16 dienų “tranzu” per Afganistaną!

Dar žiemą būnant Indijoje ir svarstant, kuria kryptimi pasukti jau vienerius metus besitęsiančią kelionę po Aziją, teko išgirsti apie šią vasarą man jau pažįstamų rusų keliautojų iš “Laisvųjų kelionių akademijos” organizuojamą informacinę/kelioninę bazę Osho mieste, Kirgizijoje. Nusprendžiau, kad ir vėl būtų labai įdomu su jais susitikti ir kurį laiką pabendrauti, tačiau iš Indijos iki Kirgizijos nemenkas atstumas, o ir laiko dar “per akis”.

Ir kurį gi maršrutą pasirinkti? Indijos-Kinijos pasienis uždarytas ir jau buvo aišku, kad teks apsilankyti Pakistane. Tada du keliai: iš Pakistano kilti į šiaurę ir aukščiausiai pasaulyje esančiu tarptautiniu karakorumo (KKH) keliu vykti į vakarinėje Kinijoje esantį Kashgara (nuo čia iki Osho tik kelios dienos) arba rinktis antrąjį, mano nuomone įdomesnį, maršrutą iš Pakistano per Afganistaną ir Tadžikistaną.
Turbūt dėl visada ekstremalių nuotykių ieškančio mano kelionių būdo antrasis maršrutas “suskambėjo” labiau viliojančiai!
Taigi, pasirūpinus Pakistano viza Katmandu (Nepalas) bei Afganistano viza Delyje (Indija), bent jau biurokratinis kelias man buvo atviras!
Pakistanas – įspūdinga, pilna kontrastų šalis. Šiaurinė dalis su Himalajų, Karakorumo, bei Hindukuso kalnų grandinėmis – tai tikras kalnų mylėtojų rojus.
Per beveik mėnesį, praleistą šioje gilaus islamo šalyje, tarp viso kitko teko aplankyti ir labai išskirtinę, pagonišką, save Aleksandro Makedoniečio armijos palikuonimis laikančią Kalasha tautelę. Šiaurės vakaruose, šalia Afganistano pasienio esančiuose trijuose izoliuotose kalnų slėniuose jų išlikę tik apie 3000 ir, deja, šis skaičius sparčiai mažėja dėl iš visų pusių supančių musulmonų įtakos.
Būnant šiauriniame Pakistane taipogi teko sudalyvauti ir aukščiausiai pasaulyje (apie 3700 m) esančiame polo stadione vykusiame “Shandur Polo” festivalyje. Tai populiariausia sporto šaka šioje šalies dalyje, ir kiekvieną liepą vykstantis trijų dienų turnyras tarp Chitral’io ir Gilgit’o komandų sutraukia milžinišką šiuose kalnų rajonuose gyvenančių pakistaniečių susidomėjimą.
Deja, tik sugrįžus iš kalnų, priešpaskutinę dieną būnant Pakistane ir jau beveik pakeliui į Afganistaną, Peshawar’e teko (IR VĖL!!!) prarasti savąjį skaitmeninį fotoaparatą su visais Pakistano kalnuose užfiksuotais neįkainojamais įspūdžiais!! Eechhh….

Liepos 12
Nuo Peshawar’o iki pasienyje su Afganistanu esančio Khyber tarpeklio tik apie 60 km, tačiau čia ir prasideda nuotykiai. Didelė Pakistano pasienio su Afganistanu dalis, tai taip vadinami genčių rajonai (tribal agencies) ir dauguma Pakistano įstatymų čia neturi galios. Iš viso yra 7 rajonai ir kiekviename galioja savi genčių įstatymai. Tai paštunų žemės, ir norintiems čia pakliūti užsieniečiams reikalingi specialūs leidimai bei iš tos genties kilusi ginkluota apsauga!
Kelias iš Peshawar’o iki Torkhamo veda per Khyber rajoną, ir čia turbūt lengviausiai gaunamas leidimas dėl kad ir menko keliautojų Afganistano link srauto. Pats dokumentas nemokamas ir gaunamas per 20 minučių, todėl jis pas mano kišenėje atsirado gana nesunkiai.
O štai jau kita kalba, kada tenka organizuotis ginkluotą apsaugą link pasienio. Ji taipogi nemokama, tačiau reikalaujama draugiško “užmokesčio”. Negana to, reikia samdytis privatų taksi, nes tavo naujasis ”draugas” su kalašnikovu ant peties nesutinka važiuoti paprastu autobusu.
Velniop gi tą apsaugą ir pinigų taksistui švaistymą!!! Nusprendžiau prasmukti ir be jų pagalbos. Pasirėdęs pilnu musulmonišku kostiumu (shawal kamize) ir užsimetęs Chitralyje įsigytą kepurę, nuvykau į paprastą autobusų stotį. Čia kaip mat buvau apsuptas paprastų taksistų, prirenkančių pilną mašiną keleivių, pasidalinančių kelionės kainą. Buvau pasodintas į naujutėlaitę Toyota su beveik taip pat baltai apsirėdžiusiais pakeleiviais, ir tai mane nemenkai pradžiugino.
60 kilometrų iki Torkham’o, per fantastiškomis molio tvirtovėmis apstatytą Khyber genties rajoną pravažiavome nesustabdyti nė prie vieno iš daugelio pakeliui buvusių apsaugos postų. Juk naujutėlaitė mašina vežė padorius pakistaniečius – policija nė neįtarė tarp jų būsiant ir apsimetėlį barzdotą lietuvaitį!
Pats Torkham’o kalnuotas pasienio postas – tikras “bardakas” su vietiniais pakistaniečiais ir afganistaniečiais, vaikščiojančiais iš vienos pusės į kitą, kaip tik jiems patinka. Teko išgirst ir Pakistano pasieniečių “moralą” dėl mano vienišo atvykimo, tačiau aš jau buvau čia, ir siųsti atgal į Peshawar’a manęs niekas neišdrįso. Pakankamai lengvai praėjęs Pakistano pusę, o dar lengviau – afganistaniečius, aš jau buvau šioje ilgų karo metų nusiaubtoje šalyje su labai įdomia paskutiniųjų dešimtmečių istorija.
Nuo pasienio iki sostinės Kabulo tik 4 valandos kelio nauju, už amerikiečių pinigus pastatytu keliu, tačiau dėl šioje pasienio zonoje vis dar tūnančių talibų „tranzavimo“ galimybės atsisakiau ir sėdau į dar vieną bendrą taksi. Neužilgo pajudėjom Kabulo link ir kelionė, atrodė ilgai neturėjo užsitęsti, besidžiaugiant gaiviu per langą pučiančiu vėjeliu. Tačiau…. Nuvažiavus tik apie 20 km, netikėtai ant kelio iš kažkur atsirado ožys (ar ožka – įžiūrėti nesuspėjau)! Vairuotojas, važiuodamas dideliu greičiu ir bandydamas ji apvažiuoti, nebesuvaldė mašinos, ir ji, apsisukusi, nuslydo nuo kelio, o visiems joje buvusiems teko pajusti dulkėtą smūgį į pelkėtą griovį! Greitai susiorientavus ir atsigavus nuo šoko, laukan teko išsikabaroti per langą. Visi likome sveiki, be didelių nuostolių (išskyrus purvinus baltus drabužius) ir iškart pasijutom apsupti iš gretimų molinių tvirtovių subėgusių nustebusių afganistaniečių. Pravažiuojančios pro šalį mašinos pagalbos nepasiūlė, kas man buvo labai keista. Netikėtai pro šalį važiavo jau pasienyje sutiktas afganistanietis, gyvenantis Mančesteryje ir dabar, po 6 metų pertraukos grįžtantis namo, bei pasisiūlė pavėžėti mane iki Jalalabad’o, už ką aš, žinoma, buvau labai dėkingas.
Jalalabad’e pirmąkart per buvimo Afganistane laiką teko išvysti amerikiečių karinį konvojų, apsiginklavusį iki ausų. Pačiame mieste ilgai neužsibuvau ir greitai persėdau į kitą bendrą taksi, važiuojančią Kabulo link.
Dienai einant į pabaigą, sėkmingai pasiekėme didžiąją sostinę, kuri iš karto sudarė sovietų statyto ir labai apgriuvusio miesto įspūdį. Nakvynė viešbučiuose Kabule brangoka, todėl tik atvykęs susiskambinau su “hospitality club” nariais Abdul ir Gohar, su kuriais dėl nakvynės jau buvau internetu sutaręs prieš kelias savaites. Svetingai jų sutiktas ir privaišintas, pajutau laimingą pirmosios dienos Afganistane pabaigą.

Liepos 13
Mane į svečius priėmęs amerikiečių pagalbos organizacijoje dirbantis Gohar’as pasirodė tikrai svetingas, nesunkiai galintis diskutuoti įvairiomis temomis, tačiau norintis emigruoti į vakarų pasaulį afganistanietis. Beveik visą penktadienį, ne darbo islamo šalyse dieną, prasėdėjome jo namuose belaukdami taip ir neatvykusio Abdulo, ir tik vakarėjant nusprendžiau išeiti bent kiek pasižvalgyti po miestą. Deja, jau buvo vakaras, o Kabulas miegoti eina anksti, tad sugebėjau susirasti tik artimiausią interneto kavinę, kurioje ir užsisėdėjau iki devintos vakaro. Tokiu tamsiu paros metu tikrai buvo nejauku sugrįžti į nakvynės vietą – gatvių apšvietimas Kabule nėra fantastiškas, o ir iš visų pusių patruliuojanti policija didelio saugumo jausmo (bent jau man) nesuteikia!

Liepos 14
Šią dieną nusprendžiau paskirti milijoniniam miestui Kabului. Tai įdomiai keistas, iš visų pusių molinėmis trobelėmis apstatytų uolėtų kalnų apsuptas, miestas, neišvengęs tragiškai griaunančios pastarųjų dešimtmečių Afganistano istorijos. Visur aplink – griuvėsiai, kulkomis išvarpytos namų sienos, nuo karo pavargusių vietinių veidai. Senojo Kabulo beveik nėra išlikę, centras labai primena sovietinės statybos miestą su per paskutiniuosius metus išdygusiais keliais moderniais pastatais. Įdomiau tapo tik šiaip pasivaikščiojus po centrinį turgų ir pabendravus su vietiniais afganistaniečiais dideliais turbanais ir ilgomis barzdomis. Viena iš centrinių, turistams skirtų gatvelių – “Chiken street” su suvenyrų parduotuvėmis – man sukėlė daugiau graudulį nei susižavėjimą.
Kelias dienas Kabului paskirti buvo galima, tačiau ilgesniam laikui užsibūti čia kaži ar man norėtųsi. Taip, egzotiška vaikštinėti po karo apgriautą miestą, tačiau vietiniams čia reikia gyventi, ir aš, kaip čion tik pasižvalgyti atvykęs užsienietis, jaučiausi nejaukiai.

Liepos 15
Užteks man Kabulo. Anksti ryte susikrovęs daiktus ir atsisveikinęs su mane priglaudusiu Gohar’u, išėjau ieškotis vietos, iš kur pajuda bendrieji taksi Bamiyan’o link. Susiradau nesunkiai, bet teko “pakariauti” su vairuotoju dėl užsiprašytos dvigubos kainos.
Iš Kabulo iki Bamiyano tik apie 180 kilometrų pietiniu keliu, kurio nedidelė atkarpa vadinama nesaugia dėl apylinkėse tūnančio Talibano. Tačiau dėl sutaupomų apie 3 valandų vairavimo (šiaurinis kelias ilgesnis ir saugesnis) dauguma už pinigus vežančių mašinų jį ir pasirenka. Po 8 valandų kelionės kalnuotais keliais, sumokėjęs 500 afganių (10$), tos pačios dienos pavakarę pasiekiau vieną iš labiausiai lankomų vietovių Afganistane.
Bamiyan’as – tai miestelis su labai sena budistine istorija, išsidėstęs ilgame kalnų slėnyje. Pasaulyje jis garsus 1500 metų senumo milžiniškomis Budos skulptūromis, iškaltomis tiesiog uoloje. Deja, išgyvenusios 15 amžių, jos nesugebėjo atsilaikyti prieš Talibano idiotiškumą ir 2001 metais buvo tiesiog susprogintos. Dabar tai tik dvi didžiulės erdvės uoloje, lengvai matomos iš tolimo atstumo. Aplink jas daug mažesnių ir net gyvenamų urvų, kur prieš daugelį metų glausdavosi vienuoliai, o žiauriuoju Talibano laikotarpiu slėpdavosi vietiniai.
Bamiyan’as, kaip ir didelė centrinio Afganistano dalis, tai Hazaradzatas – mongolų palikuonimis save laikančių hazara tautybės žmonių žemės. Dėl savo šiitinės islamo pakraipos hazaros buvo labai priešiškos sunitų talibanui ir iki šiol “Talibanas” jiems skamba kaip keiksmažodis. Todėl ji vadinama viena iš saugiausiu provincijų Afganistane – talibai bijo čia ir koją įkelti.
Šioje provincijos sostinėje pirmą kartą teko apsistoti centriniame Afganistane įprastose nakvynės vietose chaikhana, dar kartais juokingai vadinamose “hotel”. Tai didesniuose kaimuose šalia pagrindinių kelių esantys restoranėliai molinėmis sienomis, kilimais iškaltomis grindimis ir kartais (NET!) pajungta palydovine televizija. Visi „kamazų“ vairuotojai, “maršrutkių” keleiviai ar šiaip nei iš kur pasirodantys keliautojai, užsisakantys vakarienę (dažniausiai tik iš vieno įmanomo patiekalo), gali tiesiog pasilikti nakvynei ant kilimo ir paduotos antklodės. Susimokama tik už vakarienę ir ankstyvus pusryčius (arbata su „naan’u“) ir keliaujama toliau. Tokia sistema man labai patiko, todėl, kada tik buvo galimybė, ja ir naudojausi.

Liepos 16
Bamiyan’as – miestas mažas ir jame nėra priežasties užsibūti ilgiau, todėl šiandien, anksti atsikėlęs ir papusryčiavęs nusprendžiau pirmą kartą išbandyti afganistanietišką autostopą.
Tikslas buvo tik už 70 kilometrų esantys Band i Amiro ežerai. Išėjęs į dulkėtą kelią, nesunkiai susistabdžiau reikalinga kryptimi važiuojantį kamazą ir labai apsidžiaugiau nuostabia “tranzo” Afganistane pradžia. Po kelių valandų kelionės besidžiaugiant Hazaradzato kalnuotomis vietovėmis, buvau išleistas prie smėlėto posūkio Band i Amiro ežerų link. Likusius 7 kilometrus sumąsčiau eiti pėsčiomis ir net nestabdyti karts nuo karto pravažiuojančių mašinų. Nežinau, kokie ten septyni kilometrai, tačiau tai užtruko daug ilgiau nei tikėjausi, bet viską atpirko fantastiški ir kontrastingi kalnų vaizdai. Kartais jaučiausi tarytum nutapytame pilkų stepių peizažo paveiksle, o kartais – kaip didžiajame Amerikos kanjone. Po maždaug 3 valandų kelio išvydau pirmąjį iš 7 ežerų ir netekau žado. Prieš mane atsivėrė dangaus mėlynumo ežeras, įsispraudęs tarp pilkai raudonų kalnų, o paėjęs dar keletą kilometrų pasiekiau ir pagrindinį Band i Amir’ą su šiokia tokia lankytojų infrastruktūra. Kelios pastatytos palapinės, keletas afganistaniečiams skirtų restoranėlių ir šiaip nuomojamų iš molio pastatytų kambarių. Man, kaip užsieniečiui, kainos iškart buvo pasiūlytos dvigubos, tačiau po įmantrių diskusijų už nakvynę buvo susitarta visiškai nemokėti.

Liepos 17
Fantastiškai išmiegojau gryname ore ant kilimo, patiesto šalia chaikhanos ir, kaip jau buvo įprasta, pusryčiams paprašiau arbatinuko žalios arbatos su naan’u – pailgos formos afganistanietiška balta duona. Vidurdienį įkaitus saulei neatsisakiau ir išsimaudyti lediniame, tačiau skaidriame kaip krislas vandenyje. Atsistojus ant kranto ilgai galima varvinant seilę žvalgytis į būrius žuvų, plaukiojančių visai šalia kranto, bet tinklais žvejoti čia uždrausta. Keli vietiniai žvejoja paprastais valais ir ant kabliuko užkabintu naan’o gabalėliu, tačiau žuvys labai jau čia gudrios (o gal tik šiaip apsirijusios) ir lengvai masalo neliečia.
Vidurdienį šviečiant saulei nusprendžiau prasivaikščioti aplink ir apžiūrėti bent jau greta esančius ežerus. Pats centrinis ir lengviausiai prieinamas, Band i Amir vardu pavadintas, atrodo tikrai stulbinančiai. Vanduo šiuose ežeruose pilnas įvairių mineralų, todėl per tūkstantmečius šie mineralai iš vienos ežerų pusės sudarė natūralią sieną ir iškėlė juos apie 10 metrų virš žemės. Ledinis vanduo tiesiog teka iš vieno ežero į kitą per šias natūralias mineralų sienas kriokliais, sudarydami neaprašomus vaizdus. Pasivaikščiojimas po vietovę tiesiog stulbinantis ir sunkiai apibūdinamas; tikrai tikiuosi, kad afganistaniečiai turės pakankamai proto šiuos ežerus išlaikyti ir išsaugoti tokius – nepaliestus “turtingojo” turizmo!

Liepos 18
Atsikėlęs su aušra jau žinojau, kad ši diena bus ilga ir sunki, todėl ilgai nedelsęs išėjau į kelią. Nuo Band i Amir ežerų kita kelionės po Afganistaną stotelė mano mintyse buvo gretimoje Ghor’o provincijoje esanti Lietuvos (ISAF) karinė bazė. Centrinio Afganistano keliai – tikrai ne Vokietijos autobanai, tad manęs laukiančiam 200-250 kilometrų kelio sumąsčiau paskirti 2 dienas.
Nuo ežerų pėstute vėl teko kulniuoti keletą valandų, kad sugrįžčiau į pagrindinį provincijos žvyrkelį, bet jau iš kitos pusės, ir laukti pirmos mašinos, važiuojančios rajoninio centro Yakawlang link.
Sėdėti ant kuprinės ilgai neteko – neužilgo sėdėjau pakistaniečio, dirbančio su specialia JT programa, automobilyje. Važiavo jis į Yakawlang’ą patikrinti, kaip organizuojamas bandymo stadijoje esantis Afganistano rinkiminių kortelių su akies ragenos atpažinimo sistema fotografavimas. Visa tokia sistema net ir man nuskambėjo kaip negirdėtos naujosios technologijos, o čia gi tamsus Afganistano kalnų kaimelis! Tad labai apsidžiaugiau jam pasiūlius kelioms valandom prisijungti prie jo ir važiuoti apžiūrėti, kaip viskas funkcionuoja.
Po šiuolaikinės technologijos demonstracijų su visais fantastiškai draugiškais pakistaniečiais buvau pakviestas pietums su vietiniu rajono administratoriumi (man pasirodęs idiotiško mąstymo vietinis, sėdintis šiltoje valdžios kėdėje).
Yakawlang’as buvo paskutinis taškas, iki kur kelias, kuriuo man reikia važiuoti, buvo aiškus, ir nuo čia jau teko griebtis improvizacijos. Be žemėlapio, be jokios normalios informacijos, kuriuo keliu pasukti, ir žinant tik kelionės tikslą – Chaghharan’o pavadinimą. Dar tik bandant išsikrapštyti iš Yakawlang’o, buvau pakviestas vietinės policijos užsukti į poskyrį dokumentų patikrinimui, o pas juos ant sienos aptikau provincijos žemėlapį! Jame ir apžiūrėjau bent jau kuria kryptimi pasukti. Su korupcijos persisunkusiais policininkais atsisveikinau be problemų, nors ir buvau prašomas “dovanų”.
Nuo čia man buvo visiškai “juoda zona”, kur važiuoti ir kuriuo per šiuos kalnus į visas puses vedančiais žvyrkeliais pasukti. Po kelių valandų ėjimo pėsčiomis priėjau sankryžą, nuo kurios į abi puses kelias vedė Chaghcharano link, o tikslaus atsakymo, į kurią pusę pasukti, man niekas negalėjo pateikti. Paklausus vietinių, išaiškėjo, kad abu keliai veda panašia kryptimi, tik vienas ilgesnis ir geresnis, o kitas trumpesnis, bet prastesnis. Na ką gi, nusprendžiau, kaip ir visada, sėsti ant kuprinės ir laukti, kol atvažiuos koks nors, aiškia kryptimi važiuojantis, transportas.
Taip man kelias valandas besėdint ir beskaitant knygą apie Talibaną, horizonte pasirodė Hiace autobusiukas, toks pat kaip ir visi kiti, važinėjantys po Afganistaną. Mano nuostabai, jis pasuko trumpesniuoju, bet prastuoju keliu, ir visai nesunkiai sustojo man stabdant. Paklaustas, ar važiuoja į Chaghcharana, jame sėdintis vairuotojas sulinksėjo galva ir aš, labai nustebęs savo netikėta sėkme, kaipmat sėdau į vidų. Kelias pasirodė tikrai prastos būklės, tačiau tai visai nerūpėjo, nes džiaugiausi susiradęs transportą, važiuojantį tiesiai ten, kur man ir reikia. Bent jau man taip atrodė!!
Po pusvalandžio važiavimo netikėtai paaiškėjo, kad apsidžiaugiau tikrai per anksti, nes mane taip entuziastingai priėmę afganistaniečiai važiuoja tik iki netoliese esančio kaimo, o iki Chaghcharano jie mane tikisi vežti už nemažą užmokestį. Greitai praradęs šypseną veide, pasiuntęs vairuotojus velniop ir išlipęs visiškai nežinomoje man vietoje, nusprendžiau leistis į dar vieną avantiūrą ir pradėti žygį pėsčiomis.
Toli nuo kelio (bent jau Afganistane jie taip vadinami) nueiti nesinorėjo, tad reikėjo orientuotis į šį kalnų žvyrkelį. Po kelių valandų, užsilipęs ant tarpeklio, išvydau fantastišką saulėlydį su į visas puses nusidriekusiais ir raudonais besileidžiančios saulės spinduliais apšviestais kalnais. Tai buvo ir ženklas pradėti ieškoti nakvynės.
Jau beveik sutemus priėjau kelias akmenines trobeles su ožkų banda šalia jų. Visa tai atrodė labiau panašu į akmens amžiaus gyvenvietę, nei į XXI amžių. Pasibeldus į vidų greitai teko susidurti su iš pirmo žvilgsnio nelabai svetingais gyventojais, o į mano nakvynės prašymą buvo atsakyta neigiamai. Nuėjęs kelis šimtus metrų, jau tamsoje, išgirdau tų pačių, turbūt susigėdusių savo nesvetingumu, afganistaniečių kvietimą užeiti vidun.
Kaip ir iš išorės, taip ir viduje – iškart pasijunti lyg atkeliavęs į kelių tūkstantmečių senumo praeitį. Vyriausias šeimos narys su ilga balta barzda iškart pasodino mane šalia vidury trobelės rusenančio laužo, o jaunieji tik kikeno aplinkui. Kelios netoliese buvusios moterys, pagaminusios vakarienę, greitai pasislėpė gretimoje akmeninėje trobelėje. Prisivaišinus abrikosų sriuba su balta duona ir arbata, man greitai pradėjo merktis akys, tad po ilgos dienos nesunkiai užmigau, įsilindęs į šiltą savo miegmaišį.

Liepos 19
Anksti ryte, tik prašvitus, man dar saldžiai miegant, netikėtai pajutau stiprų gnybtelėjimą. Pasirodo, taip senolis nusprendė mane pažadinti ir, pasiūlius pusryčiams arbatos, išprašyti lauk. Buvo labai ankstyvas rytas ir aš, pilnas energijos, nusprendžiau pratęsti žygį pėsčiomis (alternatyvos kaip ir neturėjau!) iki artimiausio didesnio kaimelio papusryčiauti.
Tik po kelių valandų ėjimo pradėjau suvokt, kad ši diena tikrai nebus eilinė. Patekau čia net nežinodamas, nei kur esu, nei kiek teks eiti iki artimiausios normalaus dydžio gyvenvietės. Mažesnių kaimų, kurie labai tiktų nacionalinės geografijos dokumentikai, pakeliui pasitaikė tikrai daug! Iš molio nudrėbtos trobelės, labiau primenančios viduramžių laikų tvirtoves, žirnių laukai, drėkinami turbūt šimtmečių senumo drėkinimo sistema, kurioje karts nuo karto teko nuplauti prakaitą, milžiniškos avinų ir ožių bandos su iš paskos lakstančiais piemenimis, moterys, dirbančios laukuose ir kaip mat bėgančios slėptis vos mane išvydusios.
Ir pusryčiams, ir pietums sugebėjau tik keliuose pro šalį praeituose kaimeliuose įsigyti po kelis naan’us ir nieko daugiau. Ir tai tik tada, kai man užėjus į kaimelį ir paprašius duonos, vietiniai neišsilakstydavo iš baimės.
Visas kelias, labiau tinkantis asilų karavanams nei keturračiam transportui, driekėsi palei kalnų slėniu tekančią upę, kurioje, šviečiant kepinančiai saulei, labai smagiai išsimaudydavau ir atsigaivindavau. Tokios atskirties nuo civilizacijos jau seniai nebuvau patyręs.
Tik pradėjus temti, visiškai nualintas nuovargio pasiekiau šio slėnio centru vadinamą kaimelį su kasdien vykstančiu turgumi. Po 15 valandų praleistų ant kojų, per visą dieną užkandus tik keliais afganistanietiškais naan’ais ir užgėrus juos tik upės vandeniu, buvau labai laimingas pasiekęs tašką, iš kurio turėjau galimybę kažkur išvažiuoti autotransportu. Šią dieną tik dar kartą teko įsitikinti, kad afganistaniečiai nėra svetingiausia tauta žemėje (kaip kad dažnai tekdavo išgirsti) – tiek sunkaus bendravimo su vietiniais tikrai nesitikėjau patirti prieš čia važiuodamas.
Be to, ši diena tapo turbūt labiausiai varginanti per visus septynerius mano kelionių metus, tiek fiziškai, tiek ir dėl bendravimo sunkumų su šiuose kalnų slėniuose gyvenančiais hazara žmonėmis.

Liepos 20
Išmiegojęs, vis dar labai skaudančiomis nuo vakarykščio “žygio” kojomis, sėdau į pirmą iš kelių “maršrutkių”, važiuojančių i Lal Sar Jangalą – šio kalnų rajono, priklausančio Ghoro provincijai, centrą. Kaip visada, pasiprašiau leidimo važiuoti ant autobusiuko stogo, kad nereikėtų kentėti susigrūdus viduje ir galėčiau laisvai grožėtis pro šalį lekiančiais kalnų vaizdais.
Lal Sar Jangalą, paprasčiau vadinamą tiesiog “Lal’u”, pasiekėme vidurdienį. Pro čia jau praeina pagrindinis kelias iš Kabulo į Chaghcharaną.
Papietavęs vietinėje chaikhanoje (restoranėlyje) ir vėl patraukiau šio svarbiausio, centrinio Afganistano kelio link. Iš vietinių sužinojęs, kad iki Chaghcharano tik 4-5 valandos kelio, labai apsidžiaugiau, tačiau 3 valandas pralaukus pirmojo kamazo ir pajutus važiavimo greitį, džiaugsmas greitai išgaravo. Per likusias 3 valandas kamazu nuvažiavome tik apie 30 kilometrų, o sutemus sustojome nakvynei dideliame ir nelabai svetingame kaimelyje.

Liepos 21
Anksti prabudęs, norėjau kuo greičiau išsikrapštyt iš šios vietovšs su nesvetingais vietiniais. Išėjęs iš kaimo apie 5 kilometrus, užsilipau ant kalvos, sėdau ant kuprinės ir pradėjau laukti išganingojo transporto. Net nesitikėjau, kad pirmasis kamazas atvažiuos tik po 6 valandų, kurias pralaukiau skaitydamas knygą, grožėdamasis kalnų vaizdais ar šiaip žongliruodamas iš Nepalo atsivežtais megztais kamuoliukais.
Vidurdienį sulaukus pirmojo kamazo, teko fantastiškai apsidžiaugti sužinojus jo kelionės tikslu esant Chaghcharaną. Įveikti likusius 100 kilometrų trukome dar 6 valandas važiuodami šiuo vargiai pavadinamu centriniu šalies keliu. Pačią provincijos sostinę pasiekėm jau pradėjus temti, tad aš iš karto išėjau ieškoti karinės bazės su didele lietuviška trispalve, bijodamas, kad sutemus manęs ten tikrai neįleis. ISAF/Lietuvos bazę surasti nebuvo sunku, nes būdama tik 1 km nuo miesto, ji visiems lengvai žinoma ir matoma.
Nesunkiai praėjus pirmąjį afganistaniečių apsaugos postą, priėjau didelius geležinius vartus, kuriuos man atvėrė gimtąja lietuvių kalba šnekantis ir sunkiai apsiginklavęs karys.
Pastebėjau didelę nuostabą jo veide dėl mano apsilankymo, bet gavus vadą leidimą, aš buvau įleistas į vidų. Netrukus mano priežiūra pirmąjį vakarą buvo perleista fantastiškam kariuomenės kapelionui, kuris leido man tikrai draugiškai pasijusti tautiečių kompanijoje.

Liepos 22
Pirmą kartą per paskutiniąsias kelias savaites ir vėl miegojau lovoje! Šeštą valandą ryto nuėjęs į valgyklą ir išvydęs pusryčių galimybes, net žado netekau nuo įvairovės. Net sunku įsivaizduoti, kad esi Afganistane! Viskas, tiesiog viskas, yra atskraidinama amerikiečių lėktuvais kiekvieną dieną, net vanduo puslitriniuose plastiko buteliukuose. Tokios maisto įvairovės seniai neteko regėti, tačiau pasak pačių Lietuvos karių, visas šis amerikietiškas “šlamštas” netrunka atsibosti.
Per visą dieną, praleistą bazėje, teko apsilankyti pas kariuomenės medikus, koplyčioje, skalbykloje, valgykloje (ir ne vieną kartą!), pabendrauti su kontingento vadu, prisiminti mano dienas, praleistas Danijoje su Danijos kariais, ir vakare išsikaitinti tikroje pirtyje bendraujant su pačiais lietuviais.
Tikrai nesitikėjau tokio draugiško Lietuvos karių priėmimo, net nebuvau tikras, ar iš viso būsiu įleistas į karinę bazę ir ar nebūsiu “pasiųstas” atgal, iš kur atkeliavęs.

Liepos 23
Šeštą valandą ryto manęs vėl laukė fantastiški pusryčiai bei jau iš vakaro sukrauta kuprinė. Šiandien darkart sulaukiu Lietuvos karių paramos, susitardamas su jais dėl pavėžėjimo patruliuojančiu konvojumi iki man jau žinomo Lal Sar Jangal’o.
Po septynių valandų kelionės kariniu konvojumi iš Chaghcharano pasiekiame Lal’ą (kelionėje į kitą pusę užtrukau pusantros dienos). Paskutinį kartą papietavęs su Lietuvos kariais ir palinkėjęs jiems sėkmės, vėl išėjau dulkėtu keliu pradėti savąją kelionę atgal.
Nesunkiai susistabdau vieną iš man jau įprastų kamazų, per artimiausias 4 dienas pasieksiančių Kabulą, tačiau tiek laiko nesinori važiuoti “kamazišku” greičiu, tad nusprendžiu su juo važiuoti tik iki šios dienos vakaro.
Kamazui sustojus viename iš tranzitinio transporto dėka išsilaikančių kaimų su mano pamėgtomis chaikhanomis, čia ir pasilieku nakvynei.

Liepos 24
Dėl keturių ilgų ir varginančių dienų, praleistų kelionėje į Chaghcharaną, atgaliniu keliu pasirenku šiek tiek pietesnį kelia per Panjab’o rajoną.
Ryte nesunkiai susirandu dar viena kamazą dviaukšte priekaba, pilną avinų ir važiuojantį į Kabulą. Prieš išvažiuojant dar tenka padėti afganistaniečiams suvaryti išsilaksčiusius avinus atgal į priekabą, kas tikrai pasirodo nesanti lengva užduotis. Ateinančias 3 valandas džiaugiuosi pro šalį slenkančiu centrinio Afganistano kalnų peizažu, sėdėdamas ant kamazo priekabos ir apsuptas mažiausiai šimto nepaliaujamai man kojas mindančių avinų.
Apie vidurdienį pasiekiame Panjabą, o nuo čia man su avinais jau nebe pakeliui. Šis kelias veda tiesiai į Kabulą, o man norisi jį aplenkti ir vėl pravažiuojant pro Bamiyaną. Kamazo, vežančio avinus, vairuotojas nelauktai užsiprašo 200 afganių, tuo, aišku, žiauriai mane nustebindamas, nes net su “maršrutke” ši distancija kainuoja tiktai 100. Netikėtai kilęs konfliktas išsisprendžia vairuotojui grubiai iš mano piniginės išsitraukus dar nuo pernai metų turėtus 100 mongoliškų tugrikų, kas, jo nuomone, turbūt turėjo būti labai dideli pinigai (iš tikrųjų tai tik 0.08$!).
Iš Panjabo iki man jau pažįstamo Yakawlango per kalnų tarpeklį pervažiavau susistabdęs mokyklinę ekskursiją, važiuojančią prie Band i Amir’o ežerų ir lengvai sutikusią mane pavėžėti.
Paskutinę atkarpą iki Bamyan’o pasiekiau vėlai vakare, jau sutemus, susitaręs su vietiniu autobusiuku pavežti už 200 afganių užmokestį.

Liepos 25
Bamiyan’e naktį praleidžiu ir vėl toje pačioje chaikhanoje kaip ir prieš savaitę, todėl mieste nebešvaistau laiko ir ryte išeinu tiesiai į kelią. Atgaliniu maršrutu pasirenku saugesnį, šiaurinį kelią, ir po kelių valandų laukimo susistabdau naują, Kabulo link važiuojantį džipą. Labai apsidžiaugiau, kad paskutinę 200 kilometrų prasto kelio atkarpą nuvažiuosiu gana greitai ir nereikės visos dienos praleisti sėdint vėžlio greičiu slenkančiame kamaze.
Po pusdienio kelionės palei jau žymiai civilizuotesnius kalnų slėnius laimingai pasiekiame centrinį ir naujai asfaltuotą kelią iš Kabulo į šiaurės Afganistaną. Nuo čia teoriškai tik 4 valandos kelio iki Mazar i Sharifo, tačiau Afganistane niekas nesiklosto taip, kaip norėtųsi.
Šiame centriniame šalies kelyje transporto tikrai netrūksta, tad nesitikėjau turėsiantis kokių nors sunkumų. Be to, šis kelias kerta kalnų grandinę, skiriančią etniškai labai suskaidytus pietinį ir šiaurinį Afganistaną. Dar rusų statytas, aukštai kalnuose esantis, Solang’o tunelis turėjo labai didelę reikšmę kovoje prieš Talibaną, todėl jis iki šiol kruopščiai saugomas šiaurės aljanso karių.
Aš nė neįtariau, kad, laimingai susistabdęs mašiną, važiuojančią man reikiama kryptimi ir jau pervažiavęs tunelį, būsiu išprašytas iš mašinos be jokių normalių paaiškinimų.
Buvau iškrapštytas lauk ir nuvestas į senuose apgriuvusiuose kariuomenės pastatuose įrengtas patalpas. Kaip supratau, sulaikymo priežastimi tapo mano dėvimi ilgi musulmoniški baltiniai ir suvešėjusi barzda, kas šiems tadžikų tautybės afganistaniečiams atrodė labai panašu į talibo išvaizdą. Pralaikę mane kelias valandas, patys kariai gavo velnių nuo vadovybės už tokį idiotišką elgesį, tad vienas iš jų netgi pasisiūlė ir vėl man sustabdyti mašiną bei palaikyt kompaniją iki pat Pul i Khumri miesto.
Pul i Khumri, iki kurio kelias nuo aukštai kalnuose esančio tunelio veda visą laiką žemyn, pasiekėme jau vėlyvą naktį, todėl mane lydėjęs karys pasiūlė važiuoti į policijos nuovadą ir ten praleisti naktį. Pasirinkimo aš labai ir neturėjau.

Liepos 26
Iš policijos nuovados, atsisveikinęs, išėjau anksti ryte. Jau buvo beveik dvi savaitės, kaip aš Afganistane, ir jautėsi stiprus tiek fizinis, tiek dvasinis nuovargis, todėl tądien likusius kelis šimtus kilometrų iki šiaurine šalies sostine vadinamo Mazar i Sharifo nusprendžiau važiuoti saugiai sumokėjęs už “maršrutkę”.
Komforto, sumokėjus 140 afganių ir važiuojant sugrūstiems daugiau kaip dvidešimt keleivių mažame mikroautobuse, labai daug patirti neįmanoma, todėl dar kartą tenka suprasti, kodėl man labiau priimtinesnis autostopas. Gerai bent jau, kad tai trunka tik tris valandas, o ne tris dienas.
Šiaurės Afganistano kraštovaizdis mano akims, per paskutines kelias savaites pripratusioms prie kalnų, pasirodė tikrai kaip kita žemės rutulio pusė. Stepės, labiau panašios į tikrą dykumą, su tik kiek daugiau nei šimtą metų menančiu Mazar i Sharifo miestu.
Jau prieš važiuodamas čia girdėjau nuobodžius atsiliepimus apie “Mazar’a”, tačiau tuo norėjau įsitikinti pats. Vienintelė priežastis čia važiuoti, tai pačiame miesto centre stovinti mėlynoji mečetė. Gražus, bet ne musulmonams uždaras (iš vidaus), statinys nesuteikia daug noro čia pasilikti ilgiau, todėl papietavęs nusprendžiau ieškotis galimybės dar šiandien pasiekti netoli Tadžikistano pasienio esantį Kunduzą.
Deja, norai ne visada išsipildo! Ant kelio “tranzuodamas” prastovėjau geras 3 valandas ir tik sutemus pasidaviau nuovargiui. Pro šalį labai dažnai pravažiuodavo kariniai įvairių šalių patruliai (dauguma skandinavai), tačiau galimybės juos sustabdyti net ir man pasirodė minimalios.
Beje, pirmą kartą per buvimo Afganistane laiką Mazar i Sharife nesugebėjau susirast normalios nakvynės vietos, o 10 $ už kambarį mokėti neturėjau noro, todėl miegojau tiesiog lauke, miegmaišyje, ir patyriau stiprų vietinių uodų (ar šiaip vabalų) kraugeriškumą.

Liepos 27
Dėl visą naktį kandžiojusių neaiškių vabalų šiąnakt beveik nemiegojau, ir ryte nuotaikos buvo labai prastos. Nusprendžiau laimės tranzuojant nebeieškoti ir tiesiog važiuoti mikroautobusu. 300 afganių (6 $) ir 5 valandos kelio iki Kunduzo, bet man jau buvo vis vien – norėjosi kuo greičiau pasiekti Tadžikistaną. Į patį Kunduzą atvažiavome vidurdienį, bet miestas, kaip ir daugelis kitų Afganistane, nėra labai vertas dėmesio.
Paskutinį kartą papietavus afganistanietiškų kebabų, pasiryžau tranzuoti likusius 60 kilometrų iki Panj upės, skiriančios afganus nuo tadžikų. Deja, ir vėl nesėkmingai, nes pralaukęs 2 valandas ir pajutęs “trafiko” trūkumą, tiesiog įsiprašiau į bendrąją taksi už 2 dolerius.
Kelias iki pasienio tai tikra dykuma su karts nuo karto pasirodančiais kupranugariais. Pasiekus Panj upę jau teko suprasti, kad dvi savaitės, praleistos keliaujant per Afganistaną, baigiasi. Prie per upę keliančios baržos (šalia už JAV pinigus statomas tiltas atidaromas tik rugsėjo mėnesį) beveik visi iš Afganistano cementą vežančių kamazų vairuotojai – tadžikai, ir su jais nesunkai surandu bendrą kalbą rusiškai. Negana to, kad kuo greičiau norisi palikti Afganistaną, dar iškyla problemos dėl spaudo pase, tačiau nesunkiai viskas išsisprendžia draugiškai.
Už vos vos per upę judančią baržą iš manęs, kaip užsieniečio, užsiprašoma 10 $, bet šalia buvęs tadžikas vairuotojas “numuša” kainą iki 17 tadžikiškų somoni. Tik persikėlęs ir lengvai įveikęs imigracines procedūras, atsipučiu pasijutęs tikrai daug svetingesnių ir malonesnių tadžikų kompanijoje.
Pasienyje pralaukęs mažiau nei valandą, nesunkiai, su kitų vairuotojų pagalba, susirandu pilnai cemento prikrautą kamazą, per naktį važiuojantį į Dušanbė, ir sutikusį priimti mane į draugišką kompaniją.

Afganistanas – šalis, į kurią vykti pasiryžau neatsitiktinai. Nežinomybė, patikimos informacijos trūkumas ir turbūt šiokia tokia baimė girdint kalbas apie Afganistaną, buvo pagrindinės dviejų savaičių apsilankymo šioje keliautojų užmirštoje, tačiau ir vėl po truputį atveriamoje šalyje. Kelione po šią šalį tikrai nera lengvas pasivakščiojimas braškiu laukuose ir prieš čia atvykstant tikrai reikalingas tiek išorinis, tiek vidinis pasiruošimas.
Tiek daug girdėta apie neapsakomą afganistaniečių svetingumą, vaišingumą, kurio, dideliam mano nusivylimui, taip beveik ir neteko patirti! Visa laika aiškinant, kad aš tik paprastas keliautojas, o ne turtingos NVO darbuotojas ir afganistaniečiu taip geidžiamu $$$ moketi negaliu ir nenoriu, po truputi net pats pradedi prarasti susidomejima bendravimu su pačiais vietiniais.
Norint patirti fantastiška centrines azijos svetinguma, šiu laiku Afganistanas tikrai nera ta šalis i kuria ir vel pasisuktu mano keliai. Kaimyniniai Pakistanas ir Tadžikistanas butu daug protingesni ir idomesni sprendimai.
Neneigiu, kad ir vel kada nors neužsinores i šia taip nuo seno keliautojus viliojančia šali, tačiau labai jau viliuosi, kad sekanti karta čia atvykus įspudžiai butu daug mielesni ir suteikiantys daugiau noro čia sugryžti.