Jamaika. Akompongas, Kingstonas arba prisiskinkite žolės lauktuvėms

Kovo 11d.

tęsinys. pirma dalis

Vakarop einam palydėti saulės. Sėdim ant smėliuko, žiūrim kaip leidžiasi saulutė. Prie mūsų prieina stambaus sudėjimo 40m. jamaikietis. Sveiki, kaip sekasi ,iš kur, ar pirmą kartą ? Pasiūlo įvairius turus po šalį. Mes šiek tiek kreivokai žiūrime į jį, nes aklai pasitikėti nepažystamu žmogumi nesinori. Matydamas, kad mes šiek tiek vengiame bendrauti ištraukia ir paduoda savo vizitinę kortelę (ant žalio popieriaus wordu atspausdinti telefonai ir adresas). Čia mano firma, neišmeskit kortelės,- ištaria juodukas. Aš tikrai rimtas komersantas ir ne sukčius, netikit? Iš treningų kišenės ištraukia pinigų krūvą. Jūs tikrai ne pirmi, aš jau organizavau turus ir ispanams ir italams, ir austrams. Mes patys nepastebim kaip įsitraukiam į pokalbį, nepasitikėjimas išnyksta (tikrai ne dėl parodytų pinigų). Jamaikietis pasakoja, kad gyvena gretimuose kalnuose, kas rytą važinėja prie jūros ir vadovauja vietiniam vandens pramogų verslui, vakare gryžta namo. Pokalbio pabaigoje sumušam kumsčiais ir nueinam kas sau. Gryžę valgom ne tik skirtingų formų bet ir skonių mangus.

Kovo 12d.
Su dviračiais važiuojam iki molo. Kol fotografuoju pelikaną ir kelis kirus prie žmonos prieina benamė: “I don’t harass you, but give me one dolla” (Duok dolerį ir aš atstosiu), – paprašo ši. Išsusukam, aiškindami, kad neimam pinigų eidami prie jūros. Vėliau vienoje iš Negrilio centro parduotuvių nusiperkam atsigerti, įsitaisom čia pat prie žemos tvorelės ir stebim miestelėnų gyvenimą. Prie gretimo banko patruliuoja policija, išsiskirianti savo uniforma papuošta raudonomis juostelėmis ant kelnių, dėl ko patruliai liaudyje dar vadinami Red Stripe (taip pat kaip ir vienintelis jamaikietiškas alus). Prie mūsų prieina senukas ir paprašo įdėti į telefoną kortelę. Išardau jo Nokia , o ten jokios jungties kur galima būtų įstatyti SIM kortelę. Paprašau, kad senukas duotų kortelę. Pasirodo, tai ne SIM, tai tik paprastas sąskaitos papildymo plastmasės gabalėlis su kodu. Matau išpūstas senuko akis – telefonas išardytas. Greit sudedu ir atsiprašau, kad negalėsiu padėti, bet staiga iš kažkur išnyra vietinis “gezakas” ir pareiškia, kad tuoj viską sutvarkys, paskambina trumpuoju numeriu norėdamas papildyti sąskaitą. Pasirodo kortelės kodas jau panaudotas, nors senukas aiškina, jog katik nusipirko kortelę…

Stebim kaip netoli parduotuvės jaunuolis kalbasi su senuku apie muziką. Užsideda ausines, mosikuoja rankom, paskui duoda paklausyt senajai kartai. Abu linksmai linksi pagal ritmą. Senukas gan paprastai apsirėdęs: užsimaukšlinęs beretę, asivilkęs nutrintais dryžiuotais marškinėliais, juodomis kelnėmis. Viskas kaip ir pridera senukui, tačiau nauji spindintys adidas sportbačiai suteikia jam žavesio. Kiek vėliau važiuojam link “namų” – metas gražinti dviračius. Pakeliui sutinkam kitą senučiuką, kuris savo ilgus dredus sukišęs į didelę kepurę, Nenuostabu ir tas jamaikietis turi mums stebuklingą pasiūlymą. Kas šį kartą , vėl žolė ? Ne! O tai kas? Aaaa magick mushrooms (stebuklingi grybai).

Vakare trinamės prie jūros. Paplūdymyje vaikštinėja policija, juk žolė nelegalu ir būtina išgaudyti visus nedorėlius. Tą kartą lėtai ir iš nuodobulio žiovaudami vaikštinėjo pora policininkų su neperšaunamomis liemenėmis apsiginklavusių pistoletais. Kovai su narkotiku platinimu į šalį atvyksta anglų tarnybos, kurios mažai kuo gali padėti, nes patys vietiniai policininai, po darbo gryžę namo ir nusivilkę uniformas irgi mėgsta parūkyti.

Paplūdymyje vestuvės – tai dažnas ir “madingas” reiškinys Jamaikoje, kai tuokiasi turistai. Aplinkui laksto fotografas, patogesnės vietos ieško filmuotojas. Kunigas labiau panašus į 25m. plevėsą jamaikietį, nei į rimtą šventiką.

Kovo 13d.
Žmona atsikelia kiek anksčiau ir įsitaiso lauko terasoje. Kol miegu prie jos prieina trys jamaikiečiai. Pati kiek išsigasta, bet vienas nuramina parodydamas savo tapatybės kortelę, neva jei bijai gali užsirašyti jo asmens kodą. Pokalbis tradicinis: iš kur, pirmą kartą ? Paskui vyrukai prisistato kaip filmų kūrėjai. Giriasi, kad filmuos šiandien vakare vyksiantį koncertą. Iš automobilio kuriame sudėtos kameros vienas iš pašnekovų atneša porno DVD ir paklausia, kiek pinigų negaila už jį? Žmona atsisako, nes jos tai nedomina. Tuomet vienas iš vyrukų padovanoja DVD, sakydamas, kad galėsim parodyti draugams Lietuvoje.

Man prabudus pėdinam iki miestelio. Perkam alaus, sėdam į taxi ir važiuojam iki Ricks Cafe, kur netoliese pavėsinėje kasdien šnekučiuojasi Davidas, Thomas ir Ijakasha. Jų neradę nutariam dar kartą nueiti iki švyturio, gal šį kartą vartai bus atrakinti. I can’t believe you are here once again (Negaliu patikėt, Jūs ir vėl čia), – nustebusi ištaria vaisių prekeivė. Deja vartai ir vėl užrakinti, tad moteriškė pasiūlo atsisėsti šalia jos staliuko. Pasirodo jos vyras su vaikais. Vyriškis pastato porą butelių alaus ant saulės. Po keliolikos minučių, kai alus visiškai sušilęs, jamaikietis paiima butelį, nupila šiek tiek alaus ant žemės, jei jis putoja galima gerti. Tuo tarpu šešerių metų berniukas įsiverti diržą į kelnes. Pusė kilpų praleidžia, tad mes visi kvatojam. Šie jamaikiečiai matę pasaulio. Moteriškė prieš kelis metus buvo pas draugus Italijoje, o vyras neseniai gryžo iš Kanados. Deja kelionę į bebrų šalį nesėkminga – deportacija dėl nelegalaus darbo. Vėliau aiškinam apie Lietuvą ir jos geografinę padėtį. Išgirdęs, kad ši turi sieną su Lenkija, vyriškis labiau suklūsta, mat Kanadoje dirbo su lenkais ir jam labai patiko aukštos lieknos lenkaitės. Jamaikietis prisidega suktinę, aiškina, kad nebijo mentų. Po valandžiukės pašnekesio moteriškė pasiūlo lipti per švyturio tvorą, nes prižiūrėtojo vistiek greitai nesulauksime.

Ropščiamės per tvorą, pavaikštom po kiemelį, paskui kopėčiomis nusileidžiame prie jūros.

Po uolomis kur bangos išdaužusios nemažą angą padarytas mažas baseinėlis, Smagu ten atsigaivinti karštą vidurdienį. Iš jūros sugryžta žvejas – be valties, tik akvalangas, lastai, povandeninės žūklės šautuvas. Vienoje rankoje laiko virvę ant kurios suvertas visas tntas žuvų: raudonos, baltos, ilgos, storos. Tiesa, vieną pažinau – tai buvo žmogaus dydžio barakuda. Šis žvejas – pirmasis Jamaikoje sutiktas žmogus nepanoręs fotografuotis, tikriausiai dėl nelegalios žūklės.

Po valandos lipam per tvorą atgal. Miestelio kavinėje pietaujam ir gryžtam viešbutin. Vakare einam ieškoti Rodger’io (vandens pramogų biznieriaus), nes nusprendžiame susirasti transportą iki Cockpit County. Sutikę jį pasiteiraujam kiek kainuotų kelionė į miškingą kalnuotą vietovę? Pradinė kaina nuteikia nesmagiai -$180. Po penkiolikos minučių kaina nukrinta iki $120 dviems. Rodžeris paprašo dar šiek tiek palaukti paplūdymyje. Po pusvalandžio gryžta su vyruku Johny – tai mūsų rytdienos kelionės į Cockpit County vairuotojas. Kelionę nutariam pradėti 9 ryte, jis užsirašo mūsų vardus, viešbučio kambario numerį ir pasišalina. Rodger’is pasiteirauja ar eisime šiandien į koncertą už kelių kilometrų nuo paplūdymio? Mus tai sudomina , nes renginys didelis ir jame pasirodys daug dabartinių Jamaikos žvaigždžių. Rodger’is perspėja nesinešti į koncertą piniginės, nes iš Kingstono ir kitų miestelių atvažiuos ne tik muzikos fanai , bet ir kišenvagiai. Atsisveikinam ir pėdinam numigti porą valandų prieš koncertą.

Apie 9 val. vakaro mes jau renginio vietoje. Pakelėse nusidriekusios automobilių eilės. Bilieto kaina J$ 1000. Ant rankos dedama apyrankė ir mes jau viduje. Žmonių kokie 4 tūkstančiai ir beveik visi juodaodžiai, tik kai kur kyšo baltos varnos. Pirmasis vaizdas: dauguma rūko žolę. Policijos čia nėra, tik apsauga, todėl prekyba svaigalais “leistina”. Pardavėjai nešiojasi celofaninius maišelius pilnus suktinių. Nenori susuktos – pirk džiovintą ir susisuk pats. Nors koncertas lauke, bet virš galvų kabo žolės dūmų debesys. Kiti prekeiviai nešioja cigraretes ,alų, riešutus, pardavinėja trispalves: žalia , geltona, raudona – Etiopijos vėlavos spalvos. Jamaikiečių protėviai – juodukai vergai iš Etiopijos. Muzikantų dar nematyt, ant scenos vienas po kito lipa vietiniai MC. Dainos grojamos gan chaotiškai, kiekvienos dainos grojama vos ne 15 sekundžių, paskui miksuojama kita ir t.t. Truputi erzina, kai daina keičia dainą, nors vietiniai su kiekvienu nauju žinomu kūriniu vis labiau siautėja. Staiga dingsta elektra, o žiebtuvėlių pardavėjas vaikšto tarp žmonių ir rėkauja: “Uuuuuuuu , lighter..” Tipo tamsu baisu, pirk žiebtuvėlį.

Atsiradus elektrai, ant scenos madų show iš Kingstono. Kol merginos pasipuošusios bikini vaikštinėja ant scenos publika visiškai įsisiautėja. Vyrukai pradeda rėkti kaip laukiniai. Dauguma atėjusių i koncertą turi ir lazeriukus, kuriais šviečia tiesiai merginoms į krutinę. Staiga madų demonstracija virsta striptizu, o publika klykia kaip pašėlusi. Paskui ant scenos sugryžta didžėjai. Dar po pusvalandžio merginos atlieka šokį, kurio pagrindinė esmė – kuos sudėtingesnėje padėtyje krutinti užpakalį (jeigu kam įdomu kaip tai atrodo internete galima pažiūrėti vaizdelių paieškoje suvedus “Dance Hall Queen” ). Dvi merginos užlipa ant konstrukcijų laikančių prožektorius ir laikydamosis tik rankomis , kai kojos gan plačiai išskėstos, sugeba judinti sėdynę. Vėliau klaunų pasirodymas apie policininkus ir rūkančius žolę. Spėkit kas kvailelio vietoje? Vėl dingsta elektra. Muzikos žvaigždžių vis dar nėra. Publika po truputi pradeda nerimauti. Vienas MC per savo pasirodymą užmėtomas buteliais, nes prastokai atrodė ant scenos. Visa laimė buteliai plastmasiniai. Renginio organizatoriai iš “nevykėlio” atima mikrafoną ir nuveja nuo scenos. Staiga nežinia dėl ko publika ima virsti nuo scenos pusės. Vos spėjam nuo griūties išnešti kudašių. Likusią koncerto dalį nebestovim viduryje, bet pasitraukiam šiek dar šiek tiek nuo scenos. Darosi visai nejauku, nes baltųjų lygiai keturi: mes ir dar 2 nuo persirūkimo i zombius panašūs amerikiečiai. Pusę trijų nakties, po šešių valandų stovėjimo kojos patys žinot kur sulindo. Nusprendžiam važiuoti namo, nes ryt laukia kelionė. Tamsoje įsėdam į pirmą pasitaikiusį automobilį, pro kurią langą išgirstame rėkiant “taxi”. Tiesa pasakius tai ne taxi, vietiniai nusprendė pasipelnyti iš turistų važiuodami ta pačia kryptim. Vairuotojas pasakoja draugeliui, kaip Kinstone dirbo policininku, bet vieną dieną atsibodo šaudyti žmones ir jis atidavė ženklelį. Tikriausiai norėjo pasirodyti kietas prieš turistus. Tada jo draugelis, pamatęs mergina su mini sijonėliu, praveria langą garsiai rėkdamas kviečia ją mašinon. Dar to betrūko, pagalvojau. “Taksistas” dar iškaulina porą dolerių viršaus neva mokėk arbatpinigius, mes nesiginčijam, nes kuo greičiau norisi į lovą.

Kovo 14d.
Kelionė į Cockpit County. Devintą ryte susitinkam Johny. Sėdam į šešiavietį autobusiuką ir važiuojam iki gretimo viešbučio, kur “paimam” dvi pakeleivingas angles. Johny perspėja, kad jos kartu su mumis važiuos tik iki netoliese esančio WhiteHouse – Jamaikos miestelio, kuriam pirmajame šalyje buvo įvesta elektra. Po pusantros valandos išsiskiriam su pakeleivėmis, kurias mūsų vairuotojas aprūpina žolyte. Kelionę tęsiame tryse, vingiuodami siauru duobėtu keliuku kirsdami šalies apygardas. Pravažiuojam pro bambukų alėją, kuri prieš šalį nusiaubiant uraganui Ivanui, buvo gerokai daugiau išsikerojusi ir tapusi saulės nepraleidžiančiu turiniu. Šone paliekam cukranendrių plantacijas. Čia auginamos cukranendrės iš kurių gaminamas White Appleton romas. Kelias po truputi pradeda vingiuoti į kalnus. Johny prisipažysta, kad į Akompongą važiuoja pirmą kartą, tad kartais tenka vietinių klausinėti kelio. Po trijų valandų kelionės pasiekiam kaimelį. Jokios kelionių agentūros ir vietiniai gidai neužsimena apie Akompongą, tad esame vieninteliai užsieniečiai Jamaikos kaime. Kaimelyje yra vietinės istorijos muziejus. Čia sutinkam seneliuką, kurio pasiteirajaume, ar toli iki Peace Cave (uola, kur buvo pasirašyta taika tarp Anglijos ir vergų sukilėlių). Senolis atšauna, kad iki uolos apie 2 val. kelio džiunglėmis ir pasiūlo vedlius už $100 kiekvienam. Po kelių minučių derybų kaina krinta kelis kartus ir mums pristatomi vedliai.

Kaimo parduotuvėje nusiperkam vandens, vedliai – romo. Išėjus iš gyvenvietės siauras keliukas dar labiau susiaurėja, einam vorele vienas paskui kitą.

Staiga vedliai sustoja, išgeria šiek tiek romo, pradeda rėkauti ir mosuoti mačetėmis, taip perspėdami senolių dvasias, jog ateina į jiems šventą žemę. Mes supažindinami su visokiausiais augalais, kurių pavadinimų nebepamenu, nes išpūtęs akis dauriausi aplinkui. Štai iš šitų plonų vytelių apsiraizgiusių aplink palmes pinamos kėdės, krepšiai. Štai laukiniai maži mangai. O čia – valgomos uogos, o iš šitų moterys daro karolius, o šitos kvapams. Sustojam ties įdomiu krūmu, vienas iš vedlių nuskina uogas ir rodydamas mums aiškina, jog gretimose salose jos naudojamos voodoo magijos apeigose, o mes jas valgom, todėl anie mūsų bijo kaip velnio. Pakeliui dar parodo kurios nendrės tinkamos strėlių gamybai. Nuolatos pralenkiam laukinius ananasus, seilė tai bėga, bet deja visi maži arba dar neprinokę.

Kartu keliauja ir mus kaip mažus vaikus prižiūrintis variruotojas Johny. Tik šį kartą mes apsikeitėme su juo vaidmenimis: tenka nuolatos atsigręžti ir įsitikinti ar apkūnusis jamaikietis vis dar puškuoja paskui. Po poros valandų pasiekiame olą. Keliolika poilsio minučių. Vedliai skiedžia romą vandemiu, išgeria, visi išsitrinam rankas romu, o likusį šlakstom ant uolų – toks ritualas. Lendam į urvą. Pradžia gan ankštoka, tad tenka gerokai pritūpus paėėti, kol vėl galima atsistoti, nors galvą vistiek tenka saugoti. Uola nedidulė – 20 žmonių kaip nors sutilptų. Viduje pilna buteliukų su šiek tiek palikto romo. Vergijos laikais čia slėpdavosi juodukai. Pagal uolos viduje sklindantį garsą jie skaičiuodavo gretimais praeinančius anglų kareivius, kurie batais kaukšėdavo į akmenis.

Paskui “pėdsekiai” pranešdavo saviems kiek kareivių atėjo į džiungles. Tiesa, nedrysčiau to miško vadinti džiunglėmis, nes augmenija skurdesnė ir jos ne tiek daug kiek Pietų Amerikos ar Azijos džiunglėse. Urvas apžiūrėtas, poilsis, parūkom, kas nieko, kas tabako, kas žolės ir keliaujam atgal. Dėl vairuotojo šiek tiek sutrumpinam kelią. Johny jau vos gyvas, rodos , kad juda tik kojos, todėl dažnai stojam poilsio. Karšta, vedliai kaskart sustojus slepiasi pavėsyje ir stebisi kaip mes iškenčiam stovėdami saulėje (kremas ponai, kremas). Man jau vienodai – gali slėptis nesislėpęs prakaitas bėga upeliais nuo karščio. Johny prieš tai galvojęs, kad mes dirbame sėdimą darbą ofise ima manyti, kad mes fizinio lavinimo mokytojai 🙂 Mes bandom įtikinti, kad mūsų kasdienis darbas sėdimas, bet Johny vistiek nenori patikėti ir prisiekinėja, kad jeigu ką nors dar veš į Akompongą – tai niekada neis į džiungles. Galų gale randam prinokusį ananasą, gardumas.

Kai iki miestelio lieka visai nedaug išsukam iš pagrindinio takelio. Keli šimtai metrų ir prieš mus – žolės plantacija. Šituos augalus aš jau pažystu, – šypsausi žiūrėdamas į vedlius. Šie ragina mus prisiskinti “lauktuvių” į lėktuvą. Chmmm.

Keliaujam toliau , Sustojam prie medžio pavadinimu Kindah (Family Tree). Šitie augalai kadaise atvežti iš Ganos. Ant medžio šakų kabo pririštos virvės. Švenčių metu ant jų pakabinama žalia mėsa. Po kelių dienų ji nukabinama ir kepama čia pat ant didžiulių akmenų. Dažniausia tai būna laukinė kiaulė ir tik patinas, mat jis turi mažiau riebalų. Kas įdomu ir augalai skirstomi į vyrišką ir moterišką gimines. Čia “moteriškos” dilgelės – nieko ypatingo, o štai šitos “vyriškos” – nusidilginsi – teks kasytis visą dieną. Man rodos aš vieną tokią netyčia paliečiau, niežėjo tikrai ilgai. Galų gale gryžtam į miestelį. Aplinkui zuja daug moksleivių , žvejai pardavinėja ką tik sugautą žuvį. Johny išvydęs mašiną kaip robotas nužingsniuoja link jos/ Mes atsiveikinam su vedliais apdovanodami juos išprašytais arbatpinigiais ir nusekam paskui vairuotoją.

Po penkių valandų pasivaikščiojimo norisi pasistiprinti, tad gretimam kaimelyje stojam pavalgyti. Johny šokdina virėją, kad porcijos būtų didelės su daug prieskonių. Kol laukiam jerk checken, berniukas atneša prieskonių ir vandens. Mūsiškis jamaikietis išgeria stiklinę vienu ypu ir pasikvietęs berniuką ramiai, bet užtikrintai paprašo viso ąsočio. Nepameluosiu sakydamas, kad ant mūsų stalo atsiduria apie 5 litrų talpos plastmasinis butelis. Kai troškulys numalšintas, Johny šiek tiek papasakoja apie save. Jis iš 13 vaikų šeimos. Vienas brolis gyvana Vokietijoje, bet jis blogas, nes neatsiunčia pinigų. Na tikrai koks blogas brolis. Dauguma jamaikiečių ieško laimės užsienyje. Kai kurie ten išmoksta skaityti ir rašyti. Pats Johny dirbo Niujorke. Didmiestis jam nepatiko dėl užteršto oro, neva ryte nusiprausi, o vakare iš nosies ištrauki juodą “maumą”. Johny studijavo, bet nebaigė universiteto, su žmona susilaukė vaikelio, teko mesti mokslus ir ieškotis darbo. Dabar turi keturis vaikus. Vyriausias jau reikalauja nešiojamo kompiuterio. Iš kur aš jį gausiu , – susiima už galvos jamaikietis. Tai vienintelis mūsų sutiktas žmogus , kuris domisi istorija, geografija. Miloševičius ir Jugoslavija, Čeučesku ir Rumunija, Lietuvos ir Rusijos santykiai – tartum laikraščio antraštes skaito Johny.

Gryžtam viešbutin. Vairuotojas paduoda savo vizitinę, o mes paprašom šiek tiek palaukti. Gryžtam su Lithuanian vodka – suvenyru už visas džiunglių kančias. atsisveikinam ir lovą…

Kovo 15d.
Poilsio diena. Ryte užsukam viešbučio kavinę prie jūros. Užsisakom blynų su ananasais ir bananais ( įdomumo dėlei porcija -$3.5, kava – $1) ir lėkštę vaisių ($3,5). Atsiskaitant barmenas pamato raktą nuo su viešbučio pakabuku ir padaro nuolaidą – “vietiniams” šiek tiek pigiau. Einam turkštis į jūrą ir sutinkam Rodgerį, tą kuris mums surado vairuotoją. Perduoda Johny žodžius, kokie mes geri, rūpestingi, supratingi turistai, kad prižiūrėjom jį storuliuką. Tą dieną daugiau nieko nenuveikiam, vartomės ant smėlio, benardydami iš jūros ištraukiam didžiulę žvaigždę, bet kurgi ją dėsim..

Vakare užeinam į paprastutį “restoranėlį”. Plastmasiniai stalai ir kėdės, ant šviestuvo šildosi driežas, ant sienų kabo Bob Marlio plakatai. Aš valgau Brown Stew fish (neklauskit kas tai, tiesiog žuvis ), žmona – Filet Fish with special chief sauce. Na lygtais specialus padažas be stebūklingų grybų.

Kovo 16d.
Po pusryčių ieškom organizuojamų turų, ekskursijų atstovo. Mūsų naujas planas – Kingstonas. Savarankiškai susirasti transportą už “normalią” kainą nepavyko, tad nutariam į sostinę nuvykti autobusiuku su nedidele grupe žmonių. Aptarnaujantis personalas paprašo palaukti viešbučio kavinėje. Po keliolikos minučių pasirodo turų atstovė paiima iš kiekvono po $76 ir įteikia bilietus. Keliauti Jamaikoje nėra pigu, nes vietiniai lepinami amerikiečių bei kanadiečių dažniausia nenuleidžia daug kainos.

Viename paplūdymio barų ant scenos šoka merginos. Matyt vyksta kažkoks konkursas, nes šokančios nuolat kiečiasi. Ilgai neužsibūnam, nes baras pilnas amerikiečių moksleivių, koledžo studentų. Spring Beak, lietuviškai moksleivių pavasario atostogos, juos atgynė į patį rojų. Jei gyvenčiau Amerikoje ir mano vaikas vieną gražią dieną pareikštų: tėti aš skrendu su klase į Jamaiką, – dar gerai pagalvočiau, nes dabar matau kaip tai atrodo gyvai. Kitame bare didžėjus ragina visus šokti į baseiną. Ka gi ir čia mums nėra ką veikti, sėlinam krantine, kol pasiekiam Negrilio turgų. Prie perkystalio vietiniai groja būgnais, o susižavėję turistai traukia pinigines naujam suvenyrui – tamtamui. Vėliau, po būgnų muzikos einam iki parduotuvės ledų ir gėrimų. Pakeliui pristoja vietinis, pradeda klausinėti iš kur mes? Lithuania kaip visuomet nieko jiem nereiškia, tad paprastesnis paaiškinimas – Europe. Kitas pro šalį ėjęs jamaikietis išgirsta, kad mes iš senojo žemyno ir pirmajam mūsų pašnekovui paaiškina: “Ai europiečiai, gali neprašyti iš jų pinigų”. Vėliau kulniuojam namo. Tenka gan dažnai atsisakyti taksi paslaugų, nes nors ir nestabdai – automobiliai patys stoja ir klausia, ar nereikia pavežti.. Tai vienas iš labiau erzinusių dalykų kelionės metu, kada negali ramiai praeiti. Teko matyti tranzuotojus. Ir eilutę taksi automobilių riedančių paskui juos. Vargšams turistams tikriausiai neišlaikė nervai, nes iškeltą nykštį vietinai suprasdavo kaip taksi stabdymą, tad nusiėmė kuprines, pasiktraukė nuo kelio atsipūsti minutėlei. Vienam iš taksistų kraipau galvą į šonus , ne nereikia , nevažiuosiu, bet staiga atpažystu Johny. Sėskit pavešiu iki viešbučio… Žinokit kojų nebeskauda, bet nugara…

Kambary ant žemės ramdam pro durų plyšį įkištą popieriaus lapą – pranešimą, jog mūsų kelionė į Kingstoną nukelta. Nieko čia tokio , sumaišom sultis su romu.. Na ir kas, ne rytoj, tai poryt. Gurkštelim dar romo ir pėdinam ten kur visi vakare renkasi – prie jūros palydėti saulės. Krantinėje jamaikiečiai traukia iš vandens valtis, vandens motociklus, tik šį kartą jie dar linksmeni nei visuomet, nes prieš pat darbo pabaigą sugalvojo pasismaginti romu. Kol filmuojam saulėlydį vienas iš smagiųjų darbininkų sugalvoja įlysti į kadrą. Ir spektalis prasidėda.

Keturiasdešimtmetis vyriškis trumpais šortais , raudona megzta kepure užmaukslinta ant dredų ir dideliais alyvų spalvos karoliais iki pat bambos virsta vakaro žvaigžde. Tradicinis pasisiveikinimas kumsčiais ir jamaikietis uždainuoja. Į show įsitraukia ir vietinis jaunuolis, bet jis šiek tiek drovisi kameros, tad geriau nusprendžia eiti “kabinti” mergų turisčių. Nieko nepešęs gryžta prie mūsų . Mes visdar filmuojam pasirodymą. “She’s panasonic’ing me” – pareiškia jaunuolis mūsų dainininkui, kuris priartėja prie kameros – “Yeh , it’s a real panasonic”. Kiek vėliau dainuojančių gretas papildo ir senukas. Po kelių minučių turim dainuojančią grupę. Pirmasis daininkas nemoka senuko repertuaro, tad pradeda spėlioti žodžius, visi miršta iš juoko.

Valtys dar nesukrautos, tad vokalinis ansamblis išyra. Lord of lords , king of kings, Jah, respect, … Pasikeičiam adresais gryžtam, dar liko romo…

Kovo 17.
Anksti ryte, kol dar saulė dar nepatekėjusi einam fotografuoti, na paskui aišku maudytis. Gretimuose uolose pilna spalvingų žuvelių – akvalangas būtinas. Per pietus gryžtam numigti. Tik spėjus užmigti kažkas barškina į duris. Praveriu jas, pasirodo ranka su popieriaus lapu. Dar beveik miegantis perskaitau ir suprantu tik tiek, kad mūsų turas į Kinstoną nutrauktas ir kad reikia susisiekti su turų organizatoriais ryt ryte. Gerokai susinervinam, nes atostogų liko dvi dienos, o per tuos nukelinėjimus ir atšaukimus jau galėjom nuvažiuoti ir į kitas lankytinas vietas. Perplanauojam likusias dienas. Po pusvalandžio vėl beldžia į duris ir prašo prieš tai įteikto laiškučio. Per miegus atiduodu. Po minutės suprantu, kas įvyko ir einu ieškot to mistinio žmogaus, nieko neradęs užsuku į priimamąjį. Ten man paaiškina, kad turas vis dėl to bus. Mano pasvarstymai: pirmą dieną nerado daugiau norinčių vykti į Kingstoną, todėl kelionę nukelė, antrą dieną neradus dar keleivių – atšaukė, bet staiga iš kažkur išdygo dar porą keleivių ir turą gražino. Štai kodėl kelionei geriausia susirasti vietinį vairuotoją arba išsinuomoti automobilį. Tačiau kelionė iki Kinsgstono nuo Negrilio ilga todėl pakankamai brangiai kainuojanti dviems.

Kovo 18d.
Atsikeliam 5:30. Nėra vandens. Ai ir taip gerai, nesiprausiu. Šeštą einam ieškoti autobusiuko. Mūsų pakeleivės – 2 anglų moteriškės maždaug apie 50 metų. Šešiaviečiame autobusiuke visos vietos užimtos – šalia vairuotojo jo žmona. Kelionė prasideda tuo pačiu keliuku kaip ir į Acompong’ą. Kertame regionus ir jų sostines – nedidukus miestelius. Viemame iš kaimelių stojam pavalgyti, nes vairuotojas dar nepusryčiavęs. Valgyklėlę puošia didelė iškaba “Healthy eating 24 hours”.

Tarp trijų sienų lauko virtuvė. Ant akmenų didžiuliai puodai, tarp akmenų deginamos anglys. Pasiteirauju virėjų ar galiu juos nufotografuoti. Atsakymą gaunu iš vairuotojo – čia gali visus, Kingstone – tik tuos kuriuos leisiu. Riedam toliau. Jamaikietis šiek tiek papasakoja apie pravažiuojamus miestelius, apylinkes ir nuolatos klausinėja “are You ok”. Kylam per Santa Cruz kalnus. Pravažiuojam dar ne vieną miestelį kol apie 12 val. pasiekiam Kingstoną. Visos automobilio durys užrakinamos, važiuojam pro naujus rajonus. Pasiteiraujame apie senamiestį. Believe me, You don’t wanna go there. Paklausiam, kodėl ? Atsakymas paprastas, senamiestyje nėr į ką žiūrėt.

PIrmasis sustojimas – Bob Marlio muziejus. Bilietas $10, grupei nuo 15 žmonių – $8. Sumokam mažesnę kainą ir palaukiam dar kelių žmonių ( taip sutaupyti sugalvoja vairuojotas). Grupė susidaro gana greit ir ekskursija prasideda. Muziejus – Bob Marlio namas. Jo kieme paties reggae dievo statula. Toliau siauru takeliu ateinam į Marlio sodelį. Jame šalia kitų augalų keroja ir kanapaitė. Ją Bob Marlis rūkė medicininiais tikslais, – ištaria gidė. Acha acha. Užeinam į kambarį, kur pasikesinta į regio legendą. Sienoje dvi skylės nuo kulkų. Paskui apdovanojimų ir albumų kambarys. Instrumentai. drabužiai ir visi kit likę daiktai. Galiausiai mažoje kino salėje 20 min. filmas apie Marlį.

Po muziejaus užsukam pasistiprinti į valgyklą. Joje pats įkarštis – pietų metas. Stoji į eilę, imi padėklą, renkiesi patiekalą, garnyrą, salotos. Viskas būtų normalu, jeigu virėjos kalbėtų aiškia anglų kalba, o ne aglų su jamaikietišku akcentu ir jeigu žinotum
ką rieškia patiekalų pavadinimai. Šito neturim, anas dar kepa, o to liko maža porcija. Į pagalbą ateina mūsų vairuotojas – patiekalai ant stalo. Kadangi valgykla supermarketo viduje, nutariam nusipirkti vandens parduotuvėje. Savarankiškai tai padaryti nesigauna, nes mūsų vairuotojas atbėga kaip medžioklinis šuo – turistų palikti Kingstone vienų ne valia. Esam apibarami, dėl savarankiškumo. Kingtonas trečias pagal nusikalstamumą miestas pasaulyje.

Po piet kylame į mėlynuosius kalnus, ten kavos plantacija. Ilga ekskursija po plantaciją. Sužinom kaip ir kada sodinti augalus, kada nuimti derlių, kaip atrinkti, išrušiuoti, kas tinka, kas ne, kaip pakuojama kava, žodžiu visą gamybos procesą nuo iki.

Mėlynųjų kalnų kava brangi, todėl jos nerasite nei Europoje, nei Amerikoje. Ji eksportuojama į Japoniją. Vietoje nusiperkame kelis pakelius sau ir lauktuvėm.

Pasivažinėjam po Mėlynųjų kalnų aplylinkes, ir pajudam Negrilio link.

Ryt paskutinė diena. Lagaminai sukrauti.
Mes padūsaujam, susižvalgom vienas į kitą ir nebyliai ištariam – mes dar čia sugryšim.