Kelrodžių miškas yra viena populiariausių Aliaskos greitkelio įdomybių pietrytinėje Jukono (Yukon) dalyje, netoli Britų Kolumbijos. 635 – ame šio kelio kilometre (mylioje) šalia vieno naujausių Jukono miestų – Vatsono ežero (Watson Lake) – lankytojus pasitinka keistas miškas, užimantis poros akrų teritoriją, išpuoštas dešimtimis tūkstančių kelrodžiais iš viso pasaulio: gatvių užrašais, mašinų numeriais, netgi didelėmis kelio nuorodomis.
Ši unikali turistinė atrakcija gimė 1942 metais, kuomet eilinio Karlo K. Lindlio (Carl K. Lindley), tarnavusio JAV kariuomenėje, paprašė pataisyti buldozerio sudaužytą kelio ženklą. Be galo ilgėdamasis namų, jis originaliai atliko šį darbą – įtraukė papildomą nuorodą, kurioje buvo nurodytas atstumas iki jo gimtojo miesto Danvilio (Danville), Ilinojaus valstijoje.
Kiti kareiviai pasekė jo pavyzdžiu ir prikabino kelio nuorodas su savo gimtųjų miestų pavadinimais ir atstumais iki jų. Taip gimė tradicija, kuri gyvuoja šiandien ir kasmet tampa vis populiaresnė. Čia užklydę žmonės pradėjo vežti kelio ženklus iš įvairių jų aplankytų vietovių. 1990 m. miške buvo prikaltas 10.000-tasis kelio ženklas, o 2008 m. jų buvo jau 65.164. Kasmet vietovė pasipildo nuo 2500 iki 4000 naujų ženklų. Šiemet jų galima suskaičiuoti daugiau nei 70.000.
Didžioji Kelrodžių miško atributų dalis buvo specialiai pagaminta šiai vietovei. Yra ir tokių, kurie buvo nugvelbti iš tolimų vietų ir keliavo iki Vatsono ežero. Kai kurių kelio nuorodų dydis yra įspūdingas: pvz. viena kelio nuoroda kažkieno pavogta iš Vokietijos autobano yra net 6×10 pėdų dydžio. Įdomu, kaip pavyko atgabenti ją į Kelrodžių mišką.
pirmas 
Loreta 
Aruna