JAV: Niujorko pasaka apie pavargusius nugalėtojus

Šio miesto legendos, mitai ir sapnai – didesni už jį patį. Aukštesni už aukščiausius dangoraižius. Daug kas jo negali pakęsti. Čia gyvenantieji dažnai pernelyg užsiėmę, kad mąstytų apie savo santykį su juo. Aš, laikinas atvykėlis, pamilau jį iš karto. Šiandien rašau apie Niujorką.

Daugelis miestų aplipdyti, apkaišyti stereotipais, klišėmis ir pavargusiais palyginimais (Paryžius – įsimylėjėlių sostinė, Roma – amžinasis miestas, Tokijas – Azijos skruzdėlynas), bet Niujorkas nuvalkiotomis mintimis ir kartojamais senais sąmojais apipintas taip, kad net nematyti, kas iš tikrųjų slypi po tais apvytusiais vijokliais.

Banalybių šiukšlių apstu kone kiekviename rašinyje apie miestą. „Didysis obuolys“ (The Big Apple – pravardė, kurios tikrosios kilmės ir prasmės niekas net ir nebeprisimena; tik savamoksliai tyrėjai vis bando išvesti teorijas, girdi, lyg ir nuo kažkokio viešnamio pavadinimo ji kilusi, lyg ir simbolizuoja Adomo ir Ievos kandžiotą bei kramsnotą obuolį ir nuodėmę). „Miestas, kuris niekada nemiega“ – miega kaip ir visi, tik ne visas tuo pat metu ir galbūt ne taip ilgai kaip maži miesteliai, kuriuose naktį gatvės tuščios kaip Lietuvoje, kai televizija rodo krepšinį.

O populiariausia nesąmonė iš visų, nutampyta įvairaus plauko snobų ir pseudointelektualų, yra ši: „Niujorkas – tai ne Amerika.“ Taip pasisako kas antras grįžęs iš ten. Tai bent atradimas. Tai bent išmąstymas. Be abejo, Niujorkas – ne Amerika. Baravykas – tai ne puodynė, o dešra – tai ne elektrinis grąžtas. Kas pirmas sugalvojo šią nesąmonę? Nuo kada didžiausias miestas turi būti šalies atspindys? Gal Kairas, jo piramidės ir muziejai turi daug bendro su gyvenimu kitur Egipte? Gal Londono gatvės ir didingi pastatai yra būdingi vidutiniam šalies miesteliui?

Niujorkas yra tik vienas iš daugybės Amerikos veidų, vienas iš variantų, kaip ji gali atrodyti ir kokia ji yra. Variantas, o ne privaloma uniforma – tai ir yra Niujorko esmė, tai ir yra tas raktas į supratimą, kodėl Niujorkas žmones skirsto į jį mylinčius ir drebančius iš noro prisiglausti ir jo nekenčiančius, su pasibjaurėjimu pastumiančius nuo savęs – kaip purviną šiukšlių kibirą.

Negailestinga pasirinkimo laisvė

Šią vasarą Lietuvoje varčiau vieną moterų žurnalą – laikydamasis seno patarimo: „Kartais paskaityk leidinį, kurio niekada nepirktum; taip plečiasi akiratis ir guviau dirba protas.“

Pirmasis jausmas buvo toks – turbūt yra priežastis, kodėl aš tokių žurnalų neperku. Antrasis – kaip gerai, kad paėmiau paskaityti, nes pats tokių kliedesių ir norėdamas nesugalvočiau.

Be širdį veriančių išdavysčių istorijų („…kol pagaliau sužinojau, kad ta sekretorė jam buvo daugiau nei padėjėja“) ir tuzino tų pačių išsišiepusių įžymybių, keliaujančių iš žurnalo į žurnalą ir iš vienos laidos į kitą, ten buvo straipsnis apie Niujorką.

Neminėsiu nei žurnalo pavadinimo, nei straipsnio antraštės. Autorė – savim patenkinta verslininkė, pakeliavusi po Ameriką, tą pasitenkinimą paskleidė per kelis puslapius: štai ji prestižinio viešbučio hole, štai ji pietauja su elitiniais draugais prabangiame restorane, štai ji prie dar kito labai žymaus ir tik rinktinei publikai prieinamo pastato, o štai – su suknele iš labai brangios Niujorko parduotuvės (neišsigalvoju: subtilių užuominų nesuprantantiems skaitytojams po nuotrauka buvo užrašas, viską paaiškinantis apie tą suknelę ir parduotuvę; nebuvo parašyta tik kaina ir dydis). Bet ne apie nuotraukas čia noriu pakalbėti.

Autorė vis bandė ieškoti to tipiško, aprobuoto, patvirtinto Niujorko gyvenimo, kai visi gyvena kaip visi, kai visiems nubrėžtos ambicijos, planai ir pramogos, ir visi kaip darželinukai, besilaikantys už virvutės, žingsniuoja vorele.

„Niujorke visi dėvi štai šitą“, „restorane visi užsisakinėja tą ir aną“, „visų Niujorko ponių pasirinkimas“ – naiviame straipsnyje per atostogų nuotraukas, padarytas keliautojos „muiline“, ropštėsi ir lipo juokingas įsivaizdavimas, kad tai – na visai tas pat, kas ir jos gimtasis miestukas Lietuvoje, tik daug didesnis. Ponia rašytoja, plaukiojanti – kaip žuvis akvariume – ratuku tarp penkių akmenėlių ir plastikinių koralų, buvo lyg ta cirko meškutė ant dviračio, nemačiusi girios ir mananti, kad visos meškos gyvena taip pat kaip ji.

Jos straipsnis labiau pasakojo apie ją pačią, o ne apie Niujorką: ištrūkusi iš miesto, kur visi bėga tuo pačiu ratu, ji taip ir nesuprato, kad būna kitoks pasaulis. Ji mintimis tebebuvo savo urvelyje, kuriame visos miesto ponios vaikšto ratais tarp trijų madingiausių miesto kirpėjų, trijų kosmetologių, trijų batų parduotuvių, ir visos maždaug tuo pat metu lipa vartojimo laiptais: nuo brangių puodų komplekto iki sodybos prie ežero ir atostogų Tailande, kol į kitas atostogas vyras (kuris tuomet jau tampa buvusiu vyru) jau vežasi minėtąją sekretorę, ir tada ratas užsidaro.

Tuomet supratau: iš visų dalykų su Niujorku labiausiai nesuderinamas provincialumas. Provincialumas – tai ne pigesni drabužiai vietoj dizainerių apdarų ir ne mėsainis vietoj prancūziško kepsnio. Ne. Provincialumas – tai įsitikinimas, kad, užuot rinkusis pačiam, galima apsieiti kopijuojant elitinę minią.

Todėl į klausimus, ką dėvi niujorkiečiai, kokiuose namuose jie gyvena, kuo jie labiausiai domisi, atsakymai paprasti: ką nori, kokiuose tik nori, kuo tik nori.

Tai miesto paslaptis, kurios neįkanda vargšai imitatoriai. Jeigu savęs klausi, ar jau gyveni kaip niujorkietis, tu juo niekada nebūsi. Jeigu nori ir bandai atrodyti kaip jie – tu beviltiškai išsiskiri kaip atvykėlis. Jei stengiesi suprasti, ar tave priėmė Niujorko draugų kompanija, ar jau patekai į miesto visuomenę, ar perpratai jį, ar jis priėmė tave – tai negailestingas ženklas, kad tu ten svetimas.

Nepaisant viso sudėtingumo, transporto ir žmonių srautų, Niujorkas – draugiškiausias miestas pasaulyje, bet tik tiems, kas tiki juo ir savimi.

Tai vienas nedaugelio miestų, kuriame tu – jei to nori –iškart esi namie. Klausi, kuriuo keliu iš oro uosto pigiau ir greičiau nusigauti į Manhataną? Pusė niujorkiečių turbūt to klaus. Menkai susikalbi angliškai? Mieste milijonas, o gal du (kas juos supaisys – legalius ir nelegalius?) tokių, kurie kalba dar blogiau už tave. Jie irgi Niujorko gyventojai – ir tu dabar toks pat kaip jie. Apgavo pardavėjas ir įsiūlė prekę „su nuolaida“, kurią už kampo parduoda be nuolaidos ir dvigubai pigiau? Tai kasdien atsitinka tūkstančiams tų, kas čia gyvena jau ne pirmą dešimtmetį.

Ištrauka iš naujos knygos „Kelionių istorijos”