AUTOMOBILIU PO ŠEŠUPĖS KRAŠTĄ (Lenkija – Rusijos Kaliningrado sritis – Lietuva – Lenkija)

Geldapė (Goldap) – Varmijos Mozūrų vaiva­dijos miestas, rajono centras, įkurtas abiejuose Geldapės upės krantuose. Upės vardas suda­rytas iš žodžių gelda ir upė (jotvingių – apė), nes upė teka giliu slėniu. Šiaurės rytų pakraš­tyje – didelis Geldapės ežeras. Šiose vietose savo kultūros pėdsakų paliko ne tik jotvingiai, bet ir lietuviai, vokiečiai, žydai, lenkai. Aukštos kalvos, ežerai, Romintos giria, gydyklos nulėmė Lenkijoje išskirtinę vietą – Geldapė ir apylinkės laikomos vienomis gražiausių vietų šioje šaly­je. Geldapės miestą 1565 m. įkūrė kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas, o miesto teisės suteiktos 1570 m. Lankoma centrinė miesto aikštė, paminklas žymiam filosofui Imanueliui Kantui, neogotikinė, antroje 19 a. pusėje statyta Šv. Leono bažnyčia. Geldapėje priskaičiuojama 13 500 gyventojų. Veikia regiono informacijos centras, klimato-miško sanatorija.

Lenkijos–Rusijos pasienis yra už 4 km į šiaurę nuo Geldapės. Čia ir policijos postas. Romintos giria nuo Vištyčio ežero rytuo­se driekiasi apie 27 km į vakarus iki Geldapės, o iš šiaurės į pietus – apie 15 km. Giria apima 250 km² plotą. Joje – apie 20 ežerėlių. Per gi­rią teka Rominta, Blindė, Juodupė. Girios srityje sūduviai gyveno jau I–II a. po Kristaus. Kryžiuo­čiams užvaldžius šį kraštą, Romintos girioje medžiodavo ordino magistrai ir jų svečiai. Vė­liau Romintoje ir Juodbūdėje pastatytuose vasarnamiuose vasaras praleisdavo Prūsijos karaliai, medžiodavo. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Romintos giria buvo virtusi aukštų Vokietijos nacių medžioklės vieta. Feldmaršalas Hermanas Gėringas 1936 m. pastatydino me­džioklės rezidenciją Jėgerhofą netoli Romintos gyvenvietės. 1941 m. čia buvo įkurta Vokietijos oro pajėgų vyriausioji būstinė. Už 15 km, vakari­nėje Geldapės ežero pakrantėje, pastatytos šta­bo vadovybės slėptuvės. Ilgą laiką iš Romintos girios upėmis į Karaliaučiaus krašto didžiuosius miestus plukdyta mediena. Romintos gyven­vietėje veikė vilnų vėlykla, aliejaus spaudykla. Kiautų kaime senais laikais buvo geležies lie­jykla, o 18 a. – popieriaus ir celiuliozės fabrikas. Septynerių metų (1756–1763) karo tarp Prūsijos ir Rusijos metu Romintos girioje slėpėsi kariuo­menės žiaurumų įbauginti apylinkių žmonės. Tolminkiemio klebonas K. Donelaitis girioje slė­pėsi 1757 m. rugpjūčio 10–27 d. Pokario metais Lietuvos partizanai per Romintos girią prasiver­žė į Lenkiją ir toliau į Vakarus. Per Romintos girią 20 a. pradžioje buvo nutiestas Geldapės–Gum­binės geležinkelis.

Tolminkiemis (Čistyje Prudy) – miestas prie Šventainės upelio, šiauriniame Romintos girios pakraštyje, įkurtas 16 a. 1590 m. buvo grynai lie­tuviška parapija. Po 1710 m. maro lietuviai tesu­darė 35 procentus gyventojų. 1743 m. klebonu atkeltas Kristijonas Donelaitis pastatydino nau­ją kleboniją, bažnyčią, našlių namus, mokyklą, parašė „Metų“ poemą, pasakėčių. 1780 m. miręs poetas palaidotas bažnyčios pogrindyje. Ant­rojo pasaulinio karo dienomis bažnyčia išliko sveika, bet vėliau nauji gyventojai ją pavertė griuvėsių krūva. 1964 m. Kaliningrado srities va­dovai ir Lietuvos TSR kultūros ministerija nutarė restauruoti Tolminkiemio bažnyčią. Užbaigus darbus, 1979 m. K. Donelaičio palaikai palaido­ti bažnyčios kriptoje, atidarytas memorialinis muziejus, priklausantis Kaliningrado istoriniam meno muziejui. 1998 m. suremontuota klebo­nija.

Trakėnai (Jasnaja Poliana) – per tris kilomet­rus nutįsęs kaimas prie Rudupio. Žodis „trakas“ reiškia iškirstą miško ruožą, skynimą: kaimas atsirado, iškirtus didžiuliame miške traką. Iš senų laikų Trakėnuose buvo dvaras ir kaimas. 1732 m. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas įsakė dvare įkurti žirgyną, kuriame kasmet buvo išauginama iki 1200 žirgų vokiečių kavalerijai ir artilerijai. Buvo išvesta nauja veislė – ištvermingi jojamieji trakėnų žirgai, įrengti jojimo takai, žir­gų mankštos aikštelės, vieta arkliams parduoti. 1932 m. sukurta trakėnų veislės žirgo skulptū­ra, užkelta ant pjedestalo. Buvusio dvaro par­ke pjedestalas išliko, o žirgo skulptūra pokario metais išgabenta į Rusiją ir ten puošia Maskvos Timiriazevo akademiją. Galima aplankyti buvusį O. Pauliaus dvarą ir žirgyną.

Gumbinė (Gusev) – miestas prie Romintos ir Peisės upių santakos, buvęs apskrities ir apygar­dos centras. 16 a. viduryje pastatyta baž­nyčia ir įkurta parapija, 1722 m. suteiktos miesto teisės ir herbas. 1724 m. Gumbi­nė paskelbta Prūsijos valdžios apygardos centru. 1939 m. turėjo 24 500 gyventojų, vei­kė tekstilės, metalo, odų fabrikai, žemės ūkio mašinų gamyklaą. Buvo kelios mokyklos, daug kareivinių. 1945 m. mūšyje dėl Gumbinės mirti­nai sužeistas kapitonas I. S. Gusevas, kuriam po mirties suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio var­das ir 1952 m. atidengtas paminklas. 1946 m. Gumbinė pavadinta Gusevu. 1956–1964 m. mies­te atstatyta pramonė: pradėjo veikti šviesos technikos armatūros, mikrovariklių gamyklos, „Čaikos“ trikotažo fabrikas. Mieste dar galima aplankyti 1928 m. pastatytą koplyčią Pirmo­jo pasaulinio karo mūšiuose žuvusiems rusų ir vokiečių kariams, paminklą žuvusiems 19 a. karuose. 1991 m. atstatyta briedžio skulptūra, kurią 1912 m. sukūrė L. Fordemajeris. 1995 m. po remonto atidaryta liuteronų zalcburgiečių bažnyčia. Yra paminklas tarybiniams kariams, žuvusiems 1945 m. mūšiuose dėl Gumbinės, I. S. Gusevo kapas ir paminklas. Gumbinės bažnyčioje 1714 m. pakrikštytas K. Donelaitis. 2004 m. jaukiame skverelyje atidengtas vietos skulptoriaus sukurtas K. Donelaičio paminklas.

Iš Gumbinės keliaujant Stalupėnų (Nesterov) link, už 5 km senasis plentas įsuka į naująjį. Kai­rėje – nedidelis ąžuolynas ir kelelis prie K. Done­laičio paminklinio akmens. Tai Lazdynėliai (Dubovoja rošča) – poeto K. Donelaičio gimti­nė. Būsimasis poetas gimė valstiečių šeimoje 1714 m. sausio 1d. 1895 m. Lazdynėlių dvaro parke pastatytas paminklinis akmuo K. Done­laičiui, bet vėliau nei kaimo, nei dvaro, nei ak­mens nebeliko. 1989 m. iš įvairių Lietuvos vietų suvažiavę talkininkai 4,5 ha plote pasodino 275 ąžuoliukus – tiek metų buvo praėję nuo poeto gimimo. Paūgėjusios ąžuolų giraitės pakraštyje 1992 m. atidengtas K. Donelaičio paminklinis akmuo. 

Stalupėnai (Nesterov). Miesto vardas kilęs iš Stalės upelio pavadinimo (ir sename miesto herbe buvo pavaizduotas stalas). 1589 m. įkurta parapija, pastatyta bažnyčia, 1726 m. pastatyta dides­nė, mūrinė bažnyčia, Antrojo pasaulinio karo metais ji sugriauta. 1722 m. Stalupėnams suteiktos miesto teisės ir herbas. Baigęs Karaliaučiaus universitetą, 1740–1943 m. Stalupėnuose muzikos mokytoju ir bažnytinio choro vadovu dirbo K. Donelaitis. Čia susipažino su būsima savo žmona Ana Re­gina – Geldapės teisėjo dukterimi. Iki Pirmojo pasauli­nio karo Stalupėnai – svarbus prekybos ir pramonės cen­tras. 1945 m. miestas beveik visas sugriautas. Po karo pastatyta ir veikia nemažai pramonės įmonių. Yra žuvusių tarybinių karių memorialas, paminklas generolui Nesterovui, kurio vardu pavadinti Stalupėnai.

Pilkalnis (Dobrovolsk) įsikūręs 16 km į šiau­rę nuo Stalupėnų, parapija įsteigta 1569 m., miesto teisės suteiktos 1724 m., o 1819 m. tapo apskrities centru. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje miestas beveik visiškai sugriautas, bet per porą dešimtmečių atstaty­tas. 1939 m. jame veikė keli malūnai, kelios lent­pjūvės, nemažai prekybos ir pramonės įmonių. Miestas turėjo gimnaziją, kelias kitas mokyklas, arti 6000 gyventojų. Vakarinėje miesto pusėje galima aplankyti piliakalnį – svarbų rytinių nad­ruvių gynybos centrą. Pilkalnyje gyveno ir kan­toriumi dirbo Kristijonas Gotlybas Milkus (1732–1807), parašęs poemą „Pilkalnis“, išleidęs lietuvių kalbos gramatiką. 1883–1885 m. parengiamosiose į mokytojų seminariją klasėse mokėsi lietuvių rašytojas ir filosofas Vydūnas.1945 m. pradžioje miestas buvo beveik visai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Kruvinuose mūšiuose žuvo 4000 ta­rybinių karių, kuriems pastatytas gražus memo­rialas su stela.

Lazdynai (Krasnoznamensk) – miestas prie Šešupės. Parapija įkurta 16 a. pradžio­je, bažnyčia pastatyta 1579 m., iš senų laikų parapija buvo lietuviška. Vėlesnių laikų neogotikinėje bažnyčioje lietuviškos pamaldos vyko iki 1938 m. Dabar ši buvusi apleista baž­nyčia sutvarkyta, joje įsikūrusi vietos pravosla­vų bendruomenė. Nuo 1877 m. Lazdynuose beveik kasmet atvykęs gyvendavo žymus lie­tuvių teisių gynėjas, poetas ir daugelio kalbų mokovas Jurgis Zauerveinas (1831–1904). Po­kario metais mieste pradėjo veikti durpių per­dirbimo, plytų gamybos fabrikai. Čia galima ap­žiūrėti gotikinę evangelikų liuteronų bažnyčią, muziejų, memorialą žuvusiems daugelyje karų, tarybinių karių kapines.

Ragainė (Neman) – miestas prie Nemuno. Dar iki kryžiuočių pasirodymo Ragainėje buvo stipri skalvių pilis. 1409 m. kryžiuočiai pastatė mūrinę pilį. 13–14 amžiuje Ragainė – ordino komtūro buveinė. Miesto teises gavo 1722 m. 19 a. Ra­gainėje pastatytas didžiulis celiuliozės fabrikas, veikiantis ir šiais laikais. Buvo žemės ūkio ma­šinų, keramikos fabrikai, kelios lentpjūvės. Nuo 1549 m. Ragainės klebonu dirbo pirmosios lie­tuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas, čia gyveno 14 metų ir mirė 1563 m. Manoma, kad palaidotas bažnyčios požemy. Ragainė 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje buvo svarbus lietuviškos spaudos leidimo centras. 1882 m. Ragainėje įsteigtą mokytojų seminariją baigė V. Storosta-Vydūnas. Dabar miestas užima svarbią vietą Kaliningrado srities ūkyje.

Tilžė (Sovetsk) – miestas prie Tilžės upės žiočių, kur senovėje buvo skalvių gyvenvietė Spitrė. 1288 m. kryžiuočiai šioje vietoje pasta­tė pilį, kuri ne kartą buvo sugriauta ir atstaty­ta. 1537 m. hercogas Albrechtas joje įsirengė reprezentacinius rūmus. 1552 m. Tilžė jau buvo miestas su turgumi, bažnyčia ir 12 smuklių. Miestas prekiavo su Lietuva. 19 a. pastatyti, cuk­raus, celiuliozės, trąšų, muilo, saldainių fabrikai, veikė 6 plytinės. Plentas ir geležinkelis sujun­gė Tilžę su Karaliaučiumi. Jokūbynės pušynas paverstas miesto parku. 1609 m. Tilžėje gimė pirmosios lietuvių kalbos gramatikos autorius Danielius Kleinas. 1881 m. spaudos įmonę įstei­gė O. Mauderodė ir išspausdino 361 lietuvišką knygą, leido „Varpą “, „Ūkininką“, „Naują lietuvišką ceitungą “, „Apžvalgą“. 1896–1940 m. veikė Enzio Ja­gomasto (1870–1941) spaustuvė „Lituania“, spaus­dinusi lietuviškus laikraščius ir knygas. 1885 m. Tilžėje įkurta visuomeninė lietuvių draugija „Birutė“, gyveno ir dirbo rašytojas V. Storosta-Vy­dūnas. Namas, kuriame nuo 1933 m. jis gyveno, yra V. Lenino g. 17. Prie jo 1989 m. atidengta memorialinė lenta. Dabar miestas Karaliaučiaus krašte yra svarbus pramonės, prekybos ir kultū­ros centras. Jame daug lankytinų istorijos ir kul­tūros objektų. Į Lietuvą per Nemuną vykstama Prūsijos karalienės Luizės tiltu.

Pagėgiai – savivaldybės centras. Istoriniuose šaltiniuose Pagėgiai minimi nuo 1281 m. Kūrėsi prie Gėgės upės, nuo 13 a. priklausė kryžiuo­čių ordinui. Pagėgiai ėmė augti, kai 1850 m. kaimą perkirto Tilžės–Klaipėdos kelias, o 1875 m. – tuos pačius miestus sujungęs geležin­kelis. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Pagėgiai gavo miesto teises, buvo apskrities centras. 1999 m. tapo naujai įsteig­tos savivaldybės centru. Galima aplankyti gim­naziją su kraštotyros muziejėliu, evangelikų liuteronų bažnyčią, miesto kapines, poeto A. Mackaus gimtąjį namą, tarybinių karo belaisvių stovyklos „Oflag-53“ vietą. Lauko stovykloje iki1942 m. dėl nepakeliamų sąlygų, bado, šalčio mirė apie 10 000 belaisvių. 1977 m. stovyklos vietoje įrengtas memorialas.

Mikytuose susikerta Tilžės–Šiaulių ir Klaipė­dos–Jurbarko plentai. Prie sankryžos 1992 m. įrengtas memorialas „1944–1947 m. badu mirusių ir nužudytų Rytprūsių gyventojų at­minimui.“ Tais pokario metais dėl vykdyto sovietinio genocido žuvo beveik 330 000 civilių, apie 40% jų buvo lietuvininkai ar baltų kilmės žmonės.

Rambynas – 46 m virš jūros lygio iš­kilusi kalva Vilkyškių kalvagūbrio gale prie Nemuno. Tikrojo kalno jau nebėra: 400 m ilgio, 27 m pločio dalis nuslinko Nemu­nan 1835, 1878 m. Stovėjo skalvių Rami­gės pilis, bet piliakalnio pėdsakų jau ne­bėra. Labiausiai Rambynas išgarsėjo kaip alkakalnis, šventa skalvių vieta. Svarbiau­sias šventos vietos simbolis buvo aukų akmuo su iškaltais kalavijo, žmogaus rankos ir kojos antspaudais, 10 m apim­ties, 1,5–2,7 m aukščio. Nuo 1884 m. ant Rambyno kalvos pradėtos rengti Joninių šventės. Aukščiausioje kalvelės vietoje ša­lia pokario metais sumūryto aukuro guli aukuro akmuo su Gedimino stulpais. Tuo pačiu Rambyno šlaito keliu važiuo­jant į Bitėnus, kairėje pusėje – Bitėnų kapinės. Nuo 1991m. kapinės pamažu tampa Mažosios Lietuvos panteonu. Jose palaidotas M. Jankus, Vydūnas (1868–1953), V. K. Banaitis (1918–1999). 2003 m. už palikuonių sukauptas lėšas prie įėjimo į kapines pastatytas simbo­linis paminklas Kristijonui Donelaičiui (1714–1780).

Rambyno regioninis parkas įkurtas 1992 m., siekiant išsaugoti legendinį Rambyno kalną, Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes. Parke 8 kai­mai, 247 ha vandens telkinių, Nemuno slėnyje – 33 senvaginiai ežerai. Parko di­rekcija įsikūrusi prie Bitėnų kapinių.

Bitėnai – kaimas Rambyno papėdėje, deši­niajame Bitės upelio krante, minimas nuo 16 a. vidurio. 1981 m. įkurtas Martyno Jankaus (1858–1946) muziejus-spaustuvė. M. Jankus buvo spaustuvininkas, lietuviškos spaudos leidėjas ir platintojas, Mažosios Lietuvos visuomenės vei­kėjas, 1892–1908 m. Bitėnuose išspausdino 360 pavadinimų knygų ir 25 periodinius leidinius. 2005 m. M. Jankui Bitėnuose pastatyta stela su reljefiniu jo paveikslu. Veikia galerija po atviru dangumi – Mažosios Lietuvos paveikslų sodas. Netoli muziejaus pušynėlyje įsikūrė įspūdinga 15 šeimų gandrų kolonija.

Lumpėnai – Mažosios Lietuvos publicisto, knygų, periodikos leidėjo E. Jagomasto (1870–1941) gimtinė.

Vilkyškiai – senas miestelis prie Šilutės–Jurbarko plento. Lankytini objektai – evangelikų liuteronų bažnyčia, paminklas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiesiems vilkyškiečiams, paminklas zalcburgiečių atsikraustymui po 1709–1711 m. maro atminti, evangelikų liuteronų kapinės, netoliese miške – daugiakamienė eglė. Išlikęs rašytojo J. Bobrovskio senelių namas, kur bū­simasis rašytojas atvykdavo pasisvečiuoti pas tetą Agotą Friolich. Ir Mociškių kaimelyje išliko rašytojo Johaneso Bobrovskio (1917–1965) se­nelių Friolichų namas, kur jaunystės metais lan­kydavosi būsimasis vokiečių rašytojas.

Viešvilė – miestelis prie to paties pavadinimo upelio. 1546 m. minimas Viešvilės dvaras. Pa­tvenkus Viešvilės upę, 17 a. pastatytas malūnas. 18–19 a. Viešvilė tapo miesteliu, be malūno, buvo aliejaus spaudykla, lentpjūvė, odos dirb­tuvė, 1767–1885 m. Viešvilėje veikė popieriaus malūnas. Pokario metais įsikūrė žemės ūkio mokykla, vaikų namai. Galima aplankyti mokyk­lą miestelio centre su jos kraštotyros muzieju­mi, seniūnijos pastate muziejų „Tėviškės namai“, 1902 m. statytus teismo rūmus. 1991 m. siekiant išsaugoti gamtiniu požiūriu labai vertingą, na­tūralią Viešvilės upelio baseino ekosistemą, 400 kv. km Karšuvos girioje įsteigtas Viešvilės vals­tybinis rezervatas.  1993 m. paskelbtas tarptautinės svarbos pelke. Rezervate gyvena lūšys, vilkai, ūdros. Tai viena geriausių gervių pe­ryklų Lietuvoje, nusileidžianti ne­bent Čepkeliams. Šalia rezervato yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis, kuriame saugomos aukščiausios žemyninės kopos Lietuvoje.

Smalininkai – miestelis prie Nemuno ir Šventosios upelio santakos. Senovėje smalininkų gyvenvietė. Pa­gal 1422 m. sudarytą Mel­no sutartį Šventosios upe buvo išvesta siena tarp LDK ir Vokiečių ordino vals­tybės. Ji išliko iki 1923 m. Smalininkai minimi nuo 16 a. vidurio, vėliau prie Nemuno atsirado uostas, 20 a. atvestas siaurasis geležinkelis, vei­kė stiklo fabrikas. 1954 m. įsikūrė iki šiol veikianti aukštesnioji žemės ūko mokykla. Smalininkuo­se reikėtų pamatyti senąjį Nemuno uostą, 19 a. vandens lygio matavimo stotį, siaurojo geležin­kelio galinės stoties pastatą, technikos ir viduri­nės mokyklos kraštotyros muziejus, o vakariniame miestelio pa­kraštyje, Vidkiemyje, evange­likų liuteronų kapines, ąžuo­lų alėją. 1,5 km nuo miestelio, Ant­švenčių kaime prie Švento­sios, galima aplankyti sodybą, ku­rioje gimė, gyveno ir nuostabias miniatiūras kūrė savamokslė dailininkė Lidija Meškaitytė (1927–1993).

Jurbarkas – rajono centras dešiniaja­me Nemuno krante prie Mituvos upės žiočių. P. Duisburgiečio „Prūsų žemės kronikoje“ mini­ma kryžiuočių 1259 m. pastatyta Georgenbur­go pilis. Dabar ta vieta vadinama Bišpiliu. Nuo 14 a. Jurbarkas tapo karališkuoju dvaru. 16 a. Žygimantas Senasis visą palei Prūsijos sieną bu­vusią sritį paskyrė tvarkyti karalienėms. Pirmoji Jurbarko valdytoja buvo Žygimanto II žmona karalienė Bona. Šiuo metu Jurbarke yra 15 000 gyventojų. Keliautojams siūloma aplankyti Biš­pilį, krašto istorijos, skulptoriaus Vinco Grybo muziejų.

Kidulių miestelis įsikūręs kairiojo Nemu­no kranto pakilumoje, ties Jurbarku. Sudarytas iš Šiaudinės kaimo, Kidulių dvaro ir Kaimelio bažnytkaimio. Ties Kiduliais 1978 m. pastaty­tas antras pagal ilgį Lietuvoje tiltas per Ne­muną. Kaimelio Šv. Mykolo Arkangelo bažny­čioje kabo vienintelis religine tema nutapytas M. K. Čiurlionio paveikslas „Šventasis Rokas“. Dėmesio vertas 19 a. dvaro pastatų ansamblis ir parkas. Čia Rusijos caras Aleksandras I laukė Prūsijos karaliaus. Kiduliuose pasukę kryžkelėje į dešinę, už 10 km galite aplankyti Sudargą, po to grįžti ir tęsti kelionę Šakių link.

Sudargas – miestelis ant aukščiausios Šakių ra­jone kalvos, prie Nemuno. 1317 m. kryžiuočiai sudegino kunigaikščio Sudargo pilį, gynusią kelią į Lietuvą. Prie Sudargo išlikę 5 piliakalniai rodo, kad čia buvo svarbi lietuvių gynimosi nuo kryžiuočių vieta. Spaudos draudimo metais Su­dargas buvo svarbus knygų gabenimo iš Prū­sijos centras. Kunigas Martynas Sederevičius su rėmėju Serapinu Laurynu Kušeliausku Prūsijoje išleido per 30 knygų tūkstanti­niais tiražais ir, knygnešių padedami, iš­platino Lietuvoje. Knygnešių karaliumi pramin­tas M. Sederevičius ir S. L. Kušeliauskas palaidoti viename kape Sudargo kapinėse.

Šakiai – rajono centras, įkurtas abipus Siesarties upės. 1599 m. minimas Šakaičių kai­mas, iš kurio vėliau išaugo Šakiai. 1776 m. gavo Magdeburgo teises ir tapo miestu, ėmė plėto­tis amatai, prekyba. 1890–1894 m. Šakiuose dirbo gydytoju rašytojas ir tautinio Atgimimo veikė­jas Vincas Kudirka (1858–1899), kuriam 1998 m. Šakiuose atidengtas paminklas. Mieste veikia 1877 m. statyta evangelikų liuteronų bažnyčia, katalikiška Šv. Jono Krikštytojo, statyta 1934–1940 m., Antrojo pasaulinio karo metais sugriauta ir 1947 m. atstatyta. Šakiuose veikia turizmo in­formacijos centras. Šakių pakraštyje, Girėnuo­se, siūloma aplankyti turtingą Zanavykų krašto muziejų. Iš Šakių važiuojant į Griškabūdį, siūlo­me aplankyti už 8 km esančius Lukšius ir Zyp­lių dvarą, iš kurio galima žvyrkeliu sukti tiesiai į Griškabūdį arba grįžti iki Šakių aplinkelio ir į Griškabūdį važiuoti asfaltu.

Lukšiai – miestelis, minimas nuo 1697 m. Jo istorija susijusi su netoliese buvusiu Zyplių dvaru, kurį 19 a. pradžioje įkūrė šlėkta J. Bartkovskis, prekiavęs mediena. Lukšiuose 1835–1855 m. kunigavo rašytojas Antanas Tatarė, paskatinęs J.Bratkovskį pastatydinti Lukšiuose parapinę mokyklą. Joje 1864–1866 m. mokėsi J.Basanavičius, tapęs svarbiausiu lietuvių tautinio Atgimimo organizatoriumi 19 a. pabaigoje, 1896–1897 m. – būsimasis žymus lietuvių skulptorius Vincas Grybas. Lukšių Šv. Jurgio bažnyčią pastatydino irgi J. Bartkovskis. Atgavus Nepriklausomybę, miestelio centre pastatyta Lukšių tremtinių atminties koplyčia. Jos autorius lukšietis skulptorius Vidas Cikana sukūrė ir pastatė miestelyje ir A. Tatarės (1805–1889) paminklą, siekia atstatyti senuosius Zyplių dvaro rūmus.

Griškabūdis – bažnytkaimis, atsiradęs kertant Užnemunės girias. Čia buvusią miško perdirbimo vietą – būdą prižiūrėjo žmogus, vadinamas Griška. Griškabūdžio vietovardis jau minimas 1697–1706 m. Sintautų bažnyčios metrikose. Priklausė Naumiesčio parapijai. 1796 m. pastatyta unikali medinė šešiakampė Jėzaus Atsimainymo bažnyčia, vienintelė tokia Lietuvoje. Varpinė pastatyta 1933 m. poeto Prano Vaičaičio brolio Juozo, Griškabūdžio kunigo, pastangomis. Šalia jos – J. Vaičaičio kapas. Šventoriuje pastatyta skulptūra žymiam kunigui istorikui Jonui Totoraičiui (1872–1941), netolimame Bliuviškių kaime gimusiam ir mirusiam. Pravažiavę Bliuviškius, galime pasukti vieškeliu dešinėn ir aplankyti žymaus kalbininko, bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio (1860-1930) tėviškę Rygiškių kaime: gražiai sutvarkyta sodyba, veikia memorialinis muziejus. Grįžę į kryžkelę, važiuojame tiesiai Višakio Rūdos link. Per Patašinės, Tamošbūdžio kaimus ir Būdos–Jankų kryžkelę patenkame į Jankų bei Višakio Rūdos miškus.

Višakio Rūda – miestelis Kazlų Rūdos miškų masyvo pietvakariuose, Višakio ir Judrės upelių santakoje. Nuo 18 a. pr. Višakio balų rūda buvo perdirbama į geležį, naudojant patvenktos upės vandens jėgą. 19 a. viduryje čia veikė du geležies apdirbimo fabrikėliai. 1862 m. nutiesus per Kazlų Rūdą geležinkelį, fabrikėliai sunyko, nes atvežtinė geležis buvo pigesnė. 1885 m. pastatyta mūrinė bažnyčia. Tryško garsus anuo metu gydomųjų savybių turintis Višakio Rūdos šaltinis, prie kurio pastatyta koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos statula. Nepriklausomybės metais miestelyje buvo ir žydų sinagoga. Iki 1931 m. – valsčiaus centras, veikė kelios lentpjūvės, 6 parduotuvės. Pokario metais čia buvo girininkija, vidurinė mokykla (1954-61), internatas, kultūros namai, bibliote­ka.

Jūrė – kaimas Kazlų Rūdos seniūnijos ribose, 2 km nuo jos centro, prie plento į Višakio Rūdą. Nuo 1909 m. iki Antrojo pasaulinio karo veikė lentpjū­vė, malūnas, milo vėlykla ir aliejaus spaudykla, 1949–1965 m. – medžio apdirbimo kombinatas. 1979 m. buvo 500 gyventojų.

Kazlų Rūda – miestas to paties vardo miš­kų masyvo pietuose, rašytiniuose šaltiniuose paminėtas pirmą kartą 1744 m. Miestui pradžią davusi Kazlų šeima, čia gyvenusi beveik prieš 300 m. Kazlai įkūrė rūdos ka­simo ir perdirbimo gamyklėlę. 1862 m., nutiesus Kauno–Ka­raliaučiaus geležinkelį, miestelis išaugo. 1922 m. įsteigta Kazlų Rūdos parapija, po metų atidaryta lietuviška pradžios mokykla, 1925 m. pastatyta Švč. Jėzaus širdies bažnyčia. 1950 m. Kazlų Rūda gavo miesto teises. 1999 m. įsteigtas naujas administracinis vienetas – savi­valdybė, kurios 55 400 ha teritorijoje gyvena apie 16 000 žmonių. 60 procentų savivaldybės teritorijos sudaro miškai. Veikia miško muziejus, meno ir dailės galerija, fotografijos ir žūklės salonas.

Ąžuolų Būda – miestelis prie taip pat vadina­mo miško. Gyvenvietė žinoma iš 18 a., įkurta prie miško verslo įmonės, skirtos eksportinei medienai ruošti. Paklausios buvo ąžuolinės lentos laivams statyti ir baldams gaminti, ąžuo­linės lentelės ir alaus statinėms. Čia pagaminta produkcija buvo gabenama į Gdanską, Kara­liaučių. 1937 m. pastatyta medinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. 6 kilometrai į šiaurės rytus nuo Ąžuolų Būdos, prie Marijampolės – Kauno plento – Gudeliai. Kelionės dalyviams čia siūlo­ma pietauti, galima ir nakvoti.

Pilviškiai – miestelis prie Šešupės ties Pilvės upelio žiotimis. Senieji gyventojai jotvingiai Pil­viškių apylinkėse paliko piliakalnių. 1536 m. čia buvo greitai augantis miestas, 1567 m. priklau­sė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės maršalui Mikalojui Sapiegai. 1997 m. baigta statyti nauja Švč. Trejybės bažnyčia. Pilviškiuose pradinę mo­kyklą lankė būsimasis rašytojas Vincas Pietaris (1850–1902).

Vilkaviškis – rajono centras. Per miestą teka Šeimena ir Vilkauja. Nuo 16 a. čia gyveno daug amatininkų ir pirklių, miestas buvo prie kelio į Prūsiją. 1660 m. Vilkaviškis gavo miesto teises. 1812 m. birželio 21 d. į Vilkaviškį atvyko Napoleonas Bonapartas, apsistojo dvaro rū­muose, 22 d. rytą surengė kariuomenės pa­radą ir paskelbė karą Rusijai. „Žiburio“, o vėliau J. Basanavičiaus gimnaziją Nepriklausomybės metais baigė per 30 lietuvių rašytojų. Gimnazi­jos pastate įsikūrusi viešoji biblioteka. Siūloma apžiūrėti vyskupijos katedrą, prie savivaldybės – paminklą Vincui Kudirkai, miesto aikštėje – Jono Basanavičiaus paminklą. Netoliese Paežeriai su iki 19 a. vidurio dvarininkams Zabieloms, vėliau – Gaurons­kiams priklausiusiais neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmais, statytais 1795–99 m. Projektavo garsus ano meto architektas Martynas Knakfu­sas. Rūmuose veikia Vilkaviškio krašto muziejus, Sūduvos dailės galerija ir regioninis kultūros centras.

Pajevonys – miestelis prie Jevonio upelio. Mūsų eros pradžioje Pajevonys buvo religinis ir administracinis centras, jame gyveno Sūduvos kunigaikščiai. Aukštame kalne buvo pagoniš­ka šventykla. Dabar ant kalno stovi mūrinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1875 m. Nepriklausomybės metais pastatytas pamin­klas Vytautui Didžiajam. Prie bažnyčios kapinė­se palaidotas kunigas poetas Tomas Senkus-Senkauskas (1817–1901). 

Vištytis – miestelis šiauriniame to paties vardo ežero krante prie Lietuvos ir Karaliau­čiaus krašto sienos. Įkurtas 16 a. 1566 m. kara­lius Žygimantas Augustas pastatydino Vištyčio kaime bažnyčią, o vėliau suteikė Magdeburgo teises ir pavadino kaimą miestu. 1829 m. pasta­tyta mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia, 1885–1888 m. dar padidinta. Veikia ir liuteronų maldos namai. 1930 m. Vištytyje pastatytos paminklas Vytautui Didžiajam. Greta didžiausias Sūduvoje Vištyčio ežeras (1820 ha) nutįsęs iš šiaurės į pietryčius 8,5 km, o didžiau­sias plotis – 4,2 km. Ežeras atsirado, didžiulėje dauboje tarp kalvų ištirpus paskutinio ledyn­mečio ledo luitui. Ežero gylis – iki 50 m. Kalvotos rytinės ežero pakrantės – viena gražiausių vietų Lietuvoje, mėgstama Sūduvos ir visos Lietuvos žmonių. Pagal 1997 m. pasirašytą sutartį, Lietu­vai tenka 19 procentų Vištyčio ežero vandens ploto. Lietuvos piliečiai įleidžiami į 200 m rytų pakrantės zoną maudytis ir 39 ha įlanką žvejoti. Miestelyje yra etnografinis muziejus ir regioni­nio parko būstinė. Už gero kilometro į šiaurę nuo Vištyčio, dešinėje plento į Kybartus pusėje, – didžiulis Vištyčio akmuo. Aukštis – 3,7 m, ilgis – 7,2 m, plotis – 5,7 m.

Vištyčio regioninis parkas įkurtas 1992 m. ir užima 10833 ha. Jame yra vienos aukščiausių moreninių masyvų visoje Lietuvoje. Regioninis parkas ir Vištyčio ežeras – vasaros ir žiemos po­ilsinio turizmo centras, čia yra kaimo turizmo sodybų, poilsiaviečių, kempingų. Parke trys piliakalniai, Kylininkų kraštovaizdžio draustinis. Prie Pavištyčio kaimo – aukščiausia Sūduvoje to paties vardo kalva, iškilusi virš jūros lygio 282 m. Pietrytiniame ežero krante „Vikto­rijos”, (28) „Pušelės” kempingai ir poilsiavietės. Netoli Vištyčio, Pa­pečkiuose (dabar Girėnai), gimė žymus lietuvių tautinio Atgimi­mo veikėjas Petras Kriaučiūnas (1850–1916 ).

Gražiškiai – 16 a. pabaigoje prie Graužos upelio įsikūręs bažnytkaimis. 18 a. pab. – 19a. pr. parapija buvo viena turtingiausių Sū­duvoje. 19 a. viduryje, be pradinės, čia veikė valsčiaus raštininkų mokykla. 1881 m. val­džios ir parapijiečių lė­šomis pastatyta mūrinė Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia.

Kalvarija – savivaldybės centras, miestas prie Šešupės. Gyventojai šio­se vietose pra­dėjo kurtis apie 1655 m. po pirmosios Ru­sijos invazijos į Lietuvą. Iš ry­tinio Lietuvos krašto gyventojai traukėsi į Užnemunės girias ir taip šį kraštą apgyvendino. Mies­tas ėmė augti 19 a. pradžio­je, kai pro čia buvo nutiestas Sankt-Peterburgo – Varšuvos traktas. 1840 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. 1989 m. atstatyti du paminklai: vie­nintelis Lietuvoje paminklas Lietuvei Motinai ir Nepriklausomybės.

Kalvarijos – Budzisko muitinė, Lietuvos – Len­kijos sienos kirtimo punktas.

Šypliškės (Šypliški) – nedidelis pasienio mies­telis 8 km nuo Budzisko prie tarptautinės trasos Nr. 8, 19 a. buvo prie Sankt-Petrburgo–Varšu­vos trakto. Kaimas įkurtas 17 a. Pavadinimas sie­jamas su lietuvių kalbos žodžiu „šyplelis“ – kvai­lokas, vis be reikalo besišypsantis žmogelis. Parapijos bažnyčia yra Baceilų kaime, už 3 km nuo Šypliškių. Yra motelis, policija, paštas, vaistinė, am­bulatorija, pinigų keitykla, degalinė. Toliau keliau­jame vakarų kryptimi tarptautine trasa Nr. 651.

Rutka-Tartakas (Rutka-Tartak). Tai gražia­me Šešupės slėnyje įsikūręs miestelis, valsčiaus centras, sudarytas iš 1874 m. sujungtų Rutkos ir Tartako kaimų. Galima apžiūrėti vandens malū­ną, statytą 1926 m. Yra obeliskas 13-ai Kleščiuv­kos kaimo gyventojų, kuriuos 1944 m. nužudė vokiečiai. 1925 m. statyta medinė bažnyčia tar­navo iki 1980 m., kol buvo pastatyta nauja mū­rinė. 1,5 km nuo miestelio už nedidelį mokestį galite apžiūrėti stručių fermą.

Vižainio (Vyžajny) miestelis pavadintas Vižainio ežero vardu, o šis kilęs iš žodžio „vėžys“. Miestelis įsikūręs pietrytiniame krante Vižainio ežero, ku­rio ilgis 4,3 km, plotis 0,6 km. Įkurtas 17 a. pra­džioje, apgyvendinant Merkinės girios vakarinį pakraštį. 1825 m. pastatyta mūrinė Šv. Teresės bažnyčia. 1909 m. turėjo apie 3 000 gyventojų, pusė jų – vokiečiai. Vižainyje rasite paštą, poli­ciją, ambulatoriją, degalinę, parduotuvių. Toliau keliaujame 651 trasa.

Žydkiemio (Žytkeymy) miestelis įkurtas 4 kelių susibėgimo vietoje Romintos girios rytinio pa­kraščio įlinkime, prie pat Karaliaučiaus krašto sienos. Iki Antrojo pasaulinio karo pa­baigos buvo Prūsijos miestelis, o po karo priskirtas Lenkijai. Išlikęs 11–13 a. degintinis kapinynas. Prie kelio į Miel­kiemį stūkso piliakalnis. Lietuviai kolonistai čia įsikūrė 16 a. pradžioje, 1554 m. jau minimas miestelis, po maro 1751m. jame ir apylinkėse įsikūrė kolonistai protestantai. Pirmasis 1579 m. įsteigtos parapijos kunigas buvo Mykolas Sapū­nas (1533–1630), vienas Volfenbiutelio „Postilės” perrašinėtojų. Apylinkės nuo senų laikų buvo lietuviškos, iki Pirmojo pasaulinio karo bažnyčioje buvo laikomos ir lietuviškos pamaldos. Už pusės kilo­metro į šiaurę nuo miestelio – Pirmajame pasauliniame kare žuvusiųjų kapinės, 1997 m. gražiai su­tvarkytos. Bažnyčia perstatyta 20 a. Yra paštas, ambulatorija, bankas, parduotuvių. 2001 m. čia įsikūrė Romintos girios kraštovaizdžio parko administracija. Parkas įkurtas 1998 m., siekiant saugoti gamtos, istorijos, kultūros vertybes ir unikalų gamtovaizdį. Jo teritorija – 14 620 ha Dūbininkų ir Geldapės valsčiuose. Parke 5 gam­tos rezervatai, jį supa penki ežerai. Už Žydkiemio 651-ąja trasa keliaujame per pietinį Romintos gi­rios pakraštį, už miško ir Blonkalų (Bląkaly) kaimo siūlome pasukti kairėn ir už 4 km apžiūrėti Stančikų (Stančyki) tiltus. Per Blendzian­kos upę, tekančią Romintos giria ir jau vadi­namą Rominta, nutiesti du greta vienas kito geležinkelio tiltai. Tai prieškaryje veikusio gele­žinkelio Geldapė– Žydkiemis–Tolminkiemis–Gumbinė tiltai. 20 a. pradžioje Vokietija siekė atgaivinti šį Prūsijos pasienį, pritraukti čia naujų gyventojų. Statyba pradėta 1907 m. atkarpoje Gumbinė– Žydkiemis. 1908 m. plieno kelias pasiekė Žydkiemį, o 1912 m. pradėjo statyti atkarpą iki Geldapės. Turėjo būti vienų bėgių atkarpa, nutiesta sudėtingo reljefo vietomis, iš­vagotomis gilių Blendziankos (Romintos), Bludzios ir Jarkos upių slėnių, virš jų pastatyti aukšti tiltai, kurie išliko iki mūsų laikų. Juos projektavo italų architektai ir inžinieriai. Tiltai panašūs į senovinius romėnų akvedukus: tai buvo loviai per slėnius vandeniui iš kalnų miestams tiekti (akva – vanduo, ducere – vesti). Todėl šiuos tiltus vadina Šiaurės akvedukais. Šiaurinis tiltas Stančikuose pastatytas 1912–1914 m. Darbus nutraukė prasidėjęs karas. Jie buvo atnaujinti 1923 m. Tada šalia esančių tiltų buvo pastatyti antri, kad traukiniai galėtų bet kurioje vietoje prasilenkti. Šiuo geležinkeliu traukiniai važinėjo prieškario ir karo metais, o išardė jį raudonoji armija pokario metais, bėgius išvežė Rusijon. Stančikuose tiltai gelžbetoniniai, 250 m ilgio, 36,5 m aukščio, jungia gilios daubos krantus. Grįžę į 651 trasą, sukame į kairę, netrukus patenkame į Linavos (Linovo) kaimą. Prie jo – to paties vardo ežeras. Nuo plento, vedančio prie Bludzios upės geležinkelio tiltų, matomas įdomus Dobelių ežeras. 1926-V-31 dieną staiga krito atmosferos slėgis, ežeras tiesiog sprogo – jį išsprogdino po dugnu susikaupusios pelkių dujos.

Už 4 km nuo Linavos – Dūbininkai (Dubeninki). Valsčiaus centras. Kaimas buvo senesnis už Geldapę – įkurtas 1615 m. Nuo seniausių laikų čia gyveno lietuviai, lenkai-mozūrai ir vokiečiai. Tai vienintelis šiame krašte bažnytkaimis, kur iki 1915 m. pamokslai bažnyčioje buvo sakomi lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis. Pirmojo pasaulinio karo metais šiose vietose vyko smarkūs mūšiai, šalia kaimo – žuvusiųjų kapinės: 37 vokiečių ir 109 rusų kareivių kapai. Už kelių kilometrų į šiaurės rytus nuo Dūbininkų išlikę Kiepoicų geležinkelio tiltai per Bludzios upės slėnį. Rogainių (Rogajny) dvaras įkurtas antroje 16 a. pusėje, išliko dvaro rūmai, koplyčia, sandėliai. Apleistame parke – tvenkinys. Kaime yra trejos evangelikų liuteronų kapinės. Pluškiemiai (Pluškiejmy) – nedidelis kaimas šiauriniame juodojo (Čarne) ežero krante. Ežero pakrantėje yra palapinių aikštelė. Siūloma apsistoti ketinantiems keliauti po Romintos girios kraštovaizdžio parką.

Galviečiai (Galviečie). Tebėra dvarvietė su parko liekanomis. Dvaras įkurtas anksčiau negu Geldapės miestas – 1531 m. Dvaro pakrašty išliko paskutinio dvarininko Stoselio fon der Haideno kapai.

Jurkiškiai (Jurkiški). Prie plento įrengta informacinių stendų, kuriuose pateikiama žinių apie Romintos girios kraštovaizdžio parko augalus, gyvūniją. Siūlomi pažintiniai pėsčiųjų takai parke, trasos dviratininkams.

Geldapė (Goldap) – kelionės automobiliu po Šešupės euroregioną pabaiga.

Informacijos šaltinis: tic.sesupe.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *