Kosta Rika: Kelionės Centrinėje Amerikoje dienoraštis

1 diena. Londonas-Niujorkas-San Jose (vasario 26 d.)
Pabuvęs Londone pora dienų skrendu į Kosta Riką. Londono orouoste pasijaučiau išrinktuoju. Registruojantis buvau iš daugelio išskirtas dešimties minučių saugumo apklausai: kuriskursukuokadakodelkaip… Praeinant saugumo patikrinimus ir vėl – neužteko batų nusiauti. Prieš įlipant į lėktuvą vėl buvau pasirinktas iš daugelio ir mano rankinis bagažas ir drabužiai dar kartą buvo detaliai iškrėsti. Vėl be batų… Pradedu įtarti, kad tikrai kažką vežu, tik pats to nežinau. Spėju, kad prieš penkiolika metų Gariūnuose pirkti pigūs sportiniai bateliai, apkeliavę penktadalį pasaulio, jau atrodo įtartinai. Kiek kartų sau žadėjau, kad iš kitos kelionės grįšiu basas, palaidojęs batus kurio nors besivystančio pasaulio orouosto šiukšliadėžėje, tik vis gaila, kol pirštai laukan nelenda. Tikriausiai už tai mane baudžia keliautojus globojantis Kelių dievas, siųsdamas savo pranašus orouosto apsaugos pareigūnų asmenyse. Dar kartą sau pasižadu…
Jau ore. Pakeliui į šalį, kurios niekada nenorėjau pamatyti ir kol kas nenoriu. 11 km aukštyje, išsiplėtęs per tris vietas žiūriu „Doctor House”. Nesuprantu, kodėl jo neberodo Lietuvoje (jau vėl rodo). Per subtilus humoras TV verslo” magnatams”? Ai, koks skirtumas – aš matau ir ačiū už tai Continental Airlines.
Ties Amerikos krantais prasidėjo nemažos turbulencijos, kurios dar smagiau tęsėsi jau skrendant iš Niujorko į Kosta Riką. Daug klyksmo ir barškėjimo ir taip visą pakrantę iki pat Floridos. Vėl nebenoriu skraidyti… Lėktuve susipažinau su Benoit – prancūzu iš Marselio, keliaujančiu į Kosta Riką prasilėkti ant bangų. Nutarėm porą pirmų dienų kooperuotis.
Kosta Rika pasitiko svetingai ir be jokiu klausimų. Bienvienidos! +21 C. Kadangi buvo jau vėlu, nusprendėme nesigrūsti į San Jose, o apsistoti nakčiai vos už kelių km esančiame Alajuela mieste. Autobusai jau nebevažiavo, tai su prancūzu pasidalinę oficialiai oranžiniu-raudonu taksi (3 $), bilietą taksui tvarkingai nusipirkę kasoje orouoste, atsidūrėme Alajueloje. Pakeliui į hostelį tamsios ir tuščios miestelio gatves nepaliko jokių įspūdžių, bet ir neturėjo – būtų kvaila į Kosta Riką važiuoti pasigerėti miestais, kai gamta čia rojaus vardo verta.
Pirmas bandymas gauti nakvynę nesėkmingas. Antras taip pat. Ir trečias. Pirmojo hostelio šeimininkas buvo pakankamai paslaugus ir vedžiojo mus po kaimynus, kol galiausiai radome. Hotel Charly’s Place, apie 200 m. nuo centrinio parko. Patarimais padėjo ir aplink besišlaistantis teksasietis, kuris jau kelerius metus trinasi Kosta Rikoje ir retkarčiais moko vietinius anglų kalbos.
Viešbutukas ne pats pigiausias, koki butų galima surasti ilgiau ieškant (15 $ žmogui su bendru dušu ir pusryčiais), bet po ilgos kelionės nelabai norėjosi bastytis po naktinį miestą.
Prancūzas miegojo ant viršaus. Nesupraskit neteisingai – metėm burtus, kas miegos dviaukštės lovos antrame aukšte.

2 diena. Alajuela-Tortuarego (vasario 27 d.)
Laiko skirtumas padarė savo – atsibudau trečią nakties. Prancūzas taip pat. Pakaitomis įlindome į tinklą pasidalinti naujienomis su pasauliu. Prancūzas paryčiais dar užmigo, o atsibudęs tikriausiai primiršo su kuo ir kokia kalba reikėtų vograuti – gal pusę valandos su manim atkakliai kalbėjo prancūziškai, kol galiausiai persijungė atgal į anglų kalbą. Gerai, kad prancūziškai suprantu, tai nesusipratimų išvengėme.
Apie šešias jau ir pusryčiais buvo galima mėgautis. O mėgavomės šį kartą šviežiomis papajomis, melionais, arbūzais ir mažučiais, bet labai skaniais bananais. Valgėm kiek lindo, o lindo tikrai nemažai, sunku sustoti. Prie viso to dar pridėkim nerealios kavos ir arbatos su skrudinta duona ir šeimininko gamintu ananasų džemu. Apsivalgymas.
Po pusryčių apsižvalgėm po Alajuela. Iš ryto visai simpatiškas miestukas pasirodė. Vis dar paprastas, bet centrinė aikštė su fontanėlyje besišlapinančiais angelais ir bažnytėle visai mieli. O jau žmonių atsipalaidavimas tai visuotinis. Ypatingai iš ryto, kai jau šviesu, bet dar vėsu. Visi suoliukai ir laipteliai nutūpti senais ir jaunais.
Dar tik aštuonios, o jau nemažiau +25. Atsidarė bankai. Pinigus keitėmės Bank de Costa Rica. Pasirodo, nebuvo būtina vežtis dolerių – priešingai Lonely Planet patarimams, sėkmingai buvo galima pasikeisti ir eurus. Keisti geriausia valstybiniuose bankuose (Bank de Costa Rica arba Bank Nacional), nes juose už keitimą neima komisinių.
Grįžtant į viešbutį nusipirkau kremo nuo saulės. Procedūra verta aprašymo. Esu įsitikinęs, kad šalyje bedarbystė labai maža, o aptarnavimo sektoriuje gal net personalo trūksta. Parduoti kremą prireikė trijų pardavėjų – viena paėmė ji nuo lentynos ir išrašė sąskaitą, prie kito langelio sumokėjau pinigus, o prie trečio – gavau supakuotą kremą. Ir tai ne kokiame prekybos centre, o mažutėje parduotuvėlėje. Prisimenu, kad Lietuvoje anksčiau panaši tvarka būdavo didesnėse vaistinėse, tai labai užknisdavo, nes trijose eilėse reikėdavo stovėti, o čia tik pralinksmino. Gal todėl, kad eilės nebuvo.
Viešbutuko seimininkas paslaugiai sutiko palaikyti prancūzo dokumentus ir bilietus, kol šis baigs kelione. Dar vienas taškas viešbučio naudai.
Važiuojam į San Jose. Neužtrukom ir visai nesigailėjau, kad pirmai nakčiai nesigrūdom į šį miestą, nes taksi būtų kainavęs daugiau ir pirmai dienai apsiuostimui lengviau pradėti nuo paprastesnio miesto. Stotyje (vienoje iš daugelio) išsiskyriau su prancūzu. Už poros km lengvai suradau man reikalinga stotį. Porą kartų dėl įdomumo pabandžiau pasiklausti kelio pagal gatvių numerius (jos pavadinimų neturi, o numeriai niekur nepažymėti). Beviltiška. Geriausia klausti pagal ženklesnius miesto statinius ar vietas, tai tada visi žino.
Į Cariari važiavau daugiau kaip dvi valandas. Mažiau kaip 3 $ už puikius vaizdus už lango, sakyčiau, nebloga kaina. Geras kelias sukosi kalnais, su debesyse besislapstančiomis žaliomis viršūnėmis. Šalia sėdintis senukas kažko paklausė. Mano ispanų kalbos žinių neužteko, bet visai gali būti, kad nesupratau todėl, kad jis teturėjo pora dantų ir siaubingai šveplavo. Nežinau kam pasirašiau, bet pasakiau ´Si´… ir pratrūko – gerą pusvalandį kalbėjausi su savo pakeleiviu. Tiesa, kalbėjo jis, o man užteko kartas nuo karto palinksėti galva ir pasakyti ´Si´. Kartais net suspėdavau nusijuokti iš paskos. Labai linksma.
Nusileidus nuo kalnų, vaizdai pasikeitė. Prasidėjo vaisių plantacijos, liesų karvių ganyklos, kaimai. Ir taip iki pat Cariari. Kol išlipęs bandžiau susiorientuoti, nedidukę stotį šlavęs vaikinas pasiūlė bilietus į Tortuguero. Pasirodo, jis dar ir kelionių agentas. Knygoje skaičiau, kad kainuos 10$. Nemelavo. Tiek sumokėjau už autobusą iki La Geest ir motorinę valtį iki galutinio taško – Tortuguero. Tiesa, valytojo-kelionių agento pažadas, kad autobusas bus už pusvalandžio buvo šiek tiek klaidinantis – laukiau 1,5 valandos. Belaukian, šalia prisėdo senutė iš Kalifornijos. Vis bandė išsiklausinėti, ar negalėtų iki Tortuguero nuvažiuoti taksi. Paaiškinimas, kad iki ten nėra sausumos kelio, nepadėjo, nes ji vis tiek norėjo taksi.
Galiausiai važiuojam. Daugiau kaip valandą rankiojom ir barstėm vietinius nuo beveik kiekvieno namo. Už lango nesibaigiančios bananų, papajų, ananasų plantacijos. Jau sakiau bananų? Ir dar bananų. Nieko nuostabaus, nes Kosta Rika yra viena didžiausių bananų eksportuotojų.
Kažkurioje vietoje geras asfaltuotas kelias baigėsi ir toliau kratėmės akmenimis grįstu keliuku. Akmenys didėjo, duobės gilėjo. Kratėmės kaip išprotėje. Gal ir nemažai laiko praleidžiu judėdamas iš taško į tašką, bet man tai ir yra kelionės esmė – keliauti ir nesvarbu koks kelias. Vėl bananai. Trumpam stabtelėjome ir teko išlipti dezinfekuoti batų. Galiausiai sustojome prie upės – kelias baigėsi.
Tie kas liko, o liko nedaug – aš, sena kalifornietė, prie upės vėl paklaususi ar negalėtų gauti taksi, dvi suomės, jau aštuonis mėnesius keliaujančios po pasaulį, trys neužsičiaupiantys amerikiečiai ir vietinė miško gražuolė, susėdome į ilgą motorinę valtį, kurioje galėtų tilpti 20-30 žmonių ir vėl į kelią. Pradžioje upė buvo ganėtinai siaura, sekloka, pilna išvartų ir šakų. Tai netrukdė mūsų kapitonui, sėdinčiam toli gale, dideliu greičiu laviruoti tarp kliūčių. Jau vien dėl tos valandos buvo verta čia važiuoti. Tropikų miškai iš abiejų pusių, su valtimi lenktyniauja egzotiški paukščiai, greitis, vanduo. Puiku. Su veju ir lekėm.
Upe platėjo, įsiliejo į didesnę upę. Galiausiai priplaukėm. Čia pat turizmo informacijos centro gidas pasisiūlė aprodyti laisvas nakvynės vietas kaimelyje. Spėju, kad rodė ne visas, bet gavau tikrai gerą variantą – už 10 $ atskirą kambarį su vonios kambariu (gal aš čia per skambiai…), netoli jūros kranto. Amerikiečiams už tą pačią kainą žmogui liko bendrabutinis kambarys su bendru dušu. Kaip tikras lietuvis – pasidžiaugiau.
Tortuguero – nedidelis kaimas ant Karibų jūros kranto, atskirtas nuo žemyno upių, daugybės besišakojančių kanalų ir tropinių miškų, todėl populiariausias susisiekimo būdas – valtys. Galima ir lėktuvu, bet kainuoja daug daugiau.
Puiku, pora naktų nebus mašinų gausmo už lango. Sakiau lango? Na taip, yra grotuotas langas be stiklo, bet užuolaidų nesiryžau atitraukti, nes kraujo žymės ant sienų ir lubų atrodė labai iškalbingai. Kelis uodus ir aš prieš naktį „atžymėjau” ant sienos.
Juodo smėlio paplūdimys, ošianti jura, kaip išprotėję čiulbantys paukščiai, futbolą žaidžiantys vietiniai. Visiškas atsipalaidavimas. Vakarienei sukirtau vištą (na ne visą vištą) kokoso pieno padaže. Negalėjau atsigrožėti naktiniu dangumi – palyginus su Lietuvos dangumi rugpjūčio mėnesį, mes praktiškai nieko nematome. Atrodo, kad nėra tuščių vietų tarp žvaigždžių.
Po ilgos keliones ir nuo laiko skirtumo kritau miegot nesulaukęs devynių.

3 diena. Tortuarego (vasario 28 d. )
4 valanda ryto. Vis dar nepriprantu. Nors gal tai ir neblogai, nes lengviau iš ryto keltis. Išvakarėse padariau klaidą. Palikau nesuvalgęs pusę pakelio sausainių kuprinėje. Iš pačio ryto pastebėjau lovoje skruzdėlių porelę. Jei tai dar nepatraukė mano dėmesio, tai išlipęs žagtelėjau. Ant žemės jų buvo šimtai, žingsniuojančių tvarkingomis vorelėmis kryptingai ten ir atgal. „Atgal” tai skylė sienoje, o „ten” – mano kuprinė. Per naktį šita orda suspėjo beveik visa sausainį sugraužt ir išnešiot po dulkę. Kračiau kuprinę ilgai ir nuobodžiai, kol paskutinė skruzdėlė visa nepatenkinta iškrito.
Šėštą ryto išplaukėm su išvakarėse užsisakyta kanoja – 10 $ už trijų valandų pasiplaukiojimą su gidu ir dar 10 $ – už dienos leidimą lankytis nacionaliniame parke. Pigiau užsisakyti vietoje, nes galima išsiderėti nuolaidą. Jei būčiau susigundęs ir užsisakęs Cariari, tai būčiau mokėjęs 15 $. Kaina nemaža, bet nei minutei nesigailėjau. Valtyje be manęs plaukė jau tris mėnesius po Kosta Riką besitrinanti pankė iš Vokietijos ir gidas. Pasiplaukiojimas upe ir jos atšakomis buvo puikus. Irkluoti buvo galima, bet nebūtina, nes mačiau ir didesnes valtis, kur irklavo tik gidas, bet buvo smagu ir pačiam pajudėti.
Aplink tropiniai miškai, daugybė paukščių, beždžionės-staugūnai (ar kaip ten jas – tikrai labai staugė), vorai, kaimanai, driežai, iguanos. Visa tai matėme nuolatos, tyliai plaukiodami pakrantėmis. Šiaip galima plaukti ir vienam, be gido, bet be jo būčiau nepastebėjęs 90 % gyvūnų, gerai besimaskuojančių žaliuojančiuose ir žydinčiuose medžiuose ar vandenyje. Kartais, net gidui parodžius kur žiūrėti, dar spoksodavom minutę kitą nieko nematydami (jei kam kyla klausimų – regėjimu tikrai nesiskundžiu, ypatingai dešiniąja akimi). Fantastika. Keista, bet beveik nebuvo uodų. Gal chemija suveikė.
Grįžęs, pusryčiams-priešpiečiams-pietums už kelis šimtus kolonų (keli litai) nusipirkau melioną ir pora didžiulių mango. Pigu, bet ir tai, spėju, kad brangiau, nei kitur, nes viskas į Tortuaregą atgabenama valtimis. Užkandęs dar gerą valandą vaikščiojau už horizonto besitęsiančiame juodo smėlio paplūdimyje. Basam įmanoma eiti tik jūros užliejama juosta, nes sausas smėlis taip įkaitęs, kad tikriausiai būtų tas pats, kaip per žarijas pabėgioti.
Kadangi laidimas į nacionalinį parką galioja visai dienai, dar nutariau prasivaikščioti ir po mišką. Nors takas vėliau pasirodė visiškai sausas, teko už 500 kolonų (1 $) išsinuomoti guminius batus, be kurių į parką neįleidžia. Spėju, kad sausu metų laiku tai yra tik pigus būdas užsidirbti.
Gal jau išlepintas rytinio pasiplaukiojimo, miške nieko ypatingo nepamačiau. O gal todėl, kad buvo ne rytas ir nebuvo gido? Mačiau tik keletą beždžionių, tuos pačius tris neužsičiaupiančius amerikiečius (ar ten buvo beždžiones?..) ir vieną didžiulį vorą. Vos poros kilometrų trasą, pažioplinėdamas ir fotografuodamas, pravaikščiojau per valandą ir verta buvo tik dėl laiko užmušimo. Na ir šiaip, dėl poilsio, gi atostogos.
Vakare kaimynai – vokietis, keliaujantis po Pietų Ameriką dviračiu ir sunkvežimio vairuotojas iš Atlantos (JAV), kurio mėgstamiausi marškinėliai – skirti Lietuvos krepšinio olimpinės rinktinės rėmimui, sugundė alui ir vakarienei. Gera žuvies porcija ir alus, kurį teko patiems nusipirkti gretimoje parduotuvėlėje, kainavo apie 7 $. Dienos išlaidos lipa virs planuotos 30 $ normos. Teks keisti planus arba kelias dienas taupyti.

4 diena. Tortuarego-Cahuita (vasario 29 d.)
Šiandien keliauju į Cahuitą. Į bendrakeleivius įsipiršo ir dvi suomės, nes jos pačios savo kuprinių negalėjo nuo žemės pakelti ir nė žodžio nemokėjo ispaniškai. Teko padėti.
Apie septintą ryto išplaukėme motorine valtimi atgal tuo pačiu keliu, kaip ir atvykome. Vis dar įspūdingai atrodančios pakrantės. Matytų gyvūnų kolekcija pasipildė nauju – ant kranto besišildančiu kokiu 3 m ilgio krokodilu.
Toliau, autobusu iki Cariari, vėl bananai ir dar daugiau bananų. Pradedu suprasti bananų respublikos reikšmę. Tada autobusu iki Guapiles, autobusu iki Puerto Limon, ir ketvirtu autobusu iki Cahuita. Nors atstumas nebuvo ypatingai didelis, Visa kelione užtruko 9 val. (16,5 $). Iki Puerto Limon iš Tortuguero galima nusigauti ir valtimi per keturias valandas, tačiau tai kainuoja apie 25 $.
Pati kelionė praėjo labai sklandžiai, stotyse nereikėjo laukti ilgiau nei pusvalandį. Tik atvažiavus į Puerto Limon reikėjo eiti į kitą stotį, iš kurios važiuoja autobusai Sixaola kryptimi. Aš pasirinkau kelionę sausuma ne tik todėl, kad pigiau, bet ir todėl, kad daugiau matai kaip žmonės gyvena, pravažiuoji daugybę kaimų ir miestelių. Kelionė vandeniu gal ir nebūtų tokia įspūdinga, nes kanalai labai platus, pakrantės apaugusios tankiais miškais, o dar tas variklio tarškėjimas keturias valandas. Ne man.
Cahuita pasitiko… dūmeliu. Jau beieškant vietos nakvynei, bent tris kartus iš kaimelio gyventojų gavau pasiūlymų nusipirkti ko nors specialaus arba ir tiesiai šviesiai – marihuanos.
Nakvynei pigiausių variantų negavau, todėl teko apsistoti „Spencer Seaside Lodging”. Prašė 16 $, tačiau pavyko nusiderėti iki 15. Žinau, nedaug, bet kambarys geras, vieta ant juros kranto, gal tik kiek triukšminga, nes bangos dūšta į akmenis ir naktį ši mūša labai gerai girdisi.
Visą dieną nebuvau valgęs, tai vakarienei sukirtau didžiulę porcija cassados (ryžiai, raudonos pupelės, daržovės) su žuvimi ir nesusilaikiau nepakartojęs nepakartojamų batidos (šviežių vaisių kokteilis su vandeniu arba pienu).
Vieninteliu minusu čia buvo uodai. Jei Tortuguero jų labai nepastebėjau, nors aplink vanduo, tai Cahuitoje jau pirmą vakarą ir naktį gerokai apkandžiojo. Gal šiek tiek per mažai išsitepiau kremu nuo uodų? Jau šito daikto važiuojant į Kosta Riką tikrai nereikėtų pamiršti.

5 diena. Cahuita (kovo 1 d. )
Pirma kalendorinio pavasario diena. Gal būtent ta proga naktį gerokai pliaupė, bet ankstyvą rytą jau nelabai ir matėsi, kad būta lietaus. Šeštą ryto išsiruošiau ilgam pasivaikščiojimui po Cahuita nacionalinį parką. Tai bene vienintelis parkas Kosta Rikoje, kur nereikia mokėti. Reikia tik užsiregistruoti ir paaukoti šiek tiek – kiek patinka, galima ir mažiausią monetą. Trasa tęsiasi apie 8 km, dažniausiai visiškai šalia jūros ar net paplūdimiu, retkarčiais nutoldama giliau į mišką. Tik apie 8-9 val. ryto pasirodė vienas kitas žmogus, o iki tol – visiška ramybė.
Eidamas pirmyn radau šviežiai nukritusį didžiulį kokoso riešutą. Pasidžiaugiau, kad dėl viso pikto pasiėmiau savo kelioninį peilį. Tiesa, užtrukau apie pusvalandį ir užsidirbau pūslę ant nykščio, kol nukapojau viršūnę ir prisikasiau prie gaivaus gėrimo. Gal pusantros stiklinės palaimos. Išgėręs, dar pusvalandį, sėdėdamas ant jūros kranto, knebinėjau centimetro storio riešuto vidų. Geresnių pusryčių negalėjau tikėtis.
Mačiau nemažai naujų gyvūnų, tame tarpe ir nuostabaus geltonio nuodingą kabiauodegę palminę angį, driežų, krabų, beždžionių ir labai simpatiškų padarėlių – meškėnų ir baltinosi koatį, kuris vėliau užbaigė gramdyti mano paliktą kokoso riešutą. Pabaigus trasą iki galo, galima sugrįžti į kaimą autobusu, tačiau aš pasukau tuo pačiu takeliu atgal likus porai kilometrų iki autobuso stotelės, nes norėjosi dar pasivaikščioti. Mokėti nereikia, tai galima ir pakartoti. Pakeliui yra daugybė vietų, kur galima išsimaudyti ar pasilepinti saulėje, ką aš ir padariau ne vieną kartą. Grįžau jau po vidurdienio, taigi viso užtrukau daugiau kaip 6 val. ir tikrai buvo verta.
Priešais viešbutuką ant jūros kranto yra supamieji krėslai ir hamakai, kuriuose galima visą dieną tingėti saulėje. Susipažinau su keliautoja iš Minesotos (JAV), kuri keliavo priešinga kryptimi, todėl gavau labai vertingų patarimų dėl galimo maršruto Panamoje. Siurbčiodami lengvą alų praplepėjome iki vėlaus vakaro. Pirkti teko po vieną skardinę alaus ir kiekvieną kartą vėl eiti į parduotuvę kitos. Toks gyvenimas, jei nori šalto alaus, reikia nepatingėti dažniau pakilnoti sėdynę nuo supamo krėslo. Jei tingėsi, gersi jau šiltą. Rinkausi šaltą variantą.

6 diena. Cahuita (kovo 2 d. )
Uodai gerokai užkniso. Blogiausia, kad kambaryje labai silpnas apšvietimas ir vakare jų nesimato, o naktį per bangų mūšą ir ventiliatoriaus ūžimą jų dar ir nesigirdi. Tik žinai, kad esi ėdamas, nors ir nejauti. Rezultatai visame gražume pasirodo iš ryto.
Apgraužtas ir pats nutariau pusryčiams ką nors sugraužti. Ši kartą aukomis tapo didžiuliai blynai su kalnu vaisių ir batidos. Čia labiau jautiesi esąs kur nors Jamaikoje arba Kristianijoje (Kopenhaga), nei Kosta Rikoje. Visur skamba regis, o savaitgaliais dar ir gyvas, dauguma kaimo gyventojų emigrantai iš Jamaikos, daug visokio plauko keliautojų, kurių nemaža dalis čia trinasi jau ilgą laiką ir įvairina jį žole.
Po pusryčių išbandžiau internetą viešbutyje. Kompiuterių daug, bet visi seni, USB jungtys neveikia, tai ir vėl nuotraukų iš fotiko negalėjau perkelti. Pats internetas lėtas, o kai moki 1$ už pusvalandį, tai taip ir girdi monetų skambėjimą, kol puslapį atidaro. Visgi šiaip ne taip pranešiau pasauliui kur esu.
Visa likusią dienos dalį… tingėjau. Susiradau registratūroje knygą, tai visa dieną ją ir skaičiau tai supamame krėsle ant jūros kranto, tai paplūdimy, tai hamake. Ir taip daug kartų ir nebūtinai nurodyta seka.
Ryt laukia Panama, kuri pasak vienos vaikiškos knygutes yra LABAI graži.

Laukite tęsinio…