Chalmer-Ju – miestas vaiduoklis už poliarinio rato

Už poliarinio rato bekraštėje tundroje, Uralo kalnų pašonėje stūkso miestas vaiduoklis Chalmer-Ju (Хальмер-Ю). Rusijoje tokių miestelių tikrai ne vienas. Šis gal tik ypatingas tuo, kad jo pavadinimas daug ką apie jį pasako. Verčiant iš toje vietoje šimtmečiais gyvenusios Nencų tautelės kalbos tai reiškia Mirusiųjų slėnis. Arba iš Komių kalbos – Mirusi upė.

Nencų ši vieta buvo laikoma šventa, čia jie veždavo savo mirusiuosius ir niekada niekas net nebandė apsigyventi netoliese. Tačiau po žeme slypi šiokie tokie akmens anglies klodai, kuriuos Tarybų Sąjungos valdžia žūtbūt panūdo įsisavinti.

Apie trisdešimtuosius praėjusio amžiaus metus čia atsirado tremtinių lageriai, kurie tik prisidėjo prie čia ir taip tvyrančios masinės kapavietės atmosferos.

Maždaug 50-aisias metais prasidėjo intensyvesni, vieno iš šiauriausiai Tarybų Sajungoje buvusių anglies telkinių įsisavinimas. Netrukus čia atsirado miestelis su 7 tūkstančiais nuolatinių gyventojų. Buvo ir mokykla, ir poliklinika bei kultūros namai. Tačiau Rusijoje keičiantis santvarkai paaiškėjo, kad šios anglies išgavimas visada buvo ekonomiškai neatsiperkantis. Miestelį išlaikti per brangu ir 1993 metais buvo nutarta likviduoti visą miestelį ir uždaryti šachtas. Evakuacija vyko greitai su specialiosios pasirties policijos (ОМОН) pagalba. Tiesiog išspyrę duris pareigūnai grūdo žmones į vagonus ir vežė kelesdešimt kilometrų piečiau į Vorkutą, kur daugeliui teko apsistoti dar nepabaigtuose statyti namuose ar bendrabučiuose.

Ir išties vaikštant po miestelio liekanas susidaro toks vaizdas kad žmonės iš čia išsikėlė akimirksniu. Lauke mėtosi įvairiausi namų apyvokos daiktai, batai, žaislai, puodai visokie. Išlikę keletas dar nesugriuvusių pastatų. Viename jų įrengtas kambarėlis priklydusiems keliautojams ar medžiotojams prisiglausti. Jame vieninteliame dar neišdaužyti visi langai. Yra čia ir pastatas apie kurį kalbos sklinda ligi šiol.

Karts nuo karto miestelis naudojamas kaip karinės įrangos bandymų poligonas. Vorkutoje visi džiaugsmingai pasakoja kaip pats Vladimiras Vladimirovičius Putinas 2005-aisiais pats savo rankomis paleido raketą ir išmušė kultūros namų sienoje didžiulę skylę. Juose vis dar mėtosi įvairių plakatų su sovietine propoganda ir penkmečio planų vygdymo ir viršyjimo šūkiais.

Dabar čia lankosi pro šalį pravažiuojantys žvejai, medžiotojai ir metalo laužo rinkėjai. Keliasdešimt kilometrų nuo Vorkutos geležinkelio bėgiai jau seniausiai nurinkti. Apie buvusias šachtas primena didžiulės kalnakasybos atliekų krūvos, fabrikai, kaminai.

Vaikštan po sugriautas gatves kažkaip galvoje sunkiai telpa, kad visi tie objektai tiesiog stovi tušti ir nereikalingi. Nenusakomai keistas jausmas, kiek bauginančia viskas atrodo ir nejauku, akiai neįprasta matyti tiek pastatų ir nė gyvos dvasios. O pasukus akis į šoną čia pat atrodo nepaliesta tundra ir kalnai tolumoje.

Beje iš miestelio išvaryti žmonės karts nuo karto rengia susitikimus, susirenka, apžiūri savo buvusius namus……