Žagarės regioninio parko lankytojams siūloma pasivaikščioti Žagarės ozo pažintiniu taku. Žagarės ozas – ilgas, siauras kalvagūbris, praslinkusių ledynų suformuotas iš smėlio ir žvyro. Pažintinis takas yra 3 kilometrų ilgio. Jame įrengtos 8 stotelės. .
Tai pats ilgiausias iš visų Lietuvoje esančių ozų, o taip pat įspūdingiausias, nes aplink kalvagūbrį plyti lygumos.
Žagarės ozo pažintinio tako tikslas – supažindinti lankytojus su gamtinėmis vertybėmis, ozo apsaugos ekologinėmis problemomis. Žagarės ozas – tai viena Natura 2000 teritorijų, esančių Žagarės regioniniame parke, todėl keliaujant šiuo maršrutu galima pasigrožėti nuostabia gamta, stebėti paukščius, gyvūnus ar vabzdžius, pastovyklauti.
Take įrengtos 5 pavėsinės, 2 apžvalgos bokštai, 3 informaciniai stendai, taip pat laužavietės, krepšinio aikštelė, 2 paplūdimio tinklinio aikštelės, 2 automobilių stovėjimo aikštelės, 2 paukščių stebėjimo bokšteliai.
Žagarės ozo pažintinio tako stotelės:
1. Žagarės ozas – pylimo pavidalo kalva – susidarė tirpstant paskutiniam ledynui. Jam sueižėjus vanduo plyšiuose susluoksniavo įvairias morenines nuosėdas, iš kurių vėliau ir susidarė šis ozas. Žagarės ozo ilgis apie 8 km.
2. Žvelgaičių ežeras – šis vandens tvenkinys nuo seno žagariečių yra vadinamas ežeru. Jis yra įrengtas natūralioje dauboje, kuri plyti tarp dviejų Žagarės ozo gūbrių. Šio tvenkinio vanduo sukdavo Zigelio malūno girnas. Žvelgaičių tvenkinį ,,maitina“ senojo Švėtės tvenkinio vanduo, atitekantis perkasa, jungiančia abu tvenkinius. Senojo tvenkinio užtvanka būdavo naudojama vandens lygiui reguliuoti Žvelgaičių tvenkinyje. Malūno darbininkai virš užtvankos įtvirtindavo lentas ir taip pakeldavo abiejų tvenkinių vandens lygį. Apie 1990 m, išleidus iš tvenkinio vandenį, po keleto metų buvo iškasta ir išvalyta didesnė nei pusė tvenkinio dalis. Žvelgaičio tvenkinio pakrantės nuo seno pamėgtos žagariečių bei miesto svečių.
3. Šlaitų erozija – Žagarės nukasto ozo šlaitai – palyginti nedideli kraštovaizdžio elementai. Visą laiką būdami atviri gamtos stichijoms, jie nuolat jaučia stiprų erozinį poveikį. Pavasarinio polaidžio, liūčių veiksniai ozo šlaituose palieka ryškius nepageidaujamus pėdsakus. Gamtinių faktorių poveikis turi nepalyginamai platesnę nei žmogaus ūkinė veikla reikšmę, nes juos sąlygoja geologinės, hidrogeologinės, hidrologinės, meteorologinės, geografinės ir kitos sąlygos. Vienas iš svarbiausių eroziją stabdančių veiksnių yra augalija. Šlaitų užžėlimas pievine poaviže bei pušimis leidžia sumažinti, o galbūt net visai sustabdyti erozijos poveikį ozo šlaitams, jei žmonės nemindytų šio šlaito.
4. Miško vabzdžiai – sausi pušynų šlaitai, žvyrduobių kraštai yra tinkamos buveinės urvelius rausiantiems vabzdžiams. Jau ankstyvą pavasarį pušyno šlaituose galime stebėti smėliabičių kolonijas. Kiek vėliau kolonijų vietose pradeda skraidyti musės zyzeklės. Jos taip pat smėlyje deda kiaušinėlius. Pušyno šlaitus mėgsta urvelius rausiančios širšės. Gegužės mėnesį pievelėse galima pastebėti ropojantį violetinį vabalą – gegužvabalį. Skruzdės laikomos pagrindiniais miško sanitarais. Skruzdėlynai aptveriami, kad nebūtų sunaikinti šernų. Skruzdėlės 30 metrų spinduliu sunaikina 80-95 procentus pušinio spindžio vikšrų, o pušinį pelėdgalvį 18 metrų spinduliu gali sunaikinti visiškai. Nustatyta, kad skruzdėlės labiausiai mėgsta ąžuolinį lapsukį. Vieno skruzdėlyno skruzdės per dieną sunaikina 65000 vikšrų, 28000 lėliukių, 26000 suaugusių vabzdžių.
5. Miško augalija – miškas – turtinga gamtinė ekosistema. Čia glaudžiai susiję ir susipynę reljefo, dirvožemio, vandens, gyvūnijos, augalijos bei grybų ryšiai. Žagarės ozo pušynas buvo pasodintas apie XX amžiaus pradžią žagariečių pastangomis. Kartu su pušimis auga eglės, klevai, ąžuolai. Medyno pomiškyje vešliai auga dygioji šunobelė, sedula, juodauogis šeivamedis, paprastasis raugerškis, šermukšnis. Pušyno šlaituose aptinkamas šiaurės Lietuvoje retas krūmas – karpotasis ožekšnis. Miške yra paplitę atneštiniai augalai – blizgantysis kaulenis, raudonuogis šeivamedis, įvairios erškėčių rūšys. Pietiniuose pušyno šlaituose, anksčiausiai Žagarės apylinkėse pražysta žibuoklės, baltažiedės ir geltonžiedės plukės. Vasarą poilsiautojai gali pasivaišinti saulėtose aikštelėse prinokusiomis žemuogėmis, avietėmis. Rudenį pušyno samanų kilimas pasipuošia grybų kepurėmis.
6. Švėtės vingiai – Švėtės upės ,,takas“, t.y. dabartinis slėnis formuotis pradėjo Žiemgalos lygumoje, dar nebaigus tirpti ledyno plaštakai. Šiai plaštakai tirpstant vanduo išgraužė slėnį lede, kuriame buvo sunešti smėlio ozų pylimai. Ledynui nykstant, upė pamažu įsigraužė ir įsigilino į moreninį paviršių, aplenkdama smėlio bei žvyro kauburius, pailgus pylimus – ozus. Taip susiformavo dabartinis Švėtės slėnis bei upės vingiai. Natūraliai tarp miškų ir pievų besiranganti upė paįvairina kraštovaizdį. Švariame jos vandenyje gausu įvairiausių vandens gyvūnų: vabzdžių ir jų lervų, žuvų. Švėtės vanduo yra labai švarus, todėl čia susidaro sąlygos išlikti reliktinei rūšiai – plačiažnypliams vėžiams. Upėje auganti augalija suteikia puikų prieglobstį vandens gyvūnams. Virš upės skraido laumžirgiai, upinės bei juodosios žuvėdros. Švėtės upės augalai bei gyvūnai yra labai jautrūs ir lengvai pažeidžiami, norint juos išsaugoti būtina griežtai kontroliuoti taršą, išlaikyti natūralų vandens režimą.
7. Žvelgaičių tvenkinio paukščiai – dideli nendrynų, meldynų ir kitų vandens augalų plotai yra tinkamos buveinės vandens paukščiams. Tvenkinyje nuolat gyvena didžiosios, kuoduotosios, rudagalvės antys, dryžagalvės kryklės. Paukščių migracijos metu ančių įvairovė dar didesnė. Tvenkinyje apsistoja poilsiui klykuolės, smailiauodegės, šaukštasnapės ir kitos ančių rūšys. Nendrynuose lizdus suka ežerinės nendrinukės, nendrinės lingės. Atviruose vandens plotuose nuolat maitinasi upinės žuvėdros. Meldynuose gyvena ir lizdus krauna nendrinės vištelės, laukiai. Jau daugelį metų tvenkinyje gyvena gulbių nebylių pora, kuri kasmet išperi 5-7 jauniklius.
8. Miško gyvūnija – neatsiejama miško ekosistemos dalis yra jo žvėrys ir paukščiai. Jau ankstyvą pavasarį pušyne matyti skraidantys bukučiai, nykštukai, zylės. Vėliau pušynas skamba nuo kikilių, devynbalsių, pečialindų balsų. Tvenkinio pakrantės krūmuose vakarais galima išgirsti lakštingalos balsą. Ištisus metus medžių kamienus stuksena geniai. Vakarais galima pastebėti iš uokso išlindusią pelėdą. Dažnai pušyne galima sutikti pilkąjį kiškį, nuo šakos ant šakos šokinėjančią voveraitę. Žvelgaičių tvenkinio bei Švėtės upės krantuose rausia urvus ir verčia medžius bebrai. Žiemą į pušyną užsuka pagraužti krūmų stirnos ir taurieji elniai. Kartais čia užklysta ir girių karalius – briedis.
Informacijos šaltinis:
Žagarės regioninio parko direkcija
Šiaulių g. 28, Žagarė, LT-84326, Joniškio r., tel. (8-426) 60809,
El.paštas [email protected],
Svetainė: zagaresrp.am.lt
pirmas 
Loreta 
Aruna