7 diena. Cahuita-Bestimentos (kovo 3 d. )
Keliauk anksti. Geras patarimas, kurį nuolat sau primenu, bet šį kartą pasivėlinau išvykti. Susikroviau daiktus tik aštuntos valandos autobusui, kuris vos ne visą valandą vėlavo. Taigi, dulkinu keliu iki sienos su Panama teko kratytis per karščius. Žinojau, kad vidurdienį migracijos tarnyba sieną uždaro pietums ir tai buvo dar viena svari priežastis, dėl kurios vertėjo išvykti anksčiau.
Suspėjau. Kosta Rikos pasienietis ilgai knisosi stalčiuose, ieškodamas kokio nors sąrašo, kuriame būtų Lietuva. Nerado. Padėjo faktas, kad išvažiuoju, o ne įvažiuoju, todėl praleido. Pagalvojau, o ką jei tas pats bus įvažiuojant per kitą sienos perėjimo punktą, o dar lėktuvo bilietai tik elektroniniai?..
Aplūžusiu geležinkelio tiltu pėsčiomis perėjau į Panamos pusę. Pasienietė beveik nežvilgtelėjusi į pasą įspaudė atžymą. Migracijoje pasikartojo Kosta Rikos situacija – jokiuose sąrašuose Lietuvos nebuvo ir pareigūnai niekada apie tokią negirdėjo. Europos Sąjunga jiems taip pat toks pat neatrastas kraštas. Pavydėjau jiems, pas juos dar tiek atradėjų gali būti, praktiškai visas pasaulis nežinomas. Nepaisant problemų su geografija, buvau praleistas. Mostelėjo ranka: eik jei taip nori…
Panamoje paklausiau vietinio patarimo ir paėmiau taksą, kurio kaina fiksuota ir buvo tik 1,25$. Autobusu būtų gal per pus pigiau, bet truktų ilgiau. Tiesa, taksas išvažiavo irgi tik prisipildęs, bet tai netruko ilgai.
Į pasienį tame pačiame autobuse atvažiavo dar gal 20 užsieniečių, bet aš buvau pirmas, patekęs į Panamą, ir tai vėliau labai teigiamai atsiliepė. Taksi stoja autobusų stotyje, iš kurios važinėja mikriukai į upės prieplauką. Į prieplauką atvažiavau taip pat pirmas. Užsiregistravau ir sumokėjau 6$ už kelionę iki Bocas dėl Toro. Gal valandą reikėjo laukti, bet tai dar nieko – tiek kurie atvažiavo paskutiniai, į valtį netilpo, todėl liko laukti dar dvi valandas.
Greitaeigė valtis švilpė kanalais, kurie anksčiau drėkino bananų plantacijas. Vaizdingos pakrantės, greitis. Tikrai rekomenduotinas maršrutas. Į Bocas dėl Toro atplaukėm per 45 min., bet šioje saloje neužsibuvau nei kelių minučių ir vandens taksu persikėliau į Bestimentos sala, kuri yra daug mažesnė, mažiau turistų, bet tikrai ne mažiau galimybių prasiblaškyti. Tiesa, labai pigių nakvynės vietų, tikriausiai, taip pat mažiau. Valtininkas norėjo 2,5$ už 10 min. kelionę, aiškindamas, kad pakilo degalų kainos, bet galiausiai nusileido iki 2$. Viskas turi būti pagal knygą.
Saloje apsistojau ¨Beverly´s Hill¨. Ne pats pigiausias variantas (14$), bet kambarys geras, su terasa, žvelgiančia nuo kalvos į nuostabų sodą ir Karibų jūrą. Vieta ekologiškai švari (taip rašo), todėl dušas bendras, lietaus vanduo. Nepaklausiau, o kuo praustis, jei ilgai nelyja. Nedrįstu spėti, ką galima perdaryti į vandenį. Tikrai nedaug patogumų už tokią kainą, bet vieta labai patiko.
Kol dar nesutemo, pagal šeimininko nuorodas bandžiau surasti paplūdimį kitoje salos pusėje už 20 min. kelio pėstute per mišką. Tikriausiai ne ten pasukau ir kelionė baigėsi kaimo kapinėse ant kalvos. Tiek to, kitą kartą.
Prasivaikščiojau centrine gatve (neradau mažesnių raidžių žodžiui „gatvė“ užrašyti), jei taip galima pavadinti 2 m pločio betonuotą taką, einantį nuo vieno kaimo galo iki kito. Sutemus, dar kurį laiką terasoje siurbčiojau, šį kartą jau Panamos, šaltą alų (skardine 60c), kol, pavargęs nuo kelionės, nulūžau. Tiesa, neilgam. Pasirodo, pirmadieniais čia disko naktys. Bent dviejuose kaimo vietose visu garsu per visą naktį iki antrų ar net trečių gaidžių liejosi muzika. Šventė tai šventė.
8 diena. Bestimentos (kovo 4 d. )
Viešbučio šeimininkas perspėjo, kad iš pačio ryto labai neplanuočiau jokių pasiplaukiojimų valtimi, nes vietiniai iki pietų neatsigaus po naktinio tūso. Keista, bet 6-7 val. ryto kone iš kiekvieno namo jau sklido muzika ir visas kaimas man pasirodė net labai atsigavęs.
Šį kartą paplūdimio ieškojau kitu keliu ir vėl nesėkmė. Nors gal ir ne tokia jau nesėkmė, nes labai smagiai kelias valandas prasivaikščiojau po mišką. Ką gi, teks likti dar vienai dienai ir galiausiai surasti tą taką į paplūdimį.
Priešpiet pasigavau valtį, kuri nuplukdė mane iki gretimos salytės į koralų rifus. Teko derėtis ne su vienu valtininku, kol vienas sutiko už 4$. Sutarėm, kad pasiims mane atgal apie ketvirtą valandą. Mokėti geriausia grįžtant – garantija, kad valtininkas tikrai sugrįš. Pačioje saloje niekur eiti negalima – visa pakrantė privati, bet niekas nevarė nuo mažo žolės lopinėlio, ant kurio galima pasidėti daiktus ar pasideginti (padegti) saulėje. Tokių kaip aš po pietų ant žolės susirinko visai nemažai – gana linksma publika iš visų pasaulio kraštų.
Kelias valandas plaukiojau po rifus su įvairiausių spalvų ir dydžių žuvimis. Vanduo toks šiltas, kad praktiškai galima visai nelipti iš vandens. Tik geriau plaukioti su marškinėliais, nes pasekmės nugarai gali būti labai skaudžios, ypatingai naktį gulantis ant nugaros. Aš plaukiojau be, tai laukė neišvengiamas dantų griežimas naktį. Koralai šiaip nedideli, bet žuvų tikrai daug daugiau, nei už 4$, kurių, kaip ir reikėjo tikėtis, valtininkas sugrįžo labai punktualiai.
Vakare dar karta išsiklausinėjau kelio į paplūdimį. Ryt jau tikrai turėčiau rasti.
9 diena. Bestimentos (kovo 5 d. )
Kaimyno keliautojo patarimai apeiti kapines iš kairės tikrai padėjo! 20 min takeliu per mišką ir galiausiai nusileidau į paplūdimį. Bangos didelės, jūra neatrodė labai svetingai. Einant link jūros, sutikti vietiniai draugiškai perspėjo – atsargiai su jūra. Ne be reikalo – iš kitų jau žinojau, kad čia neretai žūsta žmonės, nes srovės labai stiprios ir net geri plaukikai nelabai ką gali padaryti, o artimiausi gelbėtojai, greičiausiai, kur nors Meksikos pakrantėje Kankune.
Kilometrus besitęsiančiu paplūdimiu, pakrantės takeliais nuėjau iki tolimiausio – Raudonų varlių paplūdimio. Pavadinimą jis gavo nuo apylinkėse gausiai besidauginančių raudonų taškuotų varlyčių, kurių nepatariama liesti ar kitaip seksualiai išnaudoti – nuodingos. Girdėjau, kad aplink paplūdimį nacionaliniame parke planuojamos ir jau pradėtos statybos (ne tik Lietuvos pajūry), todėl ilgainiui tos varlytes gali likti tik paplūdimio pavadinime. Mačiau tik dvi, o ir tų pačių reikėjo paieškoti. Šiaip į mišką prie paplūdimo nelabai ir galima – visur draudžiantys ženklai, bet netyčia nepastebėjau ir užsukau. Žinau, esu blogas, blogas ir dar gamtai kenkiu, bet nė vienos ten nenužiūrėjau.
Pačioje paplūdimio pabaigoje yra medinis lieptas su terasa prie jūros. Nuo liepto yra nežymus takelis į kalvą, besitęsiantis tik 20-30 m , bet verta pabandyti, nes ten nėra draudžiamųjų ženklų (kol kas) ir būtent ten aš radau savo dvi varlytes, bet nei vienos nebandžiau atversti į princesę ir kitiems nerekomenduoju.
Visas pasivaikščiojimas su pasisėdėjimais, kokoso riešutų gėrimo ir valgymo ceremonijomis ir grįžimu užtruko gerą pusdienį. Grįžau pačiu laiku, nes pradėjo lyti, todėl likusią dienos dalį, įsitaisęs terasoje, baigiau skaityti iš šeimininko pasiskolintą knygą „The kite runners“, apie Afganistaną ir žmones, parašyta afgano. Labai gera knyga , rekomenduoju, tik nežinau, ar ji išversta į lietuviu kalba.
Vakare valgiau žuvį. Keista, bet čia tai nėra kasdienybė. Nors kaimas ant jūros kranto ir visi lyg ir turėtų ištisas dienas žvejoti, žuvis restoranuose, ypatingai pigesniuose nėra populiari, o jei yra, tai kainuoja daug daugiau, nei labai įprasta vištiena ar jautiena. Ir žinoma, tradiciškai viskas su ryžiais ir raudonomis pupelėmis.
Viskas, užteks jūros ir karščio, ryt važiuoju į kalnus bent porai dienų atsigaivinti.
10 diena. Bestimentos-Boquete (kovo 6 d. )
Adios Bestimentos! Be didesnių nuotykių peršokau į Bocas dėl Tore. Prieplaukoje veikia dvi vandens taksi firmos, plukdančios keleivius į Almirantes, todėl verta pasižiūrėti abiejų tvarkaraštį, kad nereikėtų ilgai laukti. Kaina ta pati – 4$. Beje, šitas maršrutas kažkodėl neminimas Lonely Planet (bent jau Centrinės Amerikos knygoje) ir gerai, kad apie jį laiku sužinojau iš kitų keliautojų – nereikėjo žemėn grįžti tuo pačiu maršrutu, kuriuo atvykau į Bocas.
Plaukiant į Almirantes prakeikiau save už lėtą reakciją, bet gal ir nieko čia stebėtino tokioje situacijoje. Prasilenkėm su senu keltu, pavadinimu „Palanga”. Net išsižiojau, o kadangi plaukėm greitai, kol užsičiaupiau, jau buvo per vėlu įamžinti „Senelį”. Nu, taip pasiklysti… Jei neklystu, tai jis anksčiau kursavo tarp Klaipėdos ir Melnragės. Kažkoks nerealus globalaus atšilimo ateities vaizdelis – Karibų jūra, palmės ir … „Palanga“.
Almiranteje perėjau visą miestelį ir pakrašty sulaukiau autobuso į David. Didžiąją kelio dalį važiavom kalnais, todėl nebuvo karšta ir beveik nepykino – nepernešu to skraidymo kalnais, kai ne pats už vairo ar ilgesnių pasiplaukiojimų neramiais vandenimis. Tiesa, vienu metu vos ne man virš galvos pasilenkusi moteriškė pradėjo žiaukčioti, tai ir aš apsiseilėjau vien nuo tos minties, kad tuoj apvems galvą.
Autobuse susipažinau su vokiečių baldų dizaineriu, neatlaikiusių poros dienų turistų beknibždančiame Bocas del Tore. Jis važiavo atgal į Kostą Riką pas brolį, ten gyvenantį jau kelis metus.
David yra ar tik ne antras pagal dydį Panamos miestas, bet dideliu jis tikrai nepasirodė. Patiko tai, kad visi autobusai stoja viename dideliame ir puikiai sutvarkytame autobusų terminale. Priešingai, nei Kosta Rikoje, kur kiekviena firma turi savo stotį ir reikia gerokai palakstyti kol pataikysi į tinkamą.
Iš David vėl į kalnus. Šį kartą į galutinį dienos kelionės tašką – Boquete. Visa kelionė nuo pat Karibų jūros pakrantės buvo labai sklandi, bet tuo sklandumas ir baigėsi. Daugiau kaip valandą klaidžiojau po miestelį ir nė lovos laisvos. Nebent už 40-50$. Jau buvau begalvojąs prašytis nakvynės kokioje nors policijos vienutėje, nes pastatas iš išorės atrodė geriau, nei kai kurie viešbučiai. Galiausiai radau. Pats pigiausias ir vienintelis variantas už 20$. Neturėjau pasirinkimo, tik sutikti su tokiu plėšikavimu. 20$ už kambarį, prigrūstą lovų, su langu į triukšmingą barą, be pusryčių, su bendru dušu ir tualetu. Gal kas žinot geresnį žodį vietoj „plėšikavimas”?
Biudžetą bandžiau gelbėti pigiu maistu, pigiais vaisiais ir pigiu internetu. Pigus visais trim atvejais reiškė tik kainą. Puikiai pavakarieniavau už 2,5$, prisipirkau guajavų ir bananų dviems dienoms už 0,7$, pranardžiau Internete dvi valandas už 0,6$. Kitai dienai iš anksto užsirezervavau lovą hostelyje už 7,5$. Visai nusipiginau.
Pats miestukas kažkuo panašus į kurortinius miestelius kur nors Alpių papėdėje. Viską gadino tai, kad čia minios amerikiečių. Prieš 7 metus Boquete kažkokiame prestižiniame žurnale buvo paskelbta viena iš geriausių vietų pasaulyje pensininkams. Tuoj pradėjo skristi amerikiečiai, supirkinėti žemes kalnuose, statyti namus. Dabar miestelyje vos ne kas antrame pastate yra nekilnojamo turto agentūros arba advokatų kontoros. Amerikiečių pensininkai su savo vidutinėmis pajamomis ir ordomis juos lankančių vaikų ir anūkų iš esmės pakeitė miestelį. Beveik gailėjausi iš viso čia atvažiavęs, bet bent jau gamta čia kol kas vietinė ir ne taip karšta. Rytoj lipu į kalnus.
11 diena. Boquete (kovo 7 d. )
…Kaip ir reikėjo tikėtis, naktį beveik nemiegojau. Po langais garsiai „bliuzino” iki vidurnakčio. Tuo pačiu dar visą vakarą gerai nusiteikusi pensininkė iš Amerikos neužsičiaupdama garsiai kalbėjo, kol, galiausiai, prisigėrusi su anūku ir jo žmona „apsifukino” ir užstaugė, kad neturi namų. Muilo opera.
Neišsimiegojęs, bet ryžtingai nusiteikęs, dar su tamsa pasukau į kalnus. Autobusu pavažiavęs keliolika kilometrų iki Bajo Mono pradėjau kopti. Vėsu buvo tik pirmą pusvalandį. Takui pradėjus ženkliai kilti viršun, darėsi vis šilčiau. Už geros valandos takas… baigėsi. Priešais stačios uolos ir kriokliai. Ne visiškai pagal planą, nors ir labai gražu. Tikrai nepanašu į trasą, kuria turėjau eiti.
Atsigaivinau po kriokliais ir truputį grįžęs radau atsišakojantį takeli, dingstantį stataus kalno medžių tankmėje. Kodėl gi ne? Šį kartą lipti teko beveik statmenai, kabinantis į medžius. Porą kartų vos nenusivožiau žemyn, atramai pasirinkęs ne medį, o taką žyminčius kuolus.
Dar valanda intensyvaus lipimo ir beveik etapo viršuj. Ant kalno sutikau senuką, kuris, tikriausiai, nedažnai matydamas žmones, labai džiaugėsi galėdamas paplepėti. Nesipriešinau, nes norėjosi šiek tiek kvapą atgauti. Aptarėm visus jo auginamus vaisius, tabaką ir šiaip gyvenimą kalnuose.
Dar aukščiau. Kopiau, kol kitoje kalno pusėje atsivėrė vaizdas į slėnį. Ten ir supietavau visus savo vaisius, o nuo kalno nusileidau jau kitu keliu, daug lengvesniu, nei pakilau. Spėjau, kad man juo reikėjo pakilti, o nusileisti dar kitur. Nepataikiau į planuotą trasą, bet nuo to nebuvo mažiau įspūdžių, o ir nesutikau nė vieno žmogaus, išskyrus senuką.
Parsigavau į miestuką ir vėlyvą popietę skyriau skalbimui ir nesėkmingam bandymui kompu sutvarkyti nuotraukas. Užteks kalnų ir turistų, ryt leisiuosi į Ramiojo vandenyno pakrantę.
12 diena. Boquete-Boca Brava (kovo 8 d. )
Pirmu autobusu 5-tą ryto palikau Boquete. Pastebiu laikrodžio neturėjimo privalumus. Dar tamsoj atsibudau ir pagalvojau, kad visai išsimiegojau, rytas ir reikia keltis. Tik nusiprausęs ir susikrovęs daiktus pastebėjau sieninį laikrodį – 4:30. Būčiau turėjęs laikrodi, tikriausiai nebūčiau atsikėlęs.
Stotelėje girtas vietinis atkakliai norėjo parduoti nugertą kokos butelį, nes neturėjo už ką grįžti namo. Patariau eiti pėsčiomis, gal greičiau išsiblaivys. Nepaklausė, bet atsikabino.
David mieste persėdau į autobusą, vykstantį Panamos miesto kryptimi. Vienu metu buvau beveik susigundęs lėkti iki galo, bet vis dėlto išlipau apie 40 km nuo David. Toliau, pasak knygos, turėtų būti apie 15-20 km iki Boca Chika kaimo, o autobusai ta kryptimi nevažiuoja, išskyrus vieną mokyklinį autobusą kartą per dieną, bet ir tas nereguliarus. Buvau nusiteikęs eiti visą kelią pėsčiomis, tačiau nenuėjus ir 100 metrų, nestabdomas sustojo taksi automobilis. Iš pradžių abejojau jo ketinimais ir tikrai nesirengiau mokėti 15$ už kelionę, bet išsiaiškinau, kad pinigų jis nenori, kadangi vis tiek namo važiuoja.
10 km už nugaros. Toliau vėl pradėjau žygį pėsčiomis. Situacija pasikartojo, tik šį kartą sustojo sunkvežimis, vežantis betoninius blokelius. Vairuotojas nieko neklausdamas mostelėjo ranka – lipk į priekabą. Dar apie 10 km. Panašu, kad kažkas ne taip su knygoje nurodytais atstumais. Šį kartą ėjau gal porą kilometrų, vis tikėdamasis įkopęs į eilinę didžiulę kalvą už jos išvysti ieškomą pakrantę. Ne po trečios. Ne po ketvirtos. Sustojo pikapas. Šoku į priekabą ir dar už kokių 10 km pagaliau esu valčių prieplaukoje. Užtrukau apie valandą nuo Pan American greitkelio ir nenorėjau net pagalvoti, kiek valandų būčiau žygiavęs pėsčiomis su pilna kuprine ant pečių kalvomis ir slėniais, vis labiau kaitinant saulei.
Penkios minutės, 2$ ir aš vietoje. Galima ir už 1$, bet tik su reguliariai plaukiančia valtimi, kurios reikėtų gerokai palaukti. Viešbutukas-restoranas vienoje iš gausiai derančių salų Chiriqui archipelage. Viešbučio dydis apgaulingas, tokio platus pasirinkimo skirtingo pilnumo kišenėms vienoje vietoje tikrai nesitikėjau. Nuo hamako nakčiai už 5$ iki atskiro namelio su vonios kambariu ant kalvos už 40$. Šį karta rinkausi vieną iš pigiausių variantų – čiužinį nebaigto statyti priestato palėpėje, su hau įprastu atributu – tinklu nuo uodų . Palėpė atvira vėjams – nebus karšta, ant sienos kabo bent šeši mažučiai šikšnosparniai – naktį tikrai nebus uodų. Idealu ir tik už 5$. Tiesa, niekas nepasakė, kad ant vieno iš čiužinių miegos truputį knarkiantis ir gerokai priplaukęs buvęs laiškanešys iš Londono apylinkių.
Dar pats rytas, tai nusprendžiau patyrinėti salą. Atoslūgis atidengė platų pakrantės ruožą, todėl galima apeiti beveik visą salą. Tai ir bandžiau padaryti, tačiau neįvertinau tikro salos dydžio. Akmenuota pakrante ir retkarčiais pasitaikančiais paplūdimiais ėjau kelias valandas. Pakeliui porą kartų išsimaudžiau, tik vanduo čia drumstokas nuo pakrančių žemės, gal todėl ir pati sala nėra turistų aptūpta. Tradiciškai sutvarkiau ir vieną kokoso riešutą.
Viename iš paskutinių paplūdimių už įlankos atsivėrė vaizdas į likusią salos dalį ir, atrodo, ji dar didesnė, nei jau įveikta. To užteko atsisakyti minties apeiti visą salą. Grįžimas tapo savotišku iššūkiu, nes pakilęs vanduo praktiškai nepaliko jokios galimybės grįžti tuo pačiu keliu – akmenuota pakrantė su visais paplūdimiais visiškai išnyko po vandeniu. Šito tikrai nesitikėjau, nors minčių apie potvynius ir atoslūgius lyg ir buvo. Bandžiau eiti per mišką tai vienu, tai kitu taku, keletą kartų grįžau vos ne į tą pačią vietą. Užtrukau bent kelias valandas ieškodamas kelio atgal. Pasivaikščiojimą sunkino ir karštis (tikrai daugiau kaip +30) ir kalvos. Tikrai geras išbandymas karščiu, tačiau džiaugiausi, kai jis pagaliau baigėsi. Aistros vaisių batidos po to atrodė dar skanesnės. Ir, pagaliau, galiu jaustis gyvenąs ant vandenyno kranto žiūrėdamas į vakarienės meniu – geras žuvų pasirinkimas ir tik už 4$ galima gerai ir skaniai prisikirsti.
Bevalgydamas susipažinau su Emily iš Portlendo (JAV) ir Enike, beveik ten pat gyvenančia emigrante iš Vokietijos. Nekviestas prisijungė ir laiškanešys britas. Su pastaruoju dar laukė ir naktis, nesupraskit neteisingai – tik bendra palėpė.
13 diena. Boca Brava (kovo 9 d. )
Nutariau paišlaidauti. Susidarė gal dešimties žmonių grupelė (beveik visi gyvenantys saloje, išskyrus laiškanešį britą), norinčių pasiplaukioti ir išsimaudyti švaresniuose vandenyse. Kainavo net 22$ (su pietumis ir gėrimais) ir tai tik todėl, kad plaukė nemaža grupė. Bet tikrai, verta. Valanda pirmyn tarp salų į pačią atokiausią. Pakeliui su valtimi kurį laiką lenktyniavo delfinai. Sustojom mažos salelės paplūdimy ir visą dieną maudėmės, valgėme kokoso riešutus, nardėme, tiesiog tingėjome, pietavome ir vėl maudėmės. Koralų rifai gal ir ne patys gražiausi, tačiau atoslūgio metu jie yra beveik paviršiuje, todėl matomumas buvo geras ir daug įvairiausių žuvų.
Vakarienės metu susipažinom su pagyvenusia pora, kuri iš netoliese stovinčios jachtos kas vakarą atplaukia ledų porcijos. Jie jau penkiolika metu gyveno laive, jame išaugino ir du vaikus, kurie jokiose mokyklose nesimokė. Didžiąją laiko dalį jie gyvena laive prie Panamos krantų, o likusią praleidžia Meksikoje vagonėlyje, vadovaudamiesi principu – nemokėk už nakvynę. Tik pastaruoju metu visa šeima pradėjo įrašinėti muziką, rengti pasirodymus miesteliuose, o iki to laiko jie nieko nedirbo ir gyveno už nieką nemokėdami, iš savo namo nuomos, žvejodami. Labai įdomus pašnekesys, kartais net peraugantis į ginčus užsitęsė iki vėlyvo vakaro.
Į restoraną atplaukė nemažas būrys vietinių alui ir nedideliam pasišokimui. Beveik iki vidurnakčio su jais bendravom. Tikrinausi savo ispanų kalbos žinias – pokalbiui prie alaus užteko.
Laukė dar viena naktis su knarkiančiu laiškanešiu.
14 diena. Boca Brava (kovo 10 d. )
Saugomas šikšnosparnių nebuvau ėdamas dar vieną naktį, bet britas su savo knarkimu ir rytiniais kiaušiniais užkniso. Kiekvieną rytą siūlo pasigėrėti, kaip jis: (1) kaso kiaušinius (savo); (2) plastmasiniame puodelyje su spirale sugeba užvirinti vandenį ir išsivirti kiaušinius (vištos). Stebuklas mat. Nesuprantu tik, iš kur jis tuos kiaušinius (vištos) kelias dienas traukia, nes visa jo kelioninė manta tilpo į du plastikinius maišelius, o restoranėlyje jis maisto niekada nepirko. Viskas, kraustausi. Ankie šiandien išvažiuoja, tai Emily vienai namelis per brangus, o kraustytis į palėpę pas britą nekokia perspektyva. Nutarėm, kad kraustysiuos aš. Kaina vos porą dolerių didesnė, bet nei brito, nei jo kiaušinių (visų). Labiausiai gaila buvo palikti šikšnosparnius.
Emily iš ryto išplaukė į kaimą pasižiūrėti, gal galima gauti vaisių. Nesėkmingai. Tai, tikriausiai, didžiausias salos trūkumas, neskaitant neskaidraus vandens paplūdimiuose – esi visiškai priklausomas nuo restorano, nors kainos ir nedidelės. Dalinė išeitis yra – kokoso riešutų galima pasirinkti kitoje salos pusėje. Šį kartą mano eilė. Žygis per patį karštį salos kalvomis ir pakrante vainikuotas keliais kokoso riešutais. Likusią dienos dalį tiesiog tingėjau – gėrinėjau batidas, skaitinėjau knygą, vakarieniavau. Pradeda atsibosti, todėl ryt tikrai važiuosiu iš čia.
15 diena. Boca Brava – Bocas del Toro (kovo 11 d. )
Triukšmingas rytas. Dar prieš prašvintant netoliese praplaukė motorinė valtis, sukėlusi visą gaują beždžionių staugūnų, pajutusių konkurenciją iš valties pusės. Įsitaisiusios vaismedžiuose tiesiai priešais namelio duris, beždžionės staugė negailėdamos gerklių. Ne juokas, o ką jei valtis kokią beždžionę gražuolę nuvilios?! Švintant prie beždžionių skardžiu čiulbėjimu prisidėjo ir paukščiai.
Pusryčiaujant susipažinom su Styvenu ir Amanda, amerikiečių mokslininkais, betyrinėjančiais Centrinės Amerikos gyvūnus. Pasirodo, jie kitame krante pasistatė pikapą ir šiandien važiuoja prie Karibų jūros pakrantės. Puiku, nereikės tranzuoti iki Pan American greitkelio. Prisidėjo dar vaikinas iš Naujosios Zelandijos ir… britas (galėjo ir anksčiau išvažiuoti). Besikratant priekaboje dulkėtu keliu, Emily pasiūlė nevažiuoti į David, o prisidėti prie Styveno ir Amandos ir lėkti į Bocas del Toro. Kodėl gi ne. Mintis man patiko, nes pagrindinėje saloje praleidau tik kelias minutes tranzitu iš Bastimentos salos, todėl ten kaip ir nebuvęs, o dar ir draugija smagi.
Mokslininkai net apsidžiaugė, kad mes palaikysime jiems kompaniją iki pat Karibų ir net leido persikraustyti į mašinos vidų, nelaukdami įrodymų, kad būsime geri. Jau matytu keliu per kalnus iki Almirantes, o iš ten valtimi iki Bocas del Toro.
Panašu, kad JAV studentams prasidėjo atostogos. Visame miestelyje nė vienos pigesnės vietos. Teko apsistoti net 40$ kainuojančiuose kambariuose, nors dalinantis išlaidas pusiau, ne taip jau ir tragiška, juolab, kad pusryčiai ir nemokamas internetas įskaičiuoti. Visgi beieškodami vietos vakarienei, rytojui susiradome perpus pigesnį viešbutuką.
Vakarienei indiškas maistas, nes nieko vietinio už padorią kainą ir padoriai atrodančio taip ir neradome. Vakarą baigėme viešbučio terasoje ant vandens, gurkšnodami šaltą alų.
16 diena. Bocas del Toro (kovo 12 d. )
Naktį pylė kaip iš kibiro. O dar tas teliuškavimas po kambariu – viešbutis stovi jūroje ant polių. Jaučiausi kaip naktį praleidęs valtyje. O iš ryto lietaus ženklų kaip nebūta, karštis, saulė, nors ir retkarčiais besislapstanti debesyse.
Keturiese išvažiavome autobusu visai dienai į kitoje salos pusėje esantį paplūdimį Boca del Drago. Ką galima veikti paplūdimy, nors ir labai siaurame? Maudytis, kaitintis saulėje arba slėptis nuo jos. Tradiciškai sudorojome kelis kokoso riešutus. Atrodo, kad profesionalėju – užteko dešimties minučių su peiliu išdarinėti vieną riešutą. Prisimenu, kaip pirmą kartą vargau daugiau kaip valandą.
Užkandę paplūdimy esančiame restoranėlyje, iki pat paskutinio autobuso, atvažiavusio jau temstant, gurkšnodami alų žaidėme domino. Tuo pačiu maitinome ir ordas vos įžiūrimų muselių, kandančių gerokai skaudžiau už uodus. Jaučiausi skaniausiu, nes mane kandžiojo labiausiai, bet kažkodėl tokiu parazitų gurmanų įvertinimu nesidžiaugiau.
17 diena. Bocas del Toro – San Jose (kovo 13 d. )
Šiandien Styveno gimtadienis. Sveikinimai iš pačio ryto. Jis su Amanda nutarė atšvęsti gimtadienį po vandeniu nardydami jūroje.
Su Emily miesto parkelyje sukirtę ananasą, nutarėme tranzuoti atgal į David. Užteks gringų kompanijos, nors nelabai kur čia nuo jos pabėgsi. Persikėlę valtimi į žemyną, balsavome miestelio pakraštyje kiek mažiau nei valandą. Per ta laiką pasikalbėti sustojo keli smalsūs vietiniai, todėl laikas neprailgo. Galiausiai sustojo pikapas. Pasisekė – turim ratus vos ne iki paties David. Apie tris valandas kalnais. Jau trečią kartą šiame kelyje. Atrodo, pradedu kartotis.
David stotyje išsiskyriau su Emily, kuri pasuko Panamos miesto pusėn į Ramiojo vandenyno pakrantę, o aš – atgal į Kostą Riką ilgam šuoliui į Nikaragvą.
Kosta Rikos pusėje porą valandų teko laukti autobuso, o jau tada apie 7 valandas iki pat San Jose. Atvažiavome jau po vidurnakčio ir net galvojau kur nors stotyje iki ketvirtos ryto perlaukti autobuso į Nikaragvos pasienį. Minties atsisakiau net nepabandęs, nes stotys čia ir dieną nėra pačios saugiausios, o naktį tuo labiau. Su taksu pavažiavęs iki viešbutuko gavau tikrai patį blogiausią kainos ir kokybės santykį per pastarąsias porą savaičių. Kambariukas prigrūstas lovų tik su siauru praėjimu tarp jų, be ventiliacijos, vos besilaikančiomis ant vyrių durimis už 16$. Durims iš išorės užrakinti gavau spynelę. Net mažybinis žodis spynelė yra gerokai per didelis tam miniatiūriniam daiktui, kurį vos įžiūrėti galima. Tikriausiai mažesnių nebūna. Dušas pirmame aukšte taip pat pasibaisėtinas. Tiek to, tik kelios valandos. Su ta mintimi ir užsimerkiau į visus trūkumus ir užmigau. Už kelių valandų laukia kelionė į Nikaragvą.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas