Korinto kanalas

Garsusis Korinto kanalas skiria Peloponeso pusiasalį nuo žemyninės Graikijos dalies, bet sujungia Korinto ir Sarono įlankas, esančias Jonijos bei Egėjo jūrose. Korinto kanalas buvo pastatytas XIX a. pabaigoje, nors pati idėja, statyti jį, kilo gerokai anksčiau: daugiau nei prieš 2000 tūkstančius metų.

Žemės juosta, jungianti Peloponeso pusiasalį ir Graikijos žemyninę dalį vadinama „sąsmauka”. Siauriausioje vietoje ji yra tik 4 kilometrų pločio. Pasakojama, kad senovėje, stovint viename pusiasalio gale, buvo galima pamatyti kitą jo galą, o laivai turėjo keliauti aplink visą Peloponeso pusiasalį. Plaukti tekdavo maždaug 185 jūrmylėmis (~400 kilometrų) toliau ir kelionė užtrukdavo keliomis dienomis ilgiau. Todėl jau antikinės Graikijos valdovai svajojo apie kanalą per sąsmauką.

Pirmasis tokios vizijos įgyvendinimo ėmėsi Korinto tironas Perianderis 602 m.pr.Kr. Šis sumanymas taip ir nepavirto realybe, nes tais laikais jam įgyvendinti nebuvo techninių galimybių. Vietoj to Parianderis nutiesė akmenimis grįstą kelią tarp Šinuso prie Saroniko įlankos ir Poseidonijos, Korinto įlankoje, laivams pertempti ir pavadino jį „Diolkos“. Iš graikų kalbos išvertus „Diolkos“ reiškia „kilnojama platforma”.

Kartu su „Diolkomis” buvo sukonstruotos „olkos” – ratuotos transporto priemonės, ant kurių buvo užkeliami laivai ir gabenami iš vieno sąsmaukos galo į kitą. Dėl „olkos“ dydžių ne visi laivai galėjo jomis pasinaudoti, tačiau daugeliu atvejų, kad nereikėtų plaukti aplink visą Peloponeso pusiasalį, didesnių laivų kroviniai buvo perkeliami tomis pačiomis olkomis iš vienos sąsmaukos pusės į kitą ir sukraunami į kitą laivą, laukiantį kitoje pusėje.  Ši problema laikinai buvo puikiai išspręsta. Įrenginio tikslinė funkcija, kaip ir kanalo, buvo panaši – skirta laivams perkelti. Diolkos likučiai iki mūsų dienų tebėra išlikę šalia Korinto kanalo ir juos galima pamatyti.

Vėliau buvo dar daug valdovų, ketinusių iškasti kanalą, tačiau dėl įvairiausių priežasčių projektai statybų niekada nepasiekdavo.

Makedonijos karalius Demetrijus Poliorkitis 300 m.pr.Kr. tą pabandė padaryti, tačiau be jokių teigiamų rezultatų. Viena iš priežasčių, sutrukdžiusių statybas, buvo tikėjimas, kad jūrų dievas Poseidonas, prieštaravo Egėjo ir Jonijos jūrų susijungimui. Klaidingai apskaičiavus vandens lygius skirtingose sąsmaukos pusėse, Demetrijus išsigando potvynio ir prie projekto nebegrįžo. Ta pati baimė sustabdė pastatyti kanalą Julijui Cezariui bei imperatoriams Kaligulai bei Adrianui.

Pirmasis rimtas mėginimas pastatyti kanalą įvyko 67 metais, kuomet imperatorius Neronas paskelbė žiūrovams per Istmijos žaidynes, kad jis ketina iškasti kanalą, kuris pagaliau sujungtų dvejas jūras. Neronas pats asmeniškai auksiniu kirtikliu iškasė pirmąjį žemių ir durpių kibirą. Nors Neronas turėjo maždaug 6000 vergų, kurie galėjo dirbti kanalo statybose, planas vėl neišsipildė, dėl keletos priežasčių, įskaitant ir finansinių.

Korinto kanalas liko nebaigtas. O 1870 metais planai tęsti kanalo statybas vėl buvo atgaivinti. Dar po kelių nesėkmingų startų, Korinto kanalas buvo užbaigtas ir pradėtas naudoti tik 1893 metų spalio 28 dieną. Kanalo statyboje dirbo prancūzų, vengrų ir graikų darbininkai, kurie anksčiau dirbo prie Panamos,  Panamos ir Sueco kanalų statybų. Todėl Korinto kanalas dažnai dar vadinamas minėtų ankstesnių kanalų įpėdiniu.

Šiandien Korinto kanalas kerta sąsmauką ir leidžia mažesniems laivams išvengti kelionės aplink Peloponesą. Deja, naujesni dideli laivai negali juo pasinaudoti, nes pro jį nepraplauktų. Korino kanalo ilgis yra 6,3 kilometrai, plotis – 24, gylis – 8 metrai. Kanalas tiesiog per siauras dideliems krovininiams laivams, tačiau yra puiki turistinė atrakcija. Čia turistams yra organizuojamos ekskursijos, kurių metu mažais laiveliais ar valtelėmis galima įveikti Korinto kanalą. Per kanalą yra nusidriekę trys tiltai, o kanalo galuose įrengti panardinami tiltai.

Oficialūs šaltiniai skelbia, kad per metus Korinto kanalu praplaukia ~11000 mažesnių laivų.