ISPANIJA IKI GIBRALTARO

2005-09-17 d. (šeštadienis)

5 val. ryte išvykstame iš Kauno Pilies, važiuojame į Vilnių, po to į Alytų (surenkame visus kelionės dalyvius) ir po to judame Lietuvos – Lenkijos sienos link. Į kelionę susirinko 24 žmonės (neskaitant dviejų vairuotojų ir gido). Šaunu, kad nedidelė grupė, nes kiekvienam tenka po 2 sėdimas vietas autobuse. Su mažesne grupe keliauti dar geriau, glaudesne kompanija, mažiau chaoso ir visokių nesusipratimų. Grupėje daugiausia moteriškosios lyties atstovių. Vyrų tik keletas. Bet man dar geriau – mažesnė konkurencija. Gidas Tadas prie mūsų prisijungia Lenkijoje.
Pirmoji diena nėra tokia įdomi – juk reikia pervažiuoti visą Lenkiją su trumpais „tualetiniais“ sustojimais kas 3 valandos. Važiuoti per šią šalį gana nuobodu, gerai, kad pakelės reklamos taip nebegadina vaizdo, dabar jų kur kas mažiau. Patiko stebėti ir pakelėse stovinčias prostitutes. Autobusas važiuoja gana greitai, todėl jų „prekinės“ išvaizdos tinkamai įvertinti nepavyksta. Lenkijoe daug kaimų ir nedidelių miestelių. Kiek žinau, net apie 60 % visų lenkų gyvena „kaimuose“. Pastebiu labai daug kryžių ir bažnyčių. „Tūkstantmečio bažnyčios“ – taip vadinamos daugiau nei 1000 naujų, sovietų laikais pastatytų bažnyčių. Jos buvo statomos prisidengus „FIAT“ automobilių gamyba.
Lenkijoje, kaip ir pas mus, yra skirtingos tarmės. Viena iš jų tokia savita, kad net ne visi lenkai ją supranta. Panašiai, kaip ir pas mus su žemaičiais.
Na, apie Lenkiją daugiau nepasakosiu – juk ši šalis nėra mūsų kelionės tikslas. Be to, man ši šalis nelabai įdomi. Tačiau aš dar galiu pakeisti savo nuomonę – juk visi mes turime teisę klysti.
Apie 22 val. Privažiuojame Lenkijos – Čekijos sieną. Ją kertame be problemų. Šiąnakt nakvosime šalia sienos esančiame labai simpatiškame čekų miestelyje Nachod. Apsistojame puikiame viešbutyje „Hotel u Beranka“, kuris yra centrinėje miestelio aikštėje. Buvo keista, kad reikėjo palikti pasus viešbučio registratūroje. Neduosi paso – negausi rakto. Ryte grąžini raktą, o jie Tau grąžina pasą. Kambarys švarus, erdvus, šaldytuvas pilnas gėrimų, TV, puiki vonia. Išgeriu su Dalka po 50 g „Ąžuolo“ trauktinės, pavakarieniauju ir tiesiai į lovą. Juk važiavome 17 valandų, todėl norisi išsitiesti ir pailsėti. Dalka sako, kad užmerkus akis, jai atrodo, jog vis dar važiuoja autobusu…Labanakt…

2005-09-18 d. (sekmadienis)

Pusryčiai viešbutyje tiesiog puikūs – dešrelės, dešros, jogurtai, vaisiai, šviežios bandelės, pyragaičiai…Prisikimšau ligi soties, o gal net ir dar daugiau…Kad taip kas rytą tokius pusryčius…
Ryte dar apsižvalgome po centrinę miestelio aikštę – įdomi bažnyčia mediniu stogu, simpatiški namukai. Dar labai anksti, todėl žmonių nesimato. Tik vietinis metalistas praeina pro šalį žvangindamas savo gelžgaliais. Gražus miestelis. Apskritai, Čekija man patinka, puiki šalis. Nors ir esu Čekijoje, tačiau vietinio alaus šį kartą paragauti nepavyko, nes neturiu čekiškų kronų. Bet ir šiap alaus nesinori, nes kažko skauda gerklę.
Važiuojame Vokietijos sienos link. Tadas pasakoja apie Čekiją (šalyje 10 mln. gyventojų, vidutinė alga apie 1300 lt. ir t.t). Aš šioje šalyje nebe pirmą kartą. Gera šalis. Paskutiniu metu kainos kiek pakilo įvedus papildomą PVM, bet lietuvio akiai viskas atrodo dar ganėtinai nebrangiai. Privažiuojame Čekijos sostinę Prahą. Šį kartą į ją neužsukame. Nuostabus miestas. Teko anksčiau pabuvoti. Šiame mieste virš 1 mln. gyventojų. Įvairūs menininkai traukia į šį miestą pasisemti įkvėpimo. Praha – tai miestas, į kurį norisi sugrįžti dar ir dar kartą…Man Praha netgi gražesnė už Paryžių.
Apie 12 val. kertame Čekijos – Vokietijos sieną be jokių patikrinimų. Važiuojame į Niurnbergą (Nurnberg) – senąją Šventosios Romos imperijos sostinę. Riedame Bavarijos žemėmis – ji didžiausia Vokietijoje (11 mln. gyventojų). Šiose žemėse labai gerai išvystyta žemdirbystė – auginami apyniai (alui), vynuogės (vynui), obuoliai ir t.t. Bavarijos sostinė – Miunchenas. Visi tikriausiai yra girdėję apie šiame mieste vykstantį Oktoberfest. Šio festivalio metu parduodamas ne silpnesnis nei 6 % alus ir tik litriniuose bokaluose. Šios šventės metu padavėjos per 2 savaites uždirba apie 7000 eurų plius arbatpinigiai. Fiestoje gali būti parduodamas tik Miuncheno alaus daryklų alus. Kasmet Oktoberfestą aplanko apie 5 mln. žmonių, iš kurių pusė – turistai. Kaip norėčiau sudalyvauti toje alaus fiestoje…
Vokietijoje – 82 mln. gyventojų, iš jų 10 % yra imigrantai. Ne veltui vokiečiai jau spjaudosi nuo visokių turkų.
Atvažiuojame į Niurnbergą. Šio miesto simbolis – besidžiaugiantis angelas. Autobusą pastatome šalia taip vadinamo „Cepelinų“ lauko. Nacių fiureris čia darydavo įvairius masinius susirinkimus, į kuriuos sueidavo galybė žmonių paklausyti uždegančių Didžiojo nacių vedlio kalbų. Su traukiniu nuvykome iki miesto centro. Pasivaikščiojome po senamiestį, po centrinę senamiesčio aikštę, nusifotografavome šalia „durnių laivo“, apžvelgėme miesto panoramą nuo Imperatoriaus pilies, aplankėme Rotušę, gotikines bažnyčias. Mums pasisekė – Vokietijoje kaip tik vyko rinkimai, todėl miestas buvo pilnas šurmulio, žmonių, visi linksminosi, gėrė alų, valgė, dainavo ir šiaip smagiai leido laiką.
Nuėjome į vieną iš daugelio Niurnbergo kabakų paragauti garsiųjų frankiškų dešrelių. Niurnbergo dešrelės garsėja jau nuo XV a. Viena dešrelė turi sverti ne daugiau kaip 25 g ir turi būti piršto dydžio. Taigi, užsisakėme Niurnbergo dešrelių su troškintais kopūstais ir po bokalą bavariško alaus ( 6 dešrelės su kopūstais kainavo 5,5 euro, bokalas alaus – 2,7 euro). Skanios dešrelės buvo, puikus alus. Keista buvo tik tai, kad ten kabakuose nėra angliškų meniu, o su vokiečiais kitaip nei jų kalba nesusikalbėsi. Vartai tą jų meniu ir praktiškai nieko nesupranti, kas ten parašyta. Netvarka. Jums, vokiečiams, šioje vietoje reikia pasitaisyti. Visgi juk Niurnbergas – turistų dažnai lankomas miestas, o vokiškai juk ne visi supranta.
Trumpa tų mažųjų dešrelių istorija: nubausti žmonės buvo laikomi uždaryti, kad numirtų iš bado, bet gerieji miestiečiai sugalvojo gaminti tokio dydžio dešreles, kad pralįstų per rakto skylutę. Taip jie ir maitino nelaimėlius. Na, tais laikais, aišku, rakto skylutė būdavo žymiai didesnė nei dabar. Nuo tų laikų Niurnberge ir išliko tradicija gaminti tokias mažytes, bet labai skanias dešreles.
Niurnbergo Rotušės aikšteje yra toks norų šaltinis – labai gražus statinys. Ant jo tvorelės reikia rasti du žiedus – kai prisilieti prie vieno iš jų, tai išsispildo senas noras, o prie kito (auksinio) –naujai sugalvotas noras.
Visai įdomus miestas, man patiko. Vakare pradedame kelionę tolyn, Ispanijos link. Prieš akis nakvynė autobuse. Bet kadangi visi turi po dvi sėdimas vietas, tai naktis važiuojančiame autobuse neatrodo labai baisiai.
Riedame per Vokietiją, Austriją…Saldžių sapnų…

2005-09-19 d. (pirmadienis)

Ryte pabundu jau Italijoje. Važiuojame Genujos link. Šone lieka Turinas – vieta garsi tuo, kad ten laikoma Kristaus drobė, demonstruojama turistams ir šiaip plačiajai žmonių masei tik kas 12 metų. Pro autobuso langą kairėje matosi Apeninų pusiasalio kalnai. Privažiuojame Viduržemio jūrą, dar vadinamą Ligūrijos jūra. Matosi Genujos miestas. Riedame kalnais, kelias tiesus, bet labai daug tunelių – trumpų, bet daug. Kalnuose matosi daug terasinių laukų, kuriuose auga vaisiai ir daržovės. Prasideda priešalpės. Visa Ligūrijos pakrantė gausiai apgyvendinta, pakrantėse daug įvairiausių vilų, namų namelių…Ši pakrantė tęsiasi apie 140 km. Už jos prasideda garsioji Žydroji pakrantė (Cote d`azur). Pravažiuojame Savona – gana didelį miestą. Aplinkui pilna alyvmedžių. Labai įdomūs medžiai. Jie yra ilgaamžiai, gali 1000 m. gyventi, o pirmą alyvuogių derlių duoda tik po 25 m. Taipogi į akis krinta daugybė nuostabių medžių – pinijų.
Šiose vietose vyrauja jūrinis subtropinis klimatas. Vasarą oro temperatūra pakyla iki 36 laipsnių C. Oras vasarą būna gana vėjuotas, todėl karščio ypatingai ir nesijaučia.
Pravažiuojame San Remo miestelį, įsikūrusį Viduržemio jūros pakrantėje – tikriausiai daugeliui šis pavadinimas girdėtas dėl čia vykstančio to paties pavadinimo dainų festivalio.
Štai mes jau ir Prancūzijoje, Provanso regione. Jau visai netoli mūsų šios dienos kelionės tikslas – Monaco kunigaikštystė. Monaco – antra pagal dydį šalis Europoje (po Vatikano). Šalies plotas – apie 2 km, 28000 gyventojų., iš jų tik 4500 turi Monaco pilietybę. Kiti yra tik šiaip gyventojai. Valstybinė Monaco kalba – prancūzų. Šioje šalyje vien apie 7000 žmonių dirba policijoje ir apsaugos struktūrose. Pagaliau mes jau nykštukinėje Monaco kunigaikštystėje ir azartinių lošimų sostinėje Monte-Carlo. Nuo kalnų viršaus atsiveria puiki šios šalies panorama. Matosi Fontvieille – Monaco dalis, pastatyta ant dirbtinos žemės, atkovotos iš Viduržemio jūros. Tai naujas rajonas su moderniais pastatais.
Aplankome Kunigaikščių rūmus, katedrą, kurioje palaidota visa karališkoji šeima. Labai patiko ir Okeanografijos muziejus (11 eurų) – jame daugybė akvariumų su egzotiškomis žuvimis bei kitais jūros gyvūnais. Aišku, apsilankėme ir žymiajame Monaco Le Casino – būti Monte-Carlo ir nepabuvoti kazino būtų mažų mažiausia keista, neatleistina ir nesuprantama. Milijonų išlošti nepavyko, bet…nors pabandžiau. Norint patekti į pagrindinę salę, reikia pirkti bilietą. Bilieto nepirkau, tai pasitryniau po aplinkines sales, stebėjau lošiančius žmones – vieniems sekėsi, kitiems nelabai, bet vaizdelis patiko. Didžiausia vieno žetono kaina 10 000 eurų. Nemenka sumelė pralošti kazino…
Tiesa, mums pasisekė – matėme iš „Hotel de Paris“ išeinantį patį Monaco princą Albertą. Jam išėjus, visi aplinkiniai pradėjo ploti ir jį fotografuoti. Man taipogi pavyko užfiksuoti fotokamera šį „svajonių jaunikį“. Tikriausiai ne viena švelniosios lyties atstovė varvino seilę į jį žiūrėdama.
Po šios atrakcijos nuėjome į japoniškąjį sodelį – puiki vieta romantiškiems pasimatymams bei pasisėdėjimams. Be abejo, pasivaikščiojau ir žymiaja Monaco „Formulė – 1“ trasa…
Vienas dalykas man užsifiksavo – visas Monte-Carlo pilnas karvių. Jos natūralaus dydžio, įvairių spalvų bei varijacijų, netgi į medį lipančių karvių teko matyti. Jos, aišku, negyvos. Kažkokios futuristinės karvės. Ką jos reiškia, taip ir nesupratau.
Vakarop nuvykome į Le Jardin Exotique De Monaco – egzotiškąjį sodą, garsėjantį didžiausia pasaulyje kaktusinių augalų kolekcija (6 eurai). Kaktusų gausybė ir grožybė tiesiog stulbina. Įspūdžiai nepakartojami. Bet tai dar ne viskas – leidžiamės į grotus kalnų viduje. Užburianti erdvė, daugybė stalagtitų, stalagmitų, jaučiuosi kaip tikrų tikriausioje pasakoje. 1 cm stalagmito susiformuoja per 100 metų – įsivaizduojat, koks tai lėtas procesas. Nuostabūs grotai. Išlipus į paviršių mus pasitinka lietutis. Dar norėjau pasivaikščioti po kaktusų sodą, bet dėl lietaus to padaryti nepavyko. Sodas taip ir liko pilnai neištyrinėtas, bet bendrą vaizdą susidaryti bei pajusti visą tą grožybę pavyko. Monaco man labai patiko. Šauni šalis, puikus miestas Monte-Carlo.
Lipame į autobusą ir vykstame į Nicą (Nice), kuri yra vos už keleto kilometrų nuo Monaco. Gidas perspėja, kad Nica nelabai saugus miestas, daug kišenvagių, reikia būti atsargiems.
Atvykstame į viešbutį Nicoje „Hotel Premiere Classe“. Jis stovi tiesiai prieš Nicos aerouostą. Langai netgi į jo pusę, tačiau triukšmo kambaryje jokio nesigirdėjo dėl dvigubų langų. Galima stebėti, kaip tyliai kyla bei leidžiasi lėktuvai. Kambarys labai kuklus, bet su visais patogumais. Pasidėjome daiktus ir išėjome pasivaikščioti. Na, teisingiau pasakius, mūsų tikslas buvo maisto prekių parduotuvė „Casino“. Ten nusipirkom alaus „Stella artois“ (12 vnt. 0,25 cl buteliukų kainavo 4,45 eurai). Grįžtant į viešbutį matėme vietinę prostitutę – nelabai geros prekinės išvaizdos. Aš nesusigundyčiau. Viešbutyje išgėrėme alaus, pavalgėme ir nuėjome miegoti.

2005-09-20 d. (antradienis)

Ryte pradedame ekskursiją po Nicą. Važiuojame „Promenade des anglais“ – tai anglų bulvaras, kuris gavo tokį pavadinimą todėl, kad pirmieji turistai šiose vietovėse buvo anglai. Pavasarį Nicoje vyksta žymusis karnavalas, kuris sutraukia daugybę žmonių iš viso pasaulio. Karnavalas trunka 3 savaites. Iš anksto yra paskelbiama kokia nors tema, ir visi pagal tą temą ruošia karnavalo kostiumus. Vasarą čia vyksta žirgų lenktynės. Jos irgi sulaukia daug dėmesio. Praeiname pro „Negresco“ – vieną prestižiškiausių viešbučių anglų promenadoje. Čia apsistoja visi žymūs bei turtingi į Nicą atvykę keliautojai. Jūros vanduo žydras ir skaidrus. Ne veltui ši pakrantė vadinama žydraja. Nemažai besimaudančių ir besideginančių poilsiautojų. Pakrantė yra smėlėta, tačiau to smėliuko nesimato – jis paslėptas po storoku akmenų sluoksniu. Norintiems pasilepinti saule pliaže tai nėra patogu, bet tie akmenys apsaugo smėlėtą krantą, jūra nepasiglemžia ir taip siauro pakrantės ruožo, neišplauna to smėlio. Nicoje ši pakrantė vadinama angelų įlanka. Man, asmeniškai, ant tokių akmenų nepatinka degintis, nepatogu.
Užlipame laiptais ant kalno, nuo kurio atsiveria nuostabi Nicos panorama. Saulė kaitina, karšta, žmonės maudosi, deginasi, vasara tęsiasi…
Aplankome Rotušę, Operą, miesto širdį – Masenos aikštę. Pasitriname siauromis miesto gatvelėmis. Visur daug turistų, daug kavinukių, girdisi įvairių šalių kalbos, aplinkui pilna įvairių tautybių žmonių.
Kainos čia gana didelės, pvz. batonas, perpjautas pusiau ir prikimštas visokių skanumynų kainuoja 3,5 euro, WC prie jūros – 0,35 euro.
Nica man patiko, visai norėčiau ilgiau čia užsilaikyti. Bus proga grįžti.
Sėdame į autobusą ir pradedame kelionę Ispanijos link. Pakeliui užsukame į nedidelį kurortinį miestelį (Valras-plage) prie Viduržemio jūros. Labai platus smėlėtas paplūdimys, bet su Palangos smėliu nėra nei ko lyginti – pas mus žymiai švaresnis ir kokybiškesnis smėlis. Jūroje supilti akmenų molai, kurie apsaugo pakrantę ir neleidžia jūrai pasiglemžti pliažo. Kas norėjo maudėsi, o aš maudytis nenorėjau. Vietoj šios atrakcijos aš, braidydamas pakrante, prisirinkau labai gražių, didelių kriauklių. Daug kur teko pabuvoti, bet tokias kriaukles aš mačiau pirmą kartą (aš turiu omenyje kriaukles natūralioje aplinkoje, o ne kur nors parduotuvėje). Žmonių labai nedaug, besimaudančių irgi tik vienas kitas. Miestelis paliko ramaus, lėto prancūziško kurorto įvaizdį.
Po pasipliažinimo vėl tęsiame kelionę. Iki Barselonos (Katalonijos sostinės) dar apie 280 km. Vakarop privažiuojame Pirėnų kalnus, pasiekiame Prancūzijos-Ispanijos pasienį. Štai mes jau ir taip ilgai lauktoje Ispanijoje, kuri ir yra pagrindinis mūsų kelionės tikslas. Nuo šiol pradėsime pažintį su šia įspūdinga, nepakartojama šalimi.
Man visada keldavo nuostabą šių kraštų tradicija – siesta. Žmonės dirba iki pietų, po to visi baigia darbus ir per didžiuosius karščius ilsisi, miega. Vakarop, siestai pasibaigus, visi grįžta atgal į darbus. Na, gal ir ne visi, pvz. bankai Ispanijoje dirba tik iki pietų. Aišku, dideliuose miestuose, kur daug turistų, parduotuvės dirba ir siestos metu, bet mažuose miesteliuose siesta yra šventa.
Norint Ispanijoje atsiskaityti kreditine kortele, privaloma pateikti ir asmens dokumentą su nuotrauka. Dar vienas įdomus dalykas – jei nežinai, į kurį barą užsukti, žiūrėk į baro grindis. Kuo daugiau šiukšlių ant grindų, tuo baras geresnis. Mat ispanai viską meta ant grindų, reiškia, jei daug šiukšlių, tai jame apsilankė daug žmonių ir šis baras gana populiarus.
Pagaliau mes jau Barselonoje, atvykstame į viešbutį „Hotel Catalonia Aragon“. Geras viešbutis, su visais patogumais. Ryte mūsų laukia pažintis su nuostabiaja Barselona. O dabar – į lovą, miegoti…

2005-09-21 d. (trečiadienis)

Ryte savo pažintį su miestu pradėjome nuo architekto A. Gaudi šedevro: vieno įspūdingiausių Katalonijos sostinės pastatų – „Temple de la sagrada familia“ („Šventosios šeimynos“ bažnyčia). Šios unikalios bažnyčios statyba prasidėjo 1882 m. Prie šio projekto A. Gaudi dirbo daugiau negu 40 metų iki pat savo mirties 1926 m. (tais metais jis palindo po tramvajumi). Statybos vyksta ir iki šių dienų. Jos dar negreitai bus baigtos. Galima paminėti, kad nuo pat pradžių ši bažnyčia statoma už pinigus, paaukotus privačių asmenų ar organizacijų. Jokios valstybės lėšos šioms statyboms nenaudojamos. Keturios bažnyčios pusės simbolizuoja Kristaus gimimą, kančią, mirtį ir prisikėlimą. 8 iš 12 bokštų jau yra pastatyti. Jie visi yra aukštesni nei 100 m. (įėjimas į vidų – 5 eurai). Užlipome siaurais suktais laiptais į patį bokštų viršų, apžvelgėme Barseloną iš viršaus. Puikus vaizdas…Tokios bažnyčios dar niekur neteko matyti, o bažnyčių savo gyvenime tikrai daug mačiau ir aplankiau. Kažkas labai panašaus į pilį, pastatytą iš smėlio Baltijos jūros paplūdimyje. Bet kokiu atveju, „Sagrada familia“ įspūdį padarė nerealų.
A. Gaudi buvo tikrai labai savitas architektas, turėjo labai įdomų stilių. Tarp kitko, jam buvo pavesta savo laiku pakeisti Barselonos veidą, ką jisai labai sėkmingai ir padarė.
Toliau grožimės A. Gaudi kūryba finansininko Guelio parke (Park Guell). Šį parką suprojektavo A. Gaudi – gražus parkas, terasos, žaismingi suoliukai, grotai, aplinkui labai daug spalvų. Nusifotografuojame šalia driežo, prie kurio prisilietus išsipildo noras. Įęjimas į parką nemokamas.
Barselonoje gyvena apie 1,6 mln. žmonių, o su visais priemiesčiais – 3 mln. Diagonal – pagrindinė miesto gatvė, skirianti jį į pietinę ir šiaurinę dalis. Tarp kitko, į Barseloną iš savo garsiųjų kelionių atplaukė Kristupas Kolumbas. Tradicinis barseloniečių šokis – sardinara, kai visi šoka ratu. Kataloniečiai nepritaria koridai (ji atsirado pietinėje Ispanijos dalyje Andalūzijoje).
1992 m. Barselonoje vyko olimpiada. Pravažiuojame olimpinį stadioną ant Manjuic kalno, dar vadinamo žydų kalnu (ten įkurtas visas sporto kompleksas). Nuo šio kalno atsiveria puiki miesto panorama. Galima paimti alaus ir valandų valandas stebėti miestą iš viršaus…
Nuo šio kalno trosiniu funikulieriumi dideliame aukštyje važiuojame į uosto teritoriją. Vėl mėgaujuosi nuostabiais vaizdais iš aukštybių. Funikulierius buvo pastatytas olimpiados metu, kad sportininkams būtų patogu nuvykti į olimpinį miestelį.
Uosto teritorijoje aplankau vietinį pliažą – smėliukas, žmonės deginasi, žaidžia žaidimus, topless merginos laksto, maudosi…
Pereiname per uostą, judame Barselonos katedros link. Gatvėse labai daug platanų – gražių medžių, panašių į klevus. Gotikinė katedra labai patiko – viduje sodelis, baseiniukas, plaukioja gulbės, žuvys, auga palmės…
Labai smagu buvo vaikštinėti La Rambla gatve, apie kurią sakoma, kad būtent čia galima pajusti Barselonos charakterį. Gatvėje pilna žmonių, šurmulio, įvairių gatvės artistų, mimų, lauko kavinių, restoranų, žinomų parduotuvių…Čia gyvenimas verda visą parą, tačiau vakare šioje gatvėje ypatingai suaktyvėja visi procesai.
Aplankome P. Picaso muziejų. Ten viduje pasitriname iki tos vietos, kur jau reikia pirkti bilietus. Bilietų nusprendžiame nepirkti, nes šis menininkas mums nelabai patinka. Vietoj to, nueiname į Parc de la Ciutadella (citadelės parkas). Ten pailsime, pavalgome, parūkome ir kylame toliau tyrinėti miestą. Aplankome dar du A. Gaudi suprojektuotus namus – keista, netradicinė architektūra, labai žaisminga. Aš norėčiau tokiame name gyventi.
Prasinešame ir per kai kurias parduotuves – mačiau labai gerų batų, drabužių. Supermarkete su Dalia nusiperkame alaus („San Miguel“ 6 buteliai 0,25 cl – 1,68 eurai). Labai įdomų dalyką mačiau parduotuvėje: visi stiprūs gėrimai užrakinti stikliniuose masyviuose keisuose, imi visą keisą, tempi jį prie kasos, kur tą futliarą atrakina ir ištraukia butelį. Tikriausiai taip daroma dėl to, kad stambų daiktą sunkiau paslėpti ir išnešti iš parduotuvės nesumokėjus. Nueiname prie uosto, atsisėdame ant laiptų šalia Viduržemio jūros, geriame alų, valgome čipsus, stebime praeivius, grožimės aplinka. Kai sutemsta, dar pasivaikščiojame po La Rambla gatvę, stebime gatvės artistų pasirodymus (šokėjai šoka tango, akrobatai vartosi ore, muzikantai groja linksmas melodijas ir pan.). Miestas pilnas nerealiai gražių merginų bei moterų. Rodos, juk jos visur panašios, bet iš tiesų jų ir užpakaliukai kitaip juda, ir papai smagiau spurda, veidų išraiškos kitokios…Fantastiškos merginos. Mielai „artimiau“ susipažinčiau su kokia simpatiška ispane.
Puse dešimtos vakare visi susitinkame prie labai didingo paminklo Kolumbui, dalijamės patirtais įspūdžiais. Galų gale lipame į autobusą ir pradedame kelionę į Ispanijos sostinę Madridą. Mūsų laukia naktis autobuse.

2005-09-22 d. (ketvirtadienis)

Ryte atvykstame į Madridą. Jame gyvena apie 5 mln. gyventojų (kartu su priemiesčiais). Pirmasis objektas, kurį lankysime – garsusis „Museo Nacional Del Prado“ (nacionalinis Prado meno muziejus). Jis yra antras pagal svarbumą meno muziejus pasaulyje po Sankt Peterburgo „Ermitažo“. Kam patinka paveikslai, gali ten valandų valandas vaikštinėti ir juos apžiūrinėti . Aš negaliu pasakyti, kad esu prijaučiantis menui ir jį suprantantis, bet šis muziejus man patiko. Iš pradžių dar nenorėjau į jį eiti, bet pasidaviau aplinkinių spaudimui ir visai nesigailiu. Įėjimas kainavo 6 eurus. Labiausiai man patiko Bosch ir Rueghel paveikslai. Boschas piešė visokias „dūras“, man pasirodė, kad pas jį keistai liguista fantazija. Bet gal dėl to man jo darbai ir patiko. Rueghel paveiksluose patiko daugybė įvairių smulkių detalių. Daugiausia šiame muziejuje yra Rubens ir Goya paveikslų. O šiaip tai čia eksponuojami ir Rembrandt, Rubens, El Greco, Titian bei daugelio kitų tapytojų darbai. Patiko muziejuje stebėti dailininkus, kurie tapė paveikslų kopijas – labai įdomu stebėti menininkų darbą. Vienu žodžiu, rekomenduoju aplankyti Prado galeriją, jei kam teks pabuvoti Madride.
Po trijų valandų, praleistų muziejuje, išėjome pasivaikščioti po aplinkinius rajonus. Lauke karšta, bet juk šiluma kaulų nelaužo, tiesa? Šalia Prado muziejaus yra Neptūno fontanas, netoli yra ir Ispanijos parlamentas.
Po kiek laiko lipame į autobusą ir pradedame pažintinę kelionę po miestą. Pravažiuojame „Plaza de Cibeles“ (Sibelijos aikštė). Sibelija – vaisingumo deivė. Toliau riedame Gran Via – tai svarbi Madrido gatvė, joje daugybė parduotuvių bei daugybė žmonių. Privažiuojame „Plaza de Espana“ (Ispanijos aikštė), kurioje paimame vietinę gidę Sonia Lopez. Ji madridietė, bet ekskursiją mums vedė vokiečių kalba, o gidas mums vertė iš vokiečių į lietuvių. Pas juos keista tvarka – be vietinio oficialaus gido negalima vesti jokių ekskursijų, nes gausi baudą. Ši ekskursija kiekvienam iš mūsų kainavo po 7,5 euro. Man pasirodė, kad gidė nelabai įdomiai pasakojo, už tokius pinigus gavome labai prastą paslaugą. Bet nusispjauti man ant tos gidės – juk mes Madride, puikiame, įspūdingame mieste.
Pasaulyje ispaniškai kalba apie pusė milijardo žmonių. Įspūdinga, tiesa?
Madride kasdien į gatves išvažiuoja 2 mln. automobilių, atrodo, galima uždusti nuo visokio brudo ir dujų. Bet taip nėra – Madridas labai žalias miestas, jame daug parkų, alėjų ir šiaip augalų. Pravažiuojame „Templo de Debod“ – tai Egipto šventovė mėnulio garbei, pastatyta 4 a. p. m. e. Ji atgabenta iš Egipto 1917 m. ir tai yra egiptiečių dovana Ispanijos valdovams. Ji nėra didelė, bet labai graži.
Štai mes jau ir prie karališkųjų rūmų, kurie buvo pastatyti XVIII a. viduryje, ir juose yra 2800 kambarių. Su mūsų būsimais Valdovų rūmais Vilniuje nėra nei ko lyginti…
Šalia karališkųjų rūmų yra Madrido katedra. Ji gana neseniai pastatyta, nedvelkia senove, bet gana graži.
Madridą 825 m. e. m. įkūrė maurai. Miesto pavadinimas kilo iš žodžio „Maherid“, kuris reiškia šviesus, gėlas, švarus vanduo.
Mieste labai gražus senamiestis, su daugybe bažnyčių, siauromis, nepravažiuojamomis gatvelėmis. Atvykstame prie Madrido rotušės aikštės, pravažiuojame turgaus aikštę, tuoj už kurios „Plaza Mayor“ (pagrindinė aikštė). Patiko savotiška Madrido vieta – geografinis Ispanijos centras, dar vadinamas nuliniu kilometru. Netoli tos vietos stovi Ispanijos sostinės simbolis – meška ir medis. Tokių medžių – madronijų – šalyje jau nebėra, jie auga tik botanikos soduose. Mieste irgi yra botanikos sodas.
Pravažiuojame parlamento rūmus, bet prie jų aš jau buvau, išėjęs pasivaikščioti po Prado muziejaus lankymo.
Madride labai gerai išvystytas visuomeninis transportas, bet miestelėnai labiau mėgsta važinėti savo automobiliais.
Pravažiuojame Apolono fontaną, atvykstame į miesto kvartalą pavadinimu Salamanka.
Man įspūdį padarė „Plaza de Toros“ (koridos arena). Ji yra antra pagal dydį koridos arena pasaulyje. Pagrindinė arena yra Meksikoje. Madrido arena pastatyta 1929 m., ir joje telpa 30000 žiūrovų. Nuo kovo iki lapkričio kiekvieną sekmadienį čia vyksta korida. Pigiausias bilietas kainuoja 80 eurų. Tarp kitko, juodas bulius yra Ispanijos simbolis, nes bulius asocijuojasi su korida, o korida ir Ispanija – du neatsiejami dalykai.
Ispanijos sostinėje vyrauja kontinentinis klimatas, t. y. žiemos šaltos (+ 5 laipsniai C), o vasaros karštos (virš 40 laipsnių C). Čia gana sausa, nėra daug lietaus. Nuo Madrido iki artimiausios jūros apie 400 km. Šiandien oro temperatūra + 32 laipsnai C. Visur labai daug termometrų, todėl visada žinai, kiek yra laipsnių.
Madridas – aukščiausias Europos miestas, jis išsidėstęs 650 m virš jūros lygio.
Pravažiuojame „Estadio Santiago Bernabeu“ – tai stadionas, priklausantis legendiniam Madrid Real klubui.
Prie paminklo Kolumbui sustojame nusifotografuoti.
Apsukę nemažą ratą apie miestą vėl atsiduriame prie karališkųjų rūmų, kur atsisveikiname su savo ispane gide Sonia ir pradedame ekskursiją pėsčiomis.
Vaikščiojame Madrido gatvėmis, aplankome daug objektų, kuriuos pravažiavome, tiktai tai darome pėsčiomis. Ispanijos aikštėje nusifotkiname prie paminklo Don Kichotui ir S. Pančai.
Gražus miestas. Gražesnis už Barseloną. Man Madridas pasirodė labai savas miestas, šiltas ir malonus.
Vakare važiuojame į viešbutį „Express by Holiday Inn“. Jis yra 20 km už miesto viename iš miegamųjų Madrido rajonų. Puikus viešbutis su visais patogumais. Šalia jo aptikome galingą prekybos centrą (kaip kokios 3 geros Maximos). Pasitrynėme po tą centrą, nusipirkome alaus (12 buteliukų 0,25 cl – 3,5 euro). Aišku, viešbutyje išgėrėme, atsipalaidavome ir nuėjome ilsėtis. Intensyvi buvo diena…

2005-09-23 (penktadienis)

Ryte vykstame į „Royal Monastery of San Lorenzo De El Escorial“. Šis vienuolynas buvo pastatytas 1563-1584 m. Jį suprojektavo Juan Bautista de Toledo ir Juan de Herrera. Vienuolyno statybą inicijavo Philip II-asis. Jis norėjo pastatyti mauzoliejų savo tėvui Charles V ir monumentą atminti ir įamžinti Saint Quentin mūšio pergalę. Escorialas pastatytas ant uolos Guadarrama kalnų papėdėje. Šiame komplekse yra biblioteka su daugybe vertingų senovinių knygų (apie 50 000 tomų), yra karališkasis kiemas, Bazilika ir Philip II-ojo rūmai. Čia taipogi yra ir Karalių panteonas, kuriame palaidoti visi Ispanijos karaliai (išskyrus kelis, kurie palaidoti užsienyje). Panteonas atrodo iš tiesų įspūdingai –apskrita aukšta patalpa, kurios kairėje pusėje sarkofaguose ilsisi Ispanijos karalių palaikai, o dešinėje – jų motinų. Karalių vaikai, kurie taip ir netapo karaliais bei karalienėmis taipogi labai gražiai palaidoti, bet atskirai nuo tėvų. XVIII a., valdant Charles III-iajam, karališkieji rūmai buvo pertvarkyti ir dabar jie žinomi kaip „Palace of Bourbons“. Komplekse yra ir veikiantis vienuolynas, bet turistai ten neįleidžiami. Bazilika taipogi labai fantastiškai, didingai atrodo. El Escoriale galima grožėtis tokių žymių dailininkų, kaip Titian, Bosch, El Greco, Velazquez paveikslais. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad vaizdelis „nerealus“, įspūdžių galybė. Labai patiko. Įėjimas į El Escorial kainavo 8,5 euro. Escorialą ispanai laiko 8 pasaulio stebuklu.
Tęsiame ekskursiją toliau ir važiuojame į „Valle de los caidos“ (Žuvusiųjų slėnis), kuris randasi netoli El Escorialo (apie 10 km). Žuvusiųjų slėnis – tai Ispanijos pilietinio karo aukų atminimo memorialas. Nepakartojamas vaizdas – jau iš toli matosi ant kalno viršūnės galingas kryžius ir jį laikančios skulptūros. Į kalno viršų kylame funikulieriumi (1,5 euro). Viršuje atsiveria puiki panorama. Pasigrožėjus vaizdais, į apačią leidžiamės pėstute kalnų takais. Puikūs peizažai, oras kvepia pušimis. Kaip faina čia būtų į turistinį atvykus, su palapinėm, šašlykais ir alumi…
Smagiai leisdamiesi pasivaikščiojome po kalnus. Kalno papėdėje, t. y. pačiame kalne yra išskaptuota galinga Bazilika. Visą šį kruvinai sunkų darbą atliko pilietinio karo belaisviai. Bazilikos viduje labai daug erdvės, kai pagalvoji, kiek prakaito reikėjo išlieti statant šią šventovę, tai net nupurto. Bazilikoje palaidotas ir žymusis Ispanijos diktatorius Francesco Franko. Tiek kryžius, tiek Bazilika pastatyti praėjusio amžiaus viduryje.
Po šios ekskursijos važiuojame atgal į Madridą. Likusią dienos dalį ten ir praleisime. Visą popietę iki 21.00 val. vaikštinėjome po Ispanijos sostinės centrą. Ką galiu pasakyti – puikus, nuostabus miestas. Užėjome į vieną iš daugybės lauko kavinių, išgėrėme Sangria – paėmėme visą ąsotį (11 eurų). Tik Ispanijoje taip skaniai moka patiekti sangria. Tai natūralu, nes tai tradicinis ispaniškas svaigusis gėrimas. Kažkada, pamenu, sangria gerdavome tiesiog kaip paprastą vyną. Dabar žinau, kad tikra sangria – tai ąsotis su šiuo gėrimu, kuriame daugybė šviežių vaisių skilteliu, ledukų, ir jis pagardintas romu. Skanus, gaivinantis gėrimas, labai tinka troškuliui numalšinti karštą popietę, na ir, aišku, truputėlį apspangti. Tada ir taip graži Ispanija atrodo dar gražesnė…
Perėjome per Madrido parduotuves ir šiaip grožėjomės puikiu miestu. Vakarui atėjus, Madridas dar labiau atgyja – gatvės pilnos žmonių, šurmulio, gyvenimas verda…
Galiu pasakyti, kad Madridas – tai miestas su puikia, draugiška atmosfera, o kiek ten gražių merginų…Vakare gatvėse tiek žmonių, kad, atrodo, vyksta kažkokia šventė, o šventė pas juos kiekvieną dieną.
Tai tiek apie ši miestą. Vakare važiuojame į tą patį viešbutį, kuriame ir praėjusią naktį nakvojome.

2005-09-24 (šeštadienis)

Ryte sakome „sudie“ Madridui ir judame į Toledo – istorinę Ispanijos sostinę, kur gyveno ir kūrė žymus tapytojas El Grekas. Mieste gyvena apie 65 000 gyventojų. Toledo supa Tacho upė (rio Tajo). Šis miestas buvo Ispanijos sostinė iki XVI a., kai Karalius Filipas perkėlė sostinę į Madridą. Ispanija XVI a. buvo pati turtingiausia pasaulio valstybė – tada konkistadorai iš Amerikos siuntė daugybę aukso.
Miestas esantis tolumoje – tokia „Toledo“ žodžio reikšmė išvertus iš romėnų kalbos. Čia siauros ramios gatvelės, išlikusi maurų architektūra, puikus senamiestis. Toledo kažkuo primena tipišką Maroko miestą, tik čia žymiai švariau. Aplankėme Šv. Tomo bažnyčią, kurioje yra įžymusis El Greko paveikslas „Orgaso grafo laidotuvės“. Šis meno kūrinys patenka į ketvertuką svarbiausių pasaulio paveikslų (įėjimas 1,9 euro). Pati Šv. Tomo bažnyčia nedidelė, bet labai graži.
Na ką gi, atėjo pietų metas, reikia kažką į skrandį įmesti. Su Dalka užeiname papietauti į vietinį restoranėlį. Ką valgyti ilgai nesvarstėme: užsisakėme tradicinį ispanišką patiekalą „paella“ su jūros gėrybėmis (10 eurų) ir po bokalą alaus (1 bokalas – 3 eurai). Atnešė visą keptuvę, kurioje buvo ryžiai, kalmarai, midijos, krevetės, langustas. Man patiko, Dalkai irgi, nors ji ir nėra didelė jūros gėrybių gerbėja.
Po pietų nueiname į Toledo katedrą (5,5 euro), tačiau šį kartą už įėjimą nemokame – mums ir dar 4 turistams pavyksta prasmukti į vidų pro šonines ir neakylai saugomas duris. Bet jei ir būtų reikėję mokėti pinigus, tikrai nebučiau gailėjęsis, nes katedra iš tiesų įspūdinga, nėra žodžių apsakyti visą jos grožį ir didybę.Viduje fotografuoti draudžiama, nuotraukų neturėsiu, bet ir be nuotraukų įspūdžiai liks nepakartojami.
Prie katedros stebėjau jaunavedžius – visi prie jų prieina ir sveikina, netgi nepažįstami žmonės. Į vestuves ispanai kviečia apie 200 svečių – kuo jų daugiau, tuo daugiau laimės.
Po visų klaidžiojimų po Toledo senamiestį užsukame į apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria puikūs vaizdai į upę Tacho, senovinę pilį, miesto sienas…
Toledo yra Ispanijos regione pavadinimu Castilla – La Mancha. Labiausiai šį kraštą išgarsino Migelis de Servantesas (Miguel de Cervantes), kai parašė romaną „Don Kichotas“. Nuo tada šis regionas išgarsėjo. Šiaip tai yra gana sausas kraštas, augalija skurdi. Čia labai daug mažų, baltų malūnų, kuriuos ir aprašė M. de Servantesas savo knygoje. Šiose vietovėse auginama daug alyvmedžių.
Važiuojame į Andalūziją (Andalucia) – pietinę Ispanijos dalį, kuri yra laikoma svarbiausia šalies vietove, nes čia vyko visi reikšmingiausi įvykiai.
„Andalucia“ – išvertus iš vandalų kalbos šio žodžio reikšmė yra „vandalų žemė“. Šis kraštas – spirituotų vynų kraštas (12-15 laipsnių stiprumo). Vynuogių derlius nuimamas rudenį rankomis, jos spaudžiamos naktį, nes tada didesnė drėgmė, nėra karšta. Štai keletas vynuogių ir vynų rūšių pavadinimų:
Manzanilla – iš šių vynuogių rūšies gaminamas sausas vynas;
Montilla – švelnesnis už cheresą (jeres);
Tio Pepe – chereso vynas su mielėmis;
Palomino – ši vynuogių rūšis gana švelni, sausa;
Pedro Ximenez – iš šios rūšies vynuogių daromas saldus vynas;
Fino Vino – jaunas vynas;
Tenpranilla – iš šių vynuogių išeina nerūgštus, nesaldus, subtilaus skonio vynas;
Rioja – gana neblogas vynas.
Ispanai daro ir spirituotą vyną – jis būna apie 18 laipsnių stiprumo ir į jį pilama vynuogių spirito.
Vynas laikomas ąžuolinėse statinėse. Ispanijoje auga ir kamštmedis, iš kurio daromi kamščiai vyno buteliui uždaryti.
Dabar truputėlį apie „flamenco“. Tai aistros šokis, netgi menas tam tikra prasme. Gitara, dainininkas ir šokėja (arba šokėjos) – tai ir yra flamenco. Daininkas atlieka „Chondo kante“ – dainą apie meilę. Flamenco gimtinė – Andalūzija. Šis šokis atėjęs iš čigonų. Manoma, kad jis kilo iš „seviljanos“ – jausmingo, džiaugsmingo šokio.
Vienas dalykas, kuris neatskiriamai asocijuojasi su Ispanija, yra korida. Rondos miestelyje Andalūzijoje gimė koridos taisyklės, ten ir dabar vyksta visi pagrindiniai festivaliai, susiję su korida. Rondoje susirenka geriausi matadorai, kad iš jų tarpo išrinkti patį patį…
Bilieto į koridą kaina priklauso nuo arenos dydžio, koks matadoras bus, ar saulėje, ar pavėsyje pageidaujama sėdėti, aukštai ar žemai…Rimtoje arenoje kaina prasideda nuo 80 eurų.
Per visą koridą nužudomi 6 buliai – 3 matadorai nudobia po 2 bulius. Buliai laikomi garde 2 savaites, o kai jie išbėga į areną, būna biški pasimetę. Matadoro padėjėjai erzina bulių naudodami „kapa“ (raudoną audeklą), po to ateina pats matadoras ir daro tą patį, erzina bulių ir smeigia strėlytes į buliaus kuprą. Pikadorai joja ant arklių ir taipogi erzina bulių.
Yra teisėjai, kurie nusprendžia – bulius turi būti nužudytas ar paleistas. Jei duodamas signalas nužudyti, tuomet matadoras smeigia buliui taip, kad šis numirtų. Po egzekucijos matadoras nupjauna ausį, o jei kautynės buvo labai geros, tai tada jis gauna ir buliaus uodegą. Po viso to nudvėsęs gyvūnas ištempiamas su arkliais, smėliuku užglaistomi kraujo klanai ir prasideda sekantis „užėjimas“.
„Aurelijo“ – taip vadinama speciali bulių veislė, skirta koridai. Jie auginami Andalūzijoje. Toks bulius turi sverti ne mažiau kaip 450 kg.
Koridos metu renkami geriausi matadorai. Per eilines varžybas toks gauna 9000 eurų, o per pagrindines – 100 000 eurų.
Na, pakaks tų pasakojimų – kelionė tęsiasi, smagiai važiuojame. Užsukame į supermarketą, kuriame nusiperku pakuotę alaus (12 x 0,25) ir pora vyno. Tadas visą grupę vaišino spirituotu vynu. Linksmybės tęsiasi, liejasi vynas bei alus…Pro autobuso langą matyti Siera – Nevados kalnai, abejose kelio pusėse plyti alyvmedžių giraitės.
Vakarop atvykome į nedidelį viešbutuką „El Pilar“. Koks jis ten buvo gerai nepamenu, nes jau tuomet man buvo gerai – autobuse išgėriau 2 litrus vyno, alaus, na, vienu žodžiu, normaliai. Su kolektyvu nuėjome į viešbučio bariuką pasėdėti. Kai kas užsisakė sangrios, o aš nešiausi savo alų. Praktiškai nepamenu, kaip grįžau į kambarį. Pamenu tik tiek, kad kambaryje sudaužiau butelį alaus, visur buvo pilna šukių ir lipnios grindys…

2005-09-25 (sekmadienis)

Vykstame į Kordobą (Cordoba). Čia gyvena apie 300 000 gyventojų. Šis miestas turi ramaus, svajingo miesto įvaizdį. Pagrindinis mūsų tikslas čia – aplankyti garsiausią Kordobos architektūros paminklą – maurų mečetę. Ji yra trečia pagal svarbumą musulmonų pasaulyje po Mekos ir dar kažkokios kitos mečetės. Kordobos mečetė dabar nebeveikianti, iš jos padarytas muziejus (įėjimas 8 eurai). Ji žymi tuo, kad čia po vienu stogu – visos pagrindinės religinės konfesijos.
Man, asmeniškai, labai patiko ši įspūdingo dydžio bei grožio mečetė. Viduje daug arkų (apie 800), kolonų. Nors ir vadinasi mečetė, bet man labiau pasirodė panaši į katedrą. Jei būsite Kordoboje – būtinai aplankykite, tikrai nesigailėsite. O kai pavargsite vaikštinėti, tai pailsėti galėsite apelsinmedžių sodelyje – pasėdėsite, stebėsite turistus, parūkysite ir pasiklausysite varpų skambesio.
Negalėjome išvykti iš miesto nepasivaikščioję po senamiestį. Labai įdomūs pasirodė gyvenamųjų namų kiemeliai (patio) – juose daug gėlių, įvairiausių augalų, kartais fontanėlių. Praktiškai kiekvienas namas senamiestyje turi tokį kiemelį. Aišku, neatsilaikiau pagundau užeiti į keletą privačių kiemelių. Manęs niekas iš ten neišvijo, o pajusti tą vietinę atmosferą tikrai pavyko.
Sėdame į autobusą ir važiuojame į kitą miestą – Seviliją (Sevilla) – Andalūzijos provincijos sostinę. Sevilija – karščiausias Ispanijos miestas (vasarą iki + 40 laipsnių C). Tai ketvirtas pagal dydį šalies miestas. Jame – apie 700 000 gyventojų.
Don Žuanas, Figaro, Carmen – visi šie personažai tiesiogiai susiję su Sevilija. Miesto katedroje palaidotas žymusis keliautojas ir atradėjas Kolumbas. Sevilijos katedra – didžiausia gotikinė bažnyčia Ispanijoje. Ją galima pavadinti tikra akmens simfonija.
Aplankėme Ispanijos aikštę – galinga, graži aikštė. Labiausiai joje patiko daugybė suoliukų su žaismingomis freskomis. Mielai paskirčiau tokioje aikšteje pasimatymą merginai.
Apžiūrėjome Sevilijos Alcazares rūmus – tai maurų laikų valdovų rūmai.
Labai patiko pasivaikščioti senuoju žavingu Santa Kruz kvartalu su siaurų baltų gatvelių ir kiemų labirintu. Šis kvartalas dar vadinamas žydų kvartalu. Čia gausybė suvenyrų parduotuvėlių, kavinių, barų. Užėjome ir mes į vieną bariuką, suvalgėme „gazpacho“ – šaltos įvairių daržovių sriubos (2 eurai) ir „tortillas“ – omletą su daržovėmis, sūriu, žalumynais, svogūnais ir pan. (5 eurai). Sriuba man patiko – pomidorai, česnakai, alyvų aliejus – savotiškas mūsų šaltibarščių varijantas. O „tortillas“ – tai tiesiog ant virtų pakepintų bulvių užpiltas kiaušinis. Tokį aš ir pats namie pasigaminu. Nieko ypatingo.
Popietė Sevilijoje prabėgo įdomiai, turiningai ir įsimenančiai. Vakarui atėjus tęsiame savo kelionę ir važiuojame Gibraltaro link. Po kurio laiko privažiuojame Atlanto vandenyno pakrantę. Jau tamsu, todėl aiškiai pamatyti vandenyno nepavyksta. Bet vakarėjančio Atlanto vaizdas nuostabus.
Atvykstame į pagrindinį Ispanijos uostamiestį – Algeciras. Nuo Lietuvos jau nuvažiavome apie 5000 km. Apsistojame viešbutyje „Hotel Al-Mar“ – didelis, geras viešbutis. Užnešame daiktus į kambarį ir su Dalka išeiname pasivaikščioti po miestą. Toli niekur nenueiname, nes tame rajone nejauku – daugybė arabų, vienu žodžiu, daug neeuropietiškai atrodančių žmonių. Pastebėjau nemažai agentūrų, kiaurą parą siūlančių keltis į kitą sąsiaurio pusę – į Afriką, į Tanger miestą (32 eurai). Ilgai po gatves nesitrynėme, buvome gana pavargę. Su Dalka grįžome į kambarį, įkalėme ir nuėjome ilsėtis.

2005-09-26 (pirmadienis)

Anksti ryte važiuojame į Gibraltaro kyšulį – vieną egzotiškiausių Europos vietų. Tai neįveikiama jūrų tvirtovė, vienintelė Didžiosios Britanijos kolonija Europoje. Gibraltaro oficiali kalba – anglų, bet visi čia moka ir ispanų. Šioje šalyje gyvenantys žmonės yra Didžiosios Britanijos piliečiai, turi britaniškus pasus. Tie, kurie nebuvę Anglijoje, čia gali pajusti jos dvasią – angliškos parduotuvės, bankai, dviaukščiai autobusai. Gibraltaro valstybė įsikūrusi ant Gibraltaro uolos, kurios aukštis siekia 426 m. Prie šios uolos 1805 m vyko Trafalgaro mūšis, kuriam vadovavo admirolas Nelsonas.
Uoloje iškasta klaidi tunelių sistema (apie 50 km), kuri tarnavo karo tikslams. Gibraltaro sąsiaurio ilgis 30 km. Jame galima pamatyti delfinų ir banginių. Šiose vietose stovėjo ir garsieji Heraklio stulpai.
Ispanai ilgą laiką Gibraltarui taikė blokadą. Franko režimo metais sausumos kelias į uolą buvo uždarytas. Norint iš Gibraltaro patekti į Ispaniją, reikėjo keltu plaukti į Maroką, o iš ten – į Algeciras. Kelionė užtrukdavo apie 6 val. Labai nepatogus tuomet buvo susisiekimas. Ne paslaptis – ispanai iki šiol nori, kad ši uola atitektų jiems. Jei paklausi ispano, kaip nuvažiuoti į Gibraltarą, tai jis parodys visai į priešingą pusę. Netgi kelio rodyklės piktybiškai būna nukreipiamos į kitą pusę. Šioje valstybėje gyvena apie 27 000 žmonių. Gibraltare netaikomas PVM, todėl daugelis čia atvažiuja apsipirkti. Gibraltariečiai yra atkovoję iš jūros tam tikrą dalį sausumos, ant kurios dabar išdygo naujų pastatų rajonas.
Norint patekti į šią nykštukinę valstybę, reikia važiuoti per lėktuvų pakilimo – nusileidimo taką. Tai vienintelis sausumos kelias į ją. Privažiuojame pasienio punktą, pasieniečiai patikrina mūsų pasus, kertame sieną ir štai – mes jau Gibraltare. Pradžiai nusiperkame turą po šią šalį mažais autobusiukais (20 eurų), kuriuose vairuotojas atlieka ir gido vaidmenį. As su Dalka įsitaisau šalia vairuotojo, ir mes pradedame turą. Pirmiausiai nuvažiuojame į Europos tašką – tai yra pats piečiausias Europos taškas. Priekyje matosi Afrika, Atlaso kalnai. Vienoje pusėje krantą skalauja Atlanto vandenynas, kitoje – Viduržemio jūra. Kitame krante yra Ceuta – dar Ispanijai priklausantis miestas. Puikūs vaizdai, tiesiog būtų neatleistina nenusifotografuoti čia, Europos taške. Virš Gibraltaro uolos – debesis. Aplinkui švarus dangus, nei vieno debesėlio, o virš uolos pakibęs gana sunkus, tamsus debesis. Atrodo, kad uola laiko jį ir nepaleidžia.
Kildami kalnų serpantinu, važiuojame į St. Michael`s cave – tai yra vieni gražiausių natūralių grotų visoje Europoje (300 metrų virš jūros lygio). Įspūdingi grotai, įvairiausių formų stalagtitai ir stalagmitai. Galima pasijusti kaip fantastiniame filme arba kokioje nors pasakoje. Naujai įdiegta garsų bei šviesos sistema dar labiau sustiprina įspūdžius. Šiuose grotuose yra įrengta netgi nedidelė koncertų salė. Norėčiau sudalyvauti čia vykstančiame koncerte – gera akustika, užburianti aplinka – tikra atgaiva sielai romantikos mėgėjams. II-ojo Pasaulinio karo metais šiuose grotuose turėjo būti įkurta ligoninė, bet, laimei, pagal šią paskirtį tokia stebuklinga vieta panaudota nebuvo.
Sėdame į savo autobusiuką ir kylame dar aukščiau į uolą – mūsų tikslas pamatyti čia laisvėje gyvenančias laukines beždžiones makakas – vienintelius laukinius primatus visoje Europoje. Nespėjus išlipti iš transporto priemonės, mus iš karto apspito kokia 10 šių juokingų padarų. Beždžionės griebė sausainius tiesiog iš rankų, lipo ant mašinos, ant galvų. Dalka ėmė spiegti, kai viena iš makakų bandė ant jos užšokti. Gibraltare gyvena apie 400 (6 šeimos) beuodegių beždžionių. Yra sakoma, kad Gibraltaras tol priklausys Didžiajai Britanijai, kol beždžionės gyvens šioje uoloje. Mieste pirmuosiuse aukštuose visur įrengtos langinės, kurios laikomos uždarytos, nes kartais beždžionės nusileidžia nuo uolų ir, patekusios į butą, pridaro daug betvarkės. Rankomis jų liesti nepatartina, nes, vis dėlto, tai laukiniai padarai. Mane, asmeniškai, šis susitikimas su makakomis labai pralinksmino. Iki šiol beždžiones teko matyti tik zoologijos sode, nenatūralioje aplinkoje, tai yra jos buvo narve.
Važiuojame toliau, gidas angliškai pasakoja apie šalį, rodo vietines įžymybes, pasakoja apie gyvenimo šioje šalyje subtilybes. Pravažiuojame maurų laikų pilį, kurioje dabar kalėjimas. Nusileidžiame į senamiestį ir tęsiame pažintį su Gibraltaru jau pėsčiomis. Pereiname per centrinę gatvę, kurioje vien tik parduotuvės ir barai. Nors čia ir netaikomas PVM, bet man pasirodė, kad įvairi technika čia nėra jau tokia pigi. Kainos visur užrašytos svarais sterlingais, bet galima atsiskaityti ir eurais. Mieste visi užrašai, visos iškabos ir ženklai – anglų kalba. Ši vieta tiesiog knibžda žmonėmis, ir tai nenuostabu, nes Gibraltaras – gana populiari turitų lankoma šalis. Tiesa, pagrindinio anglų atributo – „Fish & Chips” užkandinių – pasigedau. Anglijoje jų pilna visur, o čia mačiau tik vieną. Dar vienas dalykas, kuris skiriasi nuo Anglijos – eismas čia vyksta ne kairiąja, o dešiniąja kelio puse. Butas čia kainuoja apie 150 000 svarų sterlingų, ir kuo aukščiau į uolos viršų, tuo kaina darosi didesnė.
Per sieną teko pereiti pėščiomis, kažkodėl neleidžiama išvykti iš šalies sėdint autobuse. Visa turistinė grupė perėjo sieną, ir jau tik Ispanijos teritorijoje susėdome į autobusą ir patraukėme tolyn. Važiuojame į Costa del Sol kurortą.
“Costa del Sol” reiškia “saulėta pakrantė”. Saulė čia šviečia net 320 dienų per metus. Costa del Sol yra ir smėlėtų, ir uolėtų pakrančių, nusėtų gyvenamaisiais namais nameliais. Namai – balti, tradicinio andalūziško stiliaus. Aišku, netrūksta ir naujų, modernių daugiaaukščių pastatų, viešbučių. Tai vienas brangiausių kurortų Ispanijoje. Ši pietinė Ispanijos dalis nėra labai turtinga (turtingiausia yra Katalonija su savo sostine Barselona).
Pravažiuojame kurortinį Estapona miestelį. Mes ketiname apsistoti Marbella. Tai gana stambus kurortinis miestas ir vienas brangiausių visoje Costa del Sol pakrantėje. Marbella daugybė įžymybių ir turtuolių turi savo vilas (pvz.: mūsų tautiečiai Brunzos). Gana įdomu būna, kai ilsėtis čia atvažiuoja koks arabų šeichas – atsiveža su savim 400 žmonių aptarnaujančio personalo, kokia 30 naujų mersų ir bando relaksuoti. Marbella kurorte daugybė golfo aikštynų, daugiaaukščių prabangių viešbučių, toks didmiesčio vaizdas susidaro. Mano akiai – tai nelabai jaukus miestas. Norėtųsi mažo, nedidelio, simpatiško kurorto su tradiciniais andalūziškais namais.
Apsistojame viešbutyje “Hotel las chapas”. Tai galingas poilsio kompleksas, sudarytas iš atskirų pastatų su lauko baseinu, žaidimų aikštelėm ir t.t. Kambarys puikus, su balkonu, vaizdu į baseiną. Pasidedame daiktus ir iš karto lekiame prie jūros. Pakeliui užsukome į parduotuvę, paėmiau 3 litrus vyno (balto, rausvo ir raudono). Nuo viešbučio iki pliažo – apie 1 km. Normaliai. Pajūris smėlėtas, bet smėliukas, aišku, ne toks geras, kaip pas mus Palangoje. Už gultą reikia mokėti 4 eurus, todėl šito malonumo atsisakiau. Prie Viduržemio jūros pūtė stiprokas vėjas, bet, įbridus į vandenį, viskas normalizavosi, darėsi visai šilta. Nereikia pamiršti ir nusipirkto bei išgerto vyno poveikio. Nuotaika labai pakilo, smagiai plepėjome su merginomis, gurkšnojome vyną. Jurga padarė šaunų masažiuką – oi, kaip mėgstu tokį relaksą…
Į viešbutį grįžome jau sutemus, bet dar nesiskirstėme, pasėdėjome prie baseino, pagurkšnojome “tonizuojančių gėrimų”.

2005-09-27 (antradienis)

Ryte sočiai papusryčiavome viešbučio valgykloje. Prie jūros nusprendėme neiti, o pasideginti prie lauko baseino viešbučio teritorijoje. Visai smagu prie to baseino – groja gera muzika, baseino prižiūrėtoja labai simpatiška jauna ispanė, vanduo nelabai šaltas. Taip ir pradrybsojome ant gultų iki pusiaudienio.
Po pietų susėdame į autobusą ir judame link Granados. Važiuojame gražia, vaizdinga Costa del Sol pakrante. Pravažiuojame dar kelis kurortinius miestelius – Fuengirola, Benalmadena ir Torremolinos, už kurių praktiškai baigiasi Costa del Sol pakrantė. Aplinkui nuostabūs vaizdai – dešinėje kelio pusėje Viduržemio jūra, o kairėje – kalnai, kalnai, kalnai…Ir taip visą kelią.
Torremolinos laikomas kaip ir pagrindiniu kurortu. Jame stovi ir Arvydo Sabonio namas.
Priekyje matosi Malaga – didelis pramonės miestas, uostamiestis. Čia gyvena 0,5 mln. žmonių. Malaga žymi ir tuo, jog čia savo laiku gyveno Pablo Picaso.
Paliekame Malaga ir imame tolti nuo jūros. Šiandien jos daugiau nematysime, bet tai ne bėda, nes jūros nebuvimą atstoja pasakiški kalnų peizažai. Šone lieka Antequera – archeologų rojus. Šiose vietose randami senovės laikų žmonių kaulai, labai senos kapavietės.
Po truputį artėjame prie Granados. Šis miestas išsidėstęs tarp kalnų ir yra pačiame Andalūzijos regiono centre.Granadoje gyvena 24 000 žmonių. Šis šiuolaikiškas, modernus miestas įsikūręs šalia Sierra Nevada kalnyno. Tačiau tokios stiprios andalūziškos dvasios (pvz. kaip Sevilijoje) čia nepajusi. Miestą įkūrė maurai, bet 1492 m ispanai iš šių vietų juos išvarė. Granadoje lankysime Alhambra – buvusį maurų valdovų rūmų kompleksą ir Nasridų karalių užmiesčio dvarą – Generalife sodus. Čia Nasridų dinastijos kalifai įgyvendino savo žemiškojo rojaus idėją. Alhambra – vienas lankomiausių muziejų visoje Ispanijoje. Reikia iš anksto užsisakyti įėjimą į rūmus, kitu atveju visai vidun nepateksi. Alhambroje puikiai atsispindi visa maurų architektūra, jų didybė ir galybė. Į Granadą įvažiuojame apie 16 val., gatvėse tuščia, parduotuvės, įstaigos uždarytos, ir tai suprantama, nes tokiu metu Ispanijoje siesta. Po visą rūmų teritoriją mus lydėjo vietinis gidas Pepe. Dvi valandas jis mūsų grupę vedžiojo po Generalife sodus ir pačius maurų valdovų rūmus. Aišku, ne tik vedžiojo, bet ir įdomiai pasakojo. Sodai užima apie 15 ha teritoriją. Jie įspūdingi, visur fontanai, vandens kanaliukai, gėlės, medžiai…Puiki vieta romantiškiems pasivaikščiojimams. Patys rūmai paliko dar didesnį įspūdį. Sužavėjo arabiško stiliaus ornamentai, raštai. Rūmų viduje vėlgi daugybė fontanų, žalumos, visur girdisi vandens čiurlenimas. Mūsų ekskursija vyko vakarop ir tai gerai, nes dieną ten žmonių knibždėte knibžda. Vienas iš rūmų pastatų patiko tuo, kad iš išorės visas pastatas keturkampio formos, o viduje apskritimo formos salė. Tikrai labai gražu. Tarp kitko, šioje salėje puiki akustika, todėl čia vyksta įvairūs filharmonijos koncertai. Visiškai negaila tų 20 eurų, kuriuos reikėjo sumokėti už įėjimą į Alhambra.
Žvilgsnis nukrypsta į Sierra Nevada kalnus. Puikiai matyti snieguotos kalnų viršūnės. Ten yra slidinėjimo kurortai. Iš Sierra Nevada kalnų teka daugybė vandens, todėl šiose vietose su juo nėra jokių problemų.
Sakome sudie Granadai ir važiuojame į Kosta Brava kurortą. Mūsų laukia naktis autobuse. Važiuojant teko matyti tiesiog kalnų uolose išskaptuotų gyvenamųjų namų. Ištisi tokie kvartalai, kaimeliai. Gal ir patogu – nereikia naudoti statybinių medžiagų, tiesiog išsiskaptavai erdvų būstą kalne ir gyveni sau. Tokių varijantų teko matyti ir Šiaurės Afrikje, Tunise. Ten berberai gyvena tokiomis pačiomis sąlygomis.
Labai anksti ryte atvykome į Costa Brava pakrantę, Lloret de Mar kurortinį miestelį. Užsiregistravome viešbutyje, man pavyko su ten jau gyvenančiais polsiautojais prasmukti į valgyklą ir nesumokėjus sočiai papusryčiauti. Pasielgiau kaip tikras lietuvis, tiesa?
Su merginų kompanija nuėjome prie jūros, pasideginome, pasimaudėme, vienu žodžiu, parelaksavome. Pliaže labai daug žmonių, girdėti įvairiausių šalių kalbos. Pakrantė ne smėlėta, o nusėta labai smulkiais akmenukais. Jūros vanduo skaidrus, šiltas, pakrantėse daugybė uolų. Jei būčiau turėjęs povandeninio nardymo įrangą, keletą valandų būčiau neišlindęs iš jūros. Po pietų ketinome plaukti laivu į senovinį Tossa de Mar miestelį, bet nusprendėme, kad jame nieko įdomsnio nepamatysime. Nusprendėme tiesiog pasivaikščioti po kurortą, pasitrinti gatvėmis, praleisti laiką vietinėse parduotuvėlėse bei baruose. Laikas prabėgo įdomiai, firminėje parduotuvėje su Dalia nupirkome mamai lauktuvėms perlų karolius. Aišku, pasėdėjome bariuke, merginos pavalgė, o aš tik šalto alaus atsigėriau. Jau rugsėjo pabaiga, todėl ypatingai daug žmonių miestelyje nėra. Mano manymu, taip net geriau, nėra tos maišalynės, eilių, kainos mažesnės. Supermarkete vežimui į Lietuvą užsipirkome didžiulį kiekį vyno, brendžio ir kitų ispaniškų gardumynų. Su dideliais maišais grižome į viešbutį, ir, nieko nelaukdami, pradėjome gurkšnoti. Mūsų kompanija šauniai įsitaisė balkone ir vakarojo. Jau neblogai įkalę nuėjome į parodomąją flamenco programą. Trys ispanės puikiai šoko šį aistringą šokį, o joms gitara grojo ir dainavo muzikantas. Bet labiausiai patiko, kai viena iš šokėjų nulipo nuo scenos ir, priėjusi prie manęs, pakvietė šokiui. Ne šiaip paprastam šokiui – tos trys ispanės šimto žmonių akivaizdoje mokė mane šokti flamenco. Nenoriu girtis, bet man puikiai sekėsi, tikrai gerai sušokau. Susilaukiau audringų aplodismentų ir ovacijų. Taipogi, pabučiavau visas tris flamenco šokėjas (o gal jos mane pabučiavo?). Įspūdžiai liejosi per kraštus. Puikus vakarėlis…
Po šių atrakcijų dar įkalėme vyno, visai gerai pasidarė. Palikau visus viešbutyje ir išėjau į miestą nuotykių ieškoti. Užėjau į vieną kitą diskoteką – nepasakyčiau, kad jose linksminosi labai daug žmonių. Dažniausiai įėjimas į klubą mokamas, o jei į kurį įleidžia veltui, tai tik įėjus reikia pirkti gėrimų. Jei neperki, tai apsauga paprašo išeiti lauk. Ir man taip buvo: užėjau į klubą, prie durų maloniai pasitiko, pakvietė į vidų, aš įėjau į šokių aikštelę ir pradėjau šokti. Tada prisėlino kažkokia vietinė merga ir sako, kad eičiau prie baro pirkti „drinks“. Sakau jai, kad dabar gerti nenoriu, o šokti noriu. Tada ji pakvietė apsaugą ir paprašė, kad mane palydėtų lauk iš klubo. Va taip nutiko vienoje vietoje. Man tokie varijantai nepatiko. Kitose viskas buvo normaliai. Po visų šokių dar pasitryniau po naktinį Lloret de Mar, prostitučių nesutikau, žmonių irgi beveik nebuvo gatvėse. Pajutau nuovargį ir grįžau miegoti į viešbutį.

2005-09-28 (trečiadienis)

Ryte po pusryčių mane pasigavo vokiečių turistų grupė ir pradėjo sveikinti sėkmingai pasirodžius flamenco programoje. Kažkokį trumpą momentą pasijutau maža žvaigždute – malonus jausmas (cha, cha, cha…). Ka gi, vojažas po Ispaniją praktiškai eina į pabaigą. Važiuojame Prancūzijos sienos link. Paskutinis miestas, kurį dar ketiname aplankyti Ispanijoje – Figueres. Tai S. Dali miestas. Mūsų tikslas ir yra aplankyti šio kontraversiško menininko muziejų-teatrą (bilietas 10 eurų). Galiu pasakyti, kad labai įdomus žmogus buvo tas S. Dali, fantaziją tikrai turėjo lakią. Apžiūrėjau skulptūrą „Lietaus mašina“, daugybę įvairiausių paveikslų, kitų skulptūrų, baldų, hologramų…Savo meno kūriniams S. Dali naudojo labai skirtingas medžiagas, daiktus, netgi akmenis. Daug kur jo kūryboje figūruoja Gala – jo žmona. Šiaip niekada nesidomėjau S. Dali kūryba, bet po apsilankymo šiame muziejuje tikrai pajutau simpatiją šiam be galo įdomiam menininkui. Muziejus patiko ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Ypač egzotiškai atrodo ant pilies (joje ir įsikūręs muziejus-teatras) stogo esantys milžiniški kiaušiniai. Galiu pasakyti, kad tikrai norečiau su S. Dali pasėdėti prie butelio gero vyno ir pabendrauti (deja, tai ja nebeįmanoma). Muziejuje praleidome geras pora valandų, bet ir tai visko nespėjome apžiūrėti.
Susėdame į autobusą ir važiuojame jau namų link.
Prieš išvažiuojant iš Ispanijos, pasakysiu kelis sakinius apie baskus. Baskai skiriasi nuo ispanų, save laiko solidesniais, yra nuoširdūs. Jų yra apie tris milijonus. Baskai (šiaurinė Ispanijos dalis) norėtų atsiskirti nuo Ispanijos. Tačiau reikia pažymėti, kad jie niekada ir nėra buvę kaip atskiras vienetas. Baskijoje švaru, oras (klimatas) skiriasi – pas juos yra visi keturi metų laikai. Baskai savęs nelaiko ispanais ir labai įsižeidžia, kai juos taip pavadini. Tačiau informacijos tikrumo dėlei pasakysiu, kad visgi ne visi baskai nori atsiskirti. Yra dalis ir tokių, kurie laiko save ispanais ir nori būti Ispanijos sudėtine dalimi.
Artėjame prie Pirėnų kalnyno, kuris skiria Ispaniją ir Prancūziją. Po kurio laiko mes jau Prancūzijoje, ir vis važiuojame, važiuojame…Kelias veda per Lioną – vieną iš didesnių Prancūzijos miestų. Nakvynei sustojame Dijon`e, viešbutyje „Premiere class hotel 1“. Įėjimas į kiekvieną kambarį iš lauko pusės, atskiros durys. Kambariukai mažučiai, bet su visais patogumais.

2005-09-29 (ketvirtadienis)

Ryte vėl pradedame gana monotonišką kelionę Strasbūro (Strasbourg) link. Monotoniška todėl, kad dabar jau be jokių „kultūrinių“ sustojimų sparčiai judame namų link. Sustojame tik kas kelios valandos pramankštinti kojas, parūkyti bei pasinaudoti tualetu.
Žiūriu pro autobuso langą, aplinkui matyti tik vynuogynų laukai, gražūs, labai tvarkingi. Pagaliau atvažiuojame į Elzaso regiono sostinę – Strasbūrą. Šio miesto simbolis yra gandras, net ant gyvenamųjų namų jie turi susisukę lizdus. Pervažiuojame Reino upę – ir mes jau Vokietijoje. Oi, koks ilgas ir nuobodus kelias Vokietijos autostradomis. Po kiek laiko konstatuoju faktą – Vokietija jau užkniso, nes važiuojame šimtus kilometrų, o autobanuose vieni kamščiai. Kažkokia nesąmonė – niekaip iš tos Vokietijos negalime išvažiuoti. Jausmas toks, lyg į kokius spąstus patekome. Vakare apie 20 val. priartėjome prie Vokietijos – Čekijos sienos, bet ir čia didžiulė eilė. Nuo kelionės grafiko atsiliekame galingai. Pagaliau kertame sieną, pasų netikrino. Prieš akis kelionė per visą Čekiją, nes nakvynė mūsų laukia tik Lenkijos teritorijoje. Apie 1 val. nakties šiaip ne taip „prisikasėme“ prie Lenkijos kurortiniame miestelyje (su mineraliniais šaltiniais) Kudowazdruj esančio mažo, labai jaukaus viešbutuko „Villa Elizabeth“. Puikus kambarys. Tokiame galima apsistoti ir ilgesniam laikui. Greitai nusirengiu ir tiesiu taikymu į lovą.

2005-09-30 (penktadienis)

Pusryčiai viešbutyje buvo sotūs bei gardūs. Vėl į autobusą ir pirmyn, į Lietuvą. Pervažiuojame gana didelį miestą Opole. Apie pietus pasiekiame Częstochovą. Kad kelionėje laikas neprailgtų, prisiperku lenkiško alaus ir visą kelią gurkšnoju. Po Varšuvos (Warszawa) jau ir gimtinė visai nebetoli. Pagaliau mes pasiekėme Kauną, kelionė baigėsi. Darau išvadą: puikiai praleistas laikas, nepakartojami, fantastiški įspūdžiai, gera kompanija ir dar viena aplankyta šalis. Prisiminimai apie Ispaniją išliks visam gyvenimui. Tikiuosi ten dar ne kartą sugrįžti. O dabar mintyse jau kirba įvairūs apmastymai – kokia bus sekanti šalis, į kurią vyksiu per artimiausias atostogas…