Izraelyje keliavome 2010-ųjų metų Sausio paskutines dvi savaites.
Skrydis ir pirma naktis Tel Avive
Labai svarbu prieš išsiruošiant į Izraelį pasirinkti tinkamą dieną skrydžiui. Visa šalis penktadienį popiet užsidaro švęsti šeštadienio (Šabatas). Užsidaro aklinai – niekas nedirba. Autobusai nevažiuoja, traukiniai sustoja, kavinės nemaitina (su keliom išimtim Tel Aviv‘e). Šeštadienio šventės pasibaigia tą patį šeštadienį vakarėjančiam danguje pasirodžius pirmosioms trim žvaigždėms. Gyvenimas lėtai pradeda grįšti į šalies miestus ir miestelius.
Nors apie tai ir žinojau, kažkaip neturėjau pilno supratimo, kad ištikrųjų viskas taip rimta. O mano EasyJet‘o lėktuvas iš Londono Lutono Tel Aviv‘o Ben Gurion‘o oro uoste nutūpė būtent šeštadienį vakarop. Pagal idėją, turėjau tiesiai iš ten važiuoti į šiaurės vakaruose esantį Haderos miestą, o iš ten į Šiaurės Samarijos teritorijas. Šeštadienį tokio plano įgyvendinti neįmanoma. Teko nakčiai apsistoti Tel Aviv‘o hostelyje Gordonn Inn. Būtent tame hostelyje laukė ir pirmoji pažintis su šalies kainomis. Už apskrętūsį dvigulį kambariuką nuplėšė 300 Naujųjų Izraelio Šekelių (NIS). O tai yra apie 57 Eurai (~197 Lt). Nei daug nei mažai, nors normalioje Europoje už tokią kainą galima gauti tikrai gerą kambarį su higienišku dušu. Ir tai reikėjo pasiderėti, nes pradinė kaina buvo 100 USD. Viešbutyje susitikau su draugu, kurio mama gyvena būtent ankščiau minėtose teritorijose, kur pagal planą turime praleisti apie savaitę laiko.
Ilgai nelaukdami išskubėjome ragauti vietinio alaus už poros šimtų metrų paplūdymyje esančioje kavinėje. Taigi, pirmasis buteliukas (0,33 l) už 23 NIS (€ 4,45; – 15 Lt) ir sumuštinis už 42 NIS (€8,27; – 28 Lt) niekuom nenusileidžia Dublino kainom. Jei taip ir toliau, teks pradėti rimtai visur skaičiuoti, arba kur galima, be gailesčio derėtis 🙂
Kelionė į Mevo Dotan‘ą
Anksti rytę į viešbutį pribūna kiti mūsų draugai Dalius ir Armin‘as, kurie iš Vilniaus per Prahą Tel Aviv‘ą pasiekė ketvirtą ryto. Papusryčiavę paliekame šį miestą. Čia dar sugrįšime vėliau. Jų išnuomotu automobiliu pajudame išties plačiais ir patogiais šalies keliais. Viduržiemio Izraelio saulė maloniai šildo mūsų šiaurėtiškus kūnus. Pro langus atsiveria gražūs vaizdai – jūra, kalvos, žaliojanti augmenija. Vairuoti – tikras malonumas. Mašinų labai daug, tačiau visi draugiškai sutelpame plačiame kelyje. Ženklai ir rodyklės aiškūs – trimis kalbomis – hebrajų, arabų ir anglų. Kelių numeracija taip pat paprasta ir nuolat skelbiama. Tad jei tau reikia kelio nr. 2, o poto nr. 6 – būk tikras, kad pasuksi tinkamai – visur bus rodyklės. O, kad pasirinktumei tinkamą kryptį – tau praneš: „South ir rodyklė tiesiai“ arba „North ir rodyklė atvirkšiai“. Išties šaunu ir paprasta.
Paprasta kol neprivažiuojme Palestinos. Nusukus nuo kelio Hadera – Nazaretas teritorijų link, jauki atmosfera staiga pasikeičia. Kelias vingiuotas, o kalvų peizažą tolumoje pradeda jaukti metalinės spygliuotos tvoros, kareivių stebėjimo bokšteliai. Privažiuojame „Check point‘ą“ Izraelio ir Palestinos sienoje. Marius šį punktą kerta reguliariai, nes Izraelyje jis jau antras mėnuo, todėl jis mūsų vizitinė kortelė. Tačiau, viskas ne taip paprasta. Automobilis kariškiams nepažįstamas, nors ir su Izraelietiškais numeriais, nors ir sakome kur ir pas ką važiuojame, jiems reikia viską nuodugniai patikrinti. Jausmas tikrai nemalonus. Galiausiai uždavę kalną papildomų klausimų, kažkam paskambinę, bei susisiekę su Mariaus mama, pas kurią ir vykstame – maloniai palinki sėkmės ir pakelia šlagbaumą. Už jo 9 kilometrai baimės ir dar vienas patikrinimas.
9 kilometrai mirties kelyje
Automobiliui tolant nuo šlagbaumo kraujas venose lėtai pradeda stingti. Nors jau 5 metai šiose vietose nebuvo jokio rimtesnio teroro akto, judėdamas šiose teritorijose tu esi nuolatinis taikinys. Esi priešas. Esi visų nelaimių kaltininkas. Važiuojame greitai. Sustoti niekur negalima. Tolumoje matosi Izraelio karinis apžvalgos bokštelis, tačiau kelias supamas tankiai supintais alyvuogių medžiais, vietovės kalvotos ir uolėtos. Tad nuolatinė izraeliečių armijos kontrolė čia jaukumo nedaug suteikia.
Prieš penkerius metus šiame kelyje buvo įvykdytas paskutinis teroro aktas palietęs Mariaus šeimą. Tąkart, niekuom neišsiskiriantį rytą, jo mama Emma su savo vyru Viktoru automobiliu išvažiavo į darbą. Maždaug už dviejų kilometrų nuo kaimo, į automobilį buvo paleisti šūviai. Viktoras žuvo iškart. Emma nenukentėjo. Laimei, teroristai buvo išgąsdinti tolumoje nuo kalno besileidžiančiu kariškių automobiliu. Priešingu atveju – jie gyvų liudininkų niekad nepalieka.
Tai buvo paskutinis teroro išpuolis čia. Tačiau tarp 2002 ir 2004 panašių atvejų čia buvo ne vienas. Į žydiškus automobilius buvo šaudoma, nuo aukštų kalvų ant jų būdavo ridenami didžiuliai akmenys. Iš viso taip jau žuvo 4 nedidelio Mevo Dotan‘o kaimelio gyventojai. Dar keletas iš gretimų gyvenviečių. http://info.jpost.com/C002/Supplements/CasualtiesOfWar/2004_07_04.html
Įveikus paskutinį 9-tą kilometrą, pasiekiame Mevo Dotan‘ą, į kurį įleidžia taip pat po patikrinimo. Miestelis, kuriame gyvena apie 100 šeimų, iš visų pusių apsuptas dvejomis tvoromis. Išorinė tvora su elektroniniais davikliais, bei stebėjimo bokšteliais. Antra – paprasta dygliuota metalinė. Tamsiu paros metu visu perimetru įjungiamas išorės apšvietimas. O arčiau tvoros buvę alyvmedžiai iškirsti. Mevo Dotan‘e taip pat įrengta didelė karinė bazė, tad būdamas čia esi puikiai apsaugotas nuo pavienių teroro išpuolių ar netgi rimtesnių karinių atakų. Tik tos metalinės – elektrinės spygliuotos tvoros kelia savotišką slegiančią atmosferą, ką dar labiau sustiprina 5 kartus per dieną iš kalno papėdėje esančio arabų minaretų sklindančios maldos.
Papildomos tvoros ir profilaktiškas arabų alyvmedžių iškirtimas buvo daromas antrosios intifados metu (http://en.wikipedia.org/wiki/Second_Intifada). Vienas iš pavyzdžių, kada nebuvo elektrinės tvoros, vienas arabų teroristas prakirpo vielą ir patekęs į kaimelį sušaudė dvi jaunas parkelyje sėdėjusias merginas, bei jų gelbėti išpuolusią kaimynę.
Būdamas čia, supranti situacijos rimtumą. Supranti, kad sutiktas kareivis čia ne dėl grožio pastatytas. Suprati, kad tas ginklas jam ant peties kartas nuo karto panaudojamas nebūtinai įspėjamiesiams šūviams. Supranti, kad virš galvos lekiantys naikintuvai skraido čia su rimtu, kruvinu tikslu. Viskas labai labai rimta.
Dauguma gyventojų myli šias vietas, tačiau anksčiau ar vėliau, visi bus perkraustyti į saugesnes vietoves, o minėtos žemės grąžintos Palestinai. Tai jau turėjo būti padaryta prieš kelerius metus, tačiau Vyriausybei planus teko atidėti dėl prasidėjusio antrojo Libano karo. Kita vertus, žiūrint į Gazos perdavimą 2005-aisiais, vargu ar žemių perdavimas įneš bet dalelytę taikos.
Golano aukštumos
Apie lankytinus objektus šalyje daug nerašysiu. Pamėginsiu tik išskirti tam tikras smulkmenas susijusiu su mūsų turistiniu maršrutu, kurį pagal planą sudarė – šiaurė su Haifa ir Rosh Ha-Nikra Libano pasienis; ežeras Kineretas ir Golano aukštumos, Sirijos pasienis; Turistinė Jeruzalė; Nazaretas; Penkatdienio pusdienis Zikhron Ya‘akov‘e; Šabatas ir nieko neveikimas Mevo Dotan‘e; Dvi dienos neturistinės Jeruzalės; Pusdienis prie Negyvosios jūros ir kelionė į Eilat‘ą; Eilat‘o akvariumas ir nieko neveikimas prie raudonosios jūros, bei Joardanijos ir Egipto pasieniai; Pusdienis dykomoje ir vakarinis Tel Aviv‘o senamiestis; Šabatas Tel Aviv‘e ir skrydis namo.
Sausio vidurys Izraelyje lietingas ir palyginus vėsus (apie 15-20 C šiaurėje). Išsiruošę prie gėlo vandes ežero Kinereto bei į Golano aukštumas, teko didžiają dalį laiko praleisti automobilyje dėl stipraus lietaus. Tomis dienomis, visa šalis mirko vandenyje. Netgi dykumos skendo, kai kurie keliai buvo nepravažiuojami, o smėlio nuošliaužos pareikalvo ir aukų.
Stipriai lyjant Kinneretui teko pamojoti pro automobilio langą. Kilome aukštyn į Hermono kalną, kuris slėpėse tirštame rūke. Kelias serpantinais buvo sunkiai įžiūrimas, o kai galiausiai pasiekėme viršūnę, kuri ribojasi su Libanu ir Sirija tolumoje, supratome, kad šios dienos kelionė bus nelabai vykusi. Dėl rūko, lietaus ir šalčio, pasisukioję šiektiek aplinkui, pasukome atgal.
Besileidžiant nuo kalno, automobilį sustabdė pora kareivėlių iš kurių vieną sutikome pavežėti iki Haderos. Kaip vėliau sužinojau, kareiviams griežtai draudžiama tranzuoti ar kartu važiuoti su civiliais nepažįstamaisiais. Kelionę atgal pasirinkome kitu keliu, palei Sirijos pasienį. Tiesa, geras gabalas tarp Sirijos ir Izraelio yra kontroliojimas Jungtinių Tautų organizacijos, norint išvengti potencialių neramumų. Kelias palei šį ruožą išties nykus ir nejaukus, kurį iš abiejų pusių supa minų laukai, bei reguliariai įrengti prieštankiniai barjerai.
Pirma diena Jeruzalėje
Į Jeruzalę išsiruošiame anksti ryte. Tai pagrindinis šalies miestas, mane pakerėjęs iš pirmo žvilgsnio Kelionei iš Haderos skyrėme greitesnį, mokamą kelią nr. 6. Kituose greitkeliuose rytinio piko metu, galima praleisti kelias valandas. Patekus į sostinę, rodyklės gatvėse be vargo nukreipia senamiesčio linkme. Problema tik automobilio parkavimas. Labai svarbu atkreipti dėmesį iš kurios senamiesčio pusės esi privažiavęs, nes jį sudaro žydų, armėnų, arbaų ir krikščionių kvartalai. Tikrai nerekomenduotina automobilio statyti kur nors šalia Damaskus vartų ar kur kitur arabų rajone. Jie, kaip taisyklė, nelabai mėgsta žydiškų – geltonų mašinų numerių…
Mes, savo ruoštu, mašiniųką saugiai priglaudžiame kažkokio prekybos centro požeminėje aikštelėje už 40 NIS (€ 7,80) visai dienai.
Jeruzalėje galima pasiimti nemokamą trijų valandų turą po pagrindinius objektus. Kadangi turime lengvą alergiją gidams su rankoje iškeltu lietsargiu, pasirenkame neįpareigojantį pasivaikščiojimą stulbinančiomis senamiesčio gatvelėmis.
Pirmasis objektas – Jėzaus kapo bažnyčia. Nors ir ankstyvas rytas, ji jau pina pilnutėlė turistų ir maldininkų. Kad patekti į patį kapą, reikia gerą valandą pastovėti eilutėje. Tada tau bus suteikta pusė minutės užeiti į vidų. Nors su jokia Pasaulio religija niekada neturėjau bendro ryšio, apsilankius ten tave aplanko kažkos keistas jausmas. Sunku apipasakoti… Tiesiog jautiesi keistai, į galvą pradeda lysti visokios mintys ir panašiai. O tai ypač sustiprina ten esantis akmuo, kuriuom buvo uždengtas Jėzaus kapas. Paprastai jis būna sausut sausutėlis, tačiau tądien jis pasidengė kvapniu aliejumi. Žmonės puolė tepti save, savo rankines ir kitus svarbius daiktus – vadino tai stebuklu! Vieną dieną, turėdamas daugiau laiko, būtinai pamėginsiu google paieškoti kokie ten fizikos dėsniai lemia šį „krikščionišką stebuklą“.
Einame toliau. Jeruzalės senamiestis – tai ištisas turgus. Prekeiviai griebia už rankos ir siūlo parduoti savo prekes už „nerealiai mažą kainą“. Ir dar, kaip susidarę priduria – „half price only today“. Ilgai nesižvalgydamas bandau įsigytį pirmajį pirkinį – Kipą. Pasirdodo ta akcijinė kaina – 25 NIS (€ 4.90; – 17 Lt) už vienetą. Galiausiai nusiderame iki 50 NIS (€ 14.50; 50 Lt) už 3. Visas džiaugsmas sėkmingu sandėriu pasibaigė, po kelių dienų vėl apsilankius Jeruzalėje ir kitame turguje pamačius panašias kipas po 5 NIS (€ 0,90; 3,10 Lt). Ir savaime suprantama dar buvo galima derėtis.
Neesu labai geras derybininkas tokiose laukinėse prekyvietėse, ir tik kelionės pabaigoje supratau pagrindinę taisyklę – jei prašo 400 – mušk kainą iki šimto. Dėsningai sąndoris turėtų užsibaigti 150 lygyje.
Laikas Jeruzalėje skrieja kaip viena akimirka. Rodos tik pradėjai klaidžioti tūkstantmečius menančiomis gatvėlėmis, o diena ima ir pasibaigia. Todėl nori nenori turi pažadėti sau čia būtinai dar kartą sugrįžti…
Šabatas ir dar dvi dienos Jeruzalėje
Kitas dvi dienas turistiškai paskiriame Nazaretui ir Zikhron Ya‘akov‘ui bei apylinkėms. Dalius ir Armin‘as nusprendžia savaitgaliui grįžti į Jeruzalę bei aplankyti Tel Aviv‘ą. Tuo tarpu aš su Marium ir Emma Šabatą švęsti pasiliekame Mevo Dotan‘e. Kartais taip smagu patinginiauti nieko neveikiant.
Sekmadienio rytą, prasidėjus dar vienai darbo savaitei, tarukiniu iš Haderos vėl išvykstame Jeruzalės kryptimi. Traukinių stotyse, prieš patenkant į terminalo pastatą, reikia būti pasiruošus atsakyti į kelis standartinius kariškių klausimus – kur važiuoji, su kuo, kur apsistojęs, kas tavo draugai, kiek ilgai būsi šalyje ir pan. Tada patikrinimas kaip oro uoste ir procedūra baigta. Beje, priešbombiniai patikrinimai vykdomi ir visuose (turbūt be išimties) prekybos centruose, kituose vietuose.
Jeruzalę, su trumpu stabtelėjimu Tel Avive, pasiekiame jau sutemus. Paprastai, traukinių maršrutas į sostinę nėra labai populiarus dėl to, kad tenka ilgai vinguriuoti kalnuose bei centrinė geležinkelio stotis yra praktiškai už miesto. Prie terminalo pasitikusi taksistė pasisiūlo pavežėti iki centro už padorią (20 NIS – € 4; – 14 Lt) kainą. Sutinkame, nes miesto autobusai Jeruzalėje veža už 6,20 NIS – €1,20 (4,15 Lt). Tad dviem gaunasi beveik tas pats. Per keliolika minučių mūsų aktyvi vairuotoja suspėja išdėstyti savo nuomonę apie Palestiną, benzino kainas šalyje, prastą orą. Primygtinai paprašo, kad rytoj apsilankytumėm Holokausto muziejuje, netgi specialiai pro jį prasuka ratą, kad lengiau surastumėm.
Šį kartą sostinėje liksime porai naktų. Couchsurfing.com dėka susitinkame su Na‘ama, kuri mums draugiškai atvėrė savo studentiško bendrabučio duris. Visi kartu tą patį vakarą nuskubame į savaitinį Couchsurfing‘o narių Jeruzalėje sustikimą viename iš miesto barų, kur sutinkame kitus keliautojus iš įvairių pasaulio kampų. Taip pat vietinius entuziastus, kurie duoda išties naudingų patarimų ir nuorodų kaip iš šios šalies parsivežti dar daugiau įspūdžių…
Sekančią dieną paskiriame kitokiai Jeruzalei. Aplankome pagrindinį (ne turistinį turgų), kur vakarienei apsirūpiname daržovėmis, vaisias ir kitomis šviežiomis gėrybėmis. Paklaidžiojamie gatvelėmis, kur paprastai tik vietiniai užklysta. Jeruzalė tampa dar mielesnė.
Na‘ama taip pat praveda trumpą instruktažą apie košerinę virtuvę ir maloniai paprašo nesusipainioti. Pieno produktai ir mėsa Izraelio religinguose namuose kartu negyvena. Šaldytuvai turi atskiras lentynas – vienos pienui ir jo gaminiams, kitos – mėsai. Lėkštės ir įrankiai taip pat turi paskirtį – vieni mėsai, kiti pienui. Jokiu būdu supainioti negalima. Indų plovimo kempinėlės taip pat skirtingos. O šeimos, kurios propaguoja extrim-religingumą, turi net atskirus šaldytuvus ir atskiras kriaukles. Kita, įdomi smulkmena – visi McDonald‘s restoranai Izraelyje – košeriniai. Taigi, mano mėgstamiausio – dvigubo mėsainio su sūriu, šioje šalyje įsigyti neįmanoma!
Taip pat lankantis Jeruzalėje Šabato metu, relinginguose rajonuose galima išvysti protesto akcijas prieš vairuotojus, nesilaikančius Šabato ramybės. Kartais tie protestai prasilenkia su proto ribomis, kada fanatikai pradeda mėtyti akmenis į važiuojančias mašinas. Užtveria kelius ir pan. Itin religingieji, šeštadieniais net nejungia elektros ar nekuria ugnies. Tam specialiai naudojami automatiniai jungikliai, kurie patys tam tikru metu įjungia ir išjungią šviesą. Dujos viryklėje paprstai paliekamos įjungtos nuo penktadienio popietės.
Negyvoji jūra ir Eilat‘as
Pagal planą, kitos dienos rytą turime vėl susitikti su Daliumi ir Armin‘u kurie kątik viešėjo Tel Aviv‘e ir visi draugiškai leistis žemiau jūros lygio link Negyvojo vandes. Kraštovaizdis, kurį matėme šiaurėje akimirksniu pasikeičia – nuo žaliojančių lygumų ir aukštumų į beribę dykumą. Maždaug už valandos esame jau vietoje. Surandame įrengtą paplūdimį, kur praktiškai nėra žmonių. Tad ilgai nelaukdami puolame paplūduriuoti tiesioginia ta žodžio prasme. Nors ir labai norėtum – nuskęsti būtų beveik neįmanoma. Druskingo vandens dėka vandenyje gali išdarinėti keisčiausius dalykus – gulėti ant pilvo, nugaros, sėdėti, skaityti laikraštį, degintis…
Paprastai Negyvoji jūra nėra pigus malonumas. Norėdamas čia pailsėti kelias dienas, turi apsistoti viešbutyje, kurių kainos oooooooi kokios… Tačiau mums, kadangi nesam dideli poilsinių kelionių mylėtojai ir nejaučiame didelio susižavėjimo atostogoms ant kranto viešbučių šešėlyje, tos kelios valandos sūriame vandenyje buvo pats tas – tad galime važiuoti toliau į pietus.
Vakarėjant pasiekiame Eilat‘ą – piečiausią Izraelio miestą, besiribojantį su Jordanija, Egiptu ir iš kurio puikiai matosi kraštelis Saudo Arabijos. Čia susitinkame su kitais couchsurfing‘o nariais, pas kuriuos visi keturi apsitojame trim naktim. Atvykome čia dar tiksliai nežinodami kaip paskirtysime tas dvi pilnas dienas. Viena iš idėjų, kuri dar iki šiol neišgaravo – buvo Jordanijos Petra. Iš Eilat‘o ten nuvykti yra gana paprasta. Su taksi anksti ryte nuvažiuoji į Jordanijos – Izraelio pasienį, kuris yra miesto pakrašty ir sumokėjęs sienos kirtimo mokestį, Jordanijos pusėje pasiimi kitą taksi ir per pora valandų pasieki Petrą. Kelionė taksi, pasak, vietinių turėtų kainuoti apie 100 dolerių, tad žmogui gaunasi labai padori kaina. Prie šios sumos dar reikia pripliusuoti apsilankymo Pertoje kainą ir vėlgi atgalinį sienos kirtimo mokestį.
Ilgai svarstę, nusprendžiame Petrą atidėti. Kelionė eina į pabaigą, o taip norisi dar šiltame vandenyje pasipliuškenti. Tad tas dvi dienas (kurių buvo per akis), paskiriame jūrai ir poilsiui. Armin‘as dar ir nardymui.
Atgal į Tel Aviv’ą
Penktadienio rytą paliekame sautėtąjį Eilat‘ą ir išvykstame atgal Tel Aviv‘o kryptimi. Negev‘o dykumos, saulė kepina ir netgi mūsų automobilio oro kondicionierius jau nebepadeda. Pakeliui į Tel Aviv‘ą sustojame prie Makhtesh Ramon kraterio – kuris unikalus tuom, jog nėra smūginis krateris suformuotas meteorito, bet didžiausia pasaulyje erozinė kara. Krateris yra ~40 km. ilgio ir ~2-10 km pločio, forma primenantis ištemptą širdį.
Tel Aviv‘e susitinkame su 55-erių metų Micky iš couchsurfing‘o bendruomenės. Micky apkeliavusi pusę pasaulio, tad smagiai bediskutuodami visi kartu detaliai susipažįstame su Jafo – didžiausio Izraelio miesto senamiesčiu, išsidėsčiusiu ant olos. Taip pat aplankome uostą ir draugiškai nueiname į pakrantės barą, paskutiniam pasisėdėjimui.
Daliaus ir Armin‘o lėktuvas į Vilnių rytoj šeštą ryto. Mano – šiek tiek po septynių vakare.
Kadangi Šabato metu (šeštadienį) joks viešasis pigus transportas nevažiuoja, tenka imti taksi. Micky iškviečia savo nuolatinę taksi firmą, kurie už fiksuotą 90 NIS (€ 17,50; – 60 Lt), mane sėkmingai pristato į Tel Aviv‘o Ben Gurion‘o tarptautinį oro uostą. Čia reikia pasistengti atvykti mažiausiai prieš tris valandas iki skrydžio, nes laukia ilgas, oooi ilgas saugumo patikrinimas. Pirmiausiai prie kiekvinų terminalo durų stovi po kareivį, kurie pasirinktinai sustabdo ir užduoda pirmus klausimus. Tada prieš norint užsiregistruoti skrydžiui privalai atlikti viso bagažo pilną patikrinimą. Bestovit eilėje iki lagaminų fotografavimo, prie kiekvieno keleivio prieina po saugumo pareigūną, kruis paiima pasą ir pradeda klausinėti visokiausių dalykų – Kur? Kodėl? Su kuo? Kaip? Kas pakavo lagamina? Ar nepermažai bagažo turėjau dviejų savaičių atostogoms? Ir pan. Mano atveju, pareigūnė pasiėmusi mano pasą, kažkur nueina. Po kelių minučių grįžta dar su viena saugumiete, kuri vėl užduoda tuos pačius ir kitus klausimus. Galiausiai kažką pasižymi ir ant paso užklijuoja lipduką su užkuodota informacija. Padarius bagažo reantgeno nuotraukas, esi palydimas iki stalo, kur tavęs jau laukia kitas pareigūnas. Jis draugiškai iškrausto kiekvieną daiktą, iščiupinėja kiekvieną bagaže esančią kojinę, paima mėginius nuo avalynės ir nieko įtartina neradus palydi iki registracijos skrydžiui stalo. Vėliau atliekama pasų kontrolė ir tada viso kūno apieška bei smulkių kišeninių daiktų patikrinimas. Man ši procedūra truko lygiai pusantros valandos. Ilgai – nors tai ne taisyklė. Priklauso nuo sėkmės – pvz. Dalius ir Armin‘as visą tai atliko gerokai greičiau.
Galiausiai, dar pusantros valandos pasižvalgymui po duty free kosmines kainas ir penkių su puse valandų skrydis į Londono Lutoną, kur išsitiesęs ant oro uosto grindų turėjau pilną naktį apmastyti visus kelionės „už“ ir „prieš“, bei apibendrinti patirtus įspūdžius. Na, o ryte, už du eurus, buvau sėkmingai parskraidintas namo į pavasariškai nusiteikusį, tačiau vis dar žvarbų Dubliną.
Po kelionės praėjus porai savaičių ir gyvenimui sugrįžus į rutiną, galiu drąsiai pasakyti – Izraelis man paliko stiprų įspūdį. Tai beproto kontrastinga šalis – nuo kalvų, ir atšiaurių kraštovaizdžių aukštumose iki bananų planatacijų lygumose ir beribės dykumos pietuose. Nuo skurdžios ir karingai nusiteikusios Palestinos bei tipiškų arabų turgaviečių senuose miesteliuose iki akinančios prabangos ir stilingų žmonių bei modernių restoranų Tel Aviv‘e.
Tai šalis, kurioje savo vietą ras visų tipų keliautojai ir kiti entuziastai – istoriniai miestai, pagrindinės religijos ir jų konfliktai, saulė ir paplūdimiai, gydomasis purvas ir Negyvoji jūra, Tel Aviv‘o triukšmas ir naktinis gyvenimas.
Būtinai ten vėl apsilankysiu. Galbūt dar net ir šiais metais, reikia tik palaukti kol easyJet‘as pasiūlys gerą skrydžio kainą ir tada pirmyn!
Šiek tiek svarbesnių kainų:
Skrydis London Luton – Tel Aviv – London Luton. EasyJet – £140 (€ 157; – 543 Lt)
Skrydis Dublin – London – Dublin. Ryanair. – € 4 (14 Lt)
Traukinys Ben Gurion’o oro uostas – Tel Aviv’o Savidor stotis – 14 NIS (€ 2,74; – 9,50 Lt)
Hostelis Tel Aviv’e Gordon Inn – 300 NIS (€ 57; – 197 Lt)
Automobilio nuoma su Budged dviem savaitėm $ 440 (€ 315; – 1090 Lt), plius depozitas apie $ 800 (€ 575; – 1990 Lt). Pilnas draudimas įskaičiuotas.
Litras benzino – 6,23 NIS (€ 1,21; – 4,20 Lt). Mokant banko kortele dažnai taikomas papildomas antkainis. Reikia būti atsargiam.
Standartinė šavarma pitoje, mažiau turistinėj vietoj – apie 20 NIS (€ 3,90; – 13,50 Lt). Labiau turistinėj vietoj gali šoktelti iki 30 NIS.
Standartinė šavarma pateikiama lėkštėje – nuo 45 NIS (€ 8,80; – 30 Lt). Į tai paprastai įeina neribotas kiekis pitos, humusas, įvariausios salotos.
Vyno butelis parduotuvėje – minimum 25 NIS (€ 5; – 17 Lt), tačiau šiek tiek padoresnio vyno kaina laikosi apie 40 – 50 NIS. O dar geresnio 100 -150 NIS. Žodžiu – labai brangu. Net brangiau nei Dubline.
Alaus bokalas bare taip pat apie 25 NIS (€ 5; – 17 Lt). Eilate pigiau – apie 17 NIS (€3,30; – 11,50 Lt)
Traukinys Hadera – Jeruzalė (apie 2 val. kelio) – 39 NIS (€ 7,61; – 26 Lt);
Transportas Jeruzalėje – 6,20 NIS (€1,20; – 4,19 Lt). Bilietėlis galioja dviem važiavimams. Bendra kelionės trukmė iki 90 min.
Fiksuota taksi kaina iš Tel Avivo į Ben Guriono oro uostą – 90 NIS (€ 17,50; – 60 Lt). Gaudant taksi gatvėje – kaina gali išaugti iki dvigubų aukštumų. Reikia būti atsargiam.
Arbatpinigiai kavinėse – 10%. Nors oficialiai tai neskelbiama, kaip supratau – tai yra privaloma taisyklė. Kitaip gali pasijausti labai nemaloniai, kaip mums atsitiko Tel Aviv‘e. Vietoj 15 NIS (nuo 150 NIS sąskaitos), mes palikome tik apie 10 NIS (kažkaip tik tiek tuo metu turėjome smulkių). Tai padavėja, pakankamai griežtai (!!!) mums pareiškė, kad esame skolingi…
***
Atsiprašau už gramatines ir stiliaus klaidas. Kadangi neaprašiau kiekvieno aplankyto objekto ir nesileidau į visiškas smulkmenas, kam to reikia ir įdomu – visada pasidalinsiu patirtimi, kontaktais ir šiaip naudinga informacija. Mano mailas yra:
[email protected]
Ačiū
pirmas 
79tieji 
ipvoisas