Korovajų namai medžiuose

Vienoje Indonezijos archipelago saloje, pietinėje Papua gyvenanti Korovai gentis ypatinga ne tik tuo, kad yra  žinoma kaip paskutinė pasaulio gentis, turinti polinkį į kanibalizmą, bet ir savo namais, suręstais medžių viršūnėse, net 30 – 40 metrų aukštyje. Toks unikalus yra šios genties kultūrinis bruožas – be kanibalizmo protrūkių, jie ir puikūs architektai.

Iki 1970 metų Korovai gentis gyveno visiškoje izoliacijoje, kol juos atsitiktinai atrado danų misionieriai.

Nuo senų laikų genties nariai renčiasi savo namus medžių viršūnėse, kad apgintų savo šeimas nuo zujančių maliarinių uodų, nuolat puldinėjančių kaimyninių genčių ir blogų dvasių.

Mediniai namai yra statomi medžių properšose. Didžiausių medžių kamienai tarnauja kaip pagrindinė atrama aplink kurią renčiamos grindys. Mažesni medžiai įtvirtinami prie namo grindų kraštų, kaip papildomos atramos namui atlaikyti. Tuomet į viršų kyla sienos, o iš palmių lapų uždengiamas stogas. Kai kurie tokie namai kabo net 35 metrų aukštyje virš žemės, dauguma namų pastatyti  8 ir 12 metrų aukštyje. Juos pasiekti galima lipant rąstu su įpjovomis, kuris atstoja kopėčias. Namo grindys turi būti tvirtos, nes viename tokiame medžio namelyje dažniausiai apsigyvena net dešimtys žmonių ir gyvuliai.

Didesniuose namuose būna pertvarų, laiptų, vedančių į viršų ar net atskirų kambarėlių vyrams ir moterims. Kai kurie namai turi net po kelias krosnis maistui ruošti.

Ugnis – didžiausias namų medžiuose priešas, todėl krosnys sumontuojamos ypatingai – išpjaunamos angos grindyse ugniai kontroliuoti. Jei ir pavyksta išvengti gaisro, namas tarnauja savo šeimininkams tik 5 metus. Toliau tenka ręsti kitą namą. 

Tradiciškai, nuo senų laikų Korovai gentis verčiasi medžiokle, žemdirbyste. Gilios kultūrinės ir religinės tradicijos. Pagrindinis tikėjimas į demonus, įsikūnijimus ir mirtį susieja Karavai gentį su kanibalizmo tradicija. Genties atstovai, įtariami raganavimu, nuo senų laikų būdavo užmušami ir suvalgomi tų genties narių, kurie tariamai nukentėjo nuo jų juodosios magijos. 

Toks amžinas pražūtingas ciklas egzistuoja Korovai gentyje tarp tikėjimo į šiuos demonus – apsėstuosius raganius, vadinamus Kakua (Khakhua), ir džiunglėse plintančių ligų ar infekcijų, kurios išžudo daugumą Korovai genties žmonių,  nesulaukusių nė vidutinio amžiaus. Mirštantysis sušnibžda vienam šeimos nariui savo tariamo dvasinio žudiko vardą, o pastarasis tuomet privalo nužudyti įvardintą Kakuą, net jei šis vienas iš šeimos narių ar draugų.

2006 metais keli  laidos „60 minučių” korespondentai  patraukė į džiungles gyvai užfiksuoti vieną iš šių „paskutiniųjų kanibalų“. Išsivystė labai įdomios, sensacingos ir įnirtingos diskusijos. Kai kurie atropologai ir vietiniai gyventojai tvirtina, kad jau  mažiausiai 20 metų nebėra kanibalizmo apraiškų, bet vakarų korespondentai, norėdami savo laidoms suteikti daugiau sensacingumo, nori matyti laukinę kanibalų gentį.

Nepaisant to, kad Korovai gentis per pastarąjį dešimtmetį buvo labai izoliuota, šiuo metu jos nariai palieka savo tolimą giminę ir išsikelia gyventi į artimiausius miestelius. Kadangi gentyje liko vos apie 3000 – 4000 narių, yra paskaičiuota ir manoma, kad tokį tradicinio gyvenimo būdą beliko išgyventi tik venai genties kartai, kol ši gentis iš esmės integruosis į likusios salos visuomeninį gyvenimą.