Trumpai po Estiją

Neseniai, o būtent Liepos mėn. išpuolė keturios laisvos dienos, todėl nutarėme susiplanuoti trumpą kelionę ir aplankyti Estijją. Ten dar nebuvome, tai norėjosi aplankyti Taliną ir pamatyti pačią šalį. Daug girdėtas Saaremos salas palikome kitam kartui. Taigi, buvo rezervuotas viešbutis Taline dviems naktims ir nusižiūrėtas kempingas netoli Narvos.
Kelionę iš Panevėžio pradėjome ankstų šeštadienio rytą. Laukė beveik 600km iki nakvynės Taline. Po dviejų valandų sustojome kojų pramankštinti jau pravažiavę Rygą, Saulkrastes miestelyje, tiksliau kurorte. Gražus, ramus kurortinis miestelis (greičiau kaimelis), kopos apaugusios senomis pušimis. Pasigrožime jūra nuo Baltosios kopos ir vėl į kelią. Pakelyje keli kempingai, gal reiks ateityje čia atvažiuoti vasaros savaitgaliui. Įvažiuojame į Estiją- sekantis sustojimas jau Piarnu, prie supermarketo. Išsigryniname estiškų pinigų, išgeriame kavos kavinėje (20-25EEK) ir toliau judame link Haapsalu. Čia aplankome vyskupo pilį. Už įėjimą sumokame po 30EEK ir užlipame į bokštą- iš čia pirmą kartą pamatome Estišką jūrą, keista, kad jos pakrantė apaugusi meldais. Pačioje pilyje nieko labai įspūdingo: kelios ginklų ekspozicijos, kelios parodos, kavinė. Dar truputį pereiname miesteliu, bet kadangi darosi labai karšta, judame toliau.

Sekantis objektas – Keilos krioklys, taigi judame link Keilos miestelio, bet čia, prie muziejaus, maloni darbuotoja paaiškina, kad krioklys dar už 15km Keila Joa vietovėje. Ten jau yra nuoroda, tiesa, estiška, bet kaip tik tai, ko mes ir ieškome. Vietovė iš tikro labai graži,o dar kadangi šeštadienis,čia fotografuojasi vestuvininkai. Tai antras pagal dydį Estijos krioklys, kurio aukštis 6m, ilgis apie 60m. Smagu, kai gali tiesiog perbristi į kitą krantą ar apačioje prieiti prie pat trykštančio vandens , labai gera atsigaivinti karštą vasaros dieną. Nenorintiems šlapintis kojų, šiek tiek aukščiau yra pakabinami lyno tiltai, apkabinėti įsimylėjėlių spynomis, kuriais galima pereiti į kitą krantą ir pasigrožėti kriokliu iš viršaus ar pasivaikščioti takais, kuriuos apie XIX a. įrengė vietinis dvarininkas.

Jau vakarėjo ,tad pasukome link savo viešbučio Taline. Mūsų navigatorius ramiai ir tiksliai nuvedė iki viešbučio „Dzingel“. Viešbutukas gan paprastas, bet ne prastas, šalia gatvės, , apsuptas pušynų ,įsikūręs privačių namų rajone, su labai jaukiu kiemu , pavėsinėmis ir suoliukais. Parkingas nemokamas, pusryčiai puikūs, įtraukti į kainą. Vienitelis minusas, gal tolokai nuo miesto centro (6km), bet šalia yra autobusų stotelė ir autobusas Nr.5 iki centro nuveža per 15 min už 15EEK. Tačiau po kelionės jau nebesinorėjo niekur labai judėti, tad šalia susiradome krautuvėlę,prsipirkome estiško alaus ir užkandžių ,tad vakarą praleidome bežiūrėdami futbolo čempionatą su estiškais komentarais.
Ryte, po pusryčių, nusipirkome recepcijoje autobuso talonėlius ir nuvykome į Talino senamiestį. Turėjome visą dieną, tad laiko visiškai pakako neskubant pasivaikščioti, užsukti į vieną kitą bažnyčią, galeriją, užlipti ant ginybinių sienų, (ten gal ir nevertėjo, mokama 20EEK, o vaizdai nelabai verti šių pinigų), paragauti kepintų migdolų iš gatvės pardavėjų, papietauti alaus restorane. Tik užlipti į rotušės bokštą nesiryžome, palikome kitam kartui( kaip ir Piritą).
Kitą dieną, vėl po puikių pusryčių, pajudame link Narvos. Šiandien planuojame pakeliauti pagal šiaurinę Estijos pakrantę. Pirmas objektas -dar vienas krioklys, didžiausias Estijoje- Jaagalos. Gaila, kad dabar vasara ir matosi, kad vandens per pusę mažiau, krenta tik per pusę krioklio pločio. Gerai būtų čia atvažiuoti pavasarį ar po gero lietaus. Užtat dabar čia galima drąsiai braidžioti, maudytis, galima netgi užlįsti už pačio krioklio.

Toliau pakelyje stabtelime prie Kiiu bokšto.Tai vienas iš dviejų išlikusių Estijoje, unikalus tuo, kad pastatytas vieniškas, be jokios pilies. Kažkada čia buvo kavinė, bet dabar ji uždaryta,likęs tik lapelis su telefono numeriu. Beje, estai gamina kiaušininį likerį šio bokšto garbei, mačiau supermarkete.

Toliau vykome į Vosu . Pagal aprašymą tai kurortinis miestelis su balto smėlio 3km ilgio kopomis. Ištikrųjų-tai kurortinis miestelis , tvarkingas, tik kopos tai nelabai kokios ( pas mus Palangoje tai kopos, o čia- tik smėlėta pakrantė. Tačiau pastebime, kad tai populiari vieta. Kaip vėliau pamatėme, čia nėra daugybės akmenų, kaip kad kitose pakrantės pliažuose. Norėjome išsimaudyti, bet įbristi pasirodė nalabai malonu, pakrantėje daug žalių dumblių, nuo jų ir kvapas nekoks. Ko gero, esame išlepinti savojo paplūdimio,todėl vis lyginame su juo. Dar toliau, į rytus, miestelis Altja, tai labai senas estų žvejų kaimelis, daug kartų sumažintas Rumšiškių modelis. Yra išsamus informacinis stendas, pasivaikščiojimo takai. Čia pamatėme labai jau akmenuotą Baltijos krantą.

Sekantis lankytinas objektas -Toolse pilies griuvėsiai. Nors navigatorius vedė gerai, vistik nuorodą pralėkėme,mat dar nesuprantame pakankamai estiškai-:). Teko grįžti. Tai šiauriausia pilis Pabaltyje ir vienintelė ant jūros kranto. Jaunuoliai pardavineja įėjimo bilietus, kioskelyje neturi kasos aparato, tad skrupulingai užrašo į sąsiuvinį. Už ką tas bilieas, nelabai aišku, gali tik pasivaikščioti po griuvėsius ir tiek. Vaizdelį dar gadina aplin nešienautos pievos ir krūmynai. Istorijos mėgėjai gali čia pamedituoti, bet šiaip tai nelabai verta čia užsukti.

Paskutinis dienos tikslas -Valastės krioklys. Link jo važiuojame palei pat jūrą, kartas nuo karto tiesiog per langą gali matyti tolybes, nes kelias eina aukštu krantu. Sustojame lauko aikštelėje pasižvalgyti. Iki jūros nenulipsi – aukštis apie 20-30m, skardžiai statūs, uolėti, apaugę lapuočiais medžiais.

Privažiuojame ir iki krioklio. Tai aukščiausiais krioklys Estijoje. Dar kartą apgailestaujame, kad vasaros karščiai išsekino upeliuką ir žemyn krenta labai “skysta” srovelė. Belika tik įsivaizduoti , koks įspūdis čia būna pavasarį.

Diena jau ėjo vakarop,tad laikas judėti link nakvynės vietos Toila miestelyje. Kadangi žinojome kempingo adresą, navigatorius vėlgi nuvedė be problemų tiesiai prie vartų. Nakvynė dviems žmonėms palapinėje kainuoja 100EEK (22,5 Lt). Kempinge yra ir nameliai su patogumais ir be jų, dušai, virtuvėlė,tai labai tvarkingas, nedidelis kempingas ant jūros kranto, tiesa, pačią jūrą užstoja medžiai, o ir prie jūros paprastai nenueisi. Reikia leistis vieninteliais ir gana stačiais laiptais. Nusileidus jais patenki į gana siaurą akmenuotą paplūdimį.

Patiesalą reikia klotis tiesiai ant akmenų, taip pat praverstų ir turistiniai kilimėliai. Šalia kempingo, vos per kelią, nemažas SPA viešbutis su pirtimis ir baseinu. Mums, kaip kempingo gyventojams suteikiama nuolaida norint ten apsilankyti, bet kadangi buvo pakankamai šilta, tad į pirtis visai nesinorėjo eiti ,tačiau keliaujant vėsesniu metų laiku, būtų labai smagu pasilepinti. Tuo labiau, kad registratorė, paklausta, maloniai paaiskino, kad artimiausia parduotuvė užsidarys už 10 min. o iki jos apie 2km,teko skubiau sėsti į auto ir vykti pirkti dešrelių kepimui ir alaus. Spėjome. Taigi- buvo puikus vakaras su dešreliu kepimu, estišku alumi, kelionės aptarimu ir keletu vietinių uodų-:)
Kitą dieną jau laukė kelionė namolio, vėl apie 600km. Vis dėlto užsukome į Narvą. Pamatėme dvi tvirtoves vieną prieš kitą. Geras įspūdis stovėti ant kranto ir kitame krante matyti jau Rusijos kelininkus, tvarkančius tilto krantinę. Pats tiltas ir link jo vedanti gatvė aptverta gal 3 m tinkline tvora, per šią teritoriją vyksta žmonės į ir iš Europos į Rusiją. Labai patiko pliažas, su įvairiais atrakcionais, supynėmis. Supiesi supynėse vienos pilies papėdėje ir gali grožėtis kitos pilies sienomis.

Taigi apsižvalgę, jau sukome arklius link namų. Pro automobilio langus lekia pievos, viena kita sodyba ar gyvenvietė. Pravažiuojame pro didžiausią Estijoje ir penktą Europoj ežerą Peipus. Sustojus aikštelėje bandome juo pasigrožėti, bet pamatome tik aukštesnius už mus meldus bei siaurutį vandens takelį. Pravažiuojame Tartu, apžiūrėjimą palikdami kitam kartui. Važiuojame pro estiškas Alpes, Optepaa rajone. Vietovės kalvotos , kaip mūsų Žemaitijoje. Tai žiemos sporto sostinė. Pačioje Optepaa iš tolo matosi slidininkų šuolininkų nuo tramplyno bokštas. Nutariame nuo jo pasižvalgyti-aplinkui sporto bazės ir dar statomas kažkoks panašaus tipo stadionas, slidžių trasos. Prie bokšto žmonių nėra, vieniša mergina pardavinėja bilietus užsikėlimui. Jei kelsies liftu- 40EEK (kelia į viršų kas pusvalandį, jei lipsi pats- 20EKK ir lipk nieko nelaukus. Kaip tikri turistai lipame savomis kojomis ir nieko,nors žiūrint iš apačios atrodė, kad bus sunkiau. Tik žiūrėti į apačią nelabai jauku, visa erdvė po kojom. Užtat vaizdai gražūs. Visgi drąsūs turi būti šuolininkai su slidėmis, kad leistusi nuo tokio aukščio.

Dar vienas ir pats paskutinis Estijoje- Valka miestelis, čia stabtelime, išgerti kavos, išleisti paskutines kronas. Sužavi,tai, kad tame pačiame miestelyje, tik padarius posūkį, jau latviški užrašai, jau kita šalis- Latvija. Riedame prastesniais kaimynų keliais, atsigauname greitkelyje iki Rygos, palei Rygą pakliūname į liūtį, dar sustojame tradiciškam apsipirkimui Bauskės Rimi prekybos centre, dar geras pusvalandis ir spėjame namie pažiurėti futbolo čempionato ketvirtfinalį.
Nuvažiuota 1450km, o įspūdžių ir geros nuotaikos už visus 3000 -:)