą maistą atnešė ne viemas padavėjas, o, gal kokie trys. Vienas atnešė kruasanus, kitas džemą, po to dar kitas papildoma sviesto gabaliuką, toks jausmas, kad jie viską iš kažkur vogė ir paslapčiomis vis padėdavo ant mūsų stalo, labai juokingai atrodė, vienok. O tuo pat metu visi padavėjai susėdo už didelio stalo patys papusryčiauti, ir valgė anaiptol ne kruasanus, o įvairiausius kepsnius ir guliašus (sėdėjo visai šalia mūsų, todėl negalėjom nematyti). Va tada ir pagalvojom, kad ne to paprašėm, bet buvo jau pervėlu. Už pusryčius sumokėjom 22 eurus, brangoka, bet ir vėliau pastebėjom, kad ir viešbučiuose, ir kavinėse tokie standartiniai prancūziški pusryčiai žmogui kainuoja 6-9 eurus, todėl vėliau jų ir nebesibaidėm, ne namie esam, tenka prisitaikyti.
Lietus dar sustiprėjo, bet mes patraukėm link jūros. Eiti teko tik apie kokias 5 minutes, miestelis visai nedidukas. Krantas toks pat, kaip Fekampe, akmenukai
, beveik tuščias promenadas, tik visokių valčių ant kranto primesta ir dauž žuvėdrų,
kurios visiškai nebijo žmonių, atrodo, kad paglostyti galėtum, bet ne, pasitraukia. Dešinėje pusėje mažylis “drambliukas”,
kuris matėsi ir iš Fekampo, o kairėje – didelis,
norint pamatyti didžiausią, reikia užlipti ant viduriniojo. Takelis grįstas akmenimis, gana status, šlapias ir labai slidus,
todėl patarimas, kada nors ten eisiantiems- pasirūpinkit tinkama avalyne, prieš mus ėjo moteris su gana aukštais kulnais, tai graudu buvo žiūrėti, keista, kad iš viso kojų neišsisukinėjo. Mes irgi nelabai pasiruošę buvom, bet bent jau kedai su neblogu protektoriumi, išskyrus Emilijos sportbačius. Kai pamatėm, kur reiks lipti, kai kam buvo bepradedančios kilti eretiškos mintys, kad gal jau pamatėm ir gana, bet jos buvo išrautos su šaknimis jau pačioj užuomazgoj. Kaip ne keista, visai šalia buvo golfo laukai, kur entuziastai ir per lietų mušinėjo kamuoliukus,
o kiti ateidavo link “drambliukų” kažkur per laukus nuo miesto pusės, išvengdami to stataus ir slidaus takelio. Su keliais sustojimais apžvalgos aikštelėse,
užlipom iki viršaus.
Vaizdeliai tikrai nerealūs, dabar jau matėsi ir didysis “dramblys”.
Iki jo galima prieiti skardžio viršum, nesileidžiant, bet mes jau nebėjom. Dar vienas geras dalykas, kad atvažiavom pakankamai anksti ryte, nes mums leidžiantis, jau teko prasilenkinėti su gana dideliu kiekiu turistų, lipančių į viršų. Grįždami dar apsilankėm tam dengtam turguj (nieko ten panašaus į turgų nebuvo, kelios suvenyrų ir visokio šlamšto parduotuvėlės), apsiprekinom suvenyrais ir toliau į kelią.
Antra šios dienos dalis buvo teminė, ir visi lankytini objektai vienos srities. Buvusieji tuose kraštuose galėtų spėti iš trijų kartų, kur mes važiuosim toliau. Tikriausiai neatspėjote – visi objektai pažymėti “D-Day” ženklu. Apsimesiu labai protingu ir pabandysiu paaiškinti , kas tai yra, nes mūsuose toks pavadinimas nelabai sutinkamas. O yra tai paprasčiausias Sąjungininkų išsilaipinimas Normandijos pakrantėje 1944 m. birželio 6 d., taigi, mūsų tikslas Utah Beach, Omaha Beach ir papildomai, kas su tuo susiję ir bus surasta pakeliui. Kažkodėl labiausiai žinomi šie du paplūdimiai, nors jų ten dar koks penketas ar šešetas yra. Manyčiau todėl, kad čia išsilaipino Amerikiečiai, o kituose – Britai, Kanadiečiai, Australai, Prancūzai ir kiti prijaučiantys. Dar pora žodžių apie patį pavadinimą, ką gi jis visdėlto reiškia, man pačiam buvo labai įdomu, bandžiau surasti kokį žodį, kad atitiktų sutrumpinimą, o pasirodo… Visagalis internetas padėjo. Pasirodo, kad tai grynai karinis terminas, reiškiantis puolimo dieną, pilnai jis skambėtų Day-Day. Gyvenime nebūčiau sugalvojęs. Gal, mieli skaitytojai, (ot prilipo, ačiū p. A.Užkalniui, bet beveik fiziškai nepernešu šitos frazės ir daugiau pasistengsiu jos nenaudoti) kam nors ir nelabai įdomu apie tuos karus, bet juk išanksto perspėjau, kad rašysiu kas man patinka, bet jau truputį nukrypau nuo temos.
Taigi, iš Etretato pasukom D39 keliu autostrados A29 link, nes norėjom pamatyti ir pervažiuoti Pont de Normandie (kiek atsimenu, zakas apie jį rašė), nors jis ir nepateko į D-Day kategoriją, bet buvo pakeliui. Lietus vis nesiliovė, mūsų Rasa piktu balsu šnekėjo kažkokias nesamonės, tipo vingiuotam kely – suk į kairę, suk į dešinę- v.ž. suk į “kairešinę”. “Raska matyt kavos iš ryto negavo, kad tokia pikta, o dar ir ant galvos lyja. O kas ačiū pasakys po suk į dešinę, mždaug – suk į dešinę, ačiū. O galėtų A. Dainavičias vaidinamas personažas iš “Dviračio” įgarsinti.” Vienu žodžiu, linksminomės važiuodami, ir po kažkurios nuorodos “ esant galymybei apsisukite autostradoje”, kažkam išsprūdo – nu ta Raska visai išpindėjo. Tai ir buvo tikrosios krikštynos. Nuo tos akimisrkos nieka kitaip, kaip taRaska, jos ir nevadinam. Vėl nukrypau į lankas, bet tai svarbu – ekipažo narys užsitarnavo Vardą.
Neužilgo privažiavom ir tiltus. Rašau tiltus, nes jie ten du.
Vienas šiek tiek mažesnis, neatsimenu pavadinimo (Pont de Tancarville, berods), bet irgi įspūdingas, na ir toliau tas tikrasis Pont de Normandie per Senos žiotis. Pervažiavimas mokams – 5 eurai, mes stojam prieš tiltą esančioje stovėjimo aikštelėje,
eisim pasižvalgyti. Labai gaila, kad net iš apžvalgos aikštelių tiltas matosi tik iš priekio,
o labai norėtųsi iš šono pilną vaizdą susidaryti, bet deja. Yra pėsčiųjų takas, galima jį ir pereiti, bet, nors lietus tuo tarpu ir baigėsi, visai nesinorėjo daryti valandos pėsčiųjų žygio. Vien tiltas 2141 m ilgio , o dar iki jo nueiti gabaliukas, o jei dar ir grįžti, gal kitą kartą.
Pasidžiaugę inžinieriniu šedevru,
pajudėjom į priekį. Jau besileidžiant kitoje Senos pusėje mus pasitiko lentelė” Kalvadoso šalis” (ar kažkaip panašiai). Kalvadosas, tai tokia obuolių degtinė, gaminama Normandijoje, kurios kaip ir sidro, galima nusipirkti ar paragauti kiekviename kaimelyje ar didesnėje fermoje, lygiai taip pat , kaip vyno – pietų Prancūzijoje. Vis taikiausi kur nors užsukti į tokią degustacijos vietą, bet taip ir neatsirado laiko. Galiu tik iš patirties pasakyti, kad kalvadosas, kaip ir visi kiti gėrimai (tiesa, prasto vyno ragauti ten neteko), gali būti ir labai skanus, ir pakankamai šlykštus,. todėl prieš perkant, visgi reikėtų padegustuoti.
Patikrinę taRaskos sugebėjimus, jos pagalba patekome į supermarketą Carefour (didelis tarptautinis tinklas su degalinėmis), kur apsirūpinom provizija vakarui, o kaikuo ir ilgesniam laikui, todėl dabar ramiai galėsim vykdyti tolimesnę programos dalį. Pirmiausiai pervažiavom Honfleur miestelio kampą, kiek spėjom pamatyti, labai gražus miestukas, taip norėjosi pasivaikščioti, bet į programą nebuvo įtrauktas, todėl nestojom. TaRaskai nurodėm vengti mokamų kelių ir parodyti lankytinus objektus. Na ir pasivažinėjom tada pakrantėmis ir kalniukais per miškus ir kaimus. D513 keliu patraukėm į Trouville-s-Mer ir Deauville, kur turėjo būti ant aukšto kalno kažkokia baterija. Nuorodų jokių, taRaska nuvedė į kalną, liepė važiuoti per šlagbaumą, o po to kažkokiais senais laiptais, kadangi daugiau tokių blūdytojų nesimatė, nutarėm palikti tą bateriją ramybėje ir važiuoti tiesiai į Omaha Beach, bet kadangi, nuo pakrantės jau buvom šiek tiek nutolę, tai taRaska mus nuvedė tokiais keliukais, kad tik laikykis, pločio, kaip geras dviračių takas, vingiuoti ir kreivi, tai ir greitis atitinkamas. Vos išlindę į šiek tiek didesnį D27, patekom į begalinius kamščius su galybe statybinių sunkvežimių ir visokios kitokios sunkiosios technikos, o laikas tai eina, per 1,5 h nuvažiavom gal kokius 30 km. Taip nieko gero nebus (pajūriu važiuoti blogai dar ir dėl to, kad ten nėra tilto per Orne upę ir vistiek reikėtų važiuoti tolyn nuo jūros) nutarėm ir šokom į greitkelį A13, pralėkėm Caen, toliau N13 iki Bayeux. Kaip tik pradėjom kalbėti, kad visiškai nėra jokių nuorodų į lankytinas vietas ir mūsų ieškomus objektus, bet, pasirodo, buvom dar per toli, už Bayeux nuorodos atsirado. Dar šiek tiek pavažiavę, išsukom į D517 ir per Saint-Laurent-sur-Mer, kaimelį su pilkais akmeniniais namukais ir miniatiūrine bažnytėle, D514 keliu patekom į Vierville-sur-Mer, kur ir yra tas garsusis Omaha Beach. Privažiuoti galima visiškai prie pliažo, stovėjimo aikštelės nemokamos ir beveik tuščios. Pamatėm visiškai ne tai, ko tikėjomės, prisižiūrėję tokių filmų, kaip “Gelbstint eilinį Raena” ir pan. Jokių įtvirtinimų, jokių bunkerių ir griuvėsių, o vietoj to didžiulis, kokio 100 m pločio gražaus gelsvo smėliuko pliažas
besitęsiantis į abi puses kiek akys mato ir pereinantis į neaukštas kopas. Promenade pastatytas paminklas žuvusiems, primenantis povandeninio laivo bokštelį,
ant flagštokų visų, dalyvavusių išsilaipinime, šalių vėliavos, kiek toliau, jau smėlyje, dar vienas, gan keistas paminklas,
simbolizuojantis laisvę, prisikėlimą ir dar kažką (niekaip neatsimenu). Šiek tiek pasivaikščioję po apylinkes, pabraidę Lamanše, grįžome kokį 0,5 km atgal į ten esantį muziejų.
Muziejaus ekspoziciją sudaro išsilaipinimo maketas
ir daug visokios autentikos, ginklai, uniformos, buities reikmenys, to meto spauda ir nuotraukos,
taip pat galima pažiūrėti filmą, todėl kaikam gali būti neįdomu, kaip pvz. Ingai, kuri tik prabėgo viską ir tiek , tuo tarpu mes su Emijija viską nuodugniai apžiūrinėjom ir paskaitinėjom. Dar reikia pridurti, kad įspūdžiui sustiprinti, visą laiką šaudo ir sproginėja. Nusipirkom keletą ženkliukų, prisirinkom bukletų, išsiaiškinom su muziejaus darbuotoja, kur yra kitas objektas, konkrečiai – Vokiečių baterija, ir išvažiavom. Iki baterijos veda D514 kelias, kuriuo reikia grįžti į Caen pusę apie 17 km, šiek tiek už Port-en-Bessin-Huppain. (Pasukus nuo Omaha Beach tuo pačiu D514 keliu į kitą pusę, galima patekti į Pointe du Hoc – dar veiną D-Day objektą, kur mes dėl laiko stokos jau nebevažiavome). Bateriją sudaro keturi didžiuliai bunkeriai su patrankomis,
šaudančiomis iki 20 km atstumu, matyt laivams skandinti. Du iš jų beveik nenukentėję,
o kiti, matyt gavę po bombikę ant galvos. Dar vienas bunkeris ant didelio skardžio, lygiai toks kaip filme apie Raeną, dviejų aukštų ir su kulkosvaidžiais ant bėgių.
Visur galima lipti , lįsti, niekas nedraudžiama, tik pavojingesnės vietos aptvertos įspėjamąja juosta. Į pirmą aukštą nėjome, nes buvo labai tamsu ir pabijojom, kad nebūtų “užminuota”, o į antrą užsikorėm su Emilija pasižiūrėti – matosi tik jūra ir pats kraštas skardžio, matyt, labiau stebėjimui buvo skirtas.
Nuo pietų, nors ir Normandija, laikėsi geras oras, švietė saulutė ir buvo visai šilta, tik vėjas labai stiprus.
Ką gi , po truputį, po truputį, o jau ir 5 h po pietų. Liko nuvažiuoti iki Utah Beach – 42,5 km, bet žinant vietinių keliukų greičius, tai ne tiek ir mažai. TaRaska gavo užduotį, o kadangi mokamų kelių toje vietoje nėra, puolė uoliai mus vedžioti šunkeliais. Pradžioje tvarkingai važiavom tuo pačiu D514, prireikus išvažiuoti į magistralinį kelią N13, atsirado problemų, nes keliai nesikerta, arba, anot jos, kertasi ten, kur faktiškai nėra pravažiavimo. Tokiu būdu dar gerokai pasimalėm po Narmandijos kaimelius, kol iššokom į N13. Pravažiavom savo nakvynės miestelį Isigni-sur-Mer ir iškart už Caretan pasukom D913 keliu link Utah Beach.
Kadangi atvažiavom jau apie 19 h, tai informacinis centras ir muziejus buvo uždaryti, ir, jei Omahoj dar buvo šiek tiek žmonių, tai čia be mūsų stovėjo tik viena mašina, ir toliau esančiame kempinge matėsi keli kemperiai, daugiau nė gyvos dvasios, jei neskaityti dviejų didelių šunų, palaidų bėginėjančių po kopas, ir kopose vis pasirodančių triušiukų.
Šioje vietoje išsilaipino Amerikos jūrų pėstininkai ir jūreiviai, todėl ir paminklas jūreiviams,
dar keletas obeliskų su kryptimis ir atplaukusių laivų pavadinimais.
Kopos visiškai panašios į Lietuviškas, gal tik kiek mažesnės, užtat paplūdimys dar dvigubai platesnis negu Omahos ir begalinis į abi puses,
tai prie vandens net nebėjom. Vietos labai gražios atostogavimui, jei negalvosi, kas čia dėjosi prieš 65 metus. Šiek tiek pasivaikščiojom (dėl labai stipraus vėjo ir ateinančio vakaro neilgai), pasikasėm truputį smėlio su vietinėm kriauklėm (brolis prašė lauktuvėms parvežti) ir palikom paskutinį šios dienos objektą. Iki Isigni-s-Mer grįžti 25,5 km, be to valgėm šiandien pirmą ir paskutinį kartą Prancūziškus pusryčius Etretate.
Isigni-s-Mer viešbutį,
kaip, beje, ir visus kitus pakeliui į Ispaniją, pasirinkom pagal ViaMichelin.com rekomendaciją, kaip labai patogioj vietoj esantį ir pakankamai nebrangų. Iki Utah Beach – 25,5 km, iki Omaha Beach – 17 km, kiti objektai irgi panašiai, o ir trivietis kambarys be pusryčių kainavo 70,50 eurų, kas Prancūzijos masteliais tikrai nedaug, be to viešbučių tuose kraštuose tikrai nėra daug. Viešbutį pasiekėm apie 21 h. Miestelis visiškai tuščias, o viešbučio kiemas pilnas mašinų (stovėjimo aikštelė įskaičiuota į kainą), tarp kurių net dvi su lietuviškais numeriais. Matėm tik lietuviukus vaikus lakstančius laiptais, pagal Emiliją, tuos pačius buvom sutikę ir Etretate, matyt keliauja panašiu maršrutu. Iš kitos pusės, mes kaip katinas, mėgstame vaikščioti vienas. Susitvarkę formalumus su gerai angliškai kalbančia administratore, susiruošėm užkąsti viešbučio restorane. Viešbutis 2 žvaigždučių, o restoranas, sprendžiant iš patiekalų sąrašo, kainų ir valgančių vietinių skaičiaus, tikrai neprasto lygio, tik vėl ta pati istorija. Padavėjos, išgirdusios anglų kalbą, paprasčiausiai pabėgo, gerai, kad viena visdėlto susiprotėjo atvesti administratorę, tai pastaroji mus ir aptarnavo. Nors ir norėjosi paragauti kokios nors egzotikos, tipo varlių šlaunelių, austrių ar sraigių, bet skrandis nugalėjo, užsisakiau elementarų steiką, o bendrakeleivės – kažkokios vištienos. Maistas tikrai labai geras ir skaniai paruoštas, tik, keista, kad skirtingai nuo Vokiečių, Prancūzai prie mėsos ir bulvių visiškai neduoda jokių žalumynų, bet čia jau, matyt, taip įprasta. Steikas buvo geras, bet nors ir buvo “medium” pakeptas, bet kraujo pribėgo pusė lėkštės. Po vakarienės įprasta programa, alaus iš savo atsargų, futbolas ir miegučio.
O ar Neptūno urve neteko būti ?
Deja ne, nes jis Šiaurėje. Mes tik pietinę dalį tesuspėjome aprėpti. Tikrai norėčiau dar sugrįžti. Gal kitą kart apvažiuosime šiaurinę.
Vakar kaip tik apie Italiją pasvajojom. Aišku, kol kas viskas šakėm ant vandens parašyta, bet turėsim omeny šiuos patarimus. Ačiū.
Jei norit papludimisku atostogu, tai Sardinija pats tas. 🙂
noriu į pliažą Cabo Ferato ……..
Labai laukiu suzinoti apie ta grazuji Sardinijos pliaza… Net neabejoju, kad ten daugybe uzsleptu kampeliu. 🙂