„Raudonoji upė” išteka iš Siera Morenos (Sierra Morena) kalnų Andalūzijoje ir toliau nuvinguriuoja Ispanijos pietvakarių regionu iki Kadiso įlankos, prie Huelvos. Tariama vario ir bronzos amžių gimtinė – Rio Tinto upė nusidažė raudonai, nuo šalia jos krantų daugiau nei 5000 metų užtrukusios kalnakasybos.
3000 m.pr.Kr. iberai šiose vietose įkūrė pirmąsias kasyklas, o jų eksploataciją sėkmingai tęsė finikiečiai, graikai, romėnai, vizigotai, maurai… Ir taip tūkstančius metų šiose vietovėse buvo išgaunamas varis, auksas, sidabras bei kiti mineralai, o išrausta vandenyje tirpi geležis netruko nudažyti upę keistai rausva spalva.
Vėliau, palei upę įsikūrusios kasyklos net kelis šimtus metų buvo apleistos ir pamirštos, o eksploatacijai prikeltos 1556 metais.
1724 metais jų kontrolę į savo rankas perėmė Ispanijos vyriausybė.
Po XIX amžiuje vykdytų didelio mąsto kasybos darbų, upėje pakilo rūgštingumo lygis iki kritinės ribos ir ji tapo žmonėms pavojinga. Nepaisant to, tarptautinė Rio Tinto bendrovė buvo įsteigta, siekiant pratęsti kasybą, o XX a. pabaigoje ji jau buvo viena iš didžiausių pasaulio kalnakasybos bendrovių.
Didelis rūgštingumas ir dabar atgrąso žmones nuo Raudonosios upės vandens, tačiau jis be galo traukia mokslininkus. Rio Tinto vandenyse susidariusios panašios sąlygos kaip ir kitose Saulės sistemos planetose. Pvz. manoma, kad po Jupiterio palydovo Europos paviršiumi, telkšo rūgštingas vandenynas. O kadangi tokiuose rūgštinguose Rio Tinto upės vandenyse egzistuoja gyvybė – bakterijos mintančios geležies ir sulfido mineralais – mokslininkams tai leidžia daryti prielaidas, apie gyvybę egistuojančią net už mūsų Planetos ribų.
pirmas 
Loreta 
Aruna