Žalgirių pažintinis takas įrengtas Žalgirių miške, kuris su jame esančiomis pelkėmis, pievutėmis, sodybomis ir kitomis naudmenomis užima 1231 ha žemės plotą. Iš bendro 3410 ha Rupkalvių pelkės ploto šis miškas mažiausiai paveiktas civilizacijos. Jame auga pelkei nebūdingi šimtamečiai ąžuolai. Kitos pagrindinės augančių medžių rūšys: beržai, juodalksniai, baltalksniai, pušys, eglės, drebulės, uosiai, gluosniai, kiti minkštieji lapuočiai.
Žalgirių miškas atspindi Nemuno deltos regioninio parko miškų augaliją. Nors gal kiek kitoks yra Kūlynų miškas, kuriame vyrauja eglynai bei pušynai, tačiau pakraščiuose floros sudėtis panaši į Žalgirių miško.
Takas, kurio ilgis yra 1860 m, įrengtas Žalgirių kaimo kraštovaizdžio draustinyje. Draustinio tikslas – išsaugoti ir eksponuoti paskutinį dar išlikusį, buvusios didžiausios pelkininkų kolonijos kaimą ir jo žemėnaudos ypatumus, teritorijoje vykdant reguliuojamą miškų ir žemės ūkio bei pažintinę rekreacinę veiklą ir išlaikant paveldėtą apgyvendinimo struktūrą bei bendrąjį kaimo vaizdą. Žalgirių pažintiniame take lankytojai susipažins ne tik su būdingiausiais parko miškuose augančiais augalais, esančiomis miškų buveinėmis, bet ir galės pastudijuoti parke dažniausiai sutinkamų žvėrių pėdsakus, sužinoti apie dažniausiai sutinkamus paukščius, žuvis. Taip pat susipažins ir sužinos apie unikalų, niekur daugiau Lietuvoje neaptinkamą, objektą – pelkininkų kolonijas ir jų gyvenimo ypatumus.
Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje buvo įsikūrusios 4 pagrindinės pelkininkų kolonijos: Aukštumalos pelkės masyve (buvę Aukštumalos, Vabalų, Naujųjų Rugulių kaimai bei dalis Šyšgirių, Lapalių kaimų sodybos); Žalgirių – Rupkalvių pelkės masyve (buvę Žalgirių ir Juodkrantės kaimai); Medžioklės pelkės masyve (buvęs Medžioklės pelkės kaimas); Berštų pelkės masyve (dalis Paleičių, Andrulių, Šilininkų ir kitų kaimų sodybos).
Šios sodybos ir kaimai kūrėsi didžiųjų aukštapelkių pakraščiuose, grioviais nusausintuose durpynų plotuose. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje pradėtos kurti pelkininkų kolonijos (didžiausia buvo Bismarcko arba Žalgirių), taisyklingais siaurais rėželiais sudalinant nusausintą pelkės plotą, ten įkuriant nedideles sodybėles su 1–3 ha žemės sklypeliais. Tose kolonijose gyventa labai tankiai, sodybos ir gyvenamieji pastatai taisyklingai surikiuoti palei tiesius keliukus, formuoti stačiakampiai sklypų kvartalai.
Dabartinio Žalgirių kaimo teritorija pradėta kolonizuoti 1835 m., kai aplinkinių kaimų bendruomenės kreipėsi į valdžios įstaigas ir gavo leidimą išsinuomoti kai kuriuos plotus arimui. 1849 m., priėmus ilgalaikės nuomos (10 metų) nutarimą, nuomininkai pradėjo statytis trobeles. 1861 m. šie būstai buvo įteisinami kaip nuolatiniai statiniai.
Atidarius naująjį Šilutės – Rusnės plentą (1872 m. sausio 1 d.), buvusios pavienės sodybos sujungtos su šiuo keliu vieškeliais (gatvėmis), kurios gavo pavadinimus Bismarckstrasse, Wiesenstrasse, Krummhaarstrasse. Prie šių gatvių naujakuriams buvo padalinti žemės sklypai. Taip susiformavo Žalgirių kaimo branduolys, kuris iki 1944 m. vadintas „Bismarck”. Po 1923 m. kolonija pavadinta Žalgirių kaimu.
Jau nuo XVIII a. vidurio šis miškas pradėtas urbanizuoti. Pirmiausia pradėta sausinti Rupkalvių pelkė. Iškasti atviri kanalai vandeniui nutekėti. Po Antrojo pasaulinio karo norėta ir bandyta Žalgirių mišką su Rupkalvių pelkę paversti šienaujamomis pievomis. Tačiau gamtos nugalėti nepavyko, todėl kanalai nebebuvo valomi ir pamažu užako.
Žalgirių miškas yra apjuosęs Rupkalvių aukštapelkę. Vakarinis miško pakraštys siekia Nemuno ir Leitės upių santaką. Pavasarinių, o kartais ir rudeninių, potvynių metu didesnė miško dalis apsemiama. Čia vyrauja žemapelkiniai, o nesupelkėjusiose vietose – vėliniai jauriniai glėjiniai ir jauriniai glėjiški dirvožemiai. Daugelyje vietų žemapelkinė augmenija dabar auga ant aukštapelkinio durpių klodo. Faktiškai visas miškas atitinka NATURA 2000 teritoriją. Pagal Europos Sajungos buveinių direktyvą čia aptinkamos tokios buveinės kaip: aliuviniai miškai (91E0); pelkėti lapuočių miškai (9080); pelkiniai miškai (91D0), degradavusios aukštapelkės (7120).
Kadangi Žalgirių miške yra įvairiausių biotopų (jo centrinėje dalyje yra išlikusi Rupkalvių aukštapelkė; pelkės pakraščiuose vyrauja beržynai; likusi dalis apaugusi juodalksnynais ir baltalksnynais su pušų, eglių ir gluosnių priemaišomis ar atskirais šių medžių sklypais; kažkada čia gyvenusių žmonių paliktomis renatūralizuojančiomis pievomis) augalijos įvairovė yra gana didelė. Iki šiol aptikta apie 180 augalų rūšių.
Pagal miškų augimviečių tipą Žalgirių miške daugiausia yra juodgirių, žaliagirių, paraisčių.
Didžioji Žalgirio miško dalis yra savaiminio atsikūrimo, t.y., kuomet medžiai auga savaime, niekieno nesodinami. Miško pjovimai vyksta žiemą, kada visur yra užšalę ir darbai vykdomi ant ledo. Todėl kirtavietėse matosi palikti aukšti kelmai. Vėliau kirtavietės savaime užauga. Dažnai iš vieno juodalksnio kelmo išauga du, o neretai ir 3 ar 4 medžiai.
Nemuno deltos regioninio parko direkcija
Pakalnės k., LT-99343 Rusnė, Šilutės r.
Tel./faks. +370 441 75050
Tel. +370 441 61685,+370 441 61684
El. paštas: [email protected]
Svetainė: http://www.nemunodelta.lt
pirmas 
Loreta 
Aruna