Indija: Vartai į kitą matmenį

PEREKUR. KAVA.
Kaip kitaip, jei tai milžiniška animacijos ir vietinių muilo operų gamybos studija? Kavos ir parūkyt… UNITED TELEVISION… Kavos ir parūkyt… Tai kaip HARE KRISHNA…. Briaunuotos stiklinaitės talpa ir forma labai labai primena tokias, iš kurių nusivylę policininkai skandina savo negandas Holivudo filmuose… Šaukštelis tirpios Nescafe ir šliūkšnis pieno, kuris kiaurą dieną (ar parą) verdamas – tuo pačiu visos bakterijos, tarp jų ir priešiškos – išverdamos – tokias galima išgerti nesibaiminant dėl dizenterijos, tuo pačiu išsiskiria cukrus. Saldu, kad net šikna susiklijuoja… Ir, jei viską teisingai perskaitėt, tai suprasit, kodėl pirštai patys suspaudė seną gerą mokyklos laikų išsireiškimą… Perekur. Geras, vis dėl to išradimas, ar ne? Cigaretės – po vieną… susuktos pirštais ir surištos paprastu siūlu, kad neiširtų – man dažniausiai pakliūdavo ružavas… kad neiširtų… Nesu CHAIN smoker‘is, ir todėl nedrįsiu savęs vadinti ekspertu, bet skonis… NU, ŠIENAS, CHEBRA, NU NE KITAIP…. Man svarbiausia – ne arkliamušiai… Ir net nesmirda kanopomis, kaip koks „DYMOK“, kai esi kariniame orkestre… Taigi, toliau tęsiant lietiuvišką šneką – PRIKOLAS. Ir tada viskas stoja į vietas – rikšos pavėsyje muša vietinę „AKĮ“, vaikai nupjautais raiščiais ir sausgyslėmis kaulyja išmaldos, čia pat ant kelių kuolų ištemptas juodas kaip šiukšlių maišų celofanas – jų namai, kur apart senelių, tėvų, brolių, seserų ir naujagimių dar gyvena vienas – kitas šuo, keletas kačių, kiaulė su paršiukais, ožka ir tarp dviejų plytų liepsnoja laužavietė, verda puodai… Ir jau visai įprasta – kvėpuojam lyg turkiškoj pirtyj (tik vietoj eukalipto – saldus smilkalų kvapas, sumišęs su atviru drenažo grioviu) – taip ir norisi sumosikuot rankom ir išsklaidyt garus… Kaip kokiam transe… Tada pagalvoji – einu atgal – apsauginis bandys persiplėšt tarp vergo ir viršininko – gal ir verta apsimest durnium, bet kiek galima? Svarbiausia – kon-di-ci-o-nie-rius, butelinis vanduo ir internetas… Kitas matmuo…
***
Šeštadienis. Darbo diena. Nežinojot? Bet… galų gale – normali pasaulio pusė nedirba. Šeštadienis. Ir nieks neieškos. Todėl man ši darbo diena trumpesnė. Aš taip sugalvojau. Chebra, iškvieskit man taksą, please. Važiuoju prie vandenyno. Ten vartai stovi… Ypatingi pageidavimai – tegu vairuotojas kalba angliškai… Na, kondicionierius būtų jau premium klasė… Dėkui. „Do You speak English..? “ „YES! “ Cool. Pasakyta ir gipsas. Tai bent servisas. Bet neužilgo pradedu blaškytis – nerandu, nejaučiu ir kitaip neatkreipia į save dėmesio kondicionierius. Kur? Atsakymas lyg granite iškaltas – „YES! ”… Wow, wow, wow… Tai kalbi angliškai? „YES“… Todėl atsidarau langą, atiduodu save aplinkybėms suvalgyti ir susikoncentruoju į vietines grožybes ir įžymybes… Taksistas, žinoma, stengiasi atidirbt – nors ir nuo kelionės pradžios NEBESUPRANTU aš angliškai, bet „pažiūrėkite į karę“ ir „pažiūrėkite į dešinę“ dar atskiriu… Tai neturi sienų… Tik spėju sukiot kamerą… Aštuoniolika milijonų… Atitinkamas ir judėjimas. Military road. Pavadinimas viską pasako. Gatvės nesužymėtos, šaligatvių nerasta. Neišsimušam iš ritmo… Eilių gatvėjeje – tiek kiek pavyksta sudaryti „natūraliu eilių susidarymo būdu… “ Ar tai būtų karvė, ar pėstysis, ar dviratininkas, ar autobusas, kuris vos-ne-vos matosi iš jį apsėdusių ir apgulusių nešulių, keleivių, zuikių ir kitų nelabųjų. Din din din… variokai groja per automolių langus ir kėbulus…. Beprotiška ir beprasmiška, bet… negali pykt… Spausk klaksoną nespaudęs – kol nebumtelsi kažkam į užpakalį nepasitrauks. Bet kas svarbiausia – visi atsipūtę… Maždaug – na, jei jau taip nori, tai pasitrauksiu… visi spaudžia, beje – lyg tas garsas sureguliuotų eismą… Signalą spaudžiam mes, signalizuoja mums – neišsimušam iš ritmo… Automobilis pristabdo – kaip mat visi langai aplimpa – ir din din din variokais, din din din… O aš žiūriu į dangų ir apsimetu, kad svajoju apie tas visas grožybes, nes esu nemąstantis turistas – paklusniai vykdau bene pirmąjį auksinį patarimą – neduok nei vienam nė penso! Nes kaip mat prisistatys visa tikslinė auditorija… Nuo aštuoniolikos milijonų, manau, procentas pakankamas susidarytų… Nejučia pagalvoju, jei panašiai būtų Vilniuje, tai po pusdienio būtų malonu važinėti, gatvės ištuštėtų, o ligoninės persipildytų… Ne dėl avarijų, neįsijauskite… Štai jums kariškas vaizdelis – šaltiems ir išlaikytiems šiauriečiams lietuviams greit nusibostų problemas spręsti rodant vidurinįjį pirštą, mygiant klaksoną ir besikeikiant – jie gatvėse ir sankryžose iššoktų iš automobilių, ir kraujas būtų pralietas. Netgi, įtariu, šaunamieji ginklai prabiltų… Per tris valandas besidairant į kairę ir dešinę viskas palaipsniui pasikeitė. Apart kvapo, žinoma… Bet jau nebeerzina. Koks 10 dienų ir tampi kietaskūris bei kietauoslis. Karštis, drėgmė, kvapas – din din din… Judėjimas pastebimai pasidarė tvarkingesnis, atsirado šaligatviai (!!!), gatvių apšvietimas, o taip pat ir stiklo-betono statiniai. Kaip ir vietinis sitis? (CITY – past.). Ofisai? Net ir parduotuvės – panašios į parduotuves – su vitrinom (!) Žinoma, iki Manheteno toli… bet tai visiems toli iki Manheteno… Nebeliko gatvėse išmaldaujančių šlubų, bekojų ir berankių vaikų ir variokų muzikos. Tiesa – karvės ant gatvės liko… Sumąstau, kad tai ne tos pačios, kur buvo prieš kokias dvi valandas.. Šitos turtingesnės. Šventa… Taksistas ištiesė ranką, ir, kraipydamas į šonus galvą pradėjo pasakot nuo laiko ir hepatito pageltusią šeimos ir gyvenimo istoriją – žmona, vaikai, ne mano rajonas, atgal grįžt nebeapsimoka – 500 rupijų. (Įprastas vaizdelis, ar ne?) 200 – sakau. Atsakymas išsamus – “YES”. Bet mano ranka su ištiestom kupiūrom švelniai atstumiama ir vėl… Pasistumdom kurį laiką. Ai, nusiboodo. Palieku ant sėdynės 250 ir išsinešdinu velniop. Kaip transe. Einu prie vartų. Hare Krishna…
***
Išeinu į žvalgybą. Teisingiau – aš čia gyvenu… Kava, cigaretės, švieži kokosai. Kaip daina! Ginkluotė mano menka. Kuprinė ir vienišas camcorderis ant peties – dabar dažnai pagalvoju, kaip būtų pravertęs foto aparatas… My oh my… Aš apgailėtinas… Įprasta – aplinka staiga pasikeičia, ir pasijunti, lyg būtum paspaudęs „PAUSE“. Trečdalis spokso. Ne geriau – ŽIOPSO. Arba ne. Angliškai skamba dar įtikinamiau – STARING. Ne aštriai, ne gręžiančiai, ne skaudžiai, ar kaip nors kitaip madingai. Bukai. Kaip plyta. STARING. THICK AS A BRICK. Negali pykt… Toks ritmas. Aš dirigentas. Batutą atstoja camcorderis. Trečdalis kalbina ir bendrauja. Čia tai cool. Mojuoja net iš kitos gatvės pusės (o gal grūmoja?!), šaukia, šypsosi, nenustygsta vietoje. Bet kokiu atveju, apart visko dar ir neužsičiaupia. Bet artyn neina. Labai diplomatiška. Viskas spinduliuoja džiaugsmu ir nuoširdumu. Net mintis nekyla, kad galėtų tyčiotis. Ne taip, kaip kažkada mokyklos laikais Maskvoje – nekaltas klausimėlis „Kada gimdei..? “ Pamenat? Kažkokie burtai. Kol bandau veiksmais pateisinti krikščionišką terminą „Akis už akį“ ir nuoširdžiai žiopsau atgal į savo žiopsotojus, bei mojuoju, grūmoju, šoku keistus šokius ir bandau išspaust šypseną antrai kategorijai, tuo pačiu metu žvelgdamas į pasaulį pro camcorderio viewfinder‘ (tuo metu dar neturėjau tokio, kur su ekranu – teko naudotis tik akute – past.) – kas labai apkarpo regos lauką, vyksta vartotojiškas, nuoširdus ir geranoriškas patikrinimas. Paprastas. Rankomis. Ir pirštais. Trečias trečdalis išėjo į areną – ratas užsidarė… Ir, nors jau pripažįstu esąs apgailėtinas lameris, kuris nė velnio kalbų nesupranta, o ypač anglų, greitai mokausi. Žąvimasi mano kedais, šortais, Fruit of The Loom marshkinėliais, ir žinoma SONY. Gipsas. Nebegaliu filmuot. Bet užtat man paaiškina, kas per markė, modelis ir visokie kiti pribumbasai. Negaliu pykt… Labiausia nepykstų, kad sutaupėt laiko ir nepuolėt skaityt man instrukcijos…. Pagaliau. „A, Amerikietis? “ – aš gi su NY beisbolke! Panašu, kad atsigamina anglų k. žinios – cha – nušvintu kaip kokia gviazda! „NE“. Tada netgi šmaikštaujant – kolonizatoriai pasėjo savo keisto humoro sėklą, o vietiniame klimate ji mutavo – „O, Yeah? O kas tada? “ Išvada paprasta – „Sakyk ką nori, bet atrodai kaip tie, kurie Afganistaną bando suakėti, suarti ir paversti derlinga žeme… Bet mes ant tavęs nepykstam. Mums dzin… Gera beisbolkė. “ Ir jokios agresijos. Ko nenusprogau. Matyt, laukiau, kad pasiūlytų – „SOOBROZIM? “ Aš pakankamai trenktas ir mėgstantis konfliktuoti. Patikėkit – nepavyko… Meistriškai judanti ir saulėje žybsinti mačetė užhipnotizavo. Šviežus kokosas prie akių išdarinėtas per 42 sekundes. Jau čiulpiu šiaudelį. Šventa teisybė – ir atsigeri, ir pavalgai …. Ir, nors tokie pat žali kokosai ant palmės virš galvos, bet pavyksta išsiaiškinti, kad manasis – ne toks šviežias, kaip anie… Et, bala nematė… Net nežinau, ar nusivyliau, ar apsidžiaugiau… Raminu save, kad ne viskas prarasta. Išvada džiugina – baltai moteriai čia būtų ragas… Ir visi linguoja galvas į šonus. Kaip kinuose. Kitas matmuo… Todėl kitą rytą užsimaukšlinu beisbolkę su MAXIMA…
***
Dairausi pro kameros taikiklį. Vandenynas, vartai, šaligatviai, karvės, šviežiausi ir žaliausi kokosai, vitrinos, saldus opiumo bei puvėsių kvapas. Hare Krishna… Tikslas Nr. 1 – U2. Po to kai Londone 2-ose vietose susitrenkiau kaktą į užrašą SOLD OUT (iki šiol negaliu patikėt!!!), negaliu apsiramint. Logiška mintis – čia taip nebus. Kitas matmuo. Tik civilizacijai tai nė motais. Prekyba – visur prekyba… Neapsirinku. Na, ką gi. Dabar galiu ramiai „GET MYSELF TOGETHER, nes nebesu daugiau STUCK IN THE MOMENT. Ką tik GOT OUT iš to MOMENT‘o… “ Dabar prisiminus – viskas atrodo netgi daugiau nei apgailėtinai. Iš tikrųjų tai privalėjau ieškot kokių nors perkusijos ir sitaro garsų prikimštų CD, kad galėtume panaudot samplams, įrašinėdami vėliau kokį nors popsą… my oh my… Porą blokų pravažiuoju rikša. Šiais civilizacijos ir komunikacijų laikais rikšos irgi pažengę (ar pažengusios?). Kad neįsijaustumėt. Viskas motorizuota. Vadink kaip nori. Motoroleris, ar mopedas, ar kažkas panašaus. Tvarka išlikusi. Vežikas sėdi priekyje, aš įsitaisau už jo po brezentiniu stogeliu. Čia ne automobilis. Išmaldaujančiųjų, variokais skambinančiųjų muzika dažnai groja man per rankas ir pusnuoges kojas. O aš kratausi, ir rezonuoju į ritmą… Aštuoniolikos milijonų… Privažiavom… Apsiginkluoju kamera ir lendu su minia į teritoriją. Pasitinkantis vienuolis pasveikina įeinančius „Hare Krishna“. Jaučiuosi išdidžiai – turiu teisę atsakyti tuo pačiu. Net ne iš mandagumo… Taigi, Establishing shot… Nė velnio. Apsauga. Kaip žinote, kalbų mokausi greitai, todėl nesunkiai suprantu, kad čia filmuot negalima. Tereikia kokį 100 m pakentėt, įsispraust į šventyklą, o tada jau… galėsiu prisidėt prie dokumentikos ir istorijos kūrimo, kiek tik širdis geidžia. Arba, tiksliau pasakius, kiek kasetėje vietos užteks… Prisitaikome prie vietinių papročių ir ritmo. Pirmyn – kur baltas marmurinis stebuklas stovi… Oops! Nusiaunam, nusiaunam. Kaip dabar mindysi dievybę? Grindinys – nerealus. Nors ir solidus – kažkas panašaus į plyteles, bet jų nepamatysi. Tik pajusi. Basas. Nes įbrendi į poros centimetrų storio marmalynę… Atiduodam duoklę… Paliekam kedus atviroj spintelėj palei marmurinę sieną, kuri baigiasi už horizonto… Jei tuo metu ir buvo šovus mintis – viskas – neberasiu be palydovo ir GPS, tai ją greit nužudė minia, ritmas, muzika ir opiumo smilkalai… Transas… Bet aš gi ne iš kelmo spirtas. Galų gale – kam reikėjo 20 val. praleisti aukštai danguje, aplenkiant visas bombas ir Al Qaedas? Ir dar – kaip bevartyk – esu nesuprastas, tai galiu pabūt ir išskirtinis. Baltos frotinės sportinės kojinės tam labiausiai tinka. Ir jausmas paduose – nepakartojamas… My oh my… Dabar suprantat, kodėl gailiuosi neturėjęs fotoaparato? Kaip ir visur pasaulyje – net ir Vilniuje – jie visi vienodi. Tik čia dar ir galvom švytuoja, kaip laikrodžiai. Apsauginis. Čia filmuot negalima. Eik lauk iš šventyklos ir ten šaudyk kiek nori. Pala, pala, sakau, bet gi man jau… “Nieko nežinau. Ten buvo kitas apsauginis. Čia – mano teritorija”. Aš pastebimai susikonfūziju. Nesusinerviju. Čia tas neveikia. Tas jausmas prasmegęs į kitą matmenį. Kur demokratija?! Mintyse sukasi vakarietiški civilizacijos pasiekimai – spauda, televizija, deputatas, advokatas… Bet vaizdai išsikraipę, kažkokie net ne trimačiai… Gal šešiamačiai? Kaip pas BIG LEBOWSKI… Po dozės cocos ir alkoholio. Haliunikai, vobshchem…Kaip kad kai kurie literatūros kūriniai sveitainėje… Einu ieškot viršininkų. Principų nieks nenuskandino, ir tuo didžiuojuosi. Einu be batų. Gal padės. Ir pižoniškos baltos kojinės nesuveiks kaip raudona spalva buliui… Kaip ir NESITIKĖJAU, mano nusiteikimas buvo daugiau, nei pozityvus ir atnešė rezultatų. Viršininkas – vienuolis. O kaip gi kitaip? Jau stogas važiuoja… „Dievas Krishna maloningas. Viską leidžia. Gali daryt ką nori. Ir kiek nori… “ Na, aš supratau teisingai – tai apie mano hobi – filmavimą. Bet mes vėtyti ir mėtyti. Nepamirškit, kur gimėm ir augom…! Stogas parvažiavo. – Pala, pala, – įsidrąsinu, – davai, popierėlį man išrašyk. Negaliu aš gi basas per biurokratijos koridorius lakstyt be galo… Nepamirškim, kur gimėm ir augom… Užteks… – No problem, – paima klijuojamųjų užrašų lapelį ir kažką parašo. Šventam rašte nieks antspaudų nededa. Nuolankiai. Abipusiai – Hare Krishna… Jaučiuosi labai užtikrintai, ypač spausdamas švento rašto ištrauką delne… Elgiuosi kaip koks narcizas. Jau iš tolo pamatau alkūnėmis pro minią besiiriantį apsauginį – šventas raštas pasiuntė jo nusiteikimą pas nirvaną – viską nufilmavau – cha-cha-cha… Bliamba – čia ne VISI… Čia VISKAS APSIPŪTĘ… ir ATSIPŪTĘ… Dievas Krishna, dievas Ganeisha, dievybės – moterys, opiumo svaigesys, perkusija, minia einanti apsivalymo ratais pro ekspozicijos vitrinas, minia susėdusi viduryje po skliautais, ta pati daina be pabaigos… Kažkuriuo momentu prie jų prisijungiau… Tų, kurie po skliautais… Kai nufilmavau vitrinas… Tada atrodė, kad tai kelias į kitą matmenį… Išeinant vienuoliai dalino į palmės lapą įkrėstos geltonos košės – Hare Krishna. Velniškai skanus tas rytų skonis… Nieko nuostabaus – medus – vienas pagrindinių ingredientų. Vos neapsisukau atgal… Dėl vieno samčio… Kaip apgailėtina… Tik… protingai padaryta – būtų tekę eiti visą ratą ir vėl… O antrų kojinių neturėjau… Neįtikėtinai lengvai radau savo kedus. Elgiausi pižoniškai iki galo. Kojines čia pat išmečiau į šiukšlių dėžę. Ir toliau buvau basas. Keduose…. Opiumo smilkalų didelės pakuotės. Užteks ilgam. Pas mus neįprasta kūrenti puokštėmis po 10… Užkuriam 1 – 2 per vakarušką – ir VSE TAŠČIUTSIA… Dievo Krishnos su žmona ir drambliagalvio Ganeishos figūrėles turėtų saugot namus ir nešti laimę… YOU‘VE GOT TO GET YOURSELF TOGETHER ‘CAUSE YOU‘RE STUCK IN THE MOMENT AND YOU CAN‘T GET OUT OF IT… Hare Krishna…
***
EPILOGAS
Viskas. Bush‘paskelbė karą pasauliniam terorizmui. Rugsėjo 11-oji. Niekur neišskridau. Tą vakarą gavau progos dar sykį išgerti Vilniaus senamiestyje. Diskutavom, per kiek laiko amerikiečiai sulygins su žeme kalnus Afganistane ir, paruošę placdarmą naujiesiems plėšiniams, pradės nederlingą dykumą versti žaliuojančia didžiule oaze…. Taip begeriant… baigėsi ir vizos galiojimas…. Ambasadoj (kaip ir daugumoje) – vaizdelis kaip per Jaunimteatrio senas geras „Muzikos pamokas“… Visi vaikšto, juokauja, kavutę (ar arbatėlę) geria, bet nieko nevyxta. Nepaisant to, kad buvau pirmasis, po kokių 40-ies minučių po oficialios darbo laiko pradžios, pakviečia prie langelio. Pakeiskit vizą. Man atgal į tarpuakį – “penkios darbo dienos”. Turėkit proto – jau praėjęs aš tuos pragaro ratus. Va – viza pase, tik teroristai iš manęs laiką pavogė. Guys, have a common sense, kaip sakoma. Blame the TERRORISTS!!! Or Bush…. Ir tada matau vaizdelį, kuris iškart primena kažkokius debatus Seime, kaip kažkoks pareigūnas mušėsi į krutinę, jog „TCHNIŠKAI VIZA ĮMANOMA, ir tai – labai pasistengus, PAGAMINTI PER TRIS DIENAS. “ Čia pareigūnai už stiklo sėdintys sava kalba pasiginčyja (gal ir pameilikuoja, o gal ir pasilazdavoja, bet kas man – europiečiui….), suspaudo keletą klavišu, kažką atspausdina ant dvigubo klijuojamo lakšto, atskiria vieną nuo kito ir lipnią dalį įspaudžia į žalio paso puslapį. Viza. Kokios 3 minutės. Analyse this… Pirmosios dienos, kaip visada – euforiškos. Net skėtį iš manęs paima lipant į lėktuvą, nekalbant jau apie apgailėtinus plastmasinius įrankius, prie apgailėtino lėktuvinio davinio…. Bet užtat ramu. Skraidančiųjų ganėtinai pabyrėję – apart tokių kaip aš – iš reikalo, arba… na, patys spręskit… Gaunu visas 3 sėdynes. Skaitau, geriu ir miegu išsitiesęs…. vis dėl to – 20 val. ore… Bet užtat taip komfortabiliai, kaip tik lėktuve įmanoma… Kai skrendam virš Afganistano įjungiu periferinius daviklius – gal gausim pranešimą, jog į svečius ateina kokia paklydusi raketa, bet paskui pasijuntu kvailai, nes monitorius rodo 22 000 pėdų aukštį… Nebent Alachas ir Mohamedas užsiims… Alkoholis… Muitinė ir imigracija neužtrunka – toliau – sulėtintas kinas. Kvėpuot neįmanoma. Saldu ir tanku. Nors fizikos pamoką pravesk. Apie oro tankį ir spaudimą drenažo vamzdžiuose žemės paviršiuje. Po kelių minučių esu šlapias. Nuo visko. Nuo prakaito taip pat. Kaip garinėje. Prieina kažkoks pareigūnas. Oficialus. Su asmens kortele. Pasiūlo pavežėt. Kaip išaiškėjo viešbutyje – apgavikai. Šlykštus melas. Sumoku gal penkis kart daugiau, nei brangu. Štai kodėl jie dėjo į kojas kai pamatė artėjant viešbučio tarnautoją. Net nepasiėmė visko. Galiu džiaugtis sutaupęs, blyn… Bet esu kaip pritvokstas ir priblokštas protfeliu, prikimštu plytų. Patikėkit – šito nieks nepapasakos ir knygose neperskaitysi. Tikėkis ko nori. O gausi kulką į tarpuakį. Arba granatą į burną, kaip DeArnis pasakytų… Todėl nusispjaunu, suvalgau STEAK‘ą šventų karvių šalyj, išgeriu alaus ir einu žiūrėt Manchester United per kabelinę TV. Hare Krishna… *Karas prieš terorizmą įsibėgėja. Visi žinom – kai du pešasi, trečias nukenčia. Visi tretieji – t. y. aviakompanijos virsta, kaip girioj ąžuolai… Manoji neatsilieka ir bankrutuoja – dabar tik kartą per savaitę išveža vaikus paklydėlius namo. Nors tiek… Atsisveikinimo nėr. Aš pro vartus neįžengiau, visi kiti – liko anoj pusėj, o per slenkstį mūsuose nepriimta… Žmonai nupirkau tikrą nerealiai brangų sarį su daugybe metrų šilko, o chebrai vežu butelį vietinės skaidriosios ir rankom susuktų cigarečių (kad tik neprisikabintų ant Europos žemės dėl jų. Vis dėl to čia teroristinių kraštų išmislas, visokios žolės rūkstančios…). Tiesa – apie skaidriąją – vietiniai muitininkai pažiūrėjo į butelį, pažiūrėjo viens į kitą, į mane ir paklausė – kas čia? Nepasimečiau – jum geriau žinot. Man pažįstamų rašmenų nėr ant etiketės. O anie dar kartą viens į kitą ir kad puls žvengti…. Ir dar vos ne pirštais į bonkę, į mane… Tai bent vaizdelis. Aš kaip baltas europietiškas stulpas iškilęs tarp tamsios chebros su antpečiais ir kepurėm su snapeliais… Rimtai pagalvojau – DUSTAS… Bet, su visu kroviniu praleido ir išleido…. 20-iai valandų… (Užbėgant už akių – produktas Vilniuje turėjo pasisekimą nerealų ir visi ragavę – iki šiol gyvi – past.) Žinot, kuo Ciūrichas kitoks? Atmetus technologinius pasiekimus, laikas sustojęs. Jokio terorizmo ir jokių karų. Skėtį gražino. Kavos puodelis, kaip vakarienė pobrangiam viešbutyj kitoj pasaulio pusėj. Ir dar – oras – net traška…. *STAIGA PUSIAUKELĖJ SUSTOJI, KAD VISKĄ BLAIVIAI APMĄSTYT – KUR IŠĖJAI, KĄ PALIKAI, IR TAVO PIRŠTAI NIEKO NESUGROJA… * Aštuoniolika milijonų. Kas keli žingsniai – rūksta puokštės smilkalų. Net jauti KĄ KVĖPUOJI. Kiaurus metus +30 ir daugiau… Sunku įsivaizduoti. Atvirai – kai prisimenu, jaučiu net kvapą, jaučiu aiškai, aiškiai… Paprastai tariant – kitas matmuo. Net nežinau koks. Tas, kur visi atsipūtę… Pasakysit MTV ir CNN skamba kaip prekinių ženklų vardai? Hmm… Ar esate pakankamai suaugę, kad prisimintumėt mokyklos laikų favoritus kaip „Kerštas ir įstatymas“, „Gabalėlis duonos“, „Apsišaukėliai per prievartą“? Tada tendencijas supratote… McDonalds? Čia jau gaunat kulką į tarpuakį – tas pats curry, tik bandeles sukištas… Ir ne todėl, kad karvė – šventa mėsa. Steiką restorane gausi no problem. Tiesiog. Kitas matmuo… Ištisos kartos ir kastos rikšų vairuotojų kiaurą diena loš kortomis ir, jei nenorės, neprisiprašysi, nors ir milijonus siūlytum… Panašiai, kaip kažkada stebėta scena Vilniaus oro uoste – taip vadinami „taksistai“ (dar „bezpredelo“ laikais) lošė kortomis, nusileido pasiklydęs lėktuvas, kažkoks naivuolis (gerai apsirengęs) buvo pasiryžęs mokėti kokius $ 50 iki Lukiškių aikštės, bet chebra mušė „AKĮ“ („OČKO“ – past.) – pasiuntė viens kitam pasiūlymą ratu, kol galų gale paleido į orą verdiktą – „DA POŠIOL ON NX… “ Tik šioje vietoje iškart pajutote skirtumą – kur agresija, o kur „A NAM PX… “. Visada susikonfūziji, grįžęs į įprastą aplinką – štai vyko čia English Bay 2nd Beach Govindos festivalis prieš porą mėn. Tokia bendruomenė iš Indijos nereali. Didelė ir plati. Šeimomis, kartomis ir kastomis. O, spėkit, kas šoko ir dainavo, ir į sarius susisupę buvo? Europietiško gymio beveik visi… Rimtai. Nesuprantu. Apgailėtinai atrodė. Angliškai geriau. PATHETIC… Kaip ir kažkada Vilniuj vienuolis, siūlantis įvairias šventas knygas paklausė ar buvau ir mačiau – ir leptelk tu man – buvau, mačiau ir dainavau…. Tai žmogus puolė prieš mane klauptis… Hare Krishna… Ir oras net traška. Anglai dažnai vartoja labai cool apibūdinimą… CRISP… Cold and crisp…