Žaliojo kyšulio (Cabo Verde) salos (Sal ir BoaVista)

Ką tik grįžau…Buvo nuostabu, nerealu, nepakartojama.. Mano pirma kelione be vaikino, kelionės partnerio ar šiaip vyriško kvapo šalia… O man šitaip tos kelionės reikėjo.. Jau puse metų niekur nekeliavau, daugiau nebegalėjau laukti.. Tiesiog nejučiomis, kaip visada naršydama avialinijų offerius aptikau štai ką.. o gi skrydi į Cape verde salas (lietuviškai Žaliojo kyšulio salos) . už 100 svarų į abi puses iš Londono su „Thomson Airways” charterine kompanija. Senai jau galvojau apie šias salas. Esu aplankiusi beveik visas arčiau Europos esančias salas Atlanto vandenyne, buvau ir Azoruose ir Madeiroj ir Kanaruose, liko tik šios.. Įdomu nerealiai įdomu, nagi ieškom kompanijos, kas nori su manim keliauti? Facebokas tam labai pasitarnavo, bet tik viena draugė pasirašė vykimui į tokią avantiūrą į Afriką kaip ji pati sakė… Ten karšta 27 laispsniai gruodžio mėnesi ,..oho jojojo,…!!!
Dar nusipirkom Ryanair bilietus Kaunas-Londonas ir laukiau jau tos dienos, dvi savaites liko.. planavau, svajojau, ieškojau nakvynės, informacijos,.. ir prabėgo nejučia tas laikas.. pagaliau jau lekiu Kaunan sėdu į Ryanair B-737, trumpai nusnaudus tarp emigrantų skrendančių į Angliją, atsiduriu Londone.. Pernakvoju pas draugę, o kitą rytą jau susistresavusios lekiojam po Londono taip vadinama tiubą iki Viktorijos stoties.. Oi bet pritrūko 5 minučių ir pavėlavom i traukinį, o turėjau bilietus akcijinius offerinius už porą svarų į Getvicką… nebeįleidžia.. kaip sakoma „traukinys šikančių nelaukia”.. tada sėdam i „Getwick express” ir laukiam kontrolierių.. tikiuosi, kad jis neateis.. bet kurgi ne, juk tai prabangus traukinys.. ateis ir dar kaip.. ir kaip man patinka tie anglai kontrolieriai su savo griežtais veidais, tačiau nė velnio negriežti, kita vertus geri ir ieškantys geriausio sprendimo keleiviui.. Jau ne kartą esu patyrus.. ir dar jų humoras – nerealus! ateina.. parodau bilietus,.. pirmiausia atpasakoja moralą, kad kitą kartą turečiau būti atsargesnė ir nepavėluot ir geriau važiuoti tos pačios kompanijos traukiniu, o ne kitos.. . šiaip turečiau tau duoti bilietą už pilną kainą, tačiau padarysiu išimtį ir tau duosiu specialų Excess ticket. .. ir tai 20 svarų nuo abiejų… bet ką darysi.. dzin ! Salos salytės mūsų jau laukia,,jeeeeeeeee!!!!

Pagaliau oro uoste ir skubam registruotis ir bėgti į lėktuvą.. lekiam, bėgam iki užkaitimo.. dar sustoju juk reikia idegiui kremo nusipirkti.. 🙂 kol išsirenku žiuriu jau boardingas, o mums dar kelio galas.. nubėgu jau nupušus , bet žiuriu keleiviai sau sėdi ramiausiai…. sako dar nepradėjom boardingo.. paskambinu tėveliams. viskas gerai išskrendam VALIO..parodau pasą.. hm keista tarp daugybes anglų atsirado čia Lietuviai!!!!.. nors pasas naujas- Europos Sąjunga, bet vistiek dėl visa ko darbuotoja paskambina telefonu „Lithuania to Boa Vista” ??.. check please!.. .kitam laido gale atsako ok.. ok .. lekiam i lėktuvą.

Skrendam..skrendam… pabodo jau.. nu kiek gi dar liko.. visai atsibodo.. nu pasnaudžiam ir .. jau pilotas šneka apie musų laukiančią saulytę ir 27 laipsnius.. ir žiū jau leidžiames.. NEREALU !!! kokie pliažai .. prasuka pro pat geltono smėlio paplūdimius… bet sala tai dykynė, sausa kaip Afrikoj. .vis dėl to, tai juk ir Afrikoj esam!!!

Išlipam.. su šypsenom. .visus megztinius ir paltus i kuprinę ir lekiam. .oro uostas be stogo su baseinu. Wow! geltonos spalvos ryškus.. maloni atmosfera,, Geras!! nusiperkam vizą 25 Eur ir jau esam Boa Vistoj..Mus apipuola taxistai, o aš ne kažkur buvau užskaičius kad yra autobusas ar kažkas panašaus, bet jie tikina, kad nėra. .tada susirandu anglą paketų orgaznizatorių, sako kad nėra, tai patikim. Aišku, anglai kaip visada paketiniai, tai jie sukemšami į autobusą ir vežami uždaryti į rezervatą. :))) O mes ieškosim nuotykių, savarankiškos keliautojos Afrikoj..!! jeee!! 🙂

Tai su tais taxistais spyriojames, o kol spyriojames taksistas leidžia kainą. Sutariam už 5 eurus (nors vėliau paaiškėjo, kad vietiniai moka 600 escudus-5,40 eur), bet pareikalauju čekio, leidimo dirbti taxistu ir mašinos registracijos.., nes atrodė nepatikimas. Šnekame šiaip ne taip pusiau ispaniškai pusiau portugališkai.. daug ko nesuprantu ką jis šneka tuo savo dialektu, bet apsimetu kad suprantu „si, si”. viskas ok. jis mus apiberia komplimentais.. Lekiam toliau, pažiūriu guidebooke viešbučių pigesnių ir nuveža prie pat durų – Residencial Boa Esperanca. Ateinu, sakau un quarto para dos personas po favor? joo senukas tipo moka angliškai dar pora žodžių prideda. Susikalbam, duoda kambarį, kaina nustebina 1600 escudos. t.y 14 euru už dvivietį.. labai pigu, ok jamam tik įsikūrusios pastebim-nėra karšto vandens. .kur tau bus..!!!! ir kranas tik vienas. bet aš neišlepus tai man tinka, svarbu turim stogą virš galvos.. mano kompanionė biski fyfa, tai jai nepatinka, bet pažadu, kad ryt surasim ką geriau. ) varom į miestą pasižvalgyti ir pavalgyti..
Miestas Sal Rie gana didokas, apvaikštom,apžiūrim… gražu, šilta, tik žmonės per daug įkyrus, lenda i akis, bet visokie senukai geručiai..Iš bankomato išsiimam vietiniu pinigų – eskudų, bet pasirodo saugumo sumetimais maksimumu leidžia išimti tik 20 000 eskudų (t.y 181 eur). Na, galvoju taupysim, gal užteks, bent vienai savaitei.Pakeliui sutinkam tokį seną italiugą, o čia pasirodo baltieji su baltaisiais šnekasi, sveikinasi kaip pažįstami. Vienas kas jungia – tai bendra rasė. Jis mums pataria nueiti į agentūrą, paklausti dėl skrydžių į kitas salas, dabar jie tipo turi pigesnių. Nueinam kartu ir galiausiai nusiperkam skrydžius į artimiausia salą SAL, gaunam gana pigiai už 32 eur vienam žmogui į vieną pusę. Nusiperkam tai pačiai datai kaip ir tas italiuga, tai sutarėm kad važiuosim kartu taxu į oro uosta, bus pigiau. Skrydis jau rytoj, nes taip buvo pigiausia special savaitgalio offer. Tą patį vakarą daugiau nieko gero ir nenuveikiam, griūnam miegoti pavargusios po kelionių. Kitą rytą, susiruošiam į oro uostą. Viskas puiku, skrydis su TACV -Transportes Aéreos de Cabo Verde, lėktuviukas nedidelis, tačiau užpildytas pilnai. Laikosi visų saugaus skrydžio reikalavimų, viskas sklandu.

Nusileidžiam Sal tarptautiniame oro uoste , skrydis truko tik 15 minučių. Super!!! Oro uostas didesnis nei BoaVistos ir taip pat turi nemokamą wifi internetą. Nuvažiuojam taxu iki Santa Maria miestelio kartu su italiugu, taip pat jis mums parekomenduoja neblogus apartamentus. O pat jis pasirodo turi namus Santa Marijoj, jis siūlė mums apsistoti pas jį, tipo jo žmona ir vaikai liko Italijoj, jis vienas čia atvažiavo porai savaičių. Na, bet ne, neaišku kokius tikslus jis turi tas seniokas italiūga, man pradėjo kilti įtarimas. Tai paskubinau atsisveikinimą su juo. Sakau, kad ne ačiū už pagalbą, geriau mes į apartamentus. Ateinam į vidų, sako dvivietis 4000 eskudu. aš sakau, na jau ne, brangu.. sakau, jei duosit už 35 eurus (ot žiopla nežinojau kaip pasakyti portugališkai tuos tūkstančius pasakiau eurus) pasiliksim čia dvi naktis. Jis puolė skaičiuoti kažką ar jam apsimoka, atpuolė šefas.. paskaičiavo, paskaičiavo. .sako ok.. Valio! – nusiderėjom ! Apartamentai nerealūs.. su balkonu, erdvūs, švaru, gražu ir pusryčiai geri. Iš pusryčių dar galim pasiimti bananų ir sumuštinį – užteks visai dienai..Mano draugė mėgsta badauti, t.y visą dieną nieko nevalgyti .Man tai nemenka kankynė, bet taupyti tai reikia. Bet pasakiau sau, gal ir gerai atsikratysiu nereikalingų riebalų. cha.! nes tobulumui ribų irgi nėra.:) Gal per dvi savaites pasitobulinsiu iki 90/60/90 🙂 nedaug trūksta 😀

Ai nepapasakojau, kaip vietiniams mes atrodom kaip dievaitės. Ten gatvėse jaučiamės kaip miesto žvaigždės. Visi mus pastebi, o kitą dieną sako, neatsimeni vakar aš tau sakiau Hello.. O kas mums! Aišku, kad neprisimenam ten kiekvienas mums kažką sako. O vienas gerbėjas buvo tai nerealiausias. Atėjom į interneto kavinę, abi įnikusios skaitom e-meilus. Tik vienas, kad pradėjo sakyti komplimentus Lietuviškai!!.. Pasirodo kažkada kažkam pasakėm, kad mes iš Lietuvos. Tai tas vaikis naudodamasi proga sau atsivertė google translate ir norėjo mus nustebinti. Šypsenų atsako ir nuostabos tai gavo, ir viso gero! Išėjom! Dvi dienos pralėkė nejučia, jūrą, pliažai ir dar kartą jūrą. Viena dieną padarėm žygį pajūriu, befotkindamos, besigrožėdamos praėjom visas viešbučių zonas, rezervatą (RIU didžiausias viešbutis kur sėdi uždaryti visi paketiniai turistai) ir nuėjom iki pat Ponta Preta apie 5 km. Ta vieta tai windsurferių ir surferių mėgstamiausia vieta, iškyšulys kur labai aukštos bangos. Atgal sumanėm grįžti išėjusios į kelią – tranzu. Teko praeiti zonas kur vyksta naujų viešbučių statybos, ir aišku mums dviems baltoms nelabai ir malonu. Išgirdom replikų, komplimentų ir galybė Hello ! Vienas išdrįso mano draugę paliesti, aišku užrėkiau jam kažką nemaloniai pakeltu balsu. Ačiū Dievui to pakako. O atėjusios į kelią nieko gero nesulaukėm, mat eismo ten išvis nėra. Sustojo mašina, o aš naivi maniau, kad tai nėra taxas, o šiaip mašina. Jis nuvežė du surferius i Ponta Pretą ir mus parvežė į miestelį. Taxistas buvo labai draugiškas, ir jo natūralią geranorišką šypseną prisimenu iki šiol. Taip jis patapo mūsų nuolatinis taksistas SAL saloje. Neturėjom grynųjų tai palikom jam skoloj 300 eskudų ir sutarėm, kad ryt 10 ryto jis atvažiuos į mūsų viešbutį ir mus nuveš į Espargos už autobuso kainą 100 eskudų žmogui, pakeliui pririnks dar žmonių. Ir žinoma jo šypseną sutikom ryte jau 10 min po dešimtos. Aišku punktualumo Afrikoj nereiktu tikėtis 🙂

Espargos miestas autentiškas, įdomu tiesiog pasivaikščioti ir pamatyti kaip žmonės gyvena. Nors kitokių atrakcijų mažoka. Vienintelis įdomus dalykas mieste tai užlipti ant kalno, galima pamatyti visą miesto panoramą, o svarbiausia taip pat matosi oro uostas ir besileidžiantys ir kylantys lėktuvai. Buvo gražu, tik gaila prasėdėjom ant to kalno daugiau nei valandą ir nebuvo nė vieno lėktuvo. 🙁 Taksistas atvežė mus iškart prie pat pat mūsų išsirinkto viešbučio, ir aišku paklausė ar nenorėtumėm dar kur nuvažiuoti .Įdomiausias objektas esantis visai šalia miesto, tai vulkano krateris, kur galima maudytis druskingame vandenyje. Maniau, kad ten nutranzuosim ar kaip nors. Bet tas mūsų draugas, besišypsantis taxistas labai siūlėsi nuvežti, gerai suderėjom už guidebooke parašytą kainą. Tai jis nuvežė, ir pavaikščiojo iš paskos mums, kas man labai nepatiko. Jau geriau tranzuoju, bet turiu sau laisvę: einu, kur noriu.. Bet buvo nerealiai smagu ten maudytis. Bet ir neteisybė – už įėjimą reikia mokėti jeigu esi užsienietis, o vietiniai gali eiti nemokamai. Na aš pajuokavau, kad esu vietinė. Tai tie vyrukai pradėjo juoktis, sako, kai ištekėsi už manęs tada galėsi būti vietine ir eiti nemokamai. 🙂 Na bet ačiū, už rūkančio bedančio tikrai netekėsiu !!!

Kitą rytą atsikėlėm ir palikusios kuprines viešbutyje išvarėm pasibastyti. Paėmėm taxi, kuris veža už autobuso kainą ir nuvažiavom į uostamiestį Palmeira. Buvo įdomu pasivaikščioti ir tiesiog pažiūrėti kaip verda gyvenimas. O kaip tik buvo privežta baltųjų grupėmis iš turistinių rezervatų, tai įsimaišę tarp jų užėjom į vietinę mokyklą. Tamsu, patalpos prastokos, bet visai gerai viskas suorganizuota, vaikai laimingi šypsosi, yra kiemas gana didelis. Toliau nusprendėm nuvažiuoti iki Buraconos, kur yra urvai išgriaužti vandenyno. Tik va bėda buvo, kaip ten nusigauti. Žemėlapis rodė prastą kelią, o ir taxistas minėjo, kad sunku ten bus nuvažiuoti. Bet nuėję į kelią pamatėm, kad eismas vis dėlto yra. Aišku daugiausiai pralekia džipai su turistais. Dar ir mūsų nuolatinis taxistas pravažiavo, persimetėm keliais žodžiais ir draugiškai atsisveikinom. Jis pakvietė kitais metais atvažiuoti vėl, juk ten pas jus šalta žiemą, būtinai atvažiuokit čia… Ačiū, galbūt ! Jis pasijuokė iš mūsų, kad žadam kažką sutranzuoti į Burakoną.. Bet nedaug paėjusios ir sustabdėm vietinių žmonių mašiną. Jie sakė nuveš mus į Burakoną. Vyrukas labai šnekus ir draugiškas, gale kėbule sėdėjo daug moterų ir vyrų, tačiau trumpai pavažiavus jis nusuko į kažkokį šiukšlyną. Pasirodo jie ten vežė maišus su kriauklėm iš nežinia kur. Iškrovė tas kriaukles ir mes dviese ir vairuotojas pajudėjom link Burakonos. Taip ir nesupratau ar jis dėl mūsų ten važiuoja ar jam reikia ten?.Puoliau atsiprašinėti, kad čia kelias blogas.. ir jis turi dabar važiuoti, bet atrodo jam ne problema. Norėjo mums parodyti tuos urvus. Atvežė, o ten jau keletas džipų su turistais. Jis mums viską aprodė, pripasakojo istorijų. Žmogus norėjo labai išsipasakoti ir džiaugėsi, kad mes suprantam portugališkai, nes jis kitų kalbų nemoką, tik biški prancūziškai. Pasirodo ten jo geriausias draugas žuvo tose uolose. Pagal mėnulio fazę vanduo ten pakylą ir nusileidžia, tai tas draugas nebespėjo išplaukti iš ten, kai jį užpylė didžiulės bangos. Baisu!! Paskui sakė jūra po kelių dienų lavoną išmetė. Žmogus pasakojo, pasakojo ir atrodė galo nesimato. Bet kai jis tarpais užsimindavo tipo, kad visokie nežinantys nieko apie tai gidai atveža čia turistus ir neturi ką papasakoti. Na buvo galima padaryti išvadą, kad jis nori pasigirti kad daug žino, ir galbūt paskui tikėsis užmokesčio. Tačiau visai taip nebuvo. Jis tiesiog geranoriškai norėjo mums parodyti, papasakoti, padėti. Parvežė atgal į Palmeirą ir atsisveikinom. Atgal į sostinę važiavom su autobusu, užėjom į viešbutį pasiėmėm daiktus ir vėl autobusu patraukėm į oro uostą.

Parskridom atgal į Boa Vistą ir toliau dienas leidom pasyviai. Išsimiegam, papusryčiaujam, nueinam į pliažą ir taip visą dieną praslankiojam. Tiesa, apsistojom tokiam nerealiam viešbutyje (be to dar ir nusiderėjom, todėl kad apsistojom net dešimčiai naktų, tai gavosi po 28 už naktį ). O nerealumas tai ne pačiame viešbutyje, o žmonėse. Senukas viešbučio savininkas nerealiai malonus, draugiškas, globojo mus kaip kokias savo anūkes. Vieną rytą pramiegojom pusryčius ir jau buvom beienančios į pliažą, bet senukas savininkas pamatęs mus pasivijo ir varyte nuvarė pusryčiauti. 🙂 Malonu, kai rūpinasi! Jis toks gerietis ir be to šneka ispaniškai, nes daug metų dirbo laivuose. Susipažinom su kaimynais mūsų viešbutyje, jei taip pat savarankiški keliautojai. Vokietė ir porelė vengrų-rumunų. Susidraugavom, po to dvi ir dienas kartu keliavom visa grupelė su mašina.. Prisiminti gera, kaip mes važiavom visi gale susėdę, o viena lietuvaitė priekyje flirtavo su mūsų nerealiuoju vairuotoju-gidu iš Senegalo. Visą kelią smagiai juokėmės. Jau spėjom supiršti tuos du priekyje, prisisvajojom kai jis į Lietuvą persikraustys gidauti 🙂 Išsipasakojom savo gyvenimo, kelionių nuotykius. Kaip gera bendrauti su keliautojais tokiais pačiais kaip tu.. Buvom tose pačiose vietose, vieni kitiems patarėm kur dar verta nuvažiuoti ir vylėmės, kad galbūt kada susitiksim vėl kokioje kelionėje. O iš tikro tai susitiksim bent jau Facebooke. Kaip gera buvo sužinoti, kad jie visi žinojo WhichBudget, vos tik ištariau tą pavadinimą.. Rumunas, toks nerealus intelektualas. Pagalvojau: jis panašus į Robertą, nes domisi panašiais dalykais. Taip pat moka daugybę kalbų, domisi politika, geografija, turi mokslų daktaro laipsnį, o taip pat domisi transportu, ypač avialinijomis. Jis net davė gerų patarimų, kaip patobulinti WhichBudget.

Gaila, paskutinėmis dienomis kai jau ruošėmės atgal namo. Toks jausmas, kad jau patapom salos gyventojom. Vietiniai mus atpažįsta, mes juos taip pat. Viskas žinoma, patirta, ištyrinėta. Paskutinį vakarą, kai pamačiau , kad senegalietis prekeivis eilinį kartą bando pasipelnyti iš naivių ką tik atvykusių turistų – nesusilaikiau. Škotų porelei jis sau norėjo parduoti paveiksliuką už dvigubą kainą. Jie jau buvo beveik linkę pirkti, bet jie pažiūrėjo mane iš aš jiems pirštais parodžiau kiek jie realiai kainuoja parduotuvėje. Bet nebūtų jie britai, jei nebūtų tokie kvaili, kad išsiduotu tam senegaliečiui iš išskųstu mane, kad jiems sufleruoju kiek mokėti. Pasišalinau, bet už pusvalandžio prieš akis pasirodė tas pats senegalietis gerokai supykęs ir net grasino man. Džiaugiausi, kad ryt jau skrendam namo, ir stengiausi viena niekur nevaikščioti, bijodama jo keršto. Per dvi savaites praleistas salose, išmokom atskirti vietinius nuo imigrantų. Ne tik iš odos spalvos (Afrikiečiai gerokai tamsesni, o vietiniai mulatai su pastebimais europietiškais bruožais veide), bet ir iš elgesio ir piktumo veide. Vietiniai geranoriški žmonės, ne tokie agresyvūs, be to jie dažniausiai nemoka angliškai, su jais susišnekam pusiau ispaniškai, pusiau portugališkai.

Kelionė buvo nereali. Tik gaila, kad pamatėm tik dvi salas iš dešimties. Parsivežiau ir naują šukuoseną iš Afrikos. O pynimo situacija, jau kita istorija. Visas detektyvas! Norėjo ir apgauti ir apsukti ir paleisti pusiau supintą. 🙂 Bet viskas baigėsi gerai. Grįžau namo, o mano sesutė mane vos pažino, pradėjo juoktis iš manęs kad aš juodaodė Afrikietė. 🙂

Mane jau vėl traukia atgal į ŽALIOJO KYŠULIO SALAS.
Daugiau nuotraukų čia: http://www.facebook.com/album.php?aid=136769&id=567141508&l=22bfdfffde

Rašykite man jeigu daugiau norit ką paklausti apie šias salas.