Uralo šiaurėje, prie pagrindinės Komi respublikos vandens arterijos ir didžiausios šiaurinės Europos upės Pečioros (Печора) ištakų, stūkso siaura ketera, vadinama „Mažuoju stabų kalnu“ (Малая гора идолов). Komi medžiotojai šią vietą vadina tiesiog „akmeniniais mulkiais“ (каменные болваны), o turistai vietovei suteikė poetišką pavadimimą, pavadindami „Akmeninių stabų kalnu“ (Гора Каменных Идолов). Tokie pavadinimai vietovei suteikti todėl, kad joje ant plokščios šiaurės vakarų dalies stovi į eilę išsirikiavę septyni milžiniški, nuo 29 iki 49 metrų dydžio, akmeniniai stulpai.
Išskirtinė šio stebuklo ypatybė yra ta, kad iki jo nuvykti labai sunku ir ne kiekvienam užtenka valios pastangų, kantrybės arba lėšų šį kelią įveikti.
Yra du galimi būdai nuvykti prie Komi akmeninių stabų. Pirmasis – pakankamai ekstremalus ir labai ilgas – tai kelionė traukiniu arba mašina iš Komi sostinės Syktyvkaro (Сыктывкара) iki Troicko – Pečiorsko (Троицко-Печорска), tada automobiliu iki Jakšos (Якша) gyvenvietės, nuo kurios plauksite 200 kilometrų motorine valtimi ir pabaigoje dar turėsite įveikti 40 kilometrų pėsčiomis. Antras būdas skirtas pritingintiems ir turtingiems, kadangi iki akmeninių stulpų iš Uchtos (Ухты) galima skristi malūnsparniu, vieną kartą nusileidžiant Troicko – Pečiorske (Троицко-Печорске) degalų atsargoms papildyti. Viena valanda skrydžio nuomojamu dvidešimtviečiu MI-8 (МИ-8) kainuoja minimum 40000 rublių. O kelionė iki akmeninio stabų kalno ir atgal trunka šiek tiek daugiau nei 4 valandas.
Man-Pupy-Nero (Мань-Пупы-Нер) kelias yra labai gražus. Komi respublika – miškingas regionas. Du jo trečdalius užima taiga, į dangų besistiebiančiomis pušimis, gėlais ežerais, neprabrendamomis pelkėmis, snieguotomis kalvų viršūnėmis ir iš toli matomais „mulkiais“.
Prieš 200 milijonų metų akmeninių stulpų vietoje buvo aukšti kalnai. Bėgant tūkstantmečiams lietus, sniegas, vėjas, šaltis ir karštis palaipsniui ardė čia stūksančius kalnus ir visų pirma netvirtas jų vietas. Kieti – pilkakvarciniai skalūnai, iš kurių yra sudaryti stulpai iro lėčiausiai ir išliko iki mūsų dienų.
Kuo arčiau akmeninių Komi stabų, tuo nerealesnė atrodo jų išvaizda. Štai vienas 34 metrų stulpas, stovintis šiek tiek atokiau nuo kitų, primena apverstą didelį butelį. Kiti šeši stulpai, išsidėstę eilėje ant skardžio krašto, taip pat turi keistas ir įdomias formas, primenančias didelio žmogaus figūrą, arklio ar avino galvas, priklausomai nuo to, iš kurios vietos į juos žvelgiama. Todėl nekeista, kad stulpus senovėje dievindavo ir garbindavo.
Keičiantis metų laikams – keičiasi ir vietovės vaizdas. Labai įspūdingai atrodo akmeninių Kami stabų vietovė žiemą, kai šie gamtos kūriniai yra pasidengę baltu lyg kristalas ledu. O rudenį vietovė dažnai skendi rūke, iš kurio į dangų stiebiasi didingos akmeninės uolos. Toks reginys be galo kerintis. Gal todėl jie apipinti daugybe legendų. Štai viena jų.
„Seniai seniai, gūdžiuose kalnuoto Uralo miškuose gyveno labai galinga mansių tauta (seniau vadinta vogulais). Genties vyrai buvo tokie stiprūs, kad drąsiai stodavo į akistatą su lokiais ir tokie greiti, jog pavydavo bėgančius elnius.
Mansių jurtose buvo daug sumedžiotų gyvūnų kailių ir odos. Moterys iš jų gamindavo be galo gražius kailinius rūbus.
Šventajame Jalpingo – Nijero (Ялпинг-Ньер) kalne gyvenančios gerosios dvasios padėdavo mansiams, nes tautą valdė išmintingas vadas Kuščiajus (Куущай), kuris draugavo su jomis. Vadas turėjo gražuolę dukterį Aimą (Аим) ir sūnų Pygryčiumą (Пыгрычум). Toli sklido gandas apie dailią Aimą, kurios grožis buvo sulyginamas su tankiame miške išdygusia pušimi ir apie jos nuostabų balsą, kurio paklausyti net iš tolimiausių kraštų subėgdavo elniai.
Išgirdęs apie merginos grožį Charaizo (Хараиз) kalnuose medžiojantis milžinas Torevas pareikalavo, kad Kuščiajus atiduotų jam savo dukterį. Bet Aima tik pasijuokė iš tokio reikalavimo.
Supykęs Torevas sukvietė savo brolius milžinus ir patraukė į Tore – Pore – Iz viršūnę, jėga ją parsivesti.Tačiau prie akmeninių miesto vartų nelauktai kelią jiems pastojo iš medžioklės su savo kariais grįžtantis Pygryčiumas. Užvirė nuožmi kova, kuri tęsėsi visą dieną.
Virš strėlių debesų Aima įkopė į aukštą bokštą ir sušuko:
– O mielosios dvasios, išgelbėkite mus nuo pražūties. Atsiųskite namo Pygryčiumą.
Kalnuose tuoj pat sužibo žaibai, nugriaudėjo griaustinis ir miestą uždengė juodi pelenų debesys.
– Klastingoji! – suirzė Torevas, bokšte išvydęs Aimą ir puldamas prie jos pakeliui mindė viską, kas papuolė po kojomis. Vos tik Aima nusileido nuo bokšto, šis akimirksniu sugriuvo nuo milžino vėzdo smūgio. Tada Torevas trenkė savo vėzdu į kristalinę pilį ir toji sudužo į mažus gabalėlius, o vėjas išnešiojo juos po visą Uralą. Nuo to laiko Uralo kalnuose randami permatomi kalnų kristalo gabalėliai.
Aima su karių armija pasislėpė kalnų tamsoje, bet ryte persekiotojai juos pavijo. Jau milžinai buvo juos bepričiupą, kai, kylančios saulės spinduliuose pasirodė Pygryčiumas, rankose laikydamas gerųjų dvasių padovanotą blizgantį skydą ir aštrų kardą. Pygryčiumas pakreipė skydą į saulės pusę, ugninė šviesa smogė milžinui, kuriam iš netikėtumo iškrito vėzdas. Nustebusių brolių akyse milžinas ir jo vėzdas pamažu suakmenėjo. Išsigandę broliai puolė bėgti, bet, neišvengę Pygryčiumo skydo spindulio, patys netrukus pavirto akmenimis.“
Kita legenda teigia, kad šeši galingi milžinai persekiojo mansi tautą, keliaujančią iš akmeninės Uralo kalnų virtinės. Prie Pečioros upės ištakų milžinai jau buvo beveik paviję gentį, bet kelią jiems pastojo mažas šamanas baltu lyg kalkės veidu ir pavertė milžinus į šešias akmenines uolas. Nuo to laiko kiekvienas mansių genties šamanas atvykdavo į šią šventą vietą pasisemti stebklingų galių.
Nuo senų laikų vietinės tautos dievindavo ir garbindavo šiuos akmeninius kūrinius. Net kopti į Man- Pupu- Ner (Мань-Пупу-Нер) masyvą buvo didžiausia nuodėmė.
Matant šiuos įspūdingo dydžio akmeninius darinius, negali juos įvardinti paprasčiausiais „geologiniais paminklais“ arba „keistais, daugiatūkstantmetinio saulės, vėjo, lietaus ir sniego darbo rezultatais“. Veikiau pradedi tikėti legendomis. Pirmiausia todėl, kad sunku suvokti gamtos stebuklingą galią, o antra – jei tai stebuklas, vadinasi ir jo istorija turi būti stebuklinga ir netgi paslaptinga.
Plokščiakalnis išsidėstęs taip, kad, kai birželio mėnesį pietinėje pusėje viskas žydi, šiaurinė – vis dar pasidengusi sniegu, kuris pradeda tirpti tik rugpjūčio pradžioje. Gamta nestokojo fantazijos: vanduo ir vėjas, vasarinė kaitra ir žiemos šaltis tūkstantmečiais kaip patyrę skulptoriai darbavosi prie akmeninės keteros, pašalindami nereikalingus elementus, kad galiausiai sukurtų akmeninius stabus, primenančius žmogaus figūras, fantastinius žvėris, pabaisas – šventas Paschi salos statulas. Gamta tęsia savo darbą ir šiomis dienomis. To įrodymas – naujos įdubos, kai kurių stulpų pamatuose. Gaila, kad jie nepriklauso amžinųjų kategorijai ir kažkada išnyks, bet šiandien neša savo tūkstantmetę dalią, užburdami visus atvykusius savo didybe ir mįslingumu.
Visi, aplankę šias uolas pasakoja, kad būdami šalia jų, patyrė keistą ir nepaaiškinamą baimės jausmą.
Vietiniai gyventojai tvirtina, kad šioje vietoje buvo senovinės šventyklos – dvasių namai. O pabuvojusių šventyklose žodžiais – čia nesinori kalbėtis, valgyti, gerti… Ir galvoje šviesu – nekyla nė viena nereikalinga mintis. Vienintelis noras užvaldo – gėrėtis aplinka ir susilieti su ja. Dar sakoma, kad priėjus arčiau prie stulpų, girdėti jų užesys, tarytum tarpusavyje kalbėtųsi.
„Mulkiais“ yra laikomi septyni stulpai, bet be jų šioje vietovėje dar yra šiek tiek mažesnių akmeninių uolų ir didžiulė akmeninė siena. Šie gamtos dariniai vienas nuo kito išsidėstę ganėtinai atokiai ir skirtinguose aukščiuose, todėl norint prisiliesti prie kiekvieno iš jų, reikia įveikti daugiau nei vieną nelygaus reljefo kilometrą.
Man – Pupos – Nero plokščiakalnis – labai didinga vieta ir, nepaisant jos erdvių tolių, čia norisi kalbėti tik pašnibždomis. Galbūt todėl, kad bijoma pabudinti blogąsias dvasias iš legendų, o gal suvokiant žmogaus bejėgiškumą prieš gamtos stiprybę…
pirmas 
Loreta 
Aruna