Čilė: Velykų sala

Velykų sala / Čilė

Buvau Čilėje prieš porą metų. Daug kas jau užsimiršo, tai pabandysiu padėlioti dar išlikusius atmintyje fragmentus.
Skrydis per Frankfurtą į Santiago de Chile kainavo apie 2.800 lt. Pakankamai patogu ir neprailgo. Po pietų atskrendi į Frankfurtą, vėlai vakare naktinis skrydis į Buenos Aires su nusileidimu Sao Paolo. Lufthanziškas ordnungas buvo visai nieko: stiuardesės pamaitino keleivius, užgesino šviesas, uždarė langus, išjungė telikus ir liepė miegoti. Palyginimui, kai skridau su Lauda Air iš Vienos į Sydney tai buvo 24 valandos nepertraukiamo šurmulio. Taigi, į Sao Paolo atskrendama paryčiais, po poros valandų persėdame į Swiss Air lėktuvą iš Ciuricho, skrendantį į Santiagą. Kertant Andus tokia turbulencija, kokios dar niekur neteko patirti. Atskredama apie 10 val. ryto vietos laiku.

Neminėsiu, ką veikiau Santiage, sakyčiau miestas nevertas dėmesio. Įdomus tik Precolombial Art muziejus ir žuvies patiekalų restoranai. Kad būtų šimtas žuvų patiekalų tai jau reikia paieškoti tokios vietos.

Taigi susiradau LAN Chile agentūrą, atrodo, kad jie turi Velykų salos monopolį. Pirmas siurprizas: dolerius mėgsta visi, angliškai nekalba beveik niekas. Kelionių agentūroje irgi nekalbėjo. Bet užteko mano ispanų kalbos žinių ir gestų kalbos. Taigi pavyko gauti tris „paketus“, daugiau nebebuvo laisvų vietų. Už maždaug 1.000 USD gauni skrydį, tris nakvynes su pusryčiais ir tris ekskursijas. Mes atskridome antradienio ryte, o trečiadienį po pietų yra reisas į Velykų salą, į kurį ir pavyko gauti bilietus.

Mano geografijos žinios lyg ir neblogos, bet skrydį įsivazdavau maždaug kaip iš Lisabonos į Madeirą. Bet kai prie įlaipinimo vartų privairavo Boeing 747, pradėjau kažką įtarti. Iš tiesų yra apie 3.000 km ir skrendama apie 4 valandas. Virš vandenyno buvo audra, lėktuvą mėtė aukštyn žemyn, kairėn dešinėn. Taip supo, kad net pavyko porą valandų numigti. Pradėjau panikuoti, kaip toks monstras nusileis į tašką vandenyne. Pasirodo be reikalo, – Velykų saloje yra NASA atsarginė bazė, galinti priimti kosminius „šatlus“. Nusileidom, aš sėdėjau prie pat durų, stiuardesė parodė, kad galiu eiti. Iškišu galva, o ten pila lietus ir vėjuje siūbuoja (maždaug trečio aukšto lygyje) pristumiamas trapas. Moviau atgal į lėtuvą, sakau, ar jau tikrai galima eiti. Stiuardesė varo mane lauk, suprask, viskas ok, varyk iš čia.

Oro uoste turistus pasitinka polinezietiškai, su gėlių vainikais. Mus pasitiko viešbučio mašina. Viskas organizuota gana sklandžiai. Viešbutis pasirodė besą bungalai ant vandenyno kranto. Įsikuriam, namelyje lova ir minimalūs patogumai: dušas, tualetas. Mobilus ryšys veikia puikiai. Man paskambina žmona pasakyti, kad sugedo skalbimo mažina. Ką gi, kadangi Lietuvoje tuo metu jau rytas, užuot ėjęs miegoti ieškau skalbyklės meistro.

Kitą ryta vėjuota, apsiniaukę bet nebelyja. Pusryčiai primityvūs, bet vaisiai nerealūs, – neturiu supratimo, ką ten valgiau. Šeimininkas paaiškina, kad jei norime vakarieniauti, turime iš karto užsisakyti. Viena laimė, kad patikėjome. Kaip paaiškėjo, miestelyje nėra jokių restoranų, visi turistai maitinasi savo viešbučiuose. Pirmoji ekskursija tik ketvirtadienį po pietų, taigi einame susivokti, kur esame, – juk atvykome naktį, pilant lietui. Paklampoję pusvalandį purvynu, randame kaimelį. Yra šiokia tokia infrastruktūra, suvenyrų parduotuvė, bažnyčia. Polinezietiško stiliaus Kristus joje atrodo nerealiai. Greta jo, toje pačioje bažnyčioje vietinis dievas Paukščiažmogis. Telpa abu su Jėzumi po vienu stogu.

Po pietų išvykstame į pirmąją ekskursija. Važiuojam į salos gilumą, kur vulkano papėdėje buvo gaminamos akmeninių skluptūrų (moai) „kepurės“. Kaimas gaminęs tas „kepures“ buvo labai turtingas, nes ne kiekviena bendruomenė galėjo leisti savajam moai nupirkti tokia „kepurę“.
Vakarieniaujam viešbutyje. Vynas ir žuvis puikūs. Tada einame į polinezietišką vakaronę. Jokios autentikos ten aišku nėra. Vaidinimas turistams, maždaug toks pat, kaip rusių šokėjų pilvo šokis Turkijoje. Jeigu Rusija būtų šiek tiek arčiau, tai rusės ir už polinezietes sueitų.

Kitą dieną (penktadienį) išvykstame į visos dienos ekskursiją aplink salą. Moai stovi tik prie kranto, salos centre jų nėra. Jie stovėjo prie kiekvieno kaimo, o kaimai buvo prie jūros kranto. Visi moai stovi nugara į jūrą, veidu į kaimą. Tiesa, visi moai yra atstatyti. Kai sala buvo rasta europiečių, visos statulos seniai buvo išvartytos. Jos sukilnotos atgal turizmo sumetimais. Tyrimai rodo, kad po kai kuriais moai yra palaidotos mažesnės skluptūros. Panašu, jog bendruomenė kas kažkiek laiko palaidodavo seną skulptūrą ir jos vietoje statydavo didesnę, panačiai, kaip Eurpoje būdavo perstatinėjamos viduramžių katedros, pasikeitus architektūrinei madai.

Kaip juos ridedandavo tai man liko neaišku: basliai, virvės, svertai. Aišku, juos tempdavo ne šimtus kilometrų, o tik kelis ar keliolika. Ir vis dėlto, kai pries keletą metų japonai „pasiskolino“ viena skulptūrą tarptautinei parodai Osakoje, ji buvo transportuojama, taikant naujausias technologijas, ir vis tiek buvo apibraižyta. Tuo tarpu „laukiniai“ atitempdavo jas į vietą be menkiausio įbrėžimo.

Taip pat paneigta Turo Hejerdalo hipotezė, kad Velykų salos gyventojai atvyko iš Pietų Amerikos. Šiandien laikomasi nuomonės, kad jie atvyko iš Polinezijos. Maža to, jie reguliariai kursavo tarp salos ir Polinezijos. Va čia tai man navigacinė mistika. Aplink Velykų salą nėra jokio archipelago. Kaip tie žmonės rasdavo tašką vandenyne?

Šeštadienio ryte dar viena ekskursija, – išvyka žvejų valtimi į vandenyną. Bangos didžulės, bet žvejas aiškina, kad audra jau nurimusi. Va prieš porą dienu tai buvo, išplaukė turistai ir gavo dreifuoti dvi paras, nes nebuvo įmanoma pro uolas įplaukti į uostą. Taigi plaukiame ir mes. Mano akiai bangos baisos, žvejas „stato“ valtį kone 45 laipsnų kampu prieš bangas. Juodas vandenynas toks baisus, mane sukausto klaikus siaubas. Logiškai mastant, nusesti ramiai galima ir gražiame ežere, kur visi krantai matosi, bet man šita vandens gausybė ir žemės nebuvimas per tūkstančius mylių kelia kažkokį laukinį siaubą. Grižtame į uostą, žvejas sako, kad gali dar paplukdyti, aš tik mojuoju rankom, kad gana, vėluojame į lėktuvą, – prisiplaukiojau.

Šeštadienio vakare parskridome į Santiagą be jokių nutikimų.

Tiesa, buvo ir dar viena potyris Santiage, – žemes drebėjimas. Mūsų viešbutis buvo septynių ar devynių aukštų, o aš gyvenau šeštame. Pabudau naktį, nes išlėkiau iš lovos, sienos siūbavo, lova judėjo. Suėmė klaiki panika. Puoliau prie lango: sirenos nekaukia, niekas nebėgioja, suprask nieko neatsitiko. Dėl visa ko susirinkau pinigus, pasą, bilietus, susikišau viską į kišenes ir atsiguliau su drabužiais. Taip miegojau ir likusias naktis. Požeminiai smūgiai dar kartojosi ir kitom dienom, bet žymiai silpesni.

Kelionė atgal tokiu pačiu keliu. Skrendame į Sao Paolo. Kai nusileidžiame, prasideda liūtis, kokios dar nebuvau regėjęs. Ką tik pro langus matėsi mašinos, gretimi pastatai, o dabar tik vandens siena. Suprantama, lėtuvas iš Buenos Airių negali nusileisti, keturias valandas kabojo ore, kol nusileido. Tranzito salė per ankšta tokiam keleivių kiekiui, nei kavinių, nei parduotuvių, baisus erzelis. Galiausiai gauname savo lėktuvą ir grįžtame į Frankfurtą.