LENGVAI APIE TUNISĄ

Papasakosiu apie savo kelionės įspūdžius Šiaurės Afrikos šalyje – Tunise. Nesigilinsiu į įvairius geografinius duomenis, nes keliautojas tokius dalykus be problemų gali sužinoti internete ir kituose informacijos šaltiniuose. Taigi, kelionė vyko gegužės mėnesį – nesigailiu, kad pasirinkau tokį laiką, nes tuo metu šalyje nėra labai karšta (apie + 25 – +26 laipsniai), nėra labai daug turistų, mažesnės kelionių kainos.
Porai savaičių apsistojau antrame pagal dydį Tuniso mieste – Suse. Svarbu turizmo agentūroje iš karto sužinoti, kur randasi pasirinktas viešbutis. Tai būtina, nes šalyje yra daug viešbučių, kurie randasi ne mieste, o kažkur šalia miesto. Tokiu atveju praktiškai sėdi viešbučio teritorijoje ir bendravimas su aplinkiniu pasauliu komplikuojasi. Kiekvieną dieną reikia mokėti pinigus taksistams (nors taksi gana pigūs) arba už autobuso (traukinio) bilietus, kad patektum į šalią esantį miestą. O kaip gi kitaip – juk pagrindinės atrakcijos yra mieste, turgus bei senamiestis (Medina) – irgi. O kai kasdien reikia galvoti, kaip į miestą nuvykti ir kaip grįžti atgal – tai koks čia poilsis. Nebent jūs nieko nenorite, o tik pasyviai gulėti paplūdymyje – tada imkite viešbutį už miesto ribų.
Viešbutis „Samara“, kuriame apsistojau, buvo iš tiesų geras. Man patiko, kad tai nebuvo kažkoks didžiulis pastatas su ilgais bei painias koridoriais, bet iš nedidelių pastatų sudarytas kompleksas, apsuptas pasakiškai gražaus sodo su įvairiomis palmėmis, milžiniškais kaktusais bei kitomis grožybėmis. Aišku, buvo tame sode ir baseinas, bet jame taip nė karto ir neplaukiojau. Juk kam reikalingas baseinas, kai už keleto šimtų metrų puiki Viduržemio jūra su nuostabiais smėlėtais paplūdymiais, ar ne?
Maistas viešbutyje ypatingai patiko – dar ir dabar seilė nutįsta, prisiminus sočias ir labai skanias vakarienes… Tik nesitikėkite ant stalo rasti kiaulienos – musulmonai šios mėsos nevalgo. Nors skaniai ir gana nebrangiai galima maitintis mieste esančiose užeigose. Svarbiausia nepamirškite, kad reikia eiti valgyti ten, kur nėra turistų, kokioje nors pamirštoje gatvelėje ir neišvaizdžiame restoranėlyje, kur pamatysite vien tik vietinius. Ten maistas iš tiesų bus fantastiškas.
Jei būsite Tunise, būtinai nuvykite į berberų gyvenvietę – jie gyvena urvuose, bet labai švariai ir netgi jaukiai. Taipogi labai smagu ant dromaderų (tai kupranugariai su viena kupra) išjoti į Saharos dykumą. Saharos smėlis smulkus kaip miltai, reikia saugoti savo akis bei foto ir vaizdo kameras. Taipogi rekomenduoju apsilankyti oazėse (Tunise yra dykumų bei kalnų oazės). Dykumų oazė – tai, grubiai tariant, daržas, kuriame auga įvairūs vaisiai bei daržovės. Bet užtai kalnų oazėse iš tiesų gražu.
Tunisas – musulmonų šalis, todėl su alkoholiniais gėrimais truputį problematiška. Ta prasme, galima ir viešbutyje, ir užeigose nusipirkti gėrimų, bet ten viskas brangu. Žymiai geriau alų, vyną bei degtinę pirkti parduotuvėse. Tik va, problema, per dvi savaites radau tik 2 parduotuves, kuriose galima nusipirkti alkoholio. Dirba jos trumpai ir tai – ne kasdien. Alaus pasirinkimas tiesiog tragiškas – gal kokių 4 rūšių alus visoje šalyje. Aš, kaip žinodamas, iš Lietuvos stiprių gėrimų atsivežiau sočiai – užteko visoms dviems savaitėms. Bet alutį vis vien pirkau. Juk labai malonu karštą dieną atsigaivinti šaltu alučiu… Alaus mėgėjai mane supranta, tiesa?
Turguje (Medinoje) tai viskas vyksta taip pat, kaip ir bet kuriame kitame arabiškai-musulmoniškame turguje. Aš turiu omenyje prekeivių priekabiavimus, viliojimus užeiti į parduotuvėlę, keiksnojimus, jei nieko neperki ir t.t. Įvairių frazių visomis kalbomis mišinys tiesiog zvimbia ausyse.
Jei gatve eini su mergina, tai vietiniai nekalbina ir neužkabina (nebent jei mergina labai simpatiška dažnai galima išgirsti susižavėjimo šūksnių). Tačiau jei gatve eini vienas, tai dažnai prišoka koks jaunuolis ir siūlo lengvų narkotikų (hašišo).
Tunise yra legalizuota prostitucija, bet niekur neteko matyti šios profesijos atstovių viešoje vietoje. Gal tiesiog reikėjo žinoti, kur tokios bazuojasi.
Šalyje visur pilna kačių, o šunų gyventojai ten bijo. Merginoms bei moterims, kurios nori ramiai pagulėti paplūdymyje ir pailsėti nuo vietinių vyrų priekabiavimo yra rekomenduojama tiesiog visur vaikščioti su šunimi. Tai yra tarsi garantija, kad nė vienas vietinis prie jūsų neprieis ir nepradės kalbinti.
Tunise labai lengva patekti į kalėjimą. Kalėjimai dažniausiai būna prie įvairių pramoninių objektų bei kasyklų. Kaliniai ten dirba konkretų ir juodą darbą. Tai ne pas mus – sėdi kamerose, knygeles skaito, sportuoja ir teisių reikalauja. Ten kalėjimas asocijuojasi ne su „sėdėjimu“, o su labai sunkiu bei alinančiu darbu. Kaip patenkama į kalėjimą? Pavyzdžiui, gyvena pora kartu nesusituokę – kokie nors kaimynai paskambina į policiją, apie tai praneša ir to rezultatas – į kalėjimą patenka tiek vyras, tiek moteris. Be jokių problemų. Užtenka kokiam vaikigaliui pasakyti policininkui, kad kas nors jam per užpakalį stipriau pliaukštelėjo – smurtautojas vėl gi greitai atsiranda kalėjime.
Kiekvienas vyras šioje šalyje privalo vesti. Tiesiog vyras negali būti viengungis. Išimtys taikomos tik psichiniams ligoniams.Bet iš kitos pusės griežtai reglamentuojama, kad vyras negali vesti, jei neturi kur parsivesti žmonos, t.y. namo arba buto.
Iki vestuvių tunisietės visiškai nieko nemoka dirbti, turiu omenyje buities, namų ruošos darbus. Jos tiesiog džiaugiasi gyvenimu. Tačiau iš karto po vestuvių pas jaunuosius tam tikram laiko tarpui atsikelia gyventi vyro sesuo arba motina, kuri moko jaunąją viską daryti taip, kaip buvo daroma vyro namuose. Taip vyras gauna visas tos pačios kokybės paslaugas, tokį patį maistą, kaip buvo pratęs gauti pas tėvus. Man tai atrodo labai logiška ir teisinga.
Vestuvių metu visada, pabrėžiu –visada yra surašomas vedybinis kontraktas. Bet jo esmė gana paprasta – jei skyrybų atveju pora vaikų neturi, tai visas turtas dalijamas pusiau. Tačiau jei yra vaikų – skyrybų atveju viskas atitenka moteriai ir vaikams.
Visi Tuniso vyrai privalo atitarnauji armijoje. Kol netlikai pareigos Tėvynei, neturi teisės išvykti iš šalies. Sugalvosi kur nors išvykti į užsienį – oro uoste pasieniečiai patikrins dokumentus, ir jei nebuvęs armijoje – tiesiu taikymu iš oro uosto tenai. Taip pat jaunus vyrus medžioja ir policininkai gatvėse. Visi vyrai privalo su savim nešiotis asmens dokumentus bei dokumentus, patvirtinančius, kad jau tarnavai armijoje. Kitu atveju, tiesiai iš gatvės – armijon.
Tunise, jei turi darbą, tai gali gana gerai gyventi. Kas turi darbą, tas turi viską. Tiesa, mane stebino labai didelis kiekis senų žmonių, dirbančių, tarkime, viešbutyje. Jie ten sėdi, žiovauja, rūko, vienu žodžiu, nieko rimto neveikia. Natūraliai kyla klausimas: kodėl darbdavys neveja tokio darbuotojo lauk? Tačiau Tunise, norint žmogų atleisti iš darbo, už kiekvienus išdirbtus metus darbdavys turi sumokėti po 2000 DN (tai apie 2000 $). Labai lengva paskaičiuoti – jei išdirbai 20 metų vienoje vietoje, darbdavys turi sumokėti 40 000 DN (apie 40 000 JAV dolerių). Todėl įmonės savininkui kur kas geriau laikyti tokį nieko nedirbantį senuką ir mokėti jam iki pensijos šiokį tokį atlyginimą, negu atleisti iš darbo su tokia galinga kompensacija.
Kiekviena tunisiečių šeima turi savo alyvmedžių (bent po 30 medžių). Vaikai net specialių atostogų iš mokyklų išleidžiami, kad padėtų tėvams surinkti šių stebuklingų medžių derlių.
Statybininkai šios šalies gyventojai tikrai ne patys geriausi. Pavyzdžiui, viena europietė, gyvenanti Tunise, sugalvojo padaryti savo bute šiokį tokį remontą. Iš karto po darbų ji pamatė, kad klozetas tualete „sugedo“. Klausia ji tų darbininkų: kame reikalas? Atsakymas nuskambėjo daugiau nei keistas: Liko kažkiek cemento, nebuvo kur jo dėti, tai į klozetą ir nuleidome…
Arba kitas atvejas, kai buvo paprašyta nudažyti kambario sieną – siena buvo nadažyta, bet kartu su siena buvo „uždažytas“ ir ant jos kabėjęs didžiulis veidrodis…
Įdomu europiečio akiai buvo ir tai, kad ten vienoje parduotuvėje nerasi kartu sudėtos žuvies, paukštienos ir kitos mėsos. Atskira parduotuvė atskirai mėsos rūšiai. Mėsa visada šviežia, ji ten nešaldoma, jos perkama tiek, kiek tam kartui reikia. Stebėjau, kaip perka vištą vienas tunisietis: atėjo į parduotuvėlę, išsirinko vieną iš aptvare sėdinčių gyvų vištų, pardavėjas ją pagavo, nukirto, nupešė ir šviežut šviežutėlę padavė pirkėjui.
Mokslas Tunise yra nemokamas tiek paprastose mokyklose, tiek universitetuose. Dabar šios šalies vyriausybė skiria didžiules lėšas švietimui (apie 30 proc. biudžeto).
Šalyje labai gerbiami invalidai bei psichiniai ligoniai. Tarkim, jei namie yra invalidas, tai užtenka ryte jį su vežimėliu išvežti į gatve, o tada bet kuris praeivis, kad ir kaip skubėtų, niekada nepraeis pro tokį nepasiųlęs savo paslaugų ar pagalbos.
Šalyje labai populiarios tokios užeigos, kuriose vien tik vyrai sėdi, šišą rūko, kortom lošia, geria kavą bei arbatą ir bendrauja. Dažnos tokios užeigos dirba visą parą, jose nėra alkoholio. Vyrai ten praleidžai ištisas dienas. Tokiose užeigose moteris laisvai gali palikti savo vaikus ir eiti į parduotuves apsipirkti. Ji žino, kad vyrai (aš turiu omenyje svetimi vyrai) prižiūrės vaikus, pavalgydins juos bei užims ir kad vaikai ten bus saugūs kaip namie.
Vyrai labai mėgsta žiūrėti serialus, taip vadinamas „muilo operas“, bet jie tai slepia, jiems gėda prisipažinti, kad jie mėgsta tokius serialus. Dažniausiai būna taip: sėdi vyrai kavinukėje, o, kai ateina serialo laikas, visiems atsiranda neatidėliotinų reikalų, ir jie išsisikirsto tų „reikalų“ tvarkyti. Bet po serialo vėl gražiai visi renkasi į tą pačią kavinukę ir procesas vyksta toliau. Visi supranta, kokie tai buvo „reikalai“, bet pripažinti to jie negali.
Rekomenduoju apsilankyti tinklalapyje www.oasistours.lt, kuriame rasite ir aprašymą apie šalį, kai kurių prekių kainas ir pan. Patariu rinktis šią kelionių agentūrą.