Žalgirio mūšio kelionių maratonas po Lietuvą

Sugalvojome sudalyvauti kelionių maratone, kuris skirtas Žalgirio mūšio 600 metinėms paminėti. Šis projektas prasidėjo gegužės 20d. ir į jį buvo įtraukta 10 objektų, kuriuos reikėtų aplankyti. Tikslas buvo kuo daugiau sužinoti, prisiminti apie Žalgirio mūšį ir, aišku, gal laimėti kokį paskatinamą prizą. Nebuvo sunku aplankyti greitai šiuos objektus, nes mėgstame keliauti , todėl įveikėme 10 maršrutų vieni pirmųjų, o gal ir pirmieji. Tai žinoma tik vertintojams.
Penkis pirmus objektus susiplanavome aplankyti vieną šeštadienį, dar gegužės mėnesį.
Į kelionę pasikvietėme mūsų varliukę – keliauninkę, kuri visada sutinka keliauti ir vyro mamą.
Jai ši kelionė buvo pirma kartu su mumis. Viso užplanavome pravažiuoti per dieną apie 480 km., nes dar norėjome aplankyti pakeliui ir Anykščius. Kad būtų įdomiau, paruošiau visą medžiagą apie šiuos objektus ir Žalgirio mūšį. Reikia juk prisiminti viską, ką mokėmės mokykloje ir daugiau. Pirmas mūsų maršrutas – Pabaiskas, Ukmergės rajone. Čia vyko mūšis, kuris dar vadinamas „antruoju Žalgiriu“. Prisipažinsiu, kad apie šį miestelį sužinojau tik aplankiusi jį šiais metais. Keistas pavadinimas. Pasirodo jis kilęs iš lenkiško žodžio “pobojowisko“ – mūšio laukas. 1435 rugsėjo pirmą dieną Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje tarp Jogailos brolio Švitrigailos ir Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio įvyko mūšis, kuriame Žygimantas Kęstutaitis nugalėjo Švitrigailą. Laimėjęs šį mūšį davė įžadą pastatyti mūšio vietoje bažnyčią ir skirti jos išlaikymui žemių. Taip ir buvo ,1436m. buvo pastatyta bažnyčia , apie kurią ir išaugo šis miestelis pavadintas Pabaisku. Tai vienintelis Lietuvos miestelis, kurio atsiradimą lėmė šioje vietoje įvykęs mūšis. Miestelis labai jaukus. Paklausę vietinių ką įdomaus dar turi parodyti be Šv. Trejybės bažnyčios, kurios viduje ant sienų ištapyti mūšio atminimui skirti ženklai, kurių deja nematėme, nes buvo uždaryta ir paminklo‚ skirto Pabaisko mūšiui, kurio autorius skulptorius Viktoras Žentelis, viena moterytė atsakė, kad turi gražų ąžuolyną, kurį sodino visi Pabaisko miestelio gyventojai ir maži, ir dideli, todėl mes privalėjome tai pamatyti. Įsivaizdavome visą lauką ąžuolų, bet pamatėme dar visai mažučius augančius lauke. Pagalvojome, kad tikrai ypatinga ši vieta.
Toliau pakeliui užsukome į Anykščius, nes norėjome pamatyti praeitais metais atsidariusią vasaros rogučių trasą. Kadangi buvo dar anksti, tai tik pasižvalgėme ir patraukėme toliau – link Birštono. Mums reikėjo aplankyti Birštono piliakalnį, kitaip dar vadinamą Vytauto kalnu.
Po Žalgirio mūšio, pasibaigus kryžiuočių antpuoliams, Birštonas minimas, kaip Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės medžioklės dvaras, kurį labai mėgo Vytautas Didysis. 1998 m. piliakalnio papėdėje pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam, kurio autorius skulptorius G.Jakūbonis. Buvome sugalvoję siurprizą šioje ypatingoje vietoje savo mylimai varliukei keliauninkei, kuri vakar atšventė savo gimimo dieną. Užlipę ant piliakalnio paruošėm stalą, atidarėme šampaną ir pasveikinome ją. Jai buvo taip netikėta, net ašaros pasirodė akyse. Tai buvo iš tikro nepakartojamas jausmas būti ant piliakalnio ir švęsti nors akimirką jos gimtadienį. Laimingi patraukėme toliau iki Merkinės. Jau pravažiuota 291 km. Merkinė irgi ypatinga vieta.
Tai viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietovių, garsios ir garbingos praeities miestelis. Istoriniuose šaltiniuose jis pirmą kartą paminėtas 1359 m. Novgorodo metraštyje, kur nurodoma, kad yra viena svarbiausių Rytų Europos XVIa., o Jogailos rašte 1391 m. pažymėta, kaip viena stipriausių Lietuvos tvirtovių. Mums reikėjo nusifotografuoti prie šios ypatingos vietos – Merkinės piliakalnio, buvusio Lietuvos gynybinio centro prie Nemuno. Užlipus ant piliakalnio atsivėrė labai gražus reginys, pagalvojome, kad iš tikro buvo labai gera vieta priešo atakoms atlaikyti. Pakalbinome turistus iš Lietuvos, nes norėjome aplankyti dar vieną vietą, apie kurią žino ir kalba daug lietuvių, tai – „Merkinės piramidė“. Vyro mama labai norėjo pamatyti ir mums buvo smalsu, o be to, pasirodo, buvome visai šalia jos. Važiuojant į Druskininkus, reikia pasukti į dešinę link Česukų į tokį žvyruotą keliuką, kuriuo ir privažiuojama ta stebuklinga vieta, kaip daugelis ją vadina. Vaizdas iš tikro įspūdingas, viduryje tarp medžių įrengtas didelis stiklinis kupolas, o prie jo namas, kur gyvena jo autorius. Kažkaip vienu metu atrodė, kad esame ne Lietuvoje, nes statinys kažkaip nebūdingas mūsų kraštams. Gausu lankytojų, daugiausia su negalia ir invalidų vėžimėliais. Gražiai sutvarkyta vieta, daug gėlių, kažkaip nedrįsome su drauge ilgiau pabūti tame kupole, tai tik trumpai įėjome pažiūrėti. Pagalvojome, gal tai ir iš tikro ypatinga vieta, padeda žmonėms, bet visgi reikia tuo labai tikėti, tada ir įvyksta stebuklas, išgijimas …
Sekantis mūsų lankomas maršrutas – Trakai. Daug kartų buvome juose, žinome, kad Trakų pilys – tai Vytauto tėvonija ir mėgstamiausia jo buvusi rezidencija. Čia stovėjo Pusiasalio ir Salos pilys, ties kuriomis žygiui į Žalgirio mūšį telkėsi Trakų žemės kariai. Mums reikėjo nusifotografuoti pilių fone. Toliau traukėme į Senuosius Trakus – į Žalgirio mūšio vado Vytauto gimtinę. Keisčiausia, kad mes visi lietuviai žinome taip gerai tuos išpuoselėtus Trakus, kurie dar vadinami Naujieji Trakai, bet apie tai, kad dar yra ir Senieji Trakai, ne ką svarbesni Lietuvai, užmirštame arba visai nežinome ir neužsukame. Bet tai juk vieta, kur gimė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Važiuojant šiuo miesteliu kažkaip darosi nejauku, čia apleista ir matosi vertinama ne taip viskas , kaip Naujuosiuose Trakuose. Gal visgi reikėtų apie tai pagalvoti visiems mums, lietuviams..,ypač Trakų rajono vadovybei.
Dar norėjome sudalyvauti Karališkų vikingų laivų regatoje , kuri vyko Aukštadvario Navo ežere , bet jau buvo vėlu ,todėl patraukėme link Vilniaus. Įspūdinga diena , pabuvojome ypatingose Lietuvai vietose ,susijusiose su Žalgirio mūšiu ,daug sužinojome.

Kitą savaitgalio šeštadienį sugalvojome aplankyti Žalgirio mūšio kelionių maratono objektą-Medininkų pilį.Ši pilis buvo viena iš nedaugelio viduramžių Lietuvos mūro pilių ir didžiausia aptvarinė pilis Lietuvoje.Medininkų pilis buvo kariuomenės žygiui į Žalgirį telkimo centras.Dabar išlikę mūrinės pilies griūvėsiai.Tai ir seniausia gardinio tipo pilis Baltijos šalyse…Stovėdami tarp pilies griūvėsių pasijunti kaip būtum kokiuose
viduramžiuose.Iš tikro ypatinga vieta.Tiesa,dabar vyksta statybos rekonstrukcijos darbai,bet šalia dar galima aplankyti seną 1391m. pastatytą viena pimųjų LIetuvoje Švč.Trejybės ir Šv.Kaziniero bažnyčią ,taip pat šalia esančias aukščiausias Lietuvoje vietas-Juozapinės kalvas ,seniausią Lietuvoje ,nes nepasiekė paskutinysis ledynas,tik sustingdė daugiamečio įšalą -Medininkų aukštumą ,o važiuojant link pasienio posto aplankyti memorialą ir padėti gėlių žuvusiems 1991m. liepos 31d. Lietuvos pasienį saugojusiems pareigūnams.Čia yra ir muziejus,kuris padarytas sušaudytame vagonėlyje.Deja,norint aplankyti jį,reikėtų iš anksto susitarti.

Kitą savaitgalio šeštadienį aplankėme Vytauto Didžiojo bažnyčią Kaune ir Veliuonos piliakalnius-tai irgi iš Žalgirio mūšio kelionių maratono lankytinų vietų.Važiavome gražiausiu Panemunės keliu,apie kurį tiek daug parašyta ,kalbėta.Mes pasirinkome keliauti automobiliu,nes norėjome pamatyti ne tik visus piliakalnius ,pilis,
miestelius bet ir pasigrožėti pakeliui esančiais Nemuno upės vaizdais.Važiavome šiomis vietomis pirmą kartą,tai buvome sužavėti.Labiausiai nuvylė mus Seredžiaus piliakalnis,vadinamas dar Palemono kalnu.
Piliakalnio papėdėje stovėjo čigonė ir prašė pinigų,o laiptai ,kuriais bandėme užlipti,buvo tokie išlūžę ,vos įsikibus galima buvo užlipti.Turistų daug,pilna autobusų…Nejaugi negėda Kauno rajono valdžiai ar kitiems pareigūnams,kurie atsakingi už šias vietoves,nejaugi taip sunku būtų paprašyti kokį stalių sutaisyti tuos laiptus…ar vėl reikia plano,milijonų ..man rodos kiekvienas iš mūsų ten pabuvę tikrai sumestų nors po 0,50 centų ,kad ištaisyti šią padėtį.

Vilniaus pilys -vienas iš lankytinų objektų ,dalyvaujant Žalgirio mūšio kelionių maratone.Tai Žalgirio laikų Lietuvos valstybės širdis .Didelį įspūdį padarė per renginių naktį organizuojamas Valdovų rūmuose ,Žemutinėje renesansinėje sosto menėje vienintelis koncertas saksofoninko P.Vyšniausko ir vargoninko V.Pinkevičiaus .Vargonų ir saksofono sąskambis buvo iš tikro nerealus.