Kaliazino vienuolynas po vandeniu

Keliaudami Volgos upe Rusijoje, link mažo Kaliazino miestelio, būtinai nepraleiskite labai labai neįprastą reginį, viduryje dirbtinio ežero stovintį ir gluminantį: nei tai keistos rusiškos formos švyturys, nei tai sala, nei kažkokia keista beprotystė, pastatyta joje.

1940 metais tuometinė komunistų partija norėjo sraunią Volgos upę pritaikyti laivybai ištisus metus. Taigi, Aukštutinėje Volgos dalyje pridygo visa eilė užtvankų ir rezervuarų, kurie sujungė regioną su taip reikalinga transporto arterija ir sukūrė hidroenergijos šaltinius. Bet kartu su tuo, dirbtinių ežerų dugne, palaidojo šimtametę šalies istoriją.  Šiandieniniame pasaulyje toks poelgis atrodytų kaip neįtikėtinas istorijos išniekinimas, tačiau 1940 metais tuometinėje TSRS vyko didieji pokyčiai ir visos pastangos buvo atiduodamos modernizacijai bei karo nuniokotos šalies infrastruktūros pagerinimui, palaidojant istoriją.

Taigi, modernizuojant Rusiją, net Šv.Nikalojaus vienuolyno ansamblis, sukurtas XIV amžiuje, kaip ir daugelis kitų istorinių pastatų, paslaptingai dingo po vandeniu. Tačiau Kaliazino žmonėms jis neleido visiškai pamiršti istorijos. Jo varpinė iki šiol išdidžiai kyšo išnirusi virš Ugličiaus  vandens rezervuaro.

Vyrauja atskira istorija apie tai, iš kur atsirado sala aplink vienuolyno bokštą. Kadangi neužteko laiko sunaikinti vienuolyno ansambliui priklaususios Katedros su varpine, iki vandeniui užliejant vietovę, buvo nuspręsta palikti ją kaip navigacijos tašką. Vandenys šioje vietoje staigiai užsisuka, todėl šis bokštas buvo naudingas. Išlikus jo apsėmimo galimybei, aplink pirmą varpinės aukštą virš vandens, buvo sukurta dirbtinė sala.

Plaukdami pro šalį, galite net pamatyti mažą medinę prieplauką valtims. Ji dažniausiai tuščia, nes į tuščią vienuolyno bokštą retai kas užsuka. Vasaros mėnesiais kartais narai neria dumblių baseinais iki bokšto. Žiemą, rezervuarui dažnai užšalus, ledu į bokštą skuba tik pavieniai lankytojai.

Kaip ten bebūtų, Kaliazino varpinė – tai senos Rusijos, dingusios po Revoliucijos  – simbolis, kurio neaplankyti, lankantis vietovėje, būtų neapdairu.