Kaipingo bokštai

Pietų Kinijoje išsibarstę maži Kaipingo apskrities kaimeliai niekuo ypatingai neišsiskirtų iš kitų šalies kaimų, jei ne iš jų styrantys aukšti bokštai. Tie šimtmečio senumo bokštai yra vadinami Kaipingo bokštais, o dar kitaip „Diaolou“ ir primena gyventojams apie ne visai ramius laikus, ir politinius neramumus apylinkėse.

Pats pavadinimas „Diaolou“ kilęs iš dviejų kinietiškų rašmenų derinio, kur diao reiškia „akmuo“, o lou – „bokštas“. Žodis „diao“ dar turi antrą reikšmę, kuri reiškia „mestis“. Ją gaubia įdomi istorija.  Ši reikšmė kilo iš tų laikų, kai viena kaimo moteris, neišdavusi vietiniams banditams paslapties, apie savo vyro, kurį banditai norėjo pagrobti, buvimo vietą, nušoko nuo uolos. Nuo to laiko žodis „diao“ pavirto į terminą, apibūdinantį karinius stebėjimo bokštus arbą vietą, kur, kraštą saugantys kariai, galėtų prisiglausti.

Kinijos Guangdongo provincijoje, kurioje yra įsikūrusi Kaipingo apskritis, nuo seno įsišaknijusi marga banditizmo istorija. Siekiant pasipriešinti vietovėje nuolat siaučiantiems nekontroliuojamiems banditams, Mingo valdymo laikotarpiu, Kaipingo apskrities kaimeliuose pradėjo kilti bokštai, statomi iš akmens, plytų arba betono. Pagrindinė visų Kaipingo bokštų paskirtis – apsaugoti kaimų gyventojus nuo banditų. Tačiau egzistuoja trys skirtingos Kaipingo bokštų rūšys:

• Bendruomeniniai bokštai – priklausantys kelioms šeimoms. Šeimos bendrai apmokėdavo už šių gynybinių bokštų statybą bei priežiūrą. Juose kiekviena šeima dažniausiai turėdavo po atskirą kambarį, kur, gresiant pavojui, galėdavo laikinai ir komfortiškai pasislėpti.
• Gyvenamieji bokštai – pastatyti vienos turtingos šeimos. Dažnai tai gražūs, puošnūs statiniai, skirti apsaugoti tą šeimą nesantaikos laikais ar tiesiog pasipuikuoti savo turtais prieš kaimynus, taikos laikais.
• Gynybiniai bokštai – krašto sargybinių budėjimo vieta.

Kaipingo bokštai puikiai atspindi vietinės architektūros tradicijų raidą. Šių gynybinių bokštų statyba prasidėjo Mingo periodu (XVI a), suklestėjo Čing laikotarpiu (1644 – 1912) bei tęsėsi iki XX a pradžios, kaip atsakas, į vietovėje siaučiantį banditizmą. Tai įvairių architektūrinių formų derinys su labai įdomia istorija, kurioje susipynę Kinijos ir Vakarų architektūros stiliai. Kai kurios Kaipingo bokštų kolonos pastatytos romėnišku ar graikišku stiliumi, arkos – su Viduržemio jūros regiono prieskoniu, o kai kuriuose bokštuose yra kupolų, atspindinčių turkiškų mečečių dalį. Tai iš ties gan netikėti stiliai tokioje atokioje Kinijos vietovėje, bet mes netrukus išsiaiškinsime kodėl.

Kaipingas ir kitos trys, jį apsupusios apskritys, kadaise sudarė didžiausią emigrantų iš Kinijos į JAV bei kitas šalis dalį. Daugybę metų jie gyveno svečiose šalyse, o vėliau grįžo atgal. Ir taip visai netrukus vietos architektūros tradicijos susipynė su matytomis užsienyje. Kaipingo bokštai – ne Europietiškos įtakos rezultatas, bet labiau kultūrinis poveikis, kurį Vakarų pasaulis padarė emigravusiems iš Kaipingo ir vėliau grįžusiems. Visų nuostabai, – šis stilių mišinys neapsakomai harmoningai dera su ją supančia Kaipingo aplinka.

Šių puikių kūrinių statyba piką pasiekė per pirmuosius du XX a. dešimtmečius, kuomet jų, Kaipingo apylinkėse, pridygo virš trijų tūkstančių. Šiandien, išlikusių Kaipingo bokštų, priskaičiuojama daugiau nei 1800. Nuo 2001 m. juos saugo valstybė.

Moderniausi Diaolou, kurie sudaro daugumą išlikusių bokštų, dažnai yra apleisti ir tai reiškia, kad jų būklė mažai pakitusi nuo pirminės. Kiti buvo rekonstruoti ir juose nuolat gyvena XXI amžiaus gyventojai. Siekiant išsaugoti jų autentiškumą ateities kartoms, tolimesni bokštų pertvarkymai į modernius gyvenamuosius namus, sustabdyti. Būtų gaila, jei šie nuostabūs vaizdai, priklausantys visuomenei, kada nors išnyktų.