Aplankyti beveik visus Estijos ir keturis Latvijos objektus, nurodytus Didžiojo žygio po Baltijos šalis, suplanavome 2010.07.03-05d., nes buvo daugiausia laisvų dienų keliauti. Ruošėmės atsakingai, net sudarėme planą valandomis ką veiksime kiekvieną dieną , kuriuos objektus aplankysime, kur nakvosime ir netgi ką dar pamatysime papildomai. Norinčių važiuoti iš pradžių buvo daug, bet likome tik trys, pasiryžę nukakti beveik 1800 km per 3 dienas.

Pirma Diena (2010.07.03.)

Susiruošėme išvažiuoti. 5 val. ryto. Keliaujame trise: aš, Gintas ir Liudmila. Vedlys –navigatorius Tommas. Aš paskirta kelionės vadove, Gintas – vairuotoju, o Liuda, kaip pirmą kartą keliaujanti su mumis pagal Didžiojo Žygio programą, tiesiog – varliukė keliauninkė, kuri turėtų įnešti į mūsų žygį kažką naujo.
Pradedame kelionę su šiokiais tokiais nesusipratimais, nes mūsų nauja keliauninkė vėluoja ir net beveik pusę valandos, bet ką padarysi, juk būna visko. Ji net pamiršta kai kuriuos svarbius daiktus, bet nepasimeta ir pradeda kelionę linksmai nusiteikusi. Tą patvirtindama, sugalvoja bunusinę poelgių vertinimo balais sistemą.
Pirmas numatytas objektas Latvijoje – Salaspils, nes mes norime pamatyti Salaspilio (Kircholm) mūšiui skirtą paminklą ir nusifotografuoti prie jo. Surandame lengvai, todėl neužtrukę traukiame toliau.
Antras pagal planą numatytas objektas – Godesverdera sodyba (Dievo sala) (11), kuri randasi Turaidos miestelyje. Truputį pavažinėjame beieškodami, bet gerai, kad buvome internete suradę, kad važiuojant iš Turaidos centro Inciems link prieš kapines sukti į kairėje esantį žvyrkelį, nes rodyklių čia jokių nerasta. Atvažiuojame anksti, nieko nėra, todėl nusifotografuojame prie numatytos vietos ir traukiame toliau . Sigulda ir apylinkės labai gražios, nuostabi Turaidos pilis. Turint laiko, būtinai reikėtų užsukti apžiūrėti įdėmiau. Vietovės gražios, nes jas supa Gaujos nacionalinis parkas. Mes neturime laiko, turime skubėti nes, kaip nekeista, šių metų Didžiojo Žygio objektus buvo sunkiau suplanuoti, nes pvz. į Olustverės keramikos ir stiklo dirbtuves Estijoje mes turim spėti nuvažiuoti iki 16 val. (nors kaip vėliau sužinojome, dirba iki 18 val., o iki 16 val.tiems, kas nori pasimokyti keramikos darymo meno), o Turi miestelyje esantis Estijos radijo ir televizijos muziejus dirba tik iki 17 val., o nuo sekmadienio iki antradienio nedirbs. Todėl skubame toliau į Ligatnę, į Vienkoči parką (12). Parko darbai prasidėjo jau 2003 m., bet turistams jis atsivėrė tik 2007 m. Teritorija 9,25 ha . Parko įkūrėjas Rihards Vidzickis.
Klaidžiojant parku galima pamatyti daug iš medžio pagamintų įvairių skulptūrų , net yra valstiečių kankinimo prietaisai, vienas kurių nuteikia nelabai jaukiai, nes atrodo, lyg ten gulėtų nukankintas žmogus, nukarusiomis žemyn kojomis… Iš viso pagal planą, kurį gauname kasoje, galima apžiūrėti net 46 punktus. Didžiausią įspūdį palieka aišku ekologiškas eksperimentinis namelis, sulipdytas iš smėlio maišų, kuris yra vienas iš pirmųjų tokio tipo namų Latvijoje. Reikia tai būtinai pamatyti, iš tikro įdomu. Jau pravažiuota 359 km, traukiame link Estijos sienos. Tiesa pravažiuojame Valmieros miestą, o ten, pasirodo, vyksta miesto šventė. Valmierai – 727 metai. Ir štai pasiekiame Latvijos pasienio miestelį Valką, kuris Estijoje pakeičia pavadinimą į Valgą. Iš karto pajuntame, kad įvažiavome į Estiją, nes keliai pastebimai pagerėja, matosi visur pakelėse dviračių takai ir daug sportuojančių su riedučiais ir net su vasaros slidėmis… Prisimenant pasakojimus apie estišką temperamentą, bandome spėti ar jie dar slidinėja nuo praeitos žiemos ar jau ateinančios sąskaita… Prieinam prie nuomonės, kad jie slidinėja, o metų laikai jiems nemaišo. Pakelėse maloniai nuteikia gražios medinės autobusų stotelės. Nutariame sustoti pavalgyti, nes visgi jau keliaujame nuo 5 val ryto. Aišku, būtume sustoję anksčiau, bet Latvijoje nėra tiek poilsio aikštelių ir dar taip patogiai įrengtų, kaip Estijoje.
Patenkinti valgome, bet nemaloniai nuteikia vienas bomžiukas keliauninkas, kuris ateina prie mūsų stalo ir prašo pinigų. Mes atsisakome jam paaukoti, bet aš atiduodu jam savo paruoštus sumuštinius ir jis, nuėjęs į šalį, valgo žvilgčiodamas į mus. Ilsėtis nėra kada, traukiame toliau. Tiesa, vieta, kur sustojame, iš tikro įspūdinga, nes šalia, 3 aukštų kalne pastatytas didelis paminklas žuvusiems 1919m. (iš tolo perskaitome). Sekantis objektas – Tartu universiteto gamtos muziejus (8). Muziejus buvo įkurtas 1802 metais. Jis jungia tris muziejus: zoologijos, geologijos ir botanikos – mikologijos. Darbo laikas irgi labai trumpas, tik iki 16 val., todėl, planuojant, būtinai atkreipkite į tai dėmesį. Įdomus, daug eksponatų, net viena darbuotoja pasiūlo parodyti gyvą pitoną, kurį jiems atnešė šiandien. Čia vykdomi įvairūs moksliniai tyrimai. Mums reikia surasti pagal parodytą knygelėje nuotrauką dar mums nežinomo gyvūno griaučius, kuriuos mes randame paslėptus už spintos. Pasirodo tai Indijos dramblio griaučiai. Įsiamžiname ir traukiame kuo skubiau į sekantį objektą Estijoje – Olustverės keramikos ir stiklo dirbtuvę(7), nes reikia suspėti iki 16 val., kaip buvo nurodyta knygelėje. Mums iki tikslo 92 km, o jau 15 val. Lekiame lyg atsiimti aukso puodo… Pasirodo šis objektas buvo įtrauktas 2007m. į Baltijos kelionių maratoną taip pat. Iš tikro vertas dėmesio. Gražus dvaro ansamblis su daugybe pastatų, gerai, kad prieš kelionę žiūrėjau šio dvaro nuotraukas, tai visu greičiu važiavome tiesiai prie to pastato, kuriame ir įkurtos stiklo ir keramikos dirbtuvės. Įbėgame uždūsę ir apsidžiaugę, kad spėjome, nes liko mūsų supratimu vos kelios minutės iki uždarymo, o pasirodo darbo laikas iki 18 val., o iki 16 val. vyksta keramikos minkymo užsiėmimai. Na ką gi, būna ir taip, mes įpratę prie siurprizų. Pasijuokiame iš savo skubėjimo ir ramiai apžiūrime visą ekspoziciją. Daug dirbinių iš stiklo, ypač gražūs katinai, kurių gamintojas jau baigė darbą. Nupirkti lauktuvių nepavyko. Daug keramikos dirbinių, įdomių įvairiaspalvių keramikinių sagų, puodelių ir dar kitokių įdomybių. Savininkė parodo mums kaip dirbama su keramika, parodo šedevrus, kuriuos šiandien nesenai pasigamino lietuviai. Pasirodo daromi keramikos dirbiniai čia, jie paliekami, o tas kuris palieka savo padarytą, gali išsirinkti kitą, jau padarytą kažkieno kito. Toks, atseit, sumanymas. Atsisveikiname ir skubame link miestuko Turi, kuriame kitas mūsų objektas – Estijos radijo ir televizijos muziejus (6), kuris dirba iki 17 val. ir tik nuo antradienio iki šeštadienio (planuojant maršrutus, atkreipkite dėmesį). Turint laiko galima aplankyti pakelėje esantį miestuką Imavere, kur randasi stručių ferma (Sassi Talu, tel.+37256657199) ir galima paskanauti įvairių patiekalų iš strutienos, tik reikia iš anksto pasiskambinti…. Suspėjame į muziejų ir liekame patenkinti savo kelionės pirmos dienos užsibrėžto tikslo įvykdymu. Šis muziejus įkurtas 1999 m. Turio miestelyje. Čia buvo pastatyta ir Valstybinė radio antena, kuri buvo 196,60 m. aukščio ir tuo metu pati pažangiausia Europoje. Muziejų lengva rasti, nes jis įsikūręs šalia geležinkelio. Įdomus muziejus, daug surinkta radijo ir televizijos įvairiausios technikos. Yra net vaškinės figūros žmonių, kurie įnešė indėlį į radijo ir televizijos istoriją. Tas, kurio pašonėje reikia fotkintis, varliukei labai panašus į Putiną… Pasirodo muziejaus darbuotoja yra iš Ukrainos, bet jau senai gyvena Estijoje. Ji mums dar leidžia nemokamai apžiūrėti antrą aukštą, kur įsikūrusi Turi miesto žaislų ekspozicija. Čia yra ir Turi miestelio informacijos centras, tai ji mums prirenka medžiagos apie šias apylinkes, nes informacijos labai trūksta internete arba ji tik estų kalba. Turi miestelis niekuo ypatingu nepasižymi, pasirodo nėra net ką čia veikti, o mes internetu iš anksto užsisakėme nakvynę (Turi Guesthouse). Šis miestelis dar garsus čia vykstančiu tradiciniu gėlių turgumi, Turi pavasario festivaliu su klasikine muzika ir grilfestivaliu vadinamu Grillfest. Taip pat Turi miesto centre stovi 13 a.statyta Šv.Martyno cerkvė, kuri garsi savo vieninteliu margaplunksniu gaideliu, kuris tupi ant bažnyčios stiebo. Šią informaciją perskaičiau vėliau, kai gavau info muziejuje, todėl nematėme gražuolio, gal jums pasiseks pamatyti.
Pravažiavome jau beveik 700 km., pagal planą nakvynė. Važiuojame ieškoti internetu užsakytos nakvynės (520 EEK). Įvažiuojame į kažkokio namo kiemą… Vaizdas baisus, lyg vyktų remontas, o kai išeina šeimininkas, tai mano bendrakeleiviai siunčia mane atsakyti nakvynę, nes sąlygos apgailėtinos, o be to dar tik 18 val., ką čia veikti šiame miestelyje. Atsiprašau už sutrukdymą ir keliaujame toliau. Nėra ko norėti, kokia kaina, tokios ir sąlygos. O gal mes perdaug norime ?
Įdomiausia, kad internete buvo labai sunku surasti šiose apylinkėse nakvynę. Tiesa, važiuojant pro Turi miestelį, pamatome labai gražų pastatą, pasirodo viešbutis ir šalia baras. Dėl įdomumo nueiname pasiklausti kainų, tai Veski-Silla Hotel, už 3 žmones reikia mokėti 1200 EEK, už du -1000 EEK. (tel.+3725014975). Bet sąlygos tikrai geros. Nutariame visgi bandyti važiuoti toliau. Kitas objektas, kuris buvo numatytas antra dieną – Seidlos vėjo malūnas (patarimas-važiuojant į Estiją būtinai užsirašykite estiškai objektus, nes kitu atveju nežinosite kaip ieškoti, kadangi estai rašo pavadinimus tik gimtąja kalba). Važiuojant nuo Turi link Seidlos malūno (Albu vald) galite pažiūrėti Paide miestelyje esantį gynybinį bokštą, nuo kurio atsiveria Paide miestelio panorama. Tiesa Paide – vienintelis miestelis Estijoje su geologiniu pavadinimu.(Paide iš žodžio pae – reiškia klintis. Čia kas antri metai liepos mėnesį vyksta net tarptautinės klinčių dienos, kur daromos skulptūros iš šios medžiagos. Dar važiuojant pakeliui atsidursite Jaarva-Jaani apylinkėje, kuri laikoma dideliu muziejumi, nes nėra nei vienos apylinkės Estijoje su 7 muziejais. Vienas iš jų – gaisrininkų muziejus, kuriame eksponuojama daug tarybinių mašinų, čia galima net užsakyti šou, kur pagrindiniai herojai taps gaisrininkai-savanoriai. Šaunuoliai tie estai, prigalvoja visko įdomaus. Na ir štai mūsų – Seidlos vėjo malūnas(5). Tai vienintelis veikiantis olandiškas vėjo malūnas visoje Estijoje. Čia malami miltai vėjo jėga, kaip tai buvo daroma senais laikais. Mus pasitinka estukas ir pasako, kad mes atvažiavome per vėlai, kadangi šiandien buvo nedidelis vėjas ir malė miltus ir net kepė duoną, o svečių buvo labai daug, nes netoli buvo amatininkų mugė. Įveda mus į malūną, parodo įvairius mechanizmus, pasirodo buvo čia apsilankę net apie 200 žmonių. Pasigrožime šiuo nuostabiu malūnu ir traukiame jau ieškoti nakvynės, visgi jau pravažiuota apie 800 km ir pradės greitai temti. Artimiausias didesnis miestas -Rakvere. Patraukiame link jo. Pakeliui dar pamatome viešbutį, bet pasirodo čia apsistojo tie šventės dalyviai ir mums vietos jau nėra. Gintas mus ramina, kad rasime vistiek kažką, nes iš tikro estai daug turi vietų, kur galima apsistoti. Įvažiuojame į Rakvere. Pasitinka mus didelė juoda bronzinė tauro statula, stovinti ant kalno šalia nuostabios Tarvanpaa pilies (XIII-XVI) griūvėsių. Vaizdas neapsakomas, o miestelis toks jaukus. Pasirodo ši tauro statula buvo pastatyta Rakverės miesto 700 m. jubiliejui. Dabar Rakverei jau 708 metai. Sustojame benzino kolonėlėje ir sužinome, kur rasti pigesni viešbutuką, nes šalia esantis Spa viešbutis labai prabangus. Mums labai pasiseka, kad Gintas moka derėtis ir mes gauname kambariuką viešbutyje ‚Art boutigue hotel“ už 700 EEK, nors kainavo 980 EEK.(patarimas – derėkitės). Miesto centre ir toks nebrangus kambarys tokiame viešbutyje. Pro langą matosi nuostabi aikštė su geltonais dideliais žibintais. Jei turėsite galimybę, būtinai užsukite į ši nuostabų miestą Rakvere.
Štai ir baigėsi mūsų pirma kelionės diena. Sunki, su išbandymais, bet pilna ilgai nepamirštamų įspūdžių. Tiesa, mes dar nepavargę, tai su varliuke keliauninke (ji taip mėgsta keliauti,kur pakvieti, visur važiuoja) išeiname susipažinti su miestu, o Gintas eina ieškoti kavinės, kur galėtų pažiūrėti pasaulio futbolo čempionato rungtynes tarp Paragvajaus ir Ispanijos. Vėliau jas pavadino dumblu !
Miestas iš tikro įspūdingas, o pilies apžiūrėjimą nusprendžiame atidėti rytui. Tiesa, užeiname į netoliese esantį Spa viešbutį pasiklausti kiek kainuoja kambariai , jei kada dar užsuksime į šį miestą esant geresnėms finansinėms galimybėms. Gražus pastatas, o dar gražesnis vidus. Kaina irgi neatsilieka – 1990 EEK trims žmonėms su pusryčiasi ir sauna.
Bus daugiau..

4 thoughts on “Didysis Zygis po Baltijos Salis 2010m.(Latvija,Estija)pirma diena”
  1. Parkas Alytaus pašonėj, o net nenutuokiau, kad toks egzistuoja! Dėkui Aušra už naudingą infomaciją! 🙂

  2. Yra tokių nuotykių parkų Lietuvoje ir daugiau. Lokės pėda prie Jonavos lygtais pirma buvo. Tarzanija prie Alytaus atsidarė pernai, One prie Druskininkų panašiu laiku, lygtais ir ketvirtas yra, bet nežinau nei kaip vadinasi, nei kur įsikūręs. Gal kas geriau žinotų? Informuokit. Aš užsikrėčiau šita pramoga, tai jaučiu, kad palaipsniui visus išbandysiu 🙂

  3. Naujausiam ,,Kelionės ir pramogos” žurnale reklamuojasi net šeši tokie parkai, be tavo paminėtų:
    ,,Lūšies kelias”- prie HBH-www.lusies kelias.lt
    ,,Pagonijos voratinklis”-Kauno raj.- http://www.expedicija.lt
    ,,Ąžuolynė”-Aukštadvario raj.- http://www.azuolyne.lt
    Anupriškio pramogų ir poilsio kompleksas-Trakų raj. – http://www.anupriskes.lt
    Beje, su tuo žurnalu į visus parkus,išskyrus ,,Tarzaniją” apie 20% nuolaidos.
    Sėkmės!
    p.s.
    tik aš tai tikrai po kelionės į juos vykčiau :))

  4. Tai jau tikrai, kad iki kelionės susilaikysiu 🙂 Po šios pramogos vėliau visą savaitę negalėjau visiškai nieko pakelti ar rankų užriesti, kad nors kuprinę užsimaukšlint. Todėl ši pramoga lieka vėlesniems laikams.

    Ačiū už info, bo kaip tik galvą sukom, kodėl nieko tokio nėra aplink Vilnių ar Kauną… Pasirodo yra. Good.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *