Pajūrio dviračių trasa: 3 dalis – nuo Klaipėdos iki Juodkrantės

Maršruto ilgis − 21 km

Atgimimo aikštė – 0,3 – Pilies tiltas – 0,2 – Senoji perkėla – 1,4 – paplūdimys ties gelbėjimo stotimi – 2,4 – poilsio aikštelė ir takas į Naująją perkėlą – 4,7 – Meškos dauba (9 km)

Kelionę pradėję Atgimimo aikštėje (9), kur susitinka 3 dviračių trasos atkarpos, važiuojate iki Senosios perkėlos. Pradžioje minate dviračių taku palei Danės gatvę pro Žvejo skulptūrą iki Pilies tilto, kuriuo pervažiuojate į kairiąją Danės upės pusę (įrengus keltų prieplauką Šiauriniame rage dešinėje upės pusėje, važiuosite tiesiai pro tilto apačią). Ties reguliuojamąja sankryža kertate Pilies gatvę ir Žvejų gatve pasiekiate Senąją perkėlą. Kasoje įsigyjate bilietą, galiojantį į abi puses, ir po 10 min. jūs jau kitoje Klaipėdos kanalo pusėje – Smiltynėje.

Čia galite praleisti pusdienį, kad apžiūrėtumėte gamtos ir jūrų muziejų – akvariumą (18), o delfinariume atsigrožėtumėte delfinų ir Kalifornijos jūrų liūtų pasirodymais. Jeigu skubate į Nidą, išriedėję iš kelto sukate kairėn ir važiuojate dviračių taku Smiltynės gatve iki baro „Nerija“, kur sukate dešinėn jūros link.

Ties gelbėjimo stotimi dviračiais patogu išvažiuoti į paplūdimį ir, juos čia saugiai prirakinus prie metalinių stovų,  pasikaitinti saulėje bei išsimaudyti.

Pailsėję toliau važiuojate naujai išasfaltuotu dviračių taku iki Juodkrantės. Pradžioje takas veda pajūriu tarp miško ir apsauginės kopos iki posūkio link Meškos daubos.

Naudinga informacija ir nuorodos:

Smiltynė (Klaipėda)
Telefono kodas: 8~46

Kuršių Nerijos nacionalinio parko lankytojų centras,
Smiltynės 11, d. l.:
birželį–rugpjūtį I−IV 8.00−17.00 val.,
V 8.00−16.00 val., VI 9.00−16.00 val.,
VII 10.00−14.00 val.; rugsėjį–gegužę
I−IV 8.00−16.00 val., V 8.00−15.00 val.,
tel. 40 22 57, el. paštas [email protected],
www.nerija.lt;

Smiltynės perkėla (d. l. 5.30–3.00 val.),
Žvejų g. 8, tel. 31 11 17, www.keltas.lt.

Lankytinos vietos:

(17) Kuršių nerijos nacionalinio parko Gamtos muziejus, Smiltynės pl. 10,
tel. 39 11 77, d. l.: gegužę–rugsėjį
III−VII 11.00−18.00 val., birželį–rugpjūtį
II−VII 11.00−18.00 val.

Trijuose pastatuose įkurtos ekspozicijos pasakoja apie Kuršių Nerijos geologinę raidą, geografinius
ypatumus, archeologiją, kraštovaizdžio formavimąsi, florą ir fauną. Ekspozicijoje pateikiami būdingiausi Nerijos augalai, paukščių, žinduolių iškamšos, drugių ir vabalų kolekcijos.

(18) Lietuvos jūrų muziejus ir delfinariumas,
Smiltynės pl. 3, tel.: 49 07 40,
49 07 54, www.juru.muziejus.lt, d. l.:
spalį–balandį VI–VII 10.30–16.30 val.,
delfinariume pasirodymai – 12.00 ir
15.00 val., gegužę–rugsėjį III–VII 10.30–
17.30 val., delfinariume pasirodymai –
12.00 ir 15.00 val., birželį–rugpjūtį II–VII
10.30–18.30 val., delfinariume pasirodymai
– 12.00, 14.00 ir 16.00 val.

Apie XIX a. vidurį šioje vietoje buvo gynybinė pajūrio tvirtovė. XX a. pabaigoje tvirtovė restauruota ir čia atidarytas jūrų muziejaus kompleksas, o dar vėliau – delfinariumas.

(19) XIX−XX a. pr. Kopgalio kaimo kapinaitės, kuriose palaidotas pirmasis Lietuvos kapitonas L. Stulpinas (1871−1934).

(20) Pietinis Klaipėdos uosto jūros vartų molas, nuo kurio galima grožėtis jūra, stebėti laivus.

Smiltynė – tai gyvenvietė, atsiradusi kaip tranzitinis Kuršių Nerijos kelio Karaliaučius−Klaipėda taškas. Jau XV a. ši
vietovė buvo vadinama Sandberg (Smėlio kalnu). Ledonešio ir audrų metu keliautojai, paštininkai, pasiuntiniai, pirkliai, kariai, norėdami persikelti per marias, laukdavo kelias dienas ar net savaites. Šioje vietoje veikė smuklė, kurioje jie galėdavo apsistoti. Nuo XX a. pr. Smiltynė ėmė formuotis kaip poilsinė miesto zona. Buvo pastatytas kurhauzas, greta jo duris atvėrė lauko kavinukės, įrengtos lauko pavėsinės. Čia išaugo keli miestiečių vilų kvartalai. Juose įsikūrė pasiturinčių klaipėdiečių – valdininkų, pirklių šeimos.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kopose prie jūros veikė didelis liaudiško stiliaus restoranas. Po Antrojo pasaulinio karo dalis vilų sunyko, kitose apsigyveno miškininkų ir uosto darbininkų šeimos.

Dabar Smiltynė yra Klaipėdos miesto dalis, kurioje gyvena apie 100 žmonių.

Smiltynėje veikia garsusis Jūrų muziejus ir delfinariumas (18), jachtklubas, viešbutis, sporto bazė, čia yra ir švariausi Klaipėdos paplūdimiai.

Kopgalis

Kopgalio kaimas pradėjo kurtis šalia esančios balasto aikštelės XVIII a. pabaigoje. Šioje aikštelėje burlaiviai atsikratydavo balasto ir jo pasipildydavo, kad išlaikytų nepakrauto laivo stabilumą audringoje jūroje.

Tik Prūsijos valdžiai suteikus dideles lengvatas, Kopgalyje apsigyveno pirmieji naujakuriai. 1821 m. čia stovėjo jau 7 sodybos. Gyventojai krovė balastą, tvirtino krantus, dengė juos velėna, žvejojo, augino bulves.

Kopgalis − pirmoji poilsio vieta Kuršių Nerijoje.XIX a. pr. poilsiavietės paplūdimiuose pradėjo veikti moterų ir vyrų paplūdimiai.

Meškos dauba – 0,3 – Senasis pašto kelias – 9 – „Žaliasis kelias“ – 1 – poilsiavietė „Prie švyturio“ – 1,7 – Juodkrantės takas (12 km)

Ties Meškos dauba dviračių takas pasuka nuo jūros gilyn į mišką, o beveik pasiekus pagrindinį Nidos kelią, vėl suka į pietus ir vingiuoja kalnapušėmis apžėlusiu senuoju Pašto keliu išilgai Kuršių Nerijos.

Pakeliui į Juodkrantę šiuo taku privažiuosite poilsiavietę „Prie švyturio“, kurioje galima apsistoti trumpam poilsiui. Norint čia susikurti laužą, leidimo reikia kreiptis į Juodkrantės girininkiją (22).

Pailsėję kelionę tęsiate toliau ir netrukus privažiuojate asfaltuotą pėsčiųjų−dviračių taką, kuris jungia pajūrio paplūdimį su Juodkrantės centru (1,5 km).

Norėdami apžiūrėti Juodkrantę ir toliau tęsti kelionę į Nidą, turėsite du kartus persiristi per aukštą kopą, o pačiame
miestelyje – numinti dar apie 6 km iki pilkųjų garnių ir kormoranų kolonijos (28) ir atgal. Tačiau nepagailėkite laiko ir energijos aplankyti vieną iš įdomiausių Kuršių Nerijos gyvenviečių.

Alksnynė

Alksnynė (seniau Erlenhorst) įkurta XIX a. pr. kaip girininkijos viensėdis. Iki 1945 m. nuolatiniai jo gyventojai buvo girininkas su šeima. Jie prižiūrėjo kopagūbrį ir rengdavo apylinkių apželdinimo darbus. Dabar Alksnynės viensėdijoje gyvena 4 žmonės.

Juodkrantė

Telefono kodas: 8~469
Informacijos centrai: Viešbutyje „Ąžuolynas“, L. Rėzos g. 54, tel. 53 490; ir Terminalas parodų namuose, L. Rėzos g. 8;

Lankytinos vietos:
(21) Vėtrungių galerija, L. Rėzos g. 13, tel. 53 357;

(22) Juodkrantės girininkija, Gintaro įlanka 9, tel. 53 273.

Juodkrantė yra vasarotojų ir turistų pamėgta antroji pagal dydį Neringos miesto gyvenvietė, istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo 1429 m. Tuomet ji buvo arčiau jūros, apie 2,5 km nutolusi į šiaurę nuo dabartinės vietos.

XVII a. pr. 13 sodybų kaimas buvo beveik užpustytas. Po maro epidemijos čia buvo likusios tik 6 apgyvendintos sodybos.

XVIII a. pab. į pietinę dabartinės Juodkrantės dalį persikėlė išeiviai iš užpustyto Karvaičių kaimo. Savo kaimą jie pavadino Naujaisiais Karvaičiais. Vėliau Naujųjų Karvaičių, Juodkrantės prie bažnyčios ir Senosios Juodkrantės kaimai suaugo į vientisą gyvenvietę.

XIX a. antrojoje pusėje gyvenvietės raidą nulėmė kurorto plėtra ir gintaro gavybos kompanijos veikla. Kaip kurortas
Juodkrantė ėmė garsėti XIX a. viduryje, kai į Juodkrantę pradėjo plaukti garlaiviai iš Klaipėdos, o pabaigus rengti krantinę – iš Tilžės ir „Kranto“.

1860−1890 m. kurorto plėtrą skatino kompanijos „W. Stantien & M. Becker“ gintaro gavybos veikla. XIX−XX a. pr. Juodkrantėje įsikūrė daug viešbučių, vilų, vasarnamių, restoranų, parduotuvių. Juodkrantės gyventojų skaičius per
šimtą metų išaugo nuo 157 iki 600. Šiuo metu Juodkrantėje įregistruota apie 720 gyventojų, iš kurių nemaža dalis į savo vasarnamius atvyksta pailsėti tik savaitgaliais.

Lankytinos vietos Juodkrantėje:

(23) Gintaro įlanka, susiformavusi dėl kompanijos „W. Stantien & M. Becker“ vykdytos gintaro kasybos 1860−1890 m. Čia buvo įrengtas žemkasių uostas, remonto dirbtuvės, pastatyti darbininkų barakai. Gintaro įlankoje vienu metu
dirbo iki 23 žemsemių, kurios per 30 veiklos metų čia išgavo apie 2 tūkst. tonų gintaro.

(24) Kuršių nerijos sengirės pažintinis dendrologinis takas (1 600 m) – čia yra 16 stotelių, kuriose pastatyti stendai su medžių ir krūmų aprašymais, piešiniais, nuotraukomis.

(25) Akmens skulptūrų parkas krantinėje prie marių, įkurtas per 1997−1999 m. vykusį tarptautinį simpoziumą „Žemė ir vanduo“.

(26) Raganų (anksčiau Jono, Ievos) kalno medinių skulptūrų ekspozicija po atviru dangumi (skulptoriaus S. Šarapovo ir architekto A. Nasvyčio projektas), kurioje gausu raganų ir velnių iš lietuvių liaudies pasakų ir legendų. Raganų kalnas nuo seno mena čia švęstas Jonines.

(27) Neogotikinio stiliaus Juodkrantės bažnyčia (1885 m.) nuo 1989 m. priklauso evangelikų liuteronų bendruomenei, čia vyksta protestantų ir katalikų pamaldos.

(28) Pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų perimvietė, kuri yra viena iš didžiausių šių paukščių kolonijų visoje Europoje (2000 m. ten perėjo 582 pilkųjų garnių ir 1 361 didžiųjų kormoranų pora).