Tailandas: Tajų žemė – traukiniu į Chiang Mai

Taigi tęsdamas savo pasakojimą „Tajų žemė – Bankokas“, iškart noriu pridurti, kad Bankokas nebuvo mano vienintėlė ir pagrindinė stotelė, greičiau, kaip ir daugeliui – tik startas tolimesnei kelionei, tarpinis sustojimas su adaptaciniu 3 dienų periodu. Taip, jis (Bankokas) nuostabus, traukia sugrįžti, ten dar yra daug ką nuveikti, bet tiek daug vietų pasaulyje dar nepamatyta.

Minimaliai nuveikę beveik viską, ką galima nuveikti šiame didmiestyje per trumpą laiką, patraukėme į Bankoko traukinių stotį. Priešakyje laukė naktinė kelionė traukiniu į Tailando šiaurinę dalį – į vieną iš didesnių miestų už maždaug 1000 km – Chiang Mai. Klausimas – kodėl traukiniu, kai vietinės avialinijos kainuoja tiek pat, kiek pas mus autobuso bilietas Vilnius – Klaipėda? Taigi „for fun“! 🙂 Ir tikrai, buvo gana įdomu ir įsimintina… Rekomenduoju.

Kadangi bilietus turėjome nusipirkę iš anksto, truputį aukštesnėje klasėje nei pati žemiausia, ir į stotį atvykome kiek anksčiau, buvo pakankamai laiko apsidairyti aplink. Kiekvienas traukinys turi kelias pagrindines klases, kurios skiriasi savo patogumais ir kaina bei žmonių kiekiu, kurie miega šalia tavęs. Aišku tai ne Indija, kur dalis traukinių, priklausomai nuo klases, yra be stiklų, tik su grotomis, ir norint įlipti į traukinį reikia įšokti į įį dar važiuojantį, tačiau „egzotikos“ ir čia netrūko. Traukiniais Azijoje kasdien keliauja milijonai žmonių, veiksmas vyksta nenutrūkstamai – jie šnekučiuojasi, miega, žaidžia, maitinasi ir t.t. Vienišas tikrai nepasijausi.

Traukinys naktinis, todėl tik sutemus, patarnautojai operatyviai iš sėdimų vietų „sumontavo“ lovas, paklojo patalynę (beje, tikrai švarią ir baltą), dar keli apėjo su maisto ir gėrimų lauknešėliais siūlydami vakarienei įsigyti vietinio maisto beigi alaus, paskui šviesos prigeso, traukinys įgavo darbinį greitį, o toliau jau buvo kiekvieno asmeninis reikalas kas ką vekia. Kadangi miegojome bendrame vagone, kur nuo išorės ir kitų pakeleivių savo „inkubatorių“ gali atskirti tik simbolinėmis užuolaidėlėmis, todėl teko šiek tiek apsidairyti ir susipažinti su kaimynais. Man pasiseke – priešais mane ir virš manęs keliavo jauna olandų porelė, tačiau virš mano draugų įsitaisė vietinių jaunuolių šaika (priskirčiau juos „budulių“ socialinei klasei) – taigi basos neplautos kojos pakimba virš mūsų, iš mobiliųjų telefonų garsiai užleidžiama muzika, atkemšamas buteliukas ar kažkas panašaus. Be abejo šie periodiškai pro užuolaidėles dirčioja į mus (ar tai į mūsų lietuvaites merginas), todėl saugumo jausmo tai nepriduoda, o miegoti vistiek jau norisi.

Nusikalstamumas Tailande nėra labai išplitęs, bet smulkus chuliganizmas ar nedidelės vagystės periodiškai pasitaiko, todėl didžiosios kuprinės, paliktos bendrajame praėjime, buvo pririštos prie metalinių turėklų, o užtrauktukai sukabinti spynelėmis. Visi asmeniniai ir svarbiausi daiktai, tokie kaip pasai, pinigai – saugiai paslėpti kelnėse, o savo fototechnikos kuprinę nakčiai prisirišau prie kojos 🙂 mažas kas…

Ankstyvas rytas išaušo akimirksniu ir ta pati karuselė užsisuko iš naujo – lovų klojimas, nešiojamas maistas, diskusijos, smalsūs žvilgsniai etc. Ir nesvarbu, kad pati kelionė truko beveik 14 valandų (!) – tai visiškai nepalyginama su skrydžiu lėktuvu, kurio metu pamatai tik 2 orouostus ir 1 lėktuvą. Kelionė traukiniu, tai nauja patirtis ir kaip kažkas yra sakęs, tai kultūrinė mozaika ant bėgių. Beto keliaudamas iš Bankoko į Chiang Mai ankstyvą rytą grožėjausi saulėtekiu, besikeičiančiu kraštovaizdžiu (lygumas ir pelkes keitė mangrovės ir kalnai), laukiniais gyvūnais, mažais kaimeliais ir gyvenimu juose.

Taigi, dar kelios valandos ir valio – mes jau Chiang Mai ! Aišku nieko jau nebestebina, kad, paprašę taksi kelionei iki miesto centro, gauname didelį tuk-tuką, ant kurio stogo sumetami visi mūsų daiktai, o mes sukišami į šios transporto priemonės galą. Oras toks pat karštas kaip Bankoke, tik akivaizdus skirtumas – santykinė drėgmė gerokai mažesnė, todėl ir tas karštis ne toks baisus bei lengviau pakeliamas.

Įsikūrėme pačiame centre, senojo miesto širdyje, kurį juosia aukšta lygi siena, sudarydama taisyklingą kvadratą. Sumetėm daiktus į kambarius, greituoju būdu po dušu atsigaivinimui ir bėgte į miestą, į gatves. Mhmm, pirmas įspūdis labai malonus, bet kažkas „ne taip“, kažkas yra tokio, kas Chiang Mai daro visiškai kitokį nei Bankokas. Tik kiek vėliau supratome, kad tai:
– švarus oras ir žydras dangus (Bankoke ir saulėtą dieną tvyrojo lengva migla, didmiesčio smogas);
– kaip jau minėjau, šiluma su sąlyginai maža santykine drėgme, lengvas gaivinantis vėjas;
– pastebima daug didesnė švara ir tvarka gatvėse, taip pat ir žmonės – dar daugiau šypsenų;
– labiau išpuoselėtos šventyklos (kas 100 metrų bet kuria kryptimi);
– lėtesnis ritmas (lyginant su niekada nemiegančiu Bankoku);
– didesnė vienuolių koncentracija;
– mažaukštė statyba;
– mažiau komercijos.

Susidaro įspūdis, kad Chiang Mai tau pažįstamas iki panagių – toks savas ir mielas, nėra ko ir nėra kur skubėti, esi pasitinkamas ir išlydimas su didžiausiomis ir nuoširdžiausiomis šypsenomis. Neveltui pora pažįstamų iš dvieseazijoje.blogspot.com, keliavę po Aziją 9 mėnesius, prieš pat kelionę į Lietuvą, dar kartą sugrįžo į savo pirmąją ir pagrindinę „meilę“ – Tailandą, būtent į šį miestą. Čia yra visko, kas reikalinga paprastam, patogiam egzistavimui – nerealus maistas, masažai, išvystyta paslaugų sfera, nesibaigiantis poilsis kūnui bei protui, žmonės lyg geri pažįstami ir draugai, vienuolynai meditacijai…belieka atsijungti nuo viso likusio pasaulio ir nesipriešinti tėkmei.

Galėčiau (ir derėtų) dar daug ką papasakoti apie Chiang Mai, jo atmosferą, bet kažkaip reikiami žodžiai nesirikiuoja, o ir nesinori „vynioti į vatą“. Tiesiog paprasta rekomendacija – esant progai būtinai čia užsukite pasisvečiuoti…ir neskubėkite. Gal tik paminėsiu kelias malonias smulkmenas iš asmeninės patirties:
– pasakiškas šiaurės Tailando maistas (čia vienas iš geriausių mano ragautų Pad Thai, Massaman Curry, Green Curry ir kt.)
– nuoširdus ir paslaugus viešbutuko šeimininkas, kuris paprašytas per valandą mano žmonai gimtadienio proga suorganizavo orchidėjų puokštę ir tortą (greičiau obuolių pyragą) su užrašu HaPpY BiRtHdAy 🙂
– už viešbutuko kampo šalia esančioje gatvėje įsikūrusios Thai kavinukės šeimininkė, kuri nuo pat pirmo mūsų vizito su mumis elgesi kaip su šeimos nariais – aprodė teritoriją, nusivedė į virtuvę, kur demonstravo Thai patiekalų ruošimo ypatybes bei padovanojo reikiamų ingredientų, o pastebėjus vienos draugės išbalusį (gal nuo nuovargio) veidelį, ranka pamatavo temperatūrą ir išvirė kažkokios žolelių gydomosios arbatos, ir beto kasdien vaišino mus mandarinais, sako „ai, aš vistiek juos kasdien ryte perku turgelyje, daug turiu…“.
– be abejonės – gražios ir paslaugios tajų merginos… 🙂

Toliau trumpai (ir ne tik) apžvelgsiu kelis dalykus, kuriuos galima nuveikti Chiang Mai mieste (ir ne tik) beigi kuriuos mes nuveikėme. Keturios dienos praėjo kaip viena akimirka, o įspūdžiai vijo vienas kitą…

Loy Krathong festivalis
Tajai jį švenčia kasmet per pilnatį dvyliktąjį menesį pagal tajų senajį mėnulio kalendorių (dažniausiai gaunasi lapkričio mėnuo, o mums jis išpuolė lapkričio 12-14 dienomis). Pažodžiui verčiant tai būtų „plaukiantis plaustas“ ar pan. Dar tiksliau šie žodžiai skiriami pagrindiniam tos šventės atributui – mažam krepšeliui iš bananų lapų, į kurį pridedama gėlių, žvakių, smilkalų, kartais maisto, pinigų, netgi nukirptų rankų nagų ar plaukų. Šie krepšeliai plukdomi upe, tokiu būdu pagarbinamas Siddhārtha Gautama (kitaip mums žinomas kaip Buddha), taip pat žmonės kartu su krepšeliu simboliškai atskirato pagiežos, pykčio, dvasinės taršos – tai lyg atsinaujinimas ir visa ko kas gera pradžia. Daugelis tajų mano, kad paleisdami krepšelį plaukti upe prisivilioja sau sėkmę, taipogi tai darydami jie garbina vandens deivę Phra Mae Khongkha.
Miestas šventė tris dienas ir tris naktis. Kiek girdėjau kituose Tailando miestuose ši šventė minima šiek tiek kukliau. Mes gi dienomis išvykdavome į kokį sightseeing turą, apie kuriuos šiek tiek vėliau, o vakarais pasinerdavome į miesto šurmulį.

Tradiciškai per šį festivalį masiškai šaudomi fejerverkai – jie sproginėjo bet kur, bet kada, po kojomis ir virš galvos, nesaugu, bet linksma; kitas privalomas atributas – dangaus žibintai – jų danguje šimtai…tūkstančiai, plaukė lyg žvaigždės, gatvėse šviesu vien tik nuo jų gausos, o vakarais vyko kelių kilometrų eisenos ir gražuolių konkursai – aplinkinių rajonų ar kaimelių mokyklų atstovai ir dailiosios atsovės, paruošę programą ir išsidabinę tradiciniais drabužiais, šoko, grojo, dainavo, šiaip šypsojosi, pozavo, lankstėsi, ir kiekviena mergina tikėjosi tapti šio festivalio karaliene. Jos tikrai gražios, nemeluoju… 🙂

Gibono skrydis (Flight of the gibbon) http://www.treetopasia.com
Dėl šio projekto vos nenukeliavome į Laosą, bet mūsų džiaugsmui panašų dalyką radome ir netoliese Chiang Mai. Įsivaizduokite lietuviškają „Lokės pėdą“, tik kelis kart ilgesnę (3 km), greitesnę, aukštesnę (vietomis veiksmas vyksta ~ 50 m aukštyje).

Labai paslaugūs, punktualūs ir operatyvūs vyrukai pasiėmė mus iš viešbutuko ir nugabeno kažkur už miesto į kalnus, kur medžių viršūnėse įrengta zip-line lynų sistema, tarpinės aikštelės medžiuose, apmokymų bazė ir kavinukė. Geras pusvalandis pasiruošimo, instruktažas, diržai, karabinai, ko negalima daryti ir ką privalu ir pirmyn. Nemeluosiu…ir rėkėme visa gerkle, ir mamų šaukėmės, ir kojos drebėjo…kokį pirmą kilometrą 🙂 Kai dideliu greičiu leki į priekį kabėdamas tik ant kažkokio gelžgalio, o lynas net švilpia nuo judėjimo greičio, po kojomis keliasdešimt metrų, o stabdymui į rankas duota tik nedidele lenkta bambukinė lazdelė arba visu kūnu į medžio kamieną…patikėkit, adrenalinas liejasi laisvai. Poto šiek tiek išdrasėję jau leidome sau paimprovizuoti – „skridome“ susirietę, pakeltomis kojomis, pilvu žemyn, o nugara į viršų, net ir po du susikabinę. Aišku instruktoriai periodiškai iškrėsdavo kokį vieną kitą bajeriuką, kad mums būtų tik dar „saldžiau“, o desertui mus nuleido nuo 50 m aukščio medžio viršūnės žemyn beveik laisvu kritimu.
Pabandyti būtina!

Vizitas pas Karen genties žmones
Karen gentis, įsikūrusi pagrinde Tailando šiaurinėje dalyje. Tai nėra Tailando piliečiai, o karinio komunistinio diktatūrinio režimo vejami pabėgėliai iš Mianmario (buvusi Birma). Genties žmonės neturi pasų, jiems suteikta teisė tik reziduoti šalyje, tačiau uždrausta judėti gilyn į šalies teritoriją, gauti normalų darbą ir pan.
Karen – ne konkrečios vietos pavadinimas, o šitos tautos / etnografinės grupės vardas. Kiek žinau Tailando pasienyje su Laosu ir Birma tokių kaimų yra ~ 60-70.

Be abejonės didžiausias traukos objektas – kai kuriuose Karen genties kaimuose gyvenančios „ilgakaklės“ moterys, ant kaklo turinčios užvyniotą storą vielą, kurios žiedų skaičius periodiškai didinamas, ko pasekoje šiek tiek išsitempia kaklo raumenys, pečių juosta su raktikauliais nuo svorio nusileidžia žemyn, o mums atrodo, kad vietoje žmogui įprastų 7 kaklo slankstelių jos turi minimum kokius 10-14  Kodėl? Tradicija, grožis ir pan. Jei apie tradicijas, tai nuo seno šie žiedai buvo daromi iš aukso ir buvo toks požiūris, kad visą turtą reikia nešioti ant savęs – maža kas, gaisras ar kita nelaimė, kai iš namų tenka bėgti paskubomis, taip ir išsaugomas šeimos turtas. Kažkam tai gali pasirodyti kaip linksma juokinga detalė, bet menkas juokas kai šie žiedai tampa gyvenimo našta tiesiogine ta žodžio prasme, sukelia daugybę problemų (sveikatos taip pat), tarnauja kaip uždarbio įrankis ir turistų traukos akcentas.

Atkreipiu dėmesį, kad ne visi Karen atstovai savo kaimuose turi „longneck” moterų. Čia jau reikia domėtis atskirai, bet vietiniai gidai, turistinių turų organizatoriai tą puikiai žino – paprašykit, tikrai pristatys ten, kur reikia (aišku prieš tai nulupę gerą pinigų sumą, nes be komercijos čia neapsieita…įėjimas į kaimo teritoriją žmogui kainavo ~50 lt., kas palyginus su vietinėmis kainomis – tikrai daug, o perimetrą prižiūrėjo vietiniai „mafukai“ – mažaūgiai tajų vyrukai su dideliais tamsintais akiniais ir dantų krapštukais burnoje, lupantys žvėriškus pinigus iš norinčių apsilankyti turistų ir gerai iš to užsidirbantys…kaip sakoma business is business…get rich or die trying). Dažniausiai randami pavadinimai „Karen village” (Karen kaimas) arba „Karen longneck woman” (Karen ilgakaklės moterys). Pagrinde visos ekskursijos vyksta iš Tailando šiaurėje esančių dviejų pagrindinių miestų – Chiang Mai ir Chiang Rai.

Karen moterys pagrinde pragyvenimui užsidirba iš rankdarbių, turizmo. Sunku pasakyti, kokia dalis už įėjimą į teritoriją sumokėtų pinigų nubyra šioms moteriškėms…bijau, kad labai maža. Tačiau mes kiek galėdami stengėmės jas paremti pirkdami jų pačių pagamintus rankdarbius – austas skareles, papuošalus ir kitą grožį (Lietuvoje likusios šeimos moterys šiomis lauktuvėmis tikrai apsidžiaugė).

Pabaigai prisiminęs pridursiu, kad vaikščiodamas po šiuos kaimelius, sutikau pagyvenusią amerikietę, su kuria įsikalbėjome, o ji manęs ir paklausė – ar nesijaučiu kaip koks po zoologijos sodą vaikščiojantis šunsnukis? Yra tiesos jos žodžiuose, bet spręsti kiekvienam pačiam…

Raftingas bambukiniais plaustais
Tai dar viena dėmėsio verta atrakcija, bet gal sakyčiau pati nesaugiausia, kurią mes išbandėme. Įsivaizduokite riešo storio ir 5-7 metrų ilgio bambukus, sukabintus tarpusavyje virvėmis. Ant tokio plausto stovėti įmanoma maksimum pečių juostos plotyje, ir taip išrikiuojami 5 žmonės – viduriniai gali ir pritūpti, atsiklaupti ar atsisėsti užpakalius įmerkiant į vandenį, tačiau pirmasis (vietinis vedlys) ir pats paskutinis (taip, ši garbė teko man) privalo stovėti ir su tokio paties ilgio bambukine kartimi reguliuoti visą eismą, kryptį bei greitį.

Visa tai atrodytų labai nekaltai, jei plausto plaukimo greitis būtų kokie 5 km/val. ir irtis tektų tomis kartimis remiantis į dugną. Bet tyčia ar netyčia upė pasitaikė gana srauni, banguota, akmenuota, su slenksčiais ir staigiais posūkiais. „Nelaimės“ ilgai laukti neteko – išvystę nebekontroliuojamą greitį, neįsipaišėme net į pirmą posūkį: būtent tame posūkyje virš upės augo pasviręs medis; mūsų vedlys tailandietis dar spėjo kartimi atsispirti ir nukrepti plausto priekį nuo medžio, per vidurį sėdėjusi mergina spėjo pritūpti, o kita – staiga atsigulti; ketvirtasis – mano draugas – per sekundę įvertinęs situaciją nusprendė, kad šokti į vandenį bus saugiausia; o aš…ką aš…kaip sakoma kapitonai laivą palieka paskutiniai..arba nepalieka visai – taigi su savo ilga kartimi ir visu kūnu liubiau į medį ir likau jame kabėti. Medis keistas kažkoks buvo, kontakto vietose visas rankas išbėrė. O plaustas toli nenuplaukė, atsimušė į tolimesnį medį ir užstrigo. Aišku vėliau jiems teko prieš srovę atsiirti atgal manęs nukabinti 🙂

Draugui, kuris kartu su vokietukėmis plaukė kitu plaustu, galima sakyti taip pat „pasisekė“ – tajų vedlys, stovintis priekyje ir privalantis koordinuoti visą veiksmą, buvo gerokai padauginęs, todėl plaustui atsimušus į akmenis nuskrido į vandenį, panėrė ir prasiskėlė kaktą. Aišku kaip niekur nieko įsiropštė atgal, bet laive kilo maištas ir vedlys buvo pasodintas plausto gale, tuo tarpu draugui teko garbė užbaigti šią misiją ir visą komandą saugiai pristatyti į finišo vietą.

P.S. Turbūt dėl visiems suprantamų priežasčių fotografijų iš šio atrakciono neturiu.

Dramblių trekingas ir show
Labai nesiplėsiu. Taip, šie gyvūnai nuostabūs, bet ir išdidūs. Galima žavėtis jų atliekamais triukais (futbolas, tapyba, stovėjimas ant dviejų kojų ir t.t.), bet žinant kokia to kaina, kaip jie muštruojami, kokiais įrankiais valdomi, pamačius randus, kraują ant kaktos bei grandines su žaizdomis ir pažiūrėjus į jų akis – praeina bet koks noras dar kartą tai pakartoti. Pabandžiau, pamačiau, pajodinėjau po džiungles – ir užteks, pirmas ir paskutinis kartas.

Todėl primygtinai visiems siūlau susirasti ne masiškai siūlomą trekingą ar show, bet dramblių rezervatus, kur šie gyvūnai išperkami iš engiančių šeimininkų, prižiūrimi, maitinami. Čia jūs galėsite susipažinti su jais artimiau, maudyti, maitinti, bendrauti. Kainuoja gerokai brangiau, bet bent žinai kokiam tikslui mokami tokie pinigai.

Tigrų ferma
Perženkit ribą – išdrįskit užeiti pas tigrą į narvą 🙂
Nesvarbu, kad jie nuo mažens auginami žmonių ir yra sočiai maitinami – žvėris lieka žvėrimi. Dantys neišlupti, o nagai nenukarpyti – mums tai pademonstravo. Šiek tiek nejauku, judesiai turi būti ramūs, apgalvoti. Keista, bet pasak prižiūrėtojų prie tigro prieiti galima tik iš nugaros, galima ir paglostyti – jie tada ramiai pasuka galvą, nužvelgia tave ir toliau drybso.

Tiesa galima rinktis tigrus pagal amžių – suaugę individai, paaugliai ir „baby“ klasės. Nuo to ir kaina priklauso. Pas beibius gal įdomiausia – daugiausia veiksmo. Jie neramūs, laksto, kovoja, kandžiojasi, urzgia, tampo už drabužių. Vienas, man gulinčiam ir bandančiam nufotografuoti vieną iš jų, pribėgęs bandė ausį nukasti…prižiūrėtojas laiku sustabdė, aš gi nemačiau, buvau susikoncentravęs į kadrą. Beje, prižiūrėtojai su jais bendrauja urzgimu.

Gyvačių ferma
Mieli šaltakraujai šnypščiantys padarėliai… Juoko, išgąsčio irgi netrūko. Jauni vyrukai žaidžiasi su jomis kaip su virvėmis – stumdo, tampo, paima, bučiuoja, glosto, mėto, gaudo rankomis, o kai pritrūksta rankų – gaudo burna. Būtinai pademosntruoja, kad gyvatėms neištraukti dantys, kad liaukos pilnos nuodų ir tai visai ne fikcija.
Kobros kiek ramesnės, stovi išskleidusios „kapišonus“, linguoja į šonus, taikosi įgelti. Pitonai stebino savo smūgine jėga ir staigiais puolamaisiais šuoliais (pavyko vienam vyrukui į kelnes dantis suleisti). Buvo ir kiek greitesnių rūšių. Vėlgi nežinia tyčia ar netyčia viena iš jų paspruko iš kontrolės zonos, lengvai peršliaužė barjerą, skiriantį ringą nuo žiūrovų, ir nusliuogė po pirmoje eilėje sėdėjusių žmonių suolais. Reikėjo matyti, kaip per 0,5 sekundės jie atsidūrė viršutinėje eilėje 🙂

Orchidėjų parkas ir drugelių ferma
Tokių parkų yra ne vienas ir ne du. Skirta ramiam, gražiam poilsiui tiems, kuriuos traukia flora ir gležna fauna. Orchidėjų mylėtojams tikrai yra kur akis paganyti. Spalvų ir formų mišrainė.

Kadangi aplinka orchidėjų auginimui šilta ir drėgna, šios salygos puikiai tinka ir drugelių veisimui. Kokonai sukabinami pavėsyje. Praėjus kuriam laikui iš jų išsirita susiglamžę drugeliai, kurie lėtai užsiropščia ant kokono viršaus ir gerą valandą džiūsta, mankštinasi. Čia pat aplink visur prismaigstyta saldžių bananų, iš kurių šilumoje išsiskiriantis nektaras – puiki mitybinė medžiaga.

Trekingas po džiungles ir kriokliai
Fiziškai aktyvus poilsis, kuriam reikalinga gera avalynė ir vandens butelys troškuliui malšinti. Ėjom laukais, miškais, pievomis, kalnais, pro upes ir pro vietinius kaimelius, gaudėm buivolus ir karves, svečiavomes pas vietinius gyventojus, nusėdom mažoje užeigėlėje miške Singha alaus atsigerti, aplankėm kelis gražius krioklius, brovėmės pro laukinius bananmedžius, blin, prižėlė kaip piktžolės 🙂

Įtariu, kad kažko dar nepaminėjau… Bet, ai, tiek jau to – laikas skristi į pietus, į salas…pure shores…bet tai jau kita istorija