Kadangi iki tol dar neteko būti tokioje mažoje valstybėje, tai kėlė šypseną, pagalvojus, kad jos ilgis matuojant iš šiaurės į pietus tėra 24km. Be to, Lichtenšteinas yra pati turtingiausia valstybė pasaulyje, skaičiuojant „per capita“ t.y. žmogui.
O aplankiau Lichtenšteiną, visai neplanuotai. Mat įpusėjus rudeniui atvykau į Konstancą – miestelį Vokietijos pietuose, įsikūrusį pasienyje su Šveicarija, šalia didžiulio Bodensee ežero. Čia pusseserė pusmetį studijavo pagal Erasmus mainų programą. Ta proga nusprendžiau ne tik ją aplankyti, bet ir porą savaičių pakeliauti po apylinkes. Susipažinus su naujais bičiuliais – studentais iš įvairių šalių, sugalvojome pasidaryti vienos dienos išvyką į Vaducą, Lichtenšteino kunigaikštystės sostinę.
Ankstyvą sekmadienio rytą visi (9 žmonės) traukiniu išvykome palei ežerą, vėliau kraštovaizdį paįvairino kalnų virtinės. Kelionė truko porą trejetą valandų, nes teko persėsti ir į autobusą. Važiavom vingiuotais keliais iš vieno miestelio į kitą ir galiausiai atvykom į Alpėse įsikūrusį Vaducą.
Kadangi kelionė pasižymėjo spontaniškumu, tai neturėjome planų ar tikslo kažką konkretaus pamatyti ar nuveikti. Pirmiausia apsilankėme turistų informacijos centre ir pasiėmėme žemėlapį. Nors jau buvo spalio mėn. antra pusė, oras mus džiugino: saulė, lengvas vėjelis,giedras dangus. Ideali popietė pasivaikščioti. Ramiu tempu žingsniavome sostinės gatvėmis, dairėmės į Alpes ir architektūrą. Iš visų pastatų labiausiai išsiskyrė Šiuolaikinio meno muziejus atrodantis, kaip juodas akmeninis kubas. Įsiminė ir gotikinė bažnyčia, Rotušes pastatas, įvairios skulptūros, keletas individualių namų taip pat pasižymėjo įdomiu dizainu.
Popietę patraukėme link Reino, kurio dešinysis krantas atitinka visos valstybės vakarinės sienos liniją. Kadangi tuo metu upė buvo vietomis nusekusi, tai pavyko įsitaisyti pačiame jos viduryje ant baltų nugludintų akmenų. Po poros valandų tiesiog mėgavimosi gamta ir saule, pastebėjome, kad kyla vandens lygis ir mus nuo kranto skyrė jau ne keliolika centimetrų, o visas metras ar daugiau purslojančio vandens. Dar kurį laiką vaikštinėjome palei Reiną, kol net išėjome už miesto ribos – tai iš ties nedidelė gyvenvietė, vos apie 5 tūkst. nuolatinių gyventojų.
Galiausiai, pavakare užkopėme į kalną ir atsidūrėme šalia Vaduco pilies – Lichtenšteino princo rezidencijos. Atsiverianti panorama džiugino akį, o mes smagiai pokštavome apie tai, kad gal kuriai nors lietuvaitei pavyktų prisišaukti princą ir tapti karalaite.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas