Alytaus miesto teritorijoje auga 452 ha Vidzgirio miškas, 1960 metais paskelbtas botaniniu draustiniu. Tai unikalus gamtos kampelis, kuriame išskiriamos europinės svarbos buveinės: plačialapiai ir mišrūs miškai, skroblynai, griovų ir šlaitų miškai, sausieji ąžuolynai, aliuviniai miškai, šaltiniai su besiformuojančiais tufais.
Čia auga ypač didelę botaninę vertę turintys retieji augalai, daug saugomų gyvūnų rūšių.
Vidzgirio botaninio draustinio teritorijoje yra ir archeologinis paminklas – Radžiūnų piliakalnis, gausu puikių gamtos vaizdų, traukiančių iškylautojus. Siekiant Vidzgirio lankytojus supažindinti su šiomis vertybėmis, įkurtas ekologinis mokomasis takas.
Maršrutą atsiuntė: Evelina Lingevičiūtė
Nuotraukų autorės: Neringa Andrijauskaitė ir Birutė Malaškevičiūtė.
Plačiau apie ekologinį pažintinį taką Vidzgirio botaniniame draudtinyje
1 stotelė – Raguva
Esame neigiamoje reljefo formoje – raguvoje, kuri susidarė dėl smulkių vandens tėkmių sukeltos erozijos. Raguvą sudaro du priešpriešiniai mišku apaugę šlaitai. Dėl skirtingo saulės šviesos kiekio viename jų augalija vešlesnė. Šlaitai šaltiniuoti, dugne kartais būna mažų išdžiūstančių upokšnių. Raguvos dažniausiai aptinkamos didelių upių pakrančių šlaituose.
2 stotelė – Pamiškės pieva
Esame pamiškės pievoje. Dar prieš keletą metų čia buvo šienaujama, ganomi gyvuliai, tad pievai sunykti nebuvo grėsmės. Nustojus ūkininkauti, ši pieva palengva virsta mišku: skverbiasi pirmieji krūmai ir medžiai, avsiranda pamiškėse ir ūnksminėmis sąlygomis augančių žolių.
3 stotelė Skroblynai
Esame skirtingų vystymosi sąlygų skroblyne. Vienoje pusėje – galutinė (klimaksinė) stadija, kitoje – regeneracinė (atauganti po kirtimo ar miškui besiplečiant). Galutinės stadijos skroblyne vyrauja dviardis medynas: pirmame arde – ąžuolai, antrame – skroblai, liepos bei klevai. Jaunesnėse medyno stadijose kartu su skroblais auga ir beržai, kurie vėliau išnyksta, užleisdami savo vietą liepaitėms, klevams bei ąžuolams.
4 stotelė Kelmynė
Esame išretintoje, šviesesnėje skroblyno vietoje. Čia auga ir kuriasi šviesiamėgiai augalai. Šioje vietoje gausiai auga retas Lietuvos augalas – geltonžiedis pelėžirnis. Vidzgiryje auga patys įvairiausi medžiai ir krūmai: raguvų šlaituose – paprastosios eglės, pelkėse – plaukuotieji beržai, drėgnesnius dirvožemius mėgsta paprastieji uosiai, juodalksniai, paprastosios ievos, sausesnėse vietose – paprastieji klevai, karpotieji ir europiniai ožekšniai, paprastieji lazdynai, paprastieji šermukšniai, paprastosios vinkšnos ir kiti sumedėję augalai. Iš retųjų augalų Vidzgirio skroblynuose auga gebenės lipikės, aptinkama ilgagalvių dobilų, šlaituose auga svogūninės kartenės, atviro smėlio ir žvyro plotelius pamėgo tamsialapiai skiautalūpiai.
5 stotelė – Tritonų bala
Esame prie sezoninio išdžiūstančio vandens telkinio, kuris susidaro pavasarį ištirpus sniegui ir rudenį gausiai palijus. Šis negilus, tamsų dugną turintis vandens telkinys greitai įšyla, net ir negaudamas daug saulės šilumos. Šilumos pakanka čia neršiantiems varliagyviams – paprastiesiems ir skiauterėtiesiems tritonams.
6 stotelė – Žaliųjų varlių karalija
Esame prie vandens telkinio, kuriame vanduo telkšo ištisus metus. Šioje vietoje išskiriami du skirtingi biotopai – sausas miškas ir šlapia pieva. Gyvūnai ir augalai yra prisitaikę prie vandens pertekliaus sąlygų. Čia ir kitose drėgnesnėse vietose auga retavarpės viksvos, miškinės notros, dvilapės blandys, dilgialapiai katilėliai, miškinės ir ritininės našlaitės. Beveik vandenyje auga paprastieji karklavijai, pelkinės kalpokės, nuodingosios nuokanos, pelkiniai žinginiai, paprastosios vilkakojės, snapuotosios viksvos, pelkinės sidabražolės, geltonieji vilkdalgiai.
7 stotelė – Sergantis ąžuolas
Esame prie didžiausio Vidzgirio miške bakterinio ąžuolo vėžio išauginto gumbo, kurio apimtis 2 m. Jaunam medžiui apsikrėtus, ant jo stiebo susiformuoja nedideli gumbai su lygia žieve. Medžiui augant kartu didėja, pagal stiebo perimetrą plečiasi ir vėžinis gumbas. Liga puola visas ąžuolo rūšis, ypač paprastąji ąžuolą.
Didesnėse miško ertmėse ar laukymėse galima pamatyti pilkąjį kiškį, baltakrūtį ežį. Prie vandens telkinių urvelius rausia paprastieji pelėnai, šviesiuose ąžuolynuose gyvena dirvinės pelės, miškinės kiaunės, maumedyne prieglobstį randa paprastosios voverės. Upelių pakrančių žolynuose mėgsta įsikurti paprastieji kirstukai ir kirstukai nykštukai.
8 stotelė – Maumedynas
Esame aukščiausiame Vidzgirio medyne – maumedyne. Šie gigantiški medžiai sodinti dar prieš Antrąjį pasaulini karą, tačiau vietos jiems nenori užleisti tankų pomiškį sudarantys skroblai. Jei žmogus nesikištų, tai išvirtus maumedžiams, jų vietą užimtų skroblai su ąžuolais.
9 stotelė – Kirmijos upelis
Esame prie Kirmijos upelio. Akį patraukia upelio šlaituose esančios atodangos – potvynių metu išgraužti skardžiai, kuriuose dirvožemis nedengia uolienų sluoksnių. Savitas Kirmijos slėnis – suvirtę medžiai paliekami pūti, formuodami tik skardžiams būdingą gamtovaizdį. Drėgmė sudaro palankias sąlygas vešėti samanoms ir grybams, prieglobstį randa gausybė gyvių rūšių. Vidzgiryje ant lapuočių žievės auga uodo trūklio lervas primenančios samanos – dėmėtosios frulanijos, ant ąžuolų bei klevų – ilgalapė ir vytelinė kreivadantės, pašiauštoji uodegė.
10 stotelė – Senosios pušys
Esame prie vieno iš Kirmijos upelio skardžio šlaitų.Žemyn driekiasi griovių ir šlaitų buveinė, kur auga gamtinę brandą pasiekusios pušys. Ant jų žievės – senų pušų indikatorius – pušinė kempinė. Šlaituose auga paprastieji putinai, raudonosios sedulos.
Vidzgiryje labai įvairus grybų pasaulis. Auga raudonosios plačiataurės, tauriniai žvakidėliai, paprastosios, margosios ir gelsvosios musmirės, kvapniosios kempės, puokštinės kelmabudės. Ant senų beržų aptiksime grybą – įžūlųjį skleistenį, ant pūvančios medienos ar dirvos paviršiuje auga rudieji ausūnai, ant pūvančių kelmų – valgomosios geltonpintės, paprastieji kelmučiai. Dirvoje darbuojasi medienos ardytojai grybai, gausiai auga paprastosios poniabudės, aptinkama piestinių pirštūnių.
11 stotelė – Kūmučių bala
Susipažinkime su eutrofiniu vandens telkiniu, jo savita augalija ir gyvūnija. Šis negilus vandens telkinys greitai įšyla, pažadindamas įvairias gyvybės formas. Čia veisiasi raudonpilvės kūmutės, česnakės.
Vidzgiryje, be jau minėtų varliagyvių, tarp žolių prieglobstį randa pievinės varlės, balose galime susipažinti su mažosiomis ir didžiosiomis kūdrinėmis varlėmis, smailiasnukėmis varlėmis. Tarp kiminų kupstų aptiksime gyvavedžius driežus, duobutėse tūno pasislėpusios paprastosios rupūžės. Šlaituose galime pamatyti prieš saulę besišildantį gluodeną, paprastąjį žaltį ar vikrųjį driežą.
12 stotelė – Piliakalnis
Susipažinkime su Radžiūnų piliakalniu, dar vadinamu „Pilaite” , esančiu ant kairiojo Nemuno kranto aukštumos kyšulio. Piliakalnis datuojamas XIII a. Iš vakarų jį supa gili dauba su joje tekančiu mažu Kirmijos upeliu, iš pietų ir rytų teka Nemunas, šiaurėje jungiasi su Nemuno kranto aukštuma. Nuo piliakalnio regyklos atsiveria nuostabūs vaizdai į Nemuno slėnį.
13 stotelė – Upelio delta
Esame Kirmijos ir Nemuno santakoje. Pavasarinio polaidžio metu upelis patvinsta, srauni srovė santakoje su Nemunu suformuoja sąnašų aikštelę. Vandeniui nuslūgus pasirodo upelio „triūsas” – salpa. Šiose maisto medžiagų turtingose vietose skuba kurtis drėgnamėgiai, lengvus, laidžius vandeniui, geros aeracijos dirvožemius mėgstantys augalai.
Paėję upelio aukštupiu giliau į mišką, susipažinsime su vertinga miško buveine – aliuviniu mišku. Pavasario potvyniai kasmet užlieja aliuvinius miškus, papildydami mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis, tai sąlygoja vešlios bei turtingos augmenijos atsiradimą.
14 stotelė – Panemunės pieva
Esame Nemuno pakrantės pievelėje. Sąveikaujant upės ir miško biotopams čia auga savita augalija ir gyvūnija, būdinga pamiškių pievoms bei paupių pakrantėms. Stačiuose, po pavasarinio potvynio išplautuose krantuose išsikasę urvus peri tulžiai, krūmynuose netyla lakštingalų giesmė. Vidzgiryje prieglobstį randa patys įvairiausi paukščiai. Senesniame skroblyne gausu stuobrių su uoksais, kuriuos mėgsta varnėnai, didieji ir vidutiniai geniai, bukučiai. Medžių ir krūmų tankmėje peri liepsnelės, juodieji strazdai, maumedžių šakų tankumynuose lizdus suka kėkštai, maumedžių jaunuolynuose dažni nykštukai, margaspalvės musinukės, dagiliai. Čia galima pamatyti paprastąjį suopį, volungę ar karietaitę. Nemuno salelėse perinčios upinės žuvėdros, miške gyvenančios juodosios meletos ir vidutiniai geniai – griežtos apsaugos reikalaujančios rūšys ES.
15 stotelė – Sala
Esame prie Nemuno salos. Smėlio salos atsiranda pavasarinio potvynio metu. Išplautos smėlio dalelės, upelių sunešti nešmenys yra nešami srovės, kol nusėda. Potvyniui pasibaigus ir vandeniui nuslūgus, atsiveria plikos smėlio salelės. Laikui bėgant vanduo, paukščiai, vėjas prineša augalų sėklų ir saleles „užsėja”. Smėlio salos labai svarbios migruojantiems ir perintiems vandens paukščiams: čia šeriasi bei randa atokvėpį žuvėdros, kirai, tilvikai, mėgsta apsistoti pilkieji garniai, didžiosios antys, krantiniai tilvikai, rudagalviai kirai.
16 stotelė – Nemuno terasos
same prie Nemuno terasos. Terasa – tai natūrali plokščia arba kiek nuolaidi aikštelė, kurią riboja pakopa. Upių slėnių terasos – ankstesnių upių slėnių dugnų ar salpų liekanos. Jos susidaro upei įsirėžus į dugną ir į slėnio šlaitus, suformuodamos terasų „laiptus”.
Vidzgiryje didelė vabzdžių įvairovė. Drebulių lapus suka liepiniai ir beržiniai cigarsukiai, po nukritusiais lapais ar pūvančia medžių žieve tūno didieji puošniažygiai, vandenyje plaukioja paprastosios dusios, raibosios vėžiadusės, geltonkojai sukučiai, lygiapilviai degutvabaliai. Ant šlaitų pūvanti mediena yra terpė veistis platiesiems ir šiauriniams elniaragiams, juodiesiems duobkasiams, duobkasiams tyrinėtojams, dvijuostėms lepturoms. Tarp samanų ir kerpių gausybės galima aptikti violetiškųjų puošniažygių, ant lazdyno riešutų – riešutinių straubliukų, miške, atviresnėse vietose skraido machaonai, spungės, admirolai šeiriai, dilgėlinukai, karpytūnės, usninukai, vingiorykštiniai marguoliai ir kiti drugiai.
17 stotelė – Sėkliniai medžiai
Esame sėkliniame ąžuolyne. Sėklinis medynas – tai produktyvus, geros kokybės medynas, skirtas sėkloms ir skiepaūgliams ruošti. Ąžuolyne telkiasi retųjų Lietuvos augalų tuščiavidurių ir tarpinių rūtenių cenopopuliacijos, čia susipažinsime su gausiausia rūtenių rūšimi – paprastuoju rūteniu. Lapų liekanomis minta gausiai Vidzgiryje gyvenantys juosvieji šliužai ir kūdrose paplitusios sraigės – didžiosios kūdrinukės.
18 stotelė – Senasis skroblų miškas
Esame gamtinę brandą pasiekusiame skroblyne, kuris metams bėgant tampa vis labiau pažeidžiamas. Ant skroblų pradeda augti kempininiai grybai, kurie, skverbdamiesi gilyn į medieną, dar labiau pūdo ir sekina medžius. Nuo to gamtinė vertė tik didėja, nes pažeistoje ir suminkštėjusioje medienoje apsigyvena įvairūs vabalai, ant pusžalių skroblų žievės įsikuria kerpės ir samanos. Čia galima rasti tik seniems lapuočių miškams būdingų retų kerpių – gelsvažiedžių hematomų.
Ant ąžuolų samanotų kamienų auga įdomi kerpė gūbriuotoji meškapėdė, ant ąžuolų ir klevų – retos Lietuvoje kerpės auksuotės, miltuotosios ir uosinės ramalinos, ant plaukuotųjų beržų – vagotasis kežas.
Daugiau informacijos:
Alytaus miesto savivaldybė. Aplinkos apsauga
Rotušės a. 4, III a. LT-62504, kab. 327, 328, 329.
Tel. (8~315) 5 51 16, 5 51 17,
El. paštas: [email protected]
Svetainė: http://www.ams.lt
pirmas 
Loreta 
Aruna