Jei domitės religija, krikščionybės raida, bažnyčių istorija, norite daugiau sužinoti apie Dievo Tarnaitę Barborą Umiastauskaitę ir jos stebuklus – šis maršrutas kaip tik Jums.

Šis maršrutas apima svarbiausius religinius objektus Žagarės regioninio parko teritorijoje.  Keliaudami juo, aplankysite ir Senosios, ir Naujosios Žagarės bažnyčias, Barboros kriptą Senosios Žagarės bažnyčioje, Raktuvės kapinių koplyčią ir koplytstulpius maro aukoms, taip pat Juodeikių šv. Jono Krikštytojo bažnyčią ir Tėvo Stanislovo namelį šventoriuje.

Maršrutas:

1. Senosios Žagarės šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčia – 1523 m. Senojoje Žagarėje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Jos fundatorė buvo dvarininkė Marija Sirevičienė. Pasak M. Valančiaus, medinė Senosios Žagarės bažnyčia sudegė 1605 m. ir netrukus buvo pastatyta nauja. Iki 1712 m. bažnyčios buvo medinės. Po 1712 metų gaisro buvo pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia iš plytų ir kalkakmenio. Bažnyčios rūsyje buvusi palaidota šventąja vadinta Barbora Umiastauskaitė. Nors jos palaikų seniai čia nebėra, tačiau skliautuotame bažnyčios rūsyje stovi blizgančia drobule užklotas karstas, pamerkta gėlių. Senosios Žagarės bažnyčia yra stačiakampė, halinė, trijų navų, atskirtų dviem mediniais profiliuotais stulpais. Presbiterija siauresnė už halę, suplokštinta apsida. Prieangis taip pat siauresnis. Jis statytas 1844m. Bažnyčios sienos storos, tinkuotos. Langai su segmentine arka. Kairėje bažnyčios pusėje nuo įėjimo yra dvejos durys: vienos iš bažnyčios vidaus, kitos į šventorių. Bažnyčios lubos lentinės. Priekinį fasadą puošia trys arkinės nišos. Stogas gotikinis, aukštas, dengtas skarda. Priekyje – bokštelis varpeliui. Bažnyčios išorė gana santūrių, monumentalių renesanso formų. Yra restauruotas tik didysis bažnyčios altorius, įterpiant į jį naujos pušinės medienos. Išlikusi architektūrinė altoriaus dalis. Sakykla tradiciškai įrengta kairėje bažnyčios pusėje, prie zakristijos sienos. Vargonų choras medinis, paremtas dviem paprastais stulpais ant akmeninių postamentų. Viršuje jie puošti pjaustinėtais, stilizuoto žiedo ornamentais. Bažnyčioje yra vertingas sakraliniu ir meniniu aspektu procesijų altorėlis. Jis medinis, baroko stiliaus. Šiuolaikiškai tapyti arba pertapyti ant presbiterijos sienų šv. Petro ir šv. Pauliaus atvaizdai. Bažnyčia pirmiausia vertinga savo autentiška architektūra. Altorius, sakykla, procesijų altorėlis vertingi meniniu aspektu, nes parodo baroko raidą Lietuvoje.

2. Dievo Tarnaitės Barboros Žagaraitės (1628-1648) kripta – Senoji Žagarė pagarsėjo Barboros Umiastauskaitės (mirė 1648 m.) gyvenimo pavyzdžiu ir liudytais išgijimais. Patys žagariečiai ją laikė jei ne šventąja, tai palaimintąja. Jaunutės kankinės Barboros gerumo, dosnumo, tyrumo ir gelbėtojos kultas praeityje padėjo išsaugoti lietuviškumą ir trukdė protestantizmui. Barbora Umiastauskaitė gimė 1628 m. turtingoje žemvaldžių Umiastauskių šeimoje, kurios nariai iki XVI a. pab. Lietuvoje užėmė įvairias valstybines pareigas. Iš mažens buvo auklėjama religingos ir pavyzdingos motinos, mažajai dukrelei įskiepijusios tvirtą pamaldumą. Motinai anksti mirus, tėvas vedė kitą moterį. Vienturtė duktė buvo labai geros širdies, pamaldi, mylėjo vargšus ir ligonius, užtardavo baudžiauninkus, dalijosi duonos kąsniu su pavargėliais. Už tai pamotės ir rūstoko tėvo nebuvo mėgiama. Greičiausiai ankstyva motinos mirtis, tvirtas tikėjimas ir priešiška namų aplinka paskatino Barborą įstoti į benediktinų vienuolyną Rygoje. Dėl šeimos neprielankumo, o gal dėl silpnos sveikatos netrukus grįžo namo, kur trokšdama išsaugoti skaistybę, 1648 m. žuvo nuo agresyvaus tėvo. Barboros kūnas iš pradžių buvo palaidotas Butlerių dvaro rūsyje, vėliau perkeltas į kapines, o iš ten į Senosios Žagarės bažnyčios rūsį. Per 1655-1660 m. karą, švedams įsiveržus į Lietuvą, iš bažnyčios požemių ištraukti karstai sudeginti. Tiktai po gaisro rastas Barboros kūnas buvo šiek tiek pajuodęs, bet sveikas. Iš dvaro rūsio iškelti palaikai kapinėse išgulėjo apie 100 metų. 1779 m. vėl pernešti į Senosios Žagarės bažnyčios rūsį. Caro valdžia Barboros garbinimo tradiciją ne kartą mėgino sunaikinti. 1963 m. Barboros palaikai dingo ir iki šiol neatrasti.

3. Naujosios Žagarės šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčia – Naujojoje Žagarėje bažnyčia buvo pastatyta apie 1623 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos lėšomis. 1805 m. ji sudegė, o paskui buvo atnaujinta grafo Zubovo, parapijiečių ir klebono lėšomis. Bažnyčia buvo pastatyta mūrinė, iš akmenų ir plytų, tinkuota ir baltinta. Ji vienanarė, su presbiterija, užsibaigiančia trisiene apsida, ir keturkampiu bokštu priekyje. Šiaurinėje pusėje prie navos šliejasi zakristija, dengta dvišlaičiu stogu. Centrinis altorius barokinis, ant aštuonių kolonų. Kolonos iš pušies, tinkuotos, su paauksinimais. Medinis choras su vargonais ir baliustrada paremtas keturiomis dorėninėmis kolonomis.

4. Raktuvės kapinių koplyčia – spėjama, kad Raktuvės piliakalnyje buvo žiemgalių pilis Raktė, kurią kryžeiviai kelis kartus puolė, o 1289 m. sudegino. Šiuo metu ant piliakalnio stovi Raktuvės koplyčia – medinės liaudies architektūros statinys, pastatytas 1738 m. XVIII a. piliakalnio aikštelėje buvo atidarytos Žagarės miestelio katalikų kapinės. Piliakalnio pylimo kampe – nedidelė stulpinės konstrukcijos varpinė. Dabar koplyčioje įrengta senosios kryždirbystės eksponatų ir fotografijų ekspozicija ,,Sakralinės kalvystės paminklai Žagarėje“.

5. Koplytstulpis 1709-1711 m. maro aukoms atminti
– užtrukęs Šiaurės karas nualino abi Žagares ir jų apylinkes. M. Valančius nurodė, kad 1705 m. miestelius apiplėšė ir nuniokojo pražygiuodami generolo Levenhaupto kareiviai. 1708 m. prasidėjo badas, o kiek vėliau ir maras, kuris truko iki 1710 m. Nuo bado, maro ir kitų negandų tuomet Žagarės apylinkėse išmirė 10 kaimų gyventojai. 1709 – 1711 m. maro aukoms atminti Žagarėje yra pastatyti 3 koplytstulpiai: ant Raktuvės piliakalnio, Naujosios Žagarės šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje ir toliau važiuojant už Raktuvės piliakalnio.

6. Juodeikių šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – bažnyčia yra Juodeikiuose prie Žagarės-Šakynos kelio. Bažnyčia pastatyta kunigo Vincento Jarulaičio rūpesčiu 1920 m. 1921 m. pastatyta klebonija. 1937 m. bažnyčiai buvo pakeisti supuvę rąstai, paaukštintas bokštas. Bažnyčia liaudiškų formų, stačiakampio plano, su trisiene apsida, vieno bokšto. Išorėje sienos apkaltos lentomis vertikaliai. Bokštas neiškištas, su keturiais dvišlaičiais stogeliais ir smaila kampuota viršūne. Jo priekis pratęstas pagrindiniame fasade. Durys lentų, dėtos ,,eglute”. Langai stačiakampiai. Zakristijos abipus presbiterijos. Vidus halinis, trijų navų, atskirtų šešiais kvadratinio pjūvio stulpais. Vidurinės navos lubos įlenktos, šoninių – plokščios. Sienos viduje vertikaliai apkaltos lentomis. Vargonų choras ant keturkampių stulpų. Trys mediniai, neoklasicistiniai altoriai.

7. Tėvo Stanislovo namelis – Juodeikius galima vadinti viena atkampiausių Lietuvos vietovių. Būtent bažnytkaimio atkampumas lėmė, kad į Juodeikius 1957 m. KGB pastangomis bažnytinės vadovybės buvo atsiųstas iš lagerio grįžęs Tėvas Stanislovas (Stanislovas Dobrovolskis). Beveik dvejus metus kunigas gyveno ankštoje nešildomoje bažnyčios zakristijoje, nes klebonija buvo užimta kolūkio kontoros. Tada dvasininkui ir kilo mintis pasistatyti namelį šventoriuje. Medinę 12 kvadratų trobelę jis susikalė pats, padedamas vietos meistro Domo Soros. 1959 metų rudenį Tėvas Stanislovas įsikėlė į naująjį būstą. Kunigas Juodeikiuose paliko neišdildomą pėdsaką. Savo rankomis išgražino bažnyčią ir jos aplinką, tvarkė kapines. Nors gyveno skurdžiai, padėdavo vargšams. Tačiau Tėvui Stanislovui nebuvo lemta ilgiau užsibūti Juodeikiuose. 1960 metų pabaigoje bažnyčios vadovybė nurodė kunigui keltis į Žemaitkiemį (Ukmergės r.). Juodeikiai ilgam liko be nuolatinio kunigo, Tėvo Stanislovo namelis – be šeimininko. Netrukus trobelė iš šventoriaus buvo išvežta į kaimo pakraštį ir paversta pieno surinkimo punktu. Uždarius pieno surinkimo punktą namelis paliktas likimo valiai. Prieš keletą metų kaimo gyventojams kilo mintis grąžinti trobelę į šventorių. Trobelę suremontavo, šventoriuje išmūrijo pamatus ir ant jų užkėlė trobelę. Prie namelio pritvirtinta atminimo lenta su įrašu – ,,1957-1960 metais čia gyveno Tėvas Stanislovas”. Rajono tautodailininkai parengė sakralinių reikmenų parodą.

Informacijos šaltinis:
Žagarės regioninio parko direkcija
Šiaulių g. 28, Žagarė, LT-84326, Joniškio r., tel. (8-426) 60809,
El.paštas [email protected],
Svetainė: zagaresrp.am.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *