Baltarusija: Gudija

Mūsų kaimynai, istorijos dalininkai. Kažkada – mūsų pilys, mūsų žemės. O dabar – kaimyninė Baltarusija.
Apie kelionę į Baltarusija su draugėmis karts nuo karto pakalbėdavom jau beveik metus. Laikas bėgo, vasara artėjo, pasirinkome datą. Naujas pasas, mano pirštų antspaudai LR duomenų bazėse. Šiektiek informacijos paieškos, ir viza pase. Krepšiai sukrauti ir pajudame sienos link.
Pripratus prie atvirų sienų Baltarusijos ir Lietuvos sienos kirtimas buvo šis tas jaudinančio. Ir varginančio. Gal dėl ilgojo savaitgalio, gal dėl to, kad Baltarusija šventė savo nepriklausomybės dieną, pasienyje prastovėjome keturias valandas.

Per tiek laiko būtume nuvažiavę iki Minsko. Bet teko kepti saulėje, stebėti pusplikius „furų“ vairuotojus, ir piktintis gudruoliais, apvažiuojančiais stovinčius eilėje ir nulekenčius tiesiai prie pasieniečių. Įvažiavus į Baltarusiją stojame pirmoje pakelėje pasitaikiusioje degalinėje, nes norisi aplankyti vietinius tualetus, atsigerti kavos ir išsikeisti pinigus.
Pirmas įspūdis nuteikia nuotykiams. Nors nuo Lietuvos esam dar tik kokia dešimtis kilometrų, bet jausmas kaip kitoje planetoje. Dabar, kai kolegos ar pažįstami teiraujasi, kaip sekėsi kelionėje, atsakau paprastai – jaučiausi kaip sugrįžusi į vaikystę. Arba papuolusi į Šuriko nuotykius. Pinigų degalinėje nekeičia, vietinių tūkstančių neturime, tenka pasiteisinti tik WC „prabanga“. Užtat susipažįstame su dideliu, storu, spalvotu baltarusiu – teisingiau jis bando susipažinti su mumis, nemandagiai įsiterpdamas į pokalbį, išdėstydamas istorijos bei geografijos pamokėlę kur jo šalyje gyvena lenkai, kur rusai ir dar kelias gyvenimo tiesas. Pono marškiniai prasegti iki bambos, krūtinė solidžiai padėta ant alupilvio ir apžėlusi zebro raštų plaukais (suprask – juoda balta). Komplektą išbaigia stora grandinė ir kryžius. Vėliau pastebėsiu, kad tai tokia baltarusiška „Macho“ išraiška.
Galiu pagirti kaimynus už sutvarkytas pakeles – poilsio aikštelės sutvarkytos taip, kad mums ir mūsų auksiniams tualetams iki to dar toli.

Šiukšlių pamatyti neteko, neišlaužyta, neišdraskyta.
Mūsų tikslas – nedidelis miestelis Kochanovas. Įvažiavus pasigrožiu nauja tvora, bet tenka nusivilti paaiškėjus, jog visoje gatvėje aptvėrimas buvo pakeistas todėl, kad pro šalį „Batka“ turėjo važiuoti. Miestelis pasipuošė, pasidabino.

O „Batka“ apsigalvojo, ir neatvažiavo. Na, bent žmonėms tvoras sustartė…

Miestelyje gyvena apie 5000 žmonių, o kažkada pas juos stovėjo tankas. Stovėjo stovėjo, fotografuodavosi žmonės prie jo,vaikai vidun žaisti lįsdavo. Daugkas norėjo pirkti, išvežti – saugojo miestelėnai, neatidavė. Bet vieną dieną atvažiavo rimti vyrai ir išvežė. Savo eiga tankas išvažiavo. Dabar kažkur muziejuje Minske stovi.
Apsistojame pas mano draugės giminaičius. Tikiuosi draugė nesupyks, jog teta Liuda, dėdė Tolikas ir pusseserė Lena taps šiokiais tokiais šio pasakojimo herojais. Lenkiu galvą prieš slavišką vaišingumą – priėmė kaip savas, išlydėjo kaip gimines. Maitino tris kart per dieną ir tokiais kiekiais, kad rimtai susirūpinome apsivalgymu. Žmonės paprasti, mieli. Su žemiškais rūpesčiais, branginantys šeimą ir sugebantys pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš kitų. Pasijutau, kaip pas senai matytus giminaičius apsilankius.
Nors viešnagė mūsų trumpa, bet spėjome sudalyvauti miestelio koncerte, pašokti šokiuose. Svetingi baltarusiai pasikvietė mėsos kepti. Prie šašlykų dar ir vietinis patiekalas – ant ugnies pakepinti sūdyti lašiniai.

Ir ne bet kaip – o ant medinio pagaliukos suverti, prieš tai skurpulingai į laikraštį suvinioti.

Nežinau, ar dėl to laikraščio, ar kaip – bet labai skanūs lašiniai.

Teko pamatyti ir vietinį kaimą. Tikiuosi ne visi jie ten tokie – vaizdas gana niūrus. Pasak draugės – kaimuose nelikę jaunų žmonių, vienas kitas. Senoliai išmiršta, nyksta ir kaimai. Viskas apžėlę žolėmis, pakiužusios trobelės.

Niūroka. Gaila, nematėme Minsko – kažkodėl nujaučiu, jog kontrastas būtų milžiniškas. Bet apsilankėme Oršoje. Patiko.