Zarasai – Stelmužė – Kvintiškės

MARŠRUTAS: Zarasai – Stelmužė – Kvintiškės

Zarasų rajonas – Lietuvos šiaurės rytai, o jo centras Zarasai – miestas virš septynių ežerų prie Sankt Peterburgo – Varšuvos kelio.

Kalbant apie Zarasų miesto istoriją, derėtų pastebėti, kad ji turi ne per daug tikrų faktų, paremtų archyviniais dokumentais. Net ir miesto įsikūrimo datą gaubia nežinia ir prielaidos: egzistuoja tradicinė nuomonė, kad vietovė atsirado XV a. Tad XV – XVI a. sandūroje dabartinio miesto vietoje jau galėjo būti dvaras. Gyvenvietės susikūrimu galima laikyti ir pirmos bažnyčios atsiradimo datą. J. Gimbuto knygoje „Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika“ rašoma, kad Zarasuose prieš 1508 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia. Tad vietovė susikūrė anksčiau, nei pastatyti maldos namai ir jos kūrimosi metais galima laikyti 1506-uosius.

Zarasų miesto istorijoje yra ir neginčytinų faktų. Neabejotina, kad šiose vietose gyveno viena baltų genčių – sėliai. Apie jų buvimą liudija vientisa piliakalnių kultūra, siejanti krašto proistorę su istoriniais laikais, gausiais sėliškais vietovardžiais, Mindaugo laikų dokumentuose minimais sėliais. Pats gražiausias palikimas, įamžinantis šios genties atminimą, yra Zarasų miesto pavadinimo kilmė, kurią išaiškino mūsų kraštietis kalbininkas K. Būga, teigęs, kad jis – sėliškos kilmės. 1596 m. Zarasai minimi kaip viena Vilniaus vyskupijos vietovių, o po dviejų metų vadinami valsčiumi. Pirmą kartą kaip vietovė Zarasai pažymėti 1613 m. LDK žemėlapyje ir nuo tada žymimi daugelyje XVI a. žemėlapių. Manoma, kad XVI a. viduryje Zarasai galėjo būti miesteliu. Reikšmingu įvykiu miesto gyvenime tapo Sankt Peterburgo – Varšuvos kelio tiesimas, kurio atkarpa kirto ir Zarasų miestą. Užbaigus darbus, padidėjo Zarasų komunikacinė reikšmė, pagerėjo miesto plėtros sąlygos. Šiam įvykiui įamžinti 1845 m. buvo pastatytas Peter Šteinleller sukurtas keturkampis į viršų smailėjantis 11,1 m aukščio ketaus obeliskas (1). 1839 m. iš Vydžių (Baltarusijos Respublika) perkėlus visą administraciją tuometinis Novoaleksandrovkas (dabar Zarasai) tapo apskrities centru. Ypač miestui palankus buvo antrasis Nepriklausomybės dešimtmetis – 1932 m. Zarasams buvo suteiktas kurorto statusas. Nuo 1950 m. Zarasai – rajono centras.      Zarasų miesto urbanistinę vertę lemia savitas taisyklingas planas su radialinių – žiedinių gatvių tinklu ir viena kompoziciniu atžvilgiu ypač pabrėžta Sėlių aikšte(2), į kurią sueina visos radialinės gatvės. Tai vienintelis tokios formos miesto planas Lietuvoje tarp XIX a. taip vadinamų rusų miestų pavyzdžiu planuotų vietovių.

Zarasų krašto istoriją nuo XIX a. pr. iki 1940 m., krašto vystymąsi carizmo laikotarpiu, to meto kultūrą, religiją, istorinius ir politinius įvykius, pramonės, žemės ūkio, švietimo plėtrą, visuomeninių organizacijų veiklą Nepriklausomybės metais pristato Zarasų krašto muziejaus (3) ekspozicijos (D. Bukonto g. 20/1; tel. 8-385 52456, el. paštas: [email protected]; muziejaus lankymas mokamas: vaikams -1 Lt, suaugusiems – 2 Lt). Muziejaus ekspozicijose įrengta pasiturinčio ūkininko kamara, eksponuojami žemdirbio buities, verslų ir darbo įrankiai: stenduose senoviniai virtuvės rakandai, žvejybos ir bitininkystės reikmenys, staliaus ir batsiuvio darbo įnagiai, verpimo rateliai ir staklės, senovinių audeklų, kraštui būdingų lovatiesių ir drabužių pavyzdžiai. Muziejuje įrengta sakralinių skulptūrų ekspozicija, kurioje Ignalinos, Rokiškio ir Utenos rajonuose surinkti įvairių dydžių Šv. Petras, Šv. Jonas Nepomukas, pietos, Švč. Marija bei kiti šventieji. Vienoje iš muziejaus salių veikia nuolatinė išeivio dailininko, kraštiečio Miko Šileikio darbų paroda.

Neobarokinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčiai (4) pasirinkta viena iš aukščiausių vietų mieste.

Zarasų rajone praėjo ne vieneri gydytojo, antropologo, krašto šviesuolio Dominyko Bukonto metai. Jam atminti Sėlių aikštės centre stovi skulptoriaus L. Striogos paminklas (5).

Pasakojama, kad dabartinės Šaltupės koplytėlės (6) vietoje stovėjo bažnyčia. Kartą, didelės audros metu, žaibas trenkė ir ją nuvertė į ežerą, tik stebuklingų galių turinti Kristaus statulėlė išplaukė į vandens paviršių. Parapijiečiai bažnyčios vietoje pastatė mūrinę koplytėlę ir joje patalpino paslaptingąją statulėlę.

Iš Zarasų miesto centro kiek paėję Aušros gatve, pateksite į Magučių mišką. Čia, rytiniame Zarasaičio ir Balto ežero krante yra aukščiausia Zarasų miesto vieta. Tai 170 m aukščio virš jūros lygio iškilusi kalva, vadinama Skautų kalnu (7).  Ant jos iki 1954 m stovėjo aukščiausias Pabaltijyje slidinėjimo tramplynas. Dabar čia stovi akmuo su iškaltu skautų ženklu.

Bene įspūdingiausias Zarasų miesto gamtos kūrinys – Zaraso ežero Didžioji sala (8) – ne tik poilsio, bet ir kultūrinių bei sportinių renginių  pravedimo vieta. Literatūroje minima, kad praeityje ši sala vadinta ir Anglijos vardu.

Pažinti Zarasų miestą ir rajoną galite naudodamiesi Zarasų aviaklubo (9) paslaugomis (Dimitriškių kaimas; tel. 8-686 32252). Čia siūloma paskraidyti lėktuvu, pašokinėti parašiutu,  pajusti ryšį tarp dangaus ir žemės bei puikiai praleisti laisvalaikį.     

Norėdami geriau pažinti Zarasų kraštą, toliau keliaukite siūlomu maršrutu, kurio atstumas apie 50 km.

Stelmužė yra pačiame šiaurrytiniame Lietuvos pakraštyje, dar šiauriau Zarasų miesto. Įsikūrusi kalvose, iš visų pusių daubota, ją supa ežerai ir miškai. Jau pats keliukas į Stelmužę,  pasak Č.Kudabos, stelmužiškio kraštovaizdžio reliktas, esantis labai retas, patrauklus ir saugotinas. Nuotaikingai liuoksi jis nuo kalnelio ant kalnelio ir nejučia pakelia turistaujančio nuotaiką. Keliaujant juo, akį patrauks peizažas ir ypač reljefas, kuriam būdingos smulkumo savybės: kalvos staigiašlaitės ir smulkios, daubos nedidelės, bet gilios, maži jose pasislėpę ežerai,  giraitės ir gyvenvietės. Netoli Sabališkių yra Deksnės miškai. Tarpukalvias, tarpumiškiais yra Lukšto, Stumbrinės, Apynėlio, Kiečių, Ilgio ežerai, netoli gražuolis Čičiris. Būta tų ežerų daugiau, bet jau užaugo. Štai Samanykščio pelkė – ne kas kita, o gražaus ežero guolis. Pasak padavimo, šalia jo buvo kalnas ir dvaras, o jame gyveno ponas – negeras žmogus. Išaugo šalia šio ežero graži mergelė ir krito į akį ponui. Vijosi kartą jis mergelę, o toji puolė į ežerą. Pagailėjo nelaimingosios dvasios ir padarė savo undinėle, tad ji nenuskendo. O nuskendus ponui, ežero vanduo pradėjo gesti, užaugo ir Samanykščio pelke virto…Keliaudami keliuku Stelmužės kryptimi toliau, net nepajusite, kaip prieš akis atsivers kalvų ir daubų sūkurys, kuriam nežinia nuo kada duotas skambus ir malonus pavadinimas – Stelmužė. Kaimynai latviai rašo Stelmuižė – gal nuo jų tas vardažodis: muižė – dvaras, o pirmoji pavadinimo dalis  reiškė gal kokio Stelerio pavardę, gal vietą (Stell) ir, galimas dalykas, yra vokiškos kilmės.

Tai, kad vietovė galėjo turėti ir senesnę priešistoriją rodo archeologinės praeities likučių radiniai. Matyt, patogu čia buvo apsigyvenus pirmiesiems gyventojams: kalvų, daubų su ežerais žiedas sudarė tarsi gamtinę slėptuvę. Gal vietovėje ir pilies prie Stelmužės ežero būta, nes rasta neaiškaus perkaso likučiai. Tik vėliau čia iškilo dvaras, XVII – XIX a. valdytas Pabaltijo baronų Folkerzambų ir Rusijos dvaro rūmų dvariškių Valujevų, kuriuos XX a. pakeitė baronai Hanai. Šiuos būtų keitę kiti, tačiau per I pasaulinį karą dvaro rūmai buvo sunaikinti. Vienas iš garsiausių didikų Stelmužėje – P. Valujevas, Rusijos carų Nikolajaus I ir Aleksandro II laikais buvęs Vidaus reikalų ministru, net ministru pirmininku, o vėliau – Valstybės turtų ministru.      Minima, kad nuo XVII a. Stelmužės dvare buvusi žiauri priespauda. Tai liudija dvaro parko pakraštyje stovintis Vergų bokštas (10) – nedidelis, aukštokas, keturkampis netašytų lauko akmenų pastatas su angomis viršutinėje dalyje. Jame dvarponiai kalindavo prasikaltusius baudžiaunininkus – uždarydavo nakčiai, kankindavo ir taip jau prislėgtus žmones, o dieną vėl išvarydavo į darbą. Pasakojama, kad dvarponiai nuo žmonių ir apie baudžiavos panaikinimą buvo nutylėję. Reikėjo drąsiausiems stelmužiškiams net Petrapilį pasiekti, kad apie tai sužinotų.

Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus filijinė bažnyčia (dabar čia Bažnytinio meno muziejus) (11) – klasicizmo tradicijomis 1650 m. vietos meistrų pastatyti maldos namai. Kažin, ar daug savo krašte jai lygių senumu beturime. Ji vienintelė Lietuvoje, kurioje dar išliko tokie vertingi medžio kūriniai, kurių dalis, pasak žinovų, padaryti 1713 m. Latvijos drožybos meistrų. Maža bažnytėlė viduje gražiai išpuošta medžio dirbiniais: dvylika apaštalų, altoriumi su Nukryžiuotoju, turtingai  baroko stiliumi dekoruota sakykla bei virš jos sutalpintu visu būriu cherubinų, sakyklos apačia ir laiptais, kurie irgi medžio raižybos pavyzdžiai. Lankantis Stelmužės bažnyčioje, verta prisiminti, kad čia XIX a. viduryje kunigavo J. Dovydaitis, vėliau dirbęs M. Valančiaus sekretoriumi, žinomas kaip rašytojas, parašęs didaktinės literatūros veikalą „Šiaulėniškis senelis“, vertėjas, švietėjas, nes čia kunigaudamas savo lėšomis įsteigė mokyklą vietos vaikams, pats mokė juos skaityti ir rašyti.

Šalia bažnyčios, vakarinėje šventoriaus dalyje, stovi varpinė (12).

Stelmužė ir senelis ąžuolas (13) – ne pavieniai lankytini objektai, o vientiso kraštovaizdžio dalis. Pirmą kartą ąžuolas tvarkytas 1916 m. Tada apkalė jo drevę, o patį aptvėrė.  Įvairių pasakojimų apie galiūną pasakojama. Senoliai tvirtino, kad ąžuole esančia labai didele kiauryme (dreve) galima nusileisti iki pat medžio šaknų. Sako, kad drevėje kadaise buvo rasti aukšto žmogaus griaučiai su prancūzišku šautuvu. Ten esą slapstėsi Napoleono karys, mat, iš Rusijos žemių vejami prancūzai, sušalę, alkani ir ligoti, buvo apsistoję Stelmužėje. Teigiama, kad ąžuolo šaknys gali slėpti lobius. Ir ko tik nematė, ko nepatyrė per ilgą amžių Lietuvos ąžuolų ąžuolas! Prie jo šaknų degė aukurai, ant kurių žilagalviai vaidilos degino aukas dievams. Ąžuolas matė kryžiuočių ir kalavijuočių riterius, šarvuotus švedų karius, regėjo kaizerio bei hitlerines kariaunas, 1831 ir 1863 m. prie jo rinkosi vyžoti apylinkių valstiečiai. Kaip nesutiksi su rašytoju J. Baltušiu, kuris knygoje „Kas dainon nesudėta“ jausmingai ir su didele meile rašo: „Visas Zarasų kraštas gražus. Pamatei sykį gyvenime, ir jau nebepamirši, kokias žemės planetos grožybes bepamatytum. O užvis labiau traukia kiekvieno širdį garsiuoju milžinu, žilagalviu Stelmužės Ąžuolu, seniai pragyvenusiu vienmečius visoje Europoje, peržengusiu antrąjį tūkstantį metų. Ateini prie jo tartum į didžią šventovę, tylią ir iškilmingą, kur kiekvienas ištartas žodis atrodo tikra šventvagystė, o kasdieniška pilka mintis – žmogaus menkybės paliudijimas. Susikaupę, susimąstę žmonės žvelgia į jį. Nors metai slegia, senatvė žemyn lenkia, bet negalvoja apie mirtį mūsų girių protėvis“.

Stelmužės ąžuolas yra 23 m aukščio, 3,5 m skersmens, 13 m apimties prie žemės ir auga ne mažiau kaip 1500 metų. Nėra Lietuvoje senesnio augalo už šį ąžuolą. Senesni tik kalvos, ežerai ir akmenys.

Prie ąžuolo, aukštumėlėje, yra 1914 – 1915 m. kare žuvusių karių kapinės (14).

Netoli Stelmužės dvarvietės, nužingsniavę keliuku nuo ąžuolo į šiaurinį parko pakraštį apie 1,6 km, Lygumų miške, rasite pasislėpusį Lygumų akmenį (15), kuris ilgio matmenimis (18 m) gali lenkti garsųjį anykštėnų Puntuką. Taip pat platus ir jo paviršius. Anot čia mokytoja dirbusios A. Radzevičienės, sykį visa vietos mokykla (40 moksleivių) sulipo ant akmens ir nusifotografavo.  Apie akmens galybę pasakoja ir išlikusi legenda. Pasak jos, kai Velnias Milžinas paleido akmenį žemėn, nuo jo kritimo visa Žemė sudrebėjo. Ir nors visas jis susmego, smūgio būta tokio stipraus, kad nuo jo atsirado kalvos, kalneliai ir daubos.

Apžiūrėję Stelmužę ir jos įžymybes – neskubėkite išvykti. Pabūkite senolio ąžuolo pavėsyje, pajuskite jo gyvasties jėgą, tikėdami, kad dar ne viena karta didžiuosis Zarasų krašto istorija.

Sekanti šio maršruto vietovė – Kvintiškės ir jose esanti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta (16). Taip jau geografiškai susidėliojo, kad ypač turistų lankomos vietos nėra toli viena nuo kitos, turi daug paslapties ir besilankantiems juose suteikia ramybę. Stebuklingas apsireiškimas  įvyko 1967 m. birželio 30-ąją  Ilgio ežere. Du jaunuoliai, vėlų vakarą vykę iš savo giminaičių, ant ežero pamatė šviesą, kuri neartėjo. Privažiavę arčiau pamatė ant sutrunijusio polio stovinčią jauną nepaprasto grožio mergaitę: ji vilkėjo balta suknele su pelerina viršuje, turėjo aukso spalvos plaukus, vieną ranką laikė prie krūtinės, o kitą buvo nuleidusi… Jaunuoliai išsigando matytų vaizdinių, papasakojo apie juos namiškiams ir kunigui. Netruko žinia apie apsireiškimą pasklisti toli už rajono ribų ir pradėjo čia važiuoti žmonės – savo akimis išvysti stebuklingą vietą, suklupti prie ežero, išsakyti maldomis ir išraudoti tai, kas slegia ar skaudina. Kasmet Ilgio ežere ir jo pakrantėje atsiranda vis nauji kryžiai, altorėliai, spalvingiau pražysta gėlės – padėkos, tikėjimo ir vilties ženklai.

Informacijos šaltinis: www.zarasai.lt