Šį kartą pedalus mynėme per tikrają suvalkiją.
Kelionės pobūdis kaip visada, palapinė, primusai ir dviratis. Važiavome 5 dienas, prisukom virs 400km.
Kaunas. Čia 11 val. ryto atvažiavau pas Giedrių kuris jau susikrovęs daiktus laukė. Aiškų kai atidarė man duris tik tada ir paaiškėjo, kad kažkam sutrukdžiau miegą. Daiktai irgi nesukrauti… Po biški įšsiruošėm ir jau apie pietus važiavome. Pakeliui dar užsukome pasiimti keletą dalių dviračiui, į degaline po „nuodu” porcija skrandžiui ir tiesiai į Marijampolę.
Marijampolėje turėjome užsukti pas Giedriaus močiutę, ten turėjome šiltnamį pastatyti. Kelias link Marijampolės ir taip labai nuobodus buvo, visą laiką tiesiai ir tiesiai, nei aukštyn ar žemyn, o mintys apie šiltnamį irgi nedžiugino. Vėlavome, tikslas neįdomus tad diena buvo tikrai sunki. Vienintelis ką įdomaus pamatėme, tiksliau aš – AN-2, kitaip tariant kukurūznikas. Man kaip aviacijos mėgėjui tai labai gražus ir įdomus lėktuvas. Įspūdžių jokiu, o pavargau stipriai, labai stipriai.
Antra diena. Atsikėliau kaime, Rimavičiuose. Tikras pavasario rytas, gaidžiai gieda, ant žolės rasa, vėsus vėjukas ir šildanti saulė vos pakilus virš miško. Malonus rytas, o diena laukė tas šiltnamis… Nevisai apie kelionę, bet kol kas nedaug apie statybas 🙂 Gavom tris pagrindinius įrankius: plaktuką, kirvį ir reples. Dar turėjome naujos plėvelės ir keletą kreivų vinių. Lentų pavogėm iš kaimynų, baslių radom miške ir kirvio pagalba gimė šiltnamis. Galimą sakyti pastatėm iš nieko. Mum kaip miestiečiams tai gavosi visai įdomu statyti iš to kas papuola po ranka, iš visokiausiu butinių atliekų. Vėliau gavom cepelinų ir ėjome ruoštis dviračiu rytojui.
Kelias link Vištyčio. Čia galim teigti, kad ir prasidėjo ši kelionė. Suvalkija nelabai miškingas kraštas, žiūrint į žemėlapius atrodo tikrai nykiai ir visai netraukia. Pradėjus važiuoti buvo žymiai geriau. Tikėjomės, kad iki Lenkijos bus vėl nuobodus kelias. Bet ne. Kalvos, gražūs miesteliai, traktoriai aria laukus, saulė švietė, vėjas į nugarą. Beveik tas pats buvo ir Lenkijoje, tik kalnai didesni, asfaltuota daug daugiau kelių ir miestai labiau sutvarkyti. Pasaulis gražus ir be miškų. Gavosi visiška „landscape’u” medžioklė.
Pakeliui aplankėme keletą piliakalnių, papietavome prie Bartninkų bažnyčios liekanų, matėme Vištyčio akmenį. Vakarui pasidarėme stovyklavietę prie ežero ant skardžio.
Lenkija. Ryte pasipildėme stebuklingo vandens atsargas iš stebuklingojo šaltinio. O gal šventojo… Trumpai tariant buvome prie šaltinio kur neva buvo apsireiškus Marija… Vanduo neskanus.
Turimi žemėlapiai nerodo jokio mums palankaus kelio į Lenkija, tiksliau jo išvis nebuvo. Dėka pasenusių žemėlapių ir Europos sąjungos radome šviežiai nutiestą kelią. Pora šimtų metrų ir Lietuva liko mums už nugaros. Retai taip būna, bet viskas pasikeitė kardinaliai. Keliai, žmonės, gamta, ženklai, kultūra… Netikėjau kad tik pervažiavus sieną gali viskas taip pasikeisti.
Keliasdešimt kilometrų pirmieji miesteliai, kalnai ir asfaltuoti žvyrkeliai. Lenkijoje dauguma keliu asfaltuoti, kur žemėlapiai rodė žvyrą tai visur buvo asfaltas Visur važiavome drąsiai ir blogo kelio nesibaidėm. Ir iš karto pakilimas iki 300metrų nuo kur prasidėjo 5km ilgio nuokalnė. Turbūt smagiausia kelionės dalis. Ir toliau kelias link Suvalku, sutikome keletą dviratininku panašių į mus, radome nemažą piliakalnį. Lenkai mus stebimo visais tais vaizdais ką matėme pakeliui
Suvalkai. Pavėjui atvažiavome, greit susiradome mieste dviračių parduotuve, pasiremontavom ir išlėkėm į Wigry parką kur ir nakvojome. Visur daug sodybų, jokio laisvo žemės lopinėlio mūsų palapinėms. Glaudėmes tankiame, naujai užsodintame pušyne.
Sekanti diena jau vėl link Lietuvos. Kaip tyčia vėl vėjas į nugarą, keliai visur asfaltuoti, o mašinos nei vienos. Diena gavosi kaip ir visos. Vėl tie „landscape’ai”, daug kažko nepamatėm tiesiog gražus kelias buvo.
Į vakarą buvome jau prie pasienio. Kaip ir tradiciškai traukėme link Kapčiamiesčio dzukijos miškais. Ko gero daugiau kaip 3/4 visų dviratininkų renkasi šį kelia, kai įsigaliojo šengenas tai kone smagiausias maršrutas į Lietuvą.
Kapčiamiestis. Nuotykiai kaip ir į pabaiga, atsirado nemažai darbu namuose ir tenka grįžti. Kelione dviračiu atgal į Kauną reikėjo pakeisti į kelionę autobusu. Kadangi autobusas tik rytoj tai nusipirkom šiek tiek maisto ir apsistojom netoli miestelio prie Baltosios Ančios upės.
Sekančia dieną, sekmadienį kaip ir planavome grįžome namo.
Daugiau nuotraukų galima rasti nuorodoje: http://foto.delfi.lt/album/44607/
Perskaičiau kaimo pavadinimą ir paskui staiga, va- tikras kaimas, pagalvojau, kad Loreta pablūdo. Šalia mūsų Šilėnai, tik toli gražu iki tokio kaimo. Paskui žiūriu -Pilaitės pusėj :):)
O Sudervės bažnyčioj buvom prieš porą metų – ją tvarko po truputį, gal todėl ir nepatekot.