Goli Otok

1948 metais, prabėgus vos trims metams nuo II Pasaulinio karo pabaigos, Šaltojo karo išvakarėse, Maršalas Titas – aukščiausias Jugoslavijos Federacinės Liaudies Respublikos lyderis politiškai nusigręžė nuo griežtos komunistinės linijos, nutraukdamas ryšius su Josifu Stalinu ir Sovietų Sąjunga, suteikdamas savo šaliai laisvę, neprilygstamą nei vienai kitai komunistinei šaliai, esančiai po geležine uždanga.

Nepaisant to, kad komunistinis režimas Jugoslavijoje buvo ganėtinai liberalus, tačiau jis vis vien buvo autoritarinis, nes Goli Otok saloje buvo įsteigtas didžiausio saugumo ir slaptumo kalėjimas, kuriame buvo kalinami stalinizmo laikų komunistai, žmonės, kurie liko ištikimi Sovietų Sąjungai, intelektualai arba kvazi-intelektualai ir grupelė atsitiktinai papuolusių smulkių nusikaltėlių tarp jų, –  tie, kurie nepritarė Tito režimui. Pasak įvairių šaltinių Goli Otok buvo vieninteliu tikru gulagu komunistinėje Jugoslavijoje, kuriame kalėjimo sąlygos buvo vienos baisiausių, visoje Adrijos jūros pakrantėje.

Goli Otok kalėjime niekada nebuvo žudymų, todėl dauguma čia kalėjusių kalinių išgyveno. Daugelis jų netgi yra parašę memuarus apie savo baisią patirtį saloje, kuriuos išleido po Tito mirties. Tačiau Goli Otok kalėjime būta fizinių ir psichologinių bausmių, kurias nuteistiesiems dažnai vykdydavo kalėjimo sargybiniai ar kiti kaliniai. Goli Otok dabar dažnai yra prilyginamas Guantanamo kalėjimui Kuboje.

Pagrindinis Goli Otok kalėjimo tikslas buvo nuteistųjų „moralinė pataisa”. Kaliniai buvo verčiami dirbti sunkiausius darbus plikos salos akmens kasyklose: vasarą, spiginant karščiausiai saulei ir neturint nė menkiausio šešėlio kur pasislėpti, o žiemą, siaučiant lediniam, kaulus geliančiam vėjui.

Dėl Goli Otok egzistavimo, Tito prarado net menkiausią viltį laimėti Nobelio taikos premiją. Dėl kalėjimo net nebuvo įvertintos visos jo taikdarystės pastangos per įvairius judėjimus ir daugybę diplomatinių misijų trečiajame Pasaulyje.

Po Stalino mirties, SSRS ir Jugoslavijos santykiai pagerėjo. Goli Otok kalėjimas iš federalinės jurisdikcijos atiteko Kroatijos vietos valdžiai. Politinių disidentų poreikis kalėjimui išnyko. Pats pastatas dar kažkurį laiką buvo naudojamas kaip įprastas kalėjimas ir galutinai buvo uždarytas 1988 metais. Šiandien Goli Otok vis dar giliai įsišaknijęs atmintyje tų, kurie augo komunistinėje Jugoslavijoje. Gal todėl įstaiga yra palikta likimo valiai.

Pastaruoju metu Goli Otok saloje labai pamėgo lankytis pavieniai turistai. Ypatingo dėmesio verti įvairūs propagandiniai šūksniai išpaišyti ant pastatų sienų.  Norint juos teisingai suprasti, reikia bent šiek tiek žinoti salos istoriją ir sulaukti tinkamos vietinių vertėjų pagalbos.

Pati Goli Otok (išvertus į liet.k. „plika sala „) yra maždaug 2 km. ilgio ir tiek pat pločio, įsitaisiusi prie Kroatijos Šiaurinėje Adrijos jūros dalyje, tarp Rabo salos ir žemyno. „Plika sala“ vadinama todėl, kad ji negyvenama ir beveik nėra jokios augalijos. Egzistuoja tik plikos uolos.

Pirmą kartą kalėjimą čia įsteigė Austrijos-Vengrijos valdžios institucija ir I pasaulinio karo metu čia buvo laikomi Rusijos karo belaisviai. Keičiantis režimams, tiems patiems tikslams Goli Otok kalėjimą naudojo naciai, vėliau komunistai.

Daugiau informacijos ir istorijos apie Goli Otok galite rasti: http://www.goli-otok.com