Italija: Roma ir Capri

Romoje buvome 3,5 dienos, aplankėme pagrindines įžymybes, bet mielai būtume pridėję dar bent dieną ar dvi.

Poetiškai nuteikianti Romos saulė

Roma buvo svetinga – švietė saulė, galėjome sėdėti lauko kavinėse Testavere, kur mažiau turistų, o maisto kvapai vilioja iš kiekvienos gatvelės, kur langai papuošti ne gėlėmis, o skrybėlėmis ir meškiukais, kur atvažiavusios senos mašinos, o jų savininkai išdidžiai nelipa lauk. Saulėje sušyla Ispaniški laiptai su miniomis užkandžiaujančių ar į kitus vėpsančių žmonių. Saulėje žydi obelys prie Bordžijos rūmų ir galima išsitiesti pievelėje ir stebėti kaip mažajai nepatinka žolė ir kaip ji pasipiktina nuo pledo nusprūdus rankai. Saulėje spindi Trevi fontano purslai ir monetos, metamos į jį. Saulėje geresnės turistų fotografijos prie fontano – čia mezgasi pažintys, ypač jei esi viena – tereikia paprašyti vis kito žmogaus tave nufotografuoti
Saulėje šildosi ir krapšto nosį naujieji gladiatoriai ir cezariai prie Koliziejaus, trumpai minutei gali įsigyti bet kurį iš jų. Saulėje tirpsta Vittorio Emanuelio II monumento „tortas“ Venecijos aikštėje (taip jį vadina romiečiai) ir kapučino skonio gelato. Saulė sušildo Romos Forumo akmenis ir jie sutinka tave kaip senąjį gyventoją vis dar tebeieškantį duonos ir žaidimų. Saulė per Panteono kupolą rodo savo keistus ženklus, o naujojo meno atstovas aikštėje fiksuoja aplinką ir galbūt dabar tave jau mato youtube. Saulėje žalesnė atrodo lenkų maldininkės palmės šakelė šv. Petro aikštėje.

Taip jau sutapo, kad Vatikanas pasitiko mus lietumi ir išsunkė visas jėgas savo salėmis, koridoriais, gausybe ir rimtumu. Beje, kažkodėl tikėjausi Vatikano muziejuje pamatyti daug paveikslų, bet tapybą atstovavo tik modernus religinis menas, o apie senuosius ir garsiuosius dailininkus galų gale privertė pamiršti Siksto koplyčios lubos ir sienos. Dar spėjome pasišventinti šv. Petro bazilikos „savitarnoje“, paklausyti elektrinės gitaros Campo del‘ Fiori aikštėje su sudegintuoju vienuoliu Brunu, išgerti vyno ant tų pačių tik naktinių Ispaniškų laiptų ir prasibrauti pro visokių keistų niekučių pardavėjus Navonos aikštėje…

Kaprio laiptai

Į Kaprį labai užsinorėjome (kaip tikriausiai ne vienas ten apsilankantis) perskaitę Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“ ir jei ne ji, kažin ar būtų mums ten taip patikę. Knyga suteikė prasmės tam, kas paprastai akiai atrodo tegul ir nuostabi, bet labai jau turistinė vieta. Todėl ir gyvenome Anakapryje, o ne išsipusčiusiame Kapryje – tarsi pritardami senajai abiejų miestelių nesantaikai. Ir nors senieji laiptai, kažkada buvę vieninteliu keliu tarp šių miestelių, buvo uždaryti – lipdami kitais ir nešdami mažąją su visu vežimėliu jautėmės lyg prieš 100 metų, kai anakapriečiams viską tekdavo užsinešti ant savo kupros. Ir sustodavom gurkštelti vyno, kaip jaunasis Akselis. Ir užlipę į imperatoriaus Tiberijaus vilą mąstėme kaip senieji žvejai, laikę Tiberijų visų nuodėmių šaltiniu, ir dirbančią filmavimo grupę pirmiausiai „apkaltinome“ sukant filmą suaugusiems…
Taigi, laiptai tapo mūsų buvimo Kapryje pagrindiniu motyvu. Kai sugalvojome apeiti aplink Kaprio miestelį aukštu pakrantės taku, aplankant Matermanijos grotą, viešbutyje mus perspėjo, kad su vežimėliu geriau ten neiti. Kelio pradžia (nuo Augusto sodo pusės) nebuvo labai gąsdinanti ir vežimėliu arba trinksėjome per laiptus arba nešėme. Kuo toliau tuo laiptų daugėjo, jie statėjo, bet sugrįžti atgal jau nebesinorėjo – taip ekstremaliai ir „pravažiavome“ visą maršrutą perkopdami net nuvirtusį ant laiptų medį. Tik jau iki Arco Naturale (arka uoloje – vienas iš Caprio simbolių) nebesinorėjo vėl laiptais pirmyn-atgal baladotis – bus ką pamatyti jei kada sugrįžtume. Kaip ir Mėlynąją grotą, kuri prastesniu oru būna uždaryta, nes be saulės ji netenka savo vardo.

Nespėjome susipažinti su vietiniais, bet tie keli susidūrimai buvo maloniai nuteikiantys :). Taksistas paėmė mažiau nei rodė taksometras, tik fiksuotą 20 eurų sumą. Po vakarienės buvome pavaišinti garsiuoju Kaprio limončelo. Ačiū Tiberijaus vilos – Villa Jovis darbuotojams, kurie įleido į jau uždarytą muziejų – tiek užlipus pabučiuoti vartus būtų per daug žiauru 🙂
Netikėtas atradimas – paminklas Leninui. Pasirodo jis Kapryje lankė tuo metu gyvenusį Gorkį. Tik kodėl tada paminklo Gorkiui nėra?